Čija ir gysločio luobelės dažnai atsiduria toje pačioje sveikų produktų lentynoje, tačiau jų paskirtis nėra vienoda. Čija sėklos vertinamos dėl skaidulų, augalinių omega-3 riebalų rūgščių ir baltymų, o gysločio luobelės pirmiausia išsiskiria itin dideliu tirpiųjų skaidulų kiekiu.
Abu produktai sugeria vandenį ir brinkdami keičia savo tekstūrą. Vis dėlto vienos labiau tinka maistui praturtinti, o kitos dažniau vartojamos kaip koncentruotas skaidulų šaltinis.
Čija sėklose telpa daugiau nei vien skaidulos
Čija, arba ispaninio šalavijo, sėklos kilusios iš Centrinės ir Pietų Amerikos. Jose yra daug skaidulų, apie 16-20 procentų baltymų, kalcio, magnio, fosforo, geležies, cinko ir polifenolių.
Maždaug ketvirtadalį ar trečdalį sėklų masės sudaro aliejus. Jame gausu alfa linoleno rūgšties – augalinės omega-3 riebalų rūgšties. Tačiau čija sėklos visiškai neatstoja žuvies ar dumblių, kuriuose yra ilgos grandinės omega-3 riebalų rūgščių.
Skaidulos sudaro iki 40 procentų čija sėklų masės. Susilietusios su skysčiu, jos pasidengia drebučius primenančiu sluoksniu ir sugeria kelis kartus daugiau vandens, nei pačios sveria. Dėl to sėklos padidina maisto tūrį ir gali ilgiau išlaikyti sotumo jausmą.
Gysločio luobelės skirtos kitam tikslui
Gysločio luobelės gaminamos iš atskiros gysločio rūšies, dažniausiai vadinamos psyllium arba ispaghula. Tai ne tas pats augalas, kurį matome Lietuvos pievose. Luobelėse gali būti daugiau kaip 80 procentų skaidulų, todėl tai gerokai labiau koncentruotas produktas nei čija sėklos.
Gysločio luobelėse esančios tirpiosios skaidulos, sumaišytos su vandeniu, sudaro tirštą gelį. Jis padidina išmatų tūrį ir minkština jų konsistenciją. Europos vaistų agentūra nurodo, kad toks preparatas vartojamas esant įprastam vidurių užkietėjimui ir siekiant suminkštinti išmatas.
Klinikinių tyrimų apžvalgos taip pat sieja gysločio vartojimą su mažesniu mažo tankio lipoproteinų cholesterolio kiekiu ir geresne gliukozės kontrole kai kurioms žmonių grupėms. Tai nėra vaistų pakaitalas, todėl sergant diabetu ar vartojant cholesterolį mažinančius preparatus dėl reguliaraus vartojimo reikėtų pasitarti su gydytoju.
Čija ir gysločio luobelės virtuvėje
Čija sėklas paprasta įmaišyti į jogurtą, košę, glotnutį ar vaisių tyrę. Išmirkusios jos taip pat naudojamos pudingams ir kepiniams, o kai kuriuose receptuose gali pakeisti kiaušinį.
Gysločio luobelės dažniau dedamos į duoną, bandeles ir kitus kepinius, ypač kai gaminama be glitimo arba norima pagerinti tešlos struktūrą. Skystis jas greitai sutirština, todėl luobeles reikia įmaišyti ir vartoti pagal konkretaus produkto instrukciją.
- Čija sėklos tinka košėms, jogurtui, pudingams ir kepiniams.
- Gysločio luobelės dažniau naudojamos kaip koncentruotas skaidulų priedas.
- Abu produktai brinksta susilietę su skysčiu.
- Jų kiekį mityboje reikėtų didinti palaipsniui.
Sausų sėklų ir luobelių geriau nenuryti
Didelio kiekio sausų čija sėklų nereikėtų nuryti užgeriant vos keliais gurkšniais vandens. Jos gali išbrinkti stemplėje ir sukelti rijimo sunkumų, ypač žmonėms, kurie jau turi rijimo sutrikimų.
Gysločio luobeles būtina vartoti su pakankamu kiekiu skysčio ir laikytis gamintojo nurodymų. Jų nereikėtų vartoti esant žarnyno nepraeinamumui, neaiškios kilmės stipriam pilvo skausmui ar rijimo problemoms. Jei po vartojimo atsiranda krūtinės skausmas, vėmimas arba tampa sunku ryti ar kvėpuoti, būtina nedelsiant kreiptis skubiosios medicinos pagalbos.
Kuris pasirinkimas tinkamesnis
Jeigu norisi į maistą įtraukti daugiau skaidulų, augalinių riebalų ir baltymų, praktiškesnis pasirinkimas dažniausiai bus čija. Ji tinka kaip įprastas maisto produktas ir lengvai pritaikoma įvairiuose patiekaluose.
Jeigu pagrindinis tikslas yra papildyti racioną tirpiosiomis skaidulomis ar spręsti vidurių užkietėjimo problemą, dažniau pasirenkamos gysločio luobelės. Abiem atvejais svarbiausia ne kiekis, o pakankamas skysčių vartojimas ir saikingas šių produktų įtraukimas į mitybą.