Sportas rytais dažnai atrodo kaip puiki dienos pradžia. Tačiau kai treniruotė būna labai intensyvi, cukraus kiekis kraujyje kai kuriems žmonėms trumpam padidėja, nors ilgainiui fizinis aktyvumas išlieka naudingas medžiagų apykaitai.
Tokį pokytį dažniausiai lemia ne tai, kad sportas „blogina“ sveikatą, o organizmo reakcija į didelį krūvį. Ypač svarbu į tai atsižvelgti diabetu sergantiems žmonėms, kurie matuoja gliukozės kiekį ir vartoja vaistus.
Adrenalinas paruošia kūną krūviui
Sprintas, sunkus svorių kilnojimas ar didelio intensyvumo intervalinė treniruotė organizmui tampa stipriu iššūkiu. Reaguodamas į jį kūnas išskiria daugiau adrenalino.
Šis hormonas signalizuoja kepenims išleisti sukauptą gliukozę į kraują. Tai natūralus mechanizmas, turintis suteikti raumenims greitai pasiekiamos energijos. Vis dėlto, jeigu į kraują patenka daugiau gliukozės, nei tuo metu sunaudoja dirbantys raumenys, matuoklis gali parodyti didesnį cukraus kiekį.
Reakcija nėra vienoda visiems. Jai įtakos turi pradinė gliukozės koncentracija, treniruotės rūšis, valgymas prieš sportą, vartojami vaistai ir individualus organizmo atsakas.
Ryte prisideda ir aušros reiškinys
Žmonėms, sergantiems diabetu, intensyvi rytinė treniruotė gali sutapti su vadinamuoju aušros reiškiniu. Tai ankstyvą rytą, maždaug nuo 3 iki 8 valandos, pasireiškiantis gliukozės padidėjimas.
Tuo metu dėl hormoninių pokyčių kepenys išskiria daugiau gliukozės, o insulinas veikia ne taip efektyviai. Todėl sportuojant anksti ryte organizmo reakcija gali būti ryškesnė nei atliekant tokią pačią treniruotę vėliau dieną.
Jeigu cukraus kiekis kraujyje ryte po treniruotės nuolat padidėja, tai nebūtinai reiškia, kad reikia atsisakyti fizinio aktyvumo. Dažniau reikėtų įvertinti treniruotės laiką, intensyvumą, maistą ir vartojamus vaistus.
Mažesnis intensyvumas nebūtinai reiškia mažesnę naudą
Ankstyvam rytui galima rinktis vidutinio intensyvumo judėjimą. Pavyzdžiui, vietoj labai sunkių svorių atlikti daugiau pakartojimų su mažesniu svoriu arba pradėti nuo spartaus pasivaikščiojimo.
Raumenų susitraukimai skatina gliukozės patekimą iš kraujo į raumenų ląsteles, ir šiam procesui ne visada reikia insulino. Reguliarus fizinis aktyvumas taip pat gerina organizmo jautrumą insulinui, todėl ilgainiui gliukozę naudoti tampa lengviau.
Judėjimas gali prisidėti ir prie geresnio hemoglobino A1C rodiklio. Jis parodo vidutinį cukraus kiekį kraujyje per maždaug tris mėnesius. Tad vienas laikinas padidėjimas po sunkios treniruotės neparodo visos fizinio aktyvumo naudos.
Pradžiai pakanka paprastos treniruotės
Nereikia iš karto rinktis sprintų ar sudėtingos intervalinės programos. Pradžiai tinka:
- 20 minučių spartaus ėjimo;
- pritūpimai su savo kūno svoriu;
- atsispaudimai pagal fizinį pasirengimą;
- įtūpstai;
- lengvas važiavimas dviračiu ar šokiai.
Svarbiausia pasirinkti tokią veiklą, kurią malonu kartoti. Nuoseklumas dažniausiai svarbesnis už maksimalų tempą vienoje treniruotėje.
Gliukozę verta stebėti individualiai
Diabetu sergantiems žmonėms naudinga pasitikrinti cukraus kiekį prieš treniruotę ir po jos. Taip galima suprasti, kaip organizmas reaguoja į skirtingą krūvį, paros laiką ir maistą.
Jeigu po sporto gliukozė dažnai kyla netikėtai arba svyravimai tampa sunkiai nuspėjami, apie tai reikėtų pasikalbėti su sveikatos priežiūros specialistu. Pradėjus naują treniruočių programą kartais prireikia koreguoti vaistų vartojimą, fizinio krūvio laiką ar mitybą.
Geriausias sprendimas priklauso nuo konkretaus žmogaus. Rytinė treniruotė gali išlikti puikia dienos pradžia, tačiau jos intensyvumą ir laiką verta derinti prie organizmo reakcijos, o ne vertinti tik pagal vieną gliukozės matavimą.