Moliūgas ir saldžioji bulvė dažnai atsiduria greta rudens receptuose, tačiau jų maistinė sudėtis nėra vienoda. Vienas išsiskiria liuteinu ir zeaksantinu, kitas suteikia daugiau beta karoteno, o violetinės veislės pasižymi dar kitais augaliniais junginiais.
Todėl ieškant aiškaus nugalėtojo atsakymas nėra toks paprastas. Moliūgo ir saldžiosios bulvės antioksidantų kiekis priklauso nuo pasirinktos veislės, spalvos ir porcijos, o įvairi mityba leidžia gauti daugiau skirtingų naudingų medžiagų.
Antioksidantų skirtumą parodo spalva
Oranžiniuose moliūguose ir saldžiosiose bulvėse gausu beta karoteno. Organizmas jį paverčia vitaminu A, kuris svarbus regėjimui, odos ir akių ląstelių atsinaujinimui, imuninei sistemai bei reprodukcinei sveikatai.
Spalva taip pat padeda suprasti, kokių junginių produkte yra daugiau. Oranžinės saldžiosios bulvės ypač išsiskiria beta karotenu, o violetinėse randama antocianinų ir kitų karotenoidų. Šie augaliniai junginiai siejami su širdies ir kraujagyslių sistemos, medžiagų apykaitos bei pažintinių funkcijų apsauga.
Moliūgas suteikia daugiau nei oranžinę spalvą
Puodelyje trinto moliūgo yra apie 7 gramai skaidulų ir 3,4 miligramo geležies. Tai padeda papildyti racioną maistinėmis medžiagomis, kurios svarbios virškinimo sistemai ir normaliai kraujodarai.
Moliūgas taip pat yra geras beta karoteno, liuteino ir zeaksantino šaltinis. Pastarieji du junginiai ypač svarbūs akių sveikatai. Jo sudėtyje randama ir kitų augalinių medžiagų, tarp jų protokatechino, vanilino bei p-kumaro rūgščių ir tokoferolių.
Neverta pamiršti ir sėklų. Maždaug 28 gramai moliūgų sėklų suteikia apie 9 gramus baltymų ir 2 gramus skaidulų, taip pat yra reikšmingas cinko ir magnio šaltinis. Įtraukus į maistą ir minkštimą, ir sėklas, racionas tampa įvairesnis.
Saldžioji bulvė išsiskiria beta karotenu
Puodelyje konservuotų saldžiųjų bulvių yra apie 4 gramai skaidulų ir 3,4 miligramo geležies. Jose taip pat nemažai kalio, vitamino C ir beta karoteno.
Oranžinės veislės labiausiai tinka tuomet, kai norisi daugiau beta karoteno. Violetinės saldžiosios bulvės suteikia antocianinų, kurie siejami su mažesne širdies ir kraujagyslių ligų, diabeto bei kai kurių vėžinių ligų rizika. Šie junginiai taip pat siejami su geresne pažintine funkcija ir priešuždegiminiu poveikiu, kuris gali būti naudingas po fizinio krūvio.
Vis dėlto tokios sąsajos nereiškia, kad viena daržovė gydo ligas ar pati nuo jų apsaugo. Tai maistinių medžiagų ir augalinių junginių savybės, kurios svarbios bendrame mitybos kontekste.
Kurioje daržovėje antioksidantų daugiau?
Saldžiosiose bulvėse paprastai būna daugiau beta karoteno nei tokioje pačioje moliūgo porcijoje. Moliūgas savo ruožtu išsiskiria didesniu liuteino ir zeaksantino kiekiu bei įvairesniu karotenoidų deriniu.
Taigi vieno universalaus nugalėtojo nėra. Jei renkatės oranžinę saldžiąją bulvę, gaunate daugiau beta karoteno, o pasirinkę moliūgą papildote racioną liuteinu, zeaksantinu ir kitais augaliniais junginiais. Violetinės saldžiosios bulvės suteikia dar kitą antioksidantų grupę.
Abu produktai lengvai pritaikomi virtuvėje
Moliūgą galima naudoti sriuboms, troškiniams, košėms, kepiniams ir tiek saldiems, tiek pikantiškiems patiekalams. Trintas minkštimas suteikia tekstūros, o skrudintos sėklos tinka pabarstyti sriubą ar salotas.
Saldžiąsias bulves patogu kepti orkaitėje, ruošti kaip garnyrą, trinti arba dėti į dubenėlius su daržovėmis ir ankštiniais produktais. Norint gauti įvairesnių augalinių junginių, galima kaitalioti oranžines ir violetines veisles.
Moliūgo ir saldžiosios bulvės pasirinkimas nebūtinai turi būti varžybos. Įtraukus abu produktus į skirtingus patiekalus, gaunama daugiau skaidulų, vitamino C, kalio, beta karoteno ir kitų antioksidantų. Rinkitės tą, kuris patinka ir yra lengvai prieinamas, tačiau nepamirškite spalvų įvairovės.