Visai nesenai leidykla „Tyto alba“ išleido latvių rašytojos Noros Ikstenos knygą „Motinos pienas“. Internetinėje erdvėje netrūko ją liaupsinančių apžvalgų, bet aš kurį laiką dvejojau prieš ją atversdama. Vis kliuvo už akių sakinys, jog knyga yra apie nemeilę dukrai, nors ir siekiant ją taip apsaugoti nuo kankinančio laiko šalyje. Ne kartą esu prisipažinusi, kad knygos apie žiaurumą, nesvarbu, fizinį ar psichologinį, mane atstumia, bet vis dėlto šį kartą žinojau, kad pasigilinti į sovietinių laikų mums paliktas žaizdas gali būti labai svarbu, juk galbūt iš ten ir kyla mano vidinis pasipriešinimas smurtui ir neteisybei, laisvės daryti kas man miela troškimas, tad paslapčia vyliausi, kad ši knyga bus ne tik grožinis kūrinys, bet ir sovietinio palikimo savianalizei skirta priemonė, jei taip galima pasakyti.

Jei ir jūs turite panašių dvejonių, skubu ilgai nesiplėsdama pasakyti – ši knyga išties puiki! Galbūt net geriausia, ką skaičiau pastaruosius 12-ą mėnesių. Gili, intelektuali, bet tuo pačiu ir be galo įtraukianti. Knyga nėra labai didelės apimties, tad labai tikėtina, kad jūs, kaip ir aš, ją sukrimsite per kelis vakarus, nes pradėjus skaityti dažnai sunku ir atsitraukti. Ne veltui pradžioje rašiau, kad knyga bus artima kiekvienam lietuviui, iš tiesų, istorija, kuri pasakojama, greičiausiai atsikartos ir kiekvieno iš mūsų šeimoje. Bent aš užaugau šalia senelių, kurių pasakojimuose ir kasdieniame gyvenime labai dažnai girdėjosi nuoskaudos dėl atimtos laisvės rinktis, priimti tokius sprendimus, kurių norime patys, dėl išardytų šeimų ir jų santykių. Taip nutiko ir knygos herojėms – trims skirtingų kartų moterims, kurios gyvena sovietinėje Latvijoje. Viena jų, seniausioji, kiek tik galėdama prisideda prie mylimos anūkės auginimo, kurios vaikystė tokia sudėtinga dėl jos dukros supainioto gyvenimo. Vidurinioji – talentinga gydytoja, kuri už savo laisvės troškimą nubaudžiama ištrėmimu gyventi kaime, kur turi atsisakyti karjeros, gyvenimo ambicijų ir panyra į negailestingą depresiją. Jauniausioji – mergaitė, kuri būdama dar visai maža turi tapti ramsčiu savo mamai ir viena spręsti tokias sunkias problemas, kaip blaškymasis tarp meilės seneliams ir mamai, teisingumas, ištikimybė savo šaliai ir ją ginantiems žmonėms.

Nors knygos nuotaika pilka, kaip plikos sovietinių parduotuvių lentynos, istorija labai sava, turtinga, o drauge ir keistai džiugi, juk mums visiems pavyko ištrūkti iš to laikmečio, atgauti laisvę ir savo, o ne primestus gyvenimus, tik ne visada randame progų tuo pasidžiaugti.

Gero skaitymo,

Lieknos Bitės