Žili plaukai dažniausiai laikomi natūralia senėjimo žyme, tačiau naujas tyrimas leidžia į šį pokytį pažvelgti kitaip. Mokslininkai nustatė, kad plaukų spalvos praradimas gali būti susijęs su tuo, kaip organizmas reaguoja į pažeistas ląsteles.
Šis atradimas atkreipė dėmesį į galimą ryšį tarp žili plaukai ir vėžys. Vis dėlto tai nereiškia, kad žilumas apsaugo žmogų nuo onkologinių ligų ar kad žili plaukai savaime rodo mažesnę vėžio riziką. Kol kas svarbiausi rezultatai gauti atliekant bandymus su pelėmis.
Plaukų spalvą palaiko specialios kamieninės ląstelės
Plaukų spalvą lemia melaninas, kurį gamina melanocitai. Šios pigmentą kuriančios ląstelės atsiranda iš melanocitų kamieninių ląstelių, esančių plauko folikule. Jas galima įsivaizduoti kaip rezervą, iš kurio nuolat papildomos pigmentą gaminančių ląstelių atsargos.
Kol šis rezervas veikia tinkamai, plaukai išlaiko savo spalvą. Tačiau dėl amžiaus, genetinių veiksnių ar įvairaus ląstelių streso kamieninių ląstelių gali mažėti. Kai jų nebelieka pakankamai, naujai augantys plaukai tampa pilki arba balti.
Kai pažeista ląstelė pasitraukia pati
Tyrėjai stebėjo, kaip pelių melanocitų kamieninės ląstelės reaguoja į DNR pažeidimus. DNR yra genetinė medžiaga, kurioje saugoma informacija apie ląstelės veiklą. Jos pažeidimus gali sukelti įvairūs aplinkos veiksniai, tačiau eksperimente daugiausia dėmesio skirta dviem grandinėms pavojingiems lūžiams.
Paaiškėjo, kad dalis pažeistų kamieninių ląstelių pradeda nebesidauginti ir negrįžtamai virsta brandžiomis pigmento ląstelėmis. Šis procesas vadinamas senescencija susieta diferenciacija. Paprastai tariant, ląstelė praranda galimybę toliau atsinaujinti ir pasitraukia iš kamieninių ląstelių rezervo.
Dėl to plaukas gali prarasti pigmentą ir pražilti. Tyrėjų manymu, toks mechanizmas gali sumažinti tikimybę, kad pažeista ląstelė toliau dauginsis ir perduos genetinius pokyčius kitoms ląstelėms.
Kai apsauginis mechanizmas nesuveikia
Eksperimentai taip pat parodė kitą galimą scenarijų. Kai pelės buvo veikiamos kancerogenais arba ultravioletine spinduliuote, pažeistos melanocitų kamieninės ląstelės kai kuriais atvejais išvengdavo įprasto pasitraukimo proceso.
Vietoje to jos išlikdavo, atsinaujindavo ir toliau dalydavosi, nors jų genetinė medžiaga buvo pažeista. Tokia situacija gali sudaryti sąlygas melanomai, agresyviam odos vėžiui, išsivystyti.
Atrodo, kad lemiamą reikšmę turi ne tik pats DNR pažeidimas, bet ir aplinka aplink kamieninę ląstelę. Skirtingi cheminiai signalai gali nulemti, ar ji bus pašalinta iš rezervo, ar toliau dauginsis. Būtent čia ir išryškėja galimas ryšys tarp žili plaukai ir vėžys.
Žilumas nėra apsauga nuo vėžio
Nors tyrimo rezultatai skamba intriguojamai, jų nereikėtų suprasti pernelyg tiesiogiai. Žili plaukai nėra skydas nuo melanomos ar kitų vėžio rūšių. Jie gali būti vienas iš šalutinių procesų, vykstančių tada, kai organizmas bando atsikratyti potencialiai pavojingų ląstelių.
Be to, tyrimas atliktas su pelėmis, todėl dar neaišku, ar toks pats mechanizmas vienodai veikia žmogaus organizme. Žmogaus genetika, gyvenimo būdas ir aplinkos poveikis yra gerokai sudėtingesni.
Kuo šis atradimas gali būti naudingas ateityje
Geresnis melanocitų kamieninių ląstelių elgesio supratimas gali padėti tirti ne tik plaukų žilimą, bet ir melanomos pradžią. Ateityje mokslininkai galėtų ieškoti būdų, kaip sustiprinti natūralius ląstelių kontrolės mechanizmus ir užkirsti kelią pažeistoms ląstelėms nekontroliuojamai daugintis.
Kol kas žilus plaukus verta vertinti kaip įprastą organizmo pokytį, o ne kaip patikimą sveikatos rodiklį. Jie gali pasakoti apie ląstelių senėjimą ir apsaugos procesus, tačiau vien pagal plaukų spalvą spręsti apie žmogaus vėžio riziką negalima.