Vos tik gegužė įsibėgėja, daržai, pakelės ir net miestų pakraščiai ima žaliuoti tankiais, skėtį primenančiais lapais. Paprastoji garšva – būtent taip vadinama ši itin nereikli, tačiau stebėtinai naudinga vaistažolė, kuri gegužę tiesiog klesti. Daugelis ją laiko piktžole, bet senolių praktikoje garšva turėjo kur kas daugiau vertės – ji naudota tiek maistui, tiek savijautai gerinti.
Gegužės mėnesį garšva būna pačiame jėgų žydėjime – jauni jos lapeliai kupini stiprybės ir veikliųjų medžiagų. O geriausia tai, kad ją rasti galima beveik visur: kiemuose, miškuose, pakelėse. Turint šiek tiek žinių, garšva gali tapti vienu paprasčiausių būdų papildyti organizmą natūralia nauda iš gamtos galia po ilgos žiemos.
Kodėl verta į ją pažvelgti iš naujo? Pasirodo, ši paprasta žolė slepia kur kas daugiau, nei galėjote pagalvoti.
Paprastoji garšva: kukli išvaizda, turtinga sudėtis
Iš pirmo žvilgsnio paprastoji garšva (lot. Aegopodium podagraria) atrodo kaip eilinė žolė – jos lapai primena petražolę ar net morkos lapiją, o pati augalo išvaizda niekuo neišsiskirianti. Tačiau būtent už šio paprastumo slypi didžiausias stebuklas – garšva savyje talpina tikrą gamtos vitaminų ir mineralų bombą.
Garšvos lapuose randama:
- vitamino C, kuris padeda stiprinti imunitetą,
- kalcio ir magnio, svarbių kaulams bei nervų sistemai,
- geležies, kurios ypač pritrūkstama pavasarį,
- eterinių aliejų ir flavonoidų, turinčių priešuždegiminių savybių.
Liaudies medicina garšvą nuo seno rekomendavo kaip šlapimo išsiskyrimą skatinančią ir sąnarių veiklai palankią žolę. Ne veltui net jos lotyniškas pavadinimas „podagraria“ reiškia ryšį su podagra – liga, kuri dažnai kamuoja dėl sutrikusios medžiagų apykaitos. Senoliai garšvą virdavo, raugindavo, dėdavo į sriubas ar tiesiog trindavo šviežius lapus ant skaudančių vietų.
Šiandien ji vis dažniau atrandama iš naujo – tiek žolininkų, tiek gamtos mylėtojų virtuvėse.
Kaip atpažinti, rinkti ir vartoti paprastąją garšvą
Paprastoji garšva auga labai plačiai – ją rasti nesunku tiek kaime, tiek mieste, ypač pavėsingose, drėgnesnėse vietose: šalia tvorų, medžių, pamiškėse ar net šlapiuose daržų kampuose. Pirmieji jos lapai pasirodo dar balandį, bet gegužę jie būna patys vertingiausi – sultingi, minkšti, be kartumo.
Kaip atpažinti?
Garšvos lapai suskirstyti į tris dalis – kiekviena dalis dar išsišakoja į smulkesnius lapelius, kurie primena trikampius ar ovalus su dantytais kraštais. Lapų spalva – ryškiai žalia, ypač jauni lapeliai. Stiebas lygus, tuščiaviduris, dažnai turintis šiek tiek violetinio atspalvio prie pagrindo.
Kada rinkti?
- Geriausia – ryte, kai rasa dar nenugaravusi.
- Rinkti tik jauniausius lapelius – jie skaniausi ir švelniausi.
- Vengti vietų prie kelių ar taršos šaltinių.
Kaip naudoti?
- Žali lapai – puikiai tinka salotoms, kokteiliams ar kaip špinatų pakaitalas.
- Virinant – galima gaminti troškinius, sriubas, naudoti kaip žalumyną su bulvėmis ar kiaušiniais.
- Džiovinimui – garšvą galima išdžiovinti ir naudoti arbatoms arba kaip prieskonį žiemą.
- Išoriškai – švieži lapai gali būti trinti ant pavargusių sąnarių ar naudojami vonioms.
Garšva yra viena iš tų gamtos dovanų, kurią lengva įtraukti į kasdienybę – be didelių pastangų, bet su realia nauda.
Verta pabandyti: pavasario žaluma, kuri nustebins
Paprastoji garšva – tai ne tik žalias kilimas po kojomis, bet ir tikras pavasario atradimas tiems, kurie nori gyventi arčiau gamtos. Ji nekainuoja nė cento, auga beveik visur ir yra kupina medžiagų, kurių mūsų organizmui po žiemos dažnai trūksta.
Žinoma, ji nepakeis visos mitybos ar stebuklingai neišgydys, bet kaip dalis kasdienės natūralios gyvensenos – tai puikus pasirinkimas. Liaudies patirtis rodo, kad kartais vertingiausi dalykai slypi ten, kur jų mažiausiai ieškome – po kojomis, tiesiog žolėje.
Tad kitąkart, kai pamatysite garšvą kieme ar miške – nesuskubėkite jos naikinti. Verčiau nusiskinkite saują, paruoškite lengvas salotas ar įmeskite į sriubą. Gali būti, kad taip atrasite ne tik naują skonį, bet ir pajausite ryšį su gamta.
