Nuovargis, dirglumas, svaigulys ir prastesnė ištvermė dažnai siejami su geležies stoka. Tačiau geležies trūkumo priežastys ne visada slypi vien per mažame geležies kiekyje maiste. Naujas tyrimas atkreipė dėmesį į galimą ryšį su lipoproteinu(a), trumpinamu Lp(a).
Lp(a) – su cholesteroliu susijusi kraujo dalelė, kurios kiekį daugiausia lemia genetika. Tyrime nagrinėta, ar didesnė šio rodiklio koncentracija gali būti susijusi su mažesnėmis geležies atsargomis ir silpnesniu organizmo atsaku į geležies papildus.
Geležis reikalinga ne tik energijai
Geležis dalyvauja pernešant deguonį ir gaminant DNR. Kai jos atsargos sumažėja, žmogus gali jaustis išsekęs, prasčiau toleruoti fizinį krūvį, tapti irzlesnis ar dažniau justi galvos svaigimą. Geležies stoka taip pat gali būti susijusi su dusuliu fizinio krūvio metu.
Organizmas neturi veiksmingo būdo pašalinti geležies perteklių, todėl svarbi pusiausvyra tarp jos pasisavinimo, netekimo ir suvartojamo kiekio. Geležies stoka dažnai atsiranda dėl nepakankamos mitybos, kraujo netekimo arba sutrikusio pasisavinimo.
Moterims ši problema pasitaiko dažniau, be kita ko, dėl menstruacijų metu prarandamo kraujo. Vis dėlto vien mityba ar kraujavimas ne visada paaiškina, kodėl geležies atsargos išlieka mažos.
Tyrime dalyvavo 52 jaunos moterys
Pateiktoje medžiagoje aprašytame aštuonių savaičių tyrime dalyvavo 52 iš esmės sveikos 18-40 metų moterys, kurių feritino kiekis buvo mažas. Feritinas parodo organizmo sukauptas geležies atsargas.
Dalyvės pietaudamos gavo vieną iš dviejų panašių patiekalų: viename buvo jautienos, kitame – augalinis mėsos pakaitalas. Abi grupės kartu su maistu kasdien gavo po 32 miligramus geležies papildo. Kitų valgymų metu jos turėjo riboti raudoną mėsą iki dviejų porcijų per savaitę.
Prieš tyrimą ir jam pasibaigus buvo vertinami feritino, geležies, hemoglobino, hematokrito ir kitų rodiklių kiekiai kraujyje. Taip pat matuotas Lp(a) ir C reaktyvusis baltymas, kuris gali rodyti uždegiminį procesą.
Didesnis Lp(a) siejosi su mažesnėmis geležies atsargomis
Moterys, kurių Lp(a) koncentracija tyrimo pradžioje buvo didesnė, turėjo mažesnį feritino ir bendros organizmo geležies kiekį. Vadinasi, jų geležies atsargos buvo menkesnės dar prieš pradedant vartoti papildus.
Po aštuonių savaičių didesnis pradinis Lp(a) kiekis taip pat buvo susijęs su mažesne kraujyje cirkuliuojančios geležies koncentracija. Kitaip tariant, geležies atsakas į papildus šioms dalyvėms buvo silpnesnis.
Didesnis Lp(a) buvo susijęs ir su aukštesniu C reaktyviojo baltymo kiekiu. Vienas galimas paaiškinimas – su Lp(a) susijęs uždegimas, nes uždegiminiai procesai gali keisti geležies apykaitą. Tačiau tyrimas neįrodo, kad būtent Lp(a) sukelia geležies stoką ar trukdo pasisavinti geležį. Kol kas kalbama apie sąsają, o ne nustatytą priežastį.
Kodėl šių rezultatų nereikėtų vertinti per plačiai
Tyrimas buvo nedidelis, jame dalyvavo tik jaunos JAV gyvenančios moterys, turinčios mažas geležies atsargas. Todėl šie rezultatai nebūtinai tinka vyrams, vyresniems žmonėms ar sergantiesiems lėtinėmis ligomis.
Be to, dalyvės laikėsi savo įprastos mitybos, o tyrimas truko tik aštuonias savaites. Reikėtų didesnių ir ilgesnių tyrimų, kad būtų galima geriau suprasti, kaip Lp(a), uždegimas ir geležies apykaita susiję tarpusavyje.
Kada verta ieškoti platesnės priežasties
Jeigu nuovargis, dusulys fizinio krūvio metu ar svaigulys nepraeina, vien geležies papildų pradėti vartoti nereikėtų. Pirmiausia svarbu atlikti kraujo tyrimus ir su gydytoju išsiaiškinti, ar geležies stoka tikrai patvirtinta.
Gydytojas gali įvertinti feritino, hemoglobino ir kitus rodiklius, paklausti apie mitybą, menstruacijų gausumą, galimą kraujo netekimą ar virškinimo sistemos sutrikimus. Kai kuriais atvejais svarbu ieškoti ne tik geležies trūkumo, bet ir priežasties, dėl kurios organizmas jos nepasisavina arba jos netenka.
Lp(a) laikomas svarbiu širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksniu, todėl jo kiekio nustatymas bent kartą gyvenime kai kuriems žmonėms gali suteikti papildomos informacijos apie bendrą riziką. Vis dėlto vien geležies stoka savaime nereiškia, kad toks tyrimas būtinas kiekvienam. Dėl jo poreikio verta tartis su gydytoju, įvertinus bendrą sveikatos būklę ir kitus rizikos veiksnius.