dsc05355Iš vaikystės pamenu tikrai ne visas knygas. Buvo tokių, kurias skaičiau, nes taip reikėjo, pavyzdžiui, pagal mokyklos vasarai duotą sąrašą. Buvo tokių, kurias padovanojo artimi žmonės ir vien dėl to jas norėjosi akimirksniu perskaityti. Būdavo, kad vasarą pas senelius ant šieno kupetos ar tarp žydinčių vaiskrūmių dingdavau pusdieniui, nes… skaitydavau. Nors tada vien tokiu žodžiu šį potyrį būtų buvę neteisinga apibūdinti. Knygų pagalba nukeliaudavau į pasakiškus pasaulius, atrasdavau skirtingus herojus, su kuriais tiek susitapatindavau, kad atrodė truks plyš reikia perskaityti dar bent vieną puslapį, sužinoti dar kelias smulkmenas, o geriausia – pasimėgauti pasakojimo pabaiga.

Kelios tokių knygų man tiek įsirėžė į atmintį, kad su jomis, galima sakyti, užaugau, o dabar auginu savo dukrytę. Apie vieną jų noriu šiandien ir jums papasakoti. Pradėsiu nuo to, kad garsioji L. Frank Baum „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“ mano vaikystėje buvo skaitoma kelis kartus, ir kiekvieną kartą atrasdavau naujų detalių, prasmių, į ją pažvelgdavau lyg kitomis akimis. Taigi, tai kūrinys, kuris auga kartu su vaiku ir jį moko įvairiausių vertybių, o tai man dabar labai svarbu, kai renku knygas dukrai. Nemėgstu banalių, prasmės neturinčių ir žinutės skaitytojui nesiunčiančių leidinių. Manau, kad vaikams (net ir visai nedideliems) įdomu ne tik iliustracijos, jų smalsumą ir intelektualinį pažinimą žadina prasmingi, gražūs, pamokantys tekstai. Apie „Nuostabiojo Ozo šalies burtininko“ naudą išgirdau ir per vienus mokymus, skirtus tėvams. „7 intelektų“ programa išgarsėjusi mokytoja pasakė, kad vaikams nuo labai jauno amžiaus būtina skaityti, ir geriausia tokias istorijas, kurios moko vertybių, turi teigiamą pamokslą. Kaip pavyzdį ji paminėjo mano mylimą „Ozo šalies burtininko“ istoriją. Tuomet neliko abejonių, kad šiai knygai laikas atsirasti mano metų ir 8 mėnesių dukrytės lentynoje.dsc05379Vakarais turime tradiciją – kol mažoji dar vartosi mūsų lovoje, myluoja žaisliukus ar žaidžia su tėčiu, aš jai garsiai skaitau įvairias istorijas ir pasakas. Taip puslapis po puslapio kasdien skaitome ir Dorotės bei jos draugų magišką istoriją, kuri yra apie nuostabų jausmą – viltį ir svajones. Vaikus ši istorija gali pamokyti įvairiausių dalykų: nuo sugebėjimo įveikti baimes iki draugiškumo ir pamokos, kad visos svajonės, jei jų užsispyrusiai siekiame bei esame geri kitiems, kažkada išsipildo.

Nors knygoje gana daug teksto, tačiau nuostabios Roberto Ingpeno iliustracijos traukia mažylių dėmesį ir kviečia ją pavartyti, apžiūrėti, paklausinėti, „o kas čia“. Visi paveiksliukai labai meniški, pagal juos vaikui galima pasakoti ir istorijos siužetą.dsc05381dsc05391Beje, istorijos mielai klausosi ir mano vyras. Nors jis šios knygos vaikystėje neturėjo savo rankose, tačiau buvo didelis Keistuolių teatro gerbėjas, o spektaklis ir filmas „Geltonų plytų kelias“ – vieni jo mėgstamiausių. Dabar, kai vakarais mažylei skaitome knygą, jis mielai niūniuoja dainas. Dukrytei vis kartojame, kad „svarbu labai norėti, pasistengt ir tikėt“. Ir tai tik viena iš nuostabių gyvenimo tiesų, kurių mažus ir didelius žmones gali išmokyti „Nuostabiojo Ozo šalies burtininko“ knyga.

Jei ir jūs ieškosite šios prasmingos ir gražios knygos, užsukite į www.niekorimto.lt.