Yra knygų, kurias perskaitai ir padedi atgal į lentyną. O yra tokių, kurios nejučia priverčia prisiminti savo mamą, močiutę, senelių pasakojimus ir dalykus, apie kuriuos šeimoje ilgai buvo nekalbama.
Noros Ikstenos romanas „Motinos pienas“ priklauso antrajai grupei. Tai latviška istorija, tačiau joje aprašytas gyvenimas sovietmečiu lietuviui toks atpažįstamas, kad vietomis skirtumas tarp Latvijos ir Lietuvos beveik išnyksta.
Motinos pienas knyga nėra didelė – lietuviškame leidime kiek mažiau nei 200 puslapių. Tačiau į juos sutelpa trys moterų kartos, sudėtingas motinos ir dukters ryšys, prarastos galimybės, depresija, baimė, laisvės troškimas ir bandymas mylėti tada, kai pats nebeturi iš ko tos meilės semtis.
Trys moterys neša tai, ko pačios nepasirinko
Romano centre – motina ir dukra, tačiau jų istorijos neįmanoma atskirti nuo ankstesnės kartos. Senelė rūpinasi anūke, motina kovoja su savo vidine tamsa, o mergaitė per anksti išmoksta būti stipresnė, nei turėtų būti vaikas.
Motina yra gabi gydytoja. Ji galėtų turėti puikią profesinę ateitį, tačiau sovietinė sistema nepalieka daug vietos žmogui, kuris nenori paklusti. Jos karjera sužlugdoma, gyvenimas susiaurinamas, o vidinis maištas pamažu virsta neviltimi.
Dukrai tenka augti šalia mamos, kurią ji myli, bet kurios kartu negali išgelbėti. Ryšys tarp jų nėra saldus ar idealizuotas. Jis skausmingas, keistas, vietomis labai šaltas, tačiau būtent dėl to atrodo tikras.
Ir čia romanas pradeda veikti gerokai plačiau nei vien kaip pasakojimas apie vieną šeimą.
Lietuviui pažįstama net tai, kas knygoje nepasakoma
Vyresnių kartų lietuvių šeimose taip pat liko istorijų apie pasirinkimus, kurių nebuvo galima padaryti. Apie darbus, kurių teko atsisakyti, išardytas šeimas, nutylėtas nuoskaudas, baimę garsiai kalbėti ir gyvenimą, kuriame asmeninis noras dažnai turėjo nusileisti sistemai.
Todėl skaitant Latvijoje vykstantį romaną labai lengva pagalvoti apie savo artimuosius.
Viena karta kentėjo ir tylėjo. Kita augo stebėdama tą tylą. Dar kita jau gyvena laisvoje valstybėje, bet šeimos santykiuose gali jausti dalykus, kurių pradžia buvo gerokai anksčiau.
Būtent čia slypi didžiausia romano jėga. Sovietmetis nėra tik pilkas fonas. Jis įsibrauna į šeimos santykius, motinystę, darbą, meilę ir net žmogaus gebėjimą įsivaizduoti kitokį gyvenimą.
Sunki tema parašyta taip, kad norisi skaityti toliau
Pagal temas galima būtų tikėtis labai slogios knygos. Tačiau „Motinos pienas“ nėra kelių šimtų puslapių kančios aprašymas.
Tekstas koncentruotas, pasakojimas juda greitai, o perspektyvų kaita tarp motinos ir dukters leidžia tą pačią šeimą matyti iš visiškai skirtingų pusių. Vienoje vietoje galima pykti ant motinos, po kelių puslapių jau suprasti, iš kur kyla jos elgesys.
Motinos pienas knyga ypač tiks skaitytojui, kuriam patinka šeimų istorijos, psichologiškai stiprūs romanai ir Baltijos šalių praeitis. Tačiau tam visai nebūtina domėtis istorija. Užtenka kada nors girdėti senelius pasakojant, kaip buvo tada.
Romano originalas „Mātes piens“ Latvijoje pasirodė 2015 metais ir tapo vienu žinomiausių Noros Ikstenos kūrinių. Jis išverstas į daugiau nei 25 kalbas, o lietuviškai jį išvertė Laura Laurušaitė.
Perskaičius norisi paskambinti saviems
Gal tai ir yra didžiausias knygos komplimentas. Uždarius paskutinį puslapį mintyse lieka ne vien romano veikėjos.
Prisimenami savi seneliai, jų keisti įpročiai, griežtumas, baimės, nutylėtos istorijos. Kai kurie dalykai, kurie vaikystėje atrodė tiesiog jų charakteris, staiga įgauna kitą kontekstą.
„Motinos pienas“ – knyga apie motiną ir dukrą, bet kartu apie tai, ką viena karta nejučia perduoda kitai. Todėl latviška istorija čia tampa labai baltiška ir labai sava.
Ir nors joje nemažai skausmo, paskutinė mintis nėra beviltiška. Mes jau galime rinktis, kalbėti apie tai, kas skauda, ir bent dalį šeimoje perduotų tylų pagaliau pavadinti vardais.