Klausimas, kur dingsta numestas svoris, turi gana netikėtą atsakymą. Didelė dalis suskaidytų riebalų iš organizmo pasišalina ne su prakaitu, o per plaučius – iškvepiant anglies dioksidą.
Tai nereiškia, kad vien kvėpuodami sulieknėsime. Riebalų atsargos mažėja tada, kai organizmui reikia daugiau energijos, nei jos gaunama su maistu. Tuomet naudojami riebaliniame audinyje sukaupti trigliceridai, o jų skilimo produktai pašalinami kvėpuojant ir su kūno skysčiais.
Riebalai virsta anglies dioksidu ir vandeniu
Riebalinis audinys saugo energiją, padeda izoliuoti kūną ir amortizuoja aplink organus esančius audinius. Kai su maistu gaunama daugiau energijos, nei jos sunaudojama, perteklius pirmiausia kaupiamas trigliceridų pavidalu.
Prireikus papildomos energijos, šios molekulės suskaidomos į anglies, vandenilio ir deguonies dalis. Anglis kraujyje nukeliauja į plaučius ir iškvepiama anglies dioksido pavidalu. Likusi dalis sudaro vandenį, kuris iš organizmo pasišalina su šlapimu, prakaitu ir kitais kūno skysčiais.
Dažnai nurodoma, kad maždaug 84 procentai suskaidytų riebalų pasišalina per plaučius, o apie 16 procentų virsta vandeniu. Tai apytikslis santykis, nes tiksliai išmatuoti kiekvieno žmogaus riebalų apykaitą nėra paprasta.
Riebalinės ląstelės dažniausiai susitraukia
Riebalai gali kauptis po oda, pavyzdžiui, pilvo, klubų, šlaunų ir sėdmenų srityse, arba aplink vidaus organus. Pastarieji vadinami visceraliniais riebalais. Jie yra metaboliškai aktyvesni ir susiję su didesne sveikatos problemų rizika.
Metant svorį riebalinės ląstelės paprastai neišnyksta. Jos sumažėja, nes pašalinamas jų viduje sukauptas turinys, tačiau pačios ląstelių struktūros lieka. Todėl po sėkmingo lieknėjimo svoriui palaikyti taip pat reikia nuoseklaus energijos balanso.
Prakaitas nereiškia sudegintų riebalų
Po intensyvios treniruotės ar pirties svarstyklės gali parodyti mažesnį skaičių. Tačiau dažniausiai tai reiškia, kad kūnas neteko vandens, o ne kad buvo pašalinta daug riebalų.
Pirtis, šilti drabužiai ar ilgas prakaitavimas gali trumpam sumažinti kūno masę. Išgėrus skysčių, šis pokytis paprastai išnyksta. Sąmoningas pernelyg dažnas ar gilus kvėpavimas taip pat nėra būdas greičiau sulieknėti. Priverstinė hiperventiliacija gali sukelti svaigulį, tačiau riebalų skaidymo reikšmingai nepaspartina.
Svarstyklės neparodo viso pokyčio
Skaičius ant svarstyklių svyruoja dėl skysčių, sūraus maisto, virškinimo, hormoninių pokyčių ir fizinio krūvio. Todėl vienos dienos rezultatas ne visada atspindi tikrąją svorio mažėjimo kryptį.
Pažangą galima stebėti keliais būdais:
- matuojant svorį tuo pačiu metu, pavyzdžiui, kartą per savaitę;
- stebint, kaip keičiasi drabužių laisvumas;
- fotografuojant kūno pokyčius vienodomis sąlygomis;
- matuojant liemens apimtį maždaug kartą per mėnesį.
Liemens apimtis ypač naudinga tada, kai svarstyklės kelias savaites beveik nejuda, tačiau kūno sudėtis keičiasi. Svarbu vertinti ne vieną matavimą, o kelių savaičių ar mėnesių tendenciją.
Tvarus svorio mažinimas remiasi pastovumu
Greitas rezultatas ne visada išlieka. Daug praktiškiau rinktis planą, kurio įmanoma laikytis ilgą laiką, be nuolatinio alkio ir išsekimo.
Valgymus verta grįsti baltymų ir skaidulų turinčiais produktais. Baltymai padeda išsaugoti raumenų masę, o skaidulos ilgiau suteikia sotumo ir palaiko virškinimą. Ne mažiau svarbus reguliarus valgymo ritmas ir pakankamas miegas.
Į planą naudinga įtraukti jėgos pratimus. Jie padeda saugoti raumenis tuo metu, kai mažinamas suvartojamų kalorijų kiekis. Jei lieknėjimas grindžiamas tik kuo didesniu maisto ar fizinio krūvio ribojimu, tokį režimą ilgainiui išlaikyti tampa sunku.
Taigi, kur dingsta numestas svoris? Daugiausia jo pasišalina per plaučius anglies dioksido pavidalu, o likusi dalis virsta vandeniu. Vis dėlto ilgalaikį rezultatą lemia ne bandymas daugiau prakaituoti, bet pastovi mityba, judėjimas, miegas ir raumenų išsaugojimas.