Maždaug 1 iš 8 naujų vėžio atvejų pasaulyje siejamas su infekcijomis. Tai reiškia, kad su infekcijomis susijęs vėžys nėra reta ar tik tam tikriems regionams būdinga problema.
Nauja pasaulinė analizė parodė, kurios infekcijos sudaro didžiausią dalį šių atvejų ir kokios prevencijos priemonės gali padėti sumažinti riziką. Tarp svarbiausių būdų išskiriami skiepai, tyrimai ir laiku pradėtas infekcijų gydymas.
Infekcijos susijusios su milijonais vėžio atvejų
Analizuodami 2024 metų vėžio statistikos duomenis, mokslininkai apskaičiavo, kad su infekcijomis buvo susiję apie 2,3 milijono naujų vėžio atvejų. Tai sudaro maždaug 12 proc. visų pasaulyje diagnozuotų atvejų.
Buvo vertintos 12 infekcijų ir 37 jų sąsajos su skirtingomis vėžio rūšimis. Analizė rėmėsi jau surinktais duomenimis, todėl ji neįrodo, kad kiekvienu konkrečiu atveju vėžį tiesiogiai sukėlė tam tikra infekcija. Vis dėlto rezultatai leidžia įvertinti bendrą pasaulinį šios problemos mastą.
Didžiausia su infekcijomis susijusių vėžio atvejų dalis teko Rytų Azijai – apie 42 proc. Mažų ir vidutinių pajamų šalyse užfiksuota maždaug 77 proc. visų tokių atvejų, o Šiaurės Amerikoje infekcijos buvo susijusios su maždaug 5 proc. vėžio diagnozių.
Didžiausią naštą sudaro kelios infekcijos
Ne visos infekcijos vienodai susijusios su vėžio rizika. Didžiausią reikšmę turėjo šios:
- Helicobacter pylori siejama su maždaug 760 tūkst. atvejų. Beveik visi jie buvo skrandžio vėžio atvejai. Ši bakterija taip pat gali sukelti opas ir ilgalaikį skrandžio gleivinės uždegimą.
- Žmogaus papilomos virusas, arba ŽPV, susietas su maždaug 750 tūkst. atvejų. Į šį skaičių įtraukti visi maždaug 600 tūkst. gimdos kaklelio vėžio atvejų, taip pat gerklės, išangės ir varpos vėžio atvejai.
- Hepatito B virusas siejamas su maždaug 360 tūkst. atvejų, daugiausia – kepenų vėžiu.
- Hepatito C virusas susietas su maždaug 160 tūkst. atvejų, taip pat pirmiausia – kepenų vėžiu.
- Epstein-Barr virusas siejamas su apie 260 tūkst. atvejų. Jis gali sukelti mononukleozę, tačiau šiuo metu nėra vakcinos ar patvirtinto būdo, kuris specialiai užkirstų kelią šio viruso sukeliamoms vėžio formoms.
ŽPV tipai 16 ir 18 pasaulyje lemia beveik tris ketvirtadalius gimdos kaklelio vėžio atvejų. Tuo metu ŽIV, silpnindamas imuninę sistemą, didina jautrumą kitiems infekcijų sukeliamiems vėžiams. Ši analizė buvo viena pirmųjų pasauliniu mastu, į kurią įtrauktas ir ŽIV.
Prevencija prasideda nuo skiepų ir tyrimų
ŽPV vakcina rekomenduojama paaugliams prieš galimą užsikrėtimą. Vėliau taip pat taikoma pasivijimo vakcinacija, dažniausiai iki 26 metų, o kai kuriems suaugusiesiems dėl skiepų galimybės verta pasitarti su gydytoju iki 45 metų.
Gimdos kaklelio patikra paprastai pradedama nuo 21 metų. ŽPV ir citologiniai tyrimai padeda aptikti pakitimus dar prieš jiems išsivystant į vėžį, todėl patikros nereikėtų atidėlioti net tada, kai nejaučiama jokių simptomų.
Hepatito B ir C tyrimus rekomenduojama atlikti visiems suaugusiesiems bent kartą. Hepatito B galima išvengti skiepais, o hepatitas C šiandien yra išgydomas, todėl ankstyvas infekcijos nustatymas turi didelę reikšmę.
Kada verta pasitikrinti dėl H. pylori
Į gydytoją dėl H. pylori tyrimo verta kreiptis, jei nuolat skauda skrandį, dažnai vargina nevirškinimas, anksčiau buvo skrandžio opa arba artimas giminaitis sirgo skrandžio vėžiu. Nustačius infekciją, gydymui paprastai skiriamas antibiotikų ir rūgštingumą mažinančių vaistų derinys.
Infekcijų riziką taip pat mažina prezervatyvų naudojimas. Žmonėms, kuriems kyla didesnė ŽIV rizika, gydytojas gali pasiūlyti profilaktinį gydymą PrEP.
Su infekcijomis susijęs vėžys ne visada priklauso nuo vieno veiksnio, tačiau dalį rizikos galima valdyti. Skiepai, tinkami tyrimai ir laiku pradėtas gydymas yra konkretūs žingsniai, kuriuos verta aptarti su šeimos gydytoju.