Gilės daugeliui asocijuojasi su mišku ir gyvūnų maistu, tačiau žmonės jas valgė jau šimtmečius. Ąžuolo gilių nauda šiandien vėl prisimenama dėl jų maistinės sudėties: jose yra skaidulų, sudėtinių angliavandenių, sveikųjų riebalų, mineralų ir antioksidacinių junginių.
Vis dėlto tai nėra produktas, kurį galima tiesiog parsinešti iš miško ir iškart ragauti. Žalios gilės yra karčios, o netinkamai paruoštos gali sudirginti virškinimo sistemą.
Gilėse netrūksta skaidulų
Didžiausias šių riešutų privalumas – skaidulos. Gilių miltuose jų kiekis gali sudaryti maždaug 13-52 procentus sausosios masės, tačiau tikslus skaičius priklauso nuo ąžuolo rūšies ir apdorojimo būdo.
Skaidulos padeda ilgiau jaustis sotiems ir palaiko žarnyno mikrobiotą. Todėl gilių miltai gali būti įdomus priedas prie įvairios mitybos, ypač kai norisi daugiau skaidulų turinčių produktų.
1. Sudėtiniai angliavandeniai
Gilėse esantys sudėtiniai angliavandeniai virškinami lėčiau nei paprastieji cukrūs. Dėl to jos gali būti palankesnės tiems, kurie atidžiau stebi cukraus kiekį kraujyje, nors vienas produktas šio rodiklio nekontroliuoja.
2. Sveikieji riebalai
Gilėse yra riebalų, kurie papildo bendrą jų maistinę vertę. Šie junginiai svarbūs įvairiems organizmo procesams, įskaitant širdies ir smegenų veiklą.
3. Mineralai ir vitaminas E
Ąžuolo gilėse randama kalio, kalcio, natrio ir vitamino E. Jų kiekiai skiriasi pagal ąžuolo rūšį, augimo sąlygas, riešutų brandą ir paruošimą, todėl skirtingų gilių maistinė sudėtis nebūna vienoda.
4. Antioksidaciniai junginiai
Gilėse yra flavonoidų ir fenolinių rūgščių. Šie augaliniai junginiai siejami su antioksidaciniu aktyvumu, tačiau jų poveikio nereikėtų prilyginti gydymui ar konkrečios ligos prevencijai.
Karčias giles būtina apdoroti
Žalių gilių valgyti negalima. Kartų skonį suteikia taninai, kurie gali dirginti virškinimo sistemą ir trukdyti pasisavinti kai kurias maistines medžiagas, įskaitant baltymus.
Prieš ruošiant giles, reikia pašalinti kevalus ir išmesti pažeistus, supelijusius ar sugedusius riešutus. Branduoliai mirkomi, verdami arba kelis kartus perplaunami, kiekvieną kartą išpilant vandenį. Tik tada jie džiovinami ir skrudinami.
Šis procesas sumažina taninų kiekį, tačiau rezultatas priklauso nuo mirkymo trukmės, vandens keitimo ir pasirinkto paruošimo būdo. Todėl pirmą kartą geriau pradėti nuo nedidelio kiekio ir naudoti patikimai paruoštas giles.
Gilių miltai praverčia virtuvėje
Dažniausiai gilės sumalamos į miltus arba rupią masę. Gilių miltus galima maišyti su kvietiniais ar avižiniais miltais ir naudoti blynams, keksiukams bei greitai paruošiamai duonai.
Jų skonis dera su obuoliais, moliūgais, cinamonu ir muskatu. Rupesnės gilių kruopelės tinka prie kepto moliūgo, grybų, Briuselio kopūstų, pupelių ar lęšių.
Gilės natūraliai neturi glitimo, tačiau svarbu įvertinti, kaip buvo pagaminti miltai ir ar jie nebuvo sumaišyti su kvietiniais produktais. Korėjoje iš gilių krakmolo gaminamas minkštas, drebučių tekstūros patiekalas, vadinamas dotorimuku. Jo skonis gana švelnus, todėl daugiausia skonio suteikia padažas.
Vienas tyrimas neatsako į visus klausimus
Aprašytame 2017 metų klinikiniame tyrime suaugusieji, kuriuos vargino virškinimo sutrikimai, du mėnesius vartojo ąžuolo rūšies Quercus brantii ekstraktą. Ekstrakto grupėje bendras skrandžio skausmas buvo mažesnis nei placebo grupėje.
Tačiau šis rezultatas susijęs su specialiu ekstraktu, o ne įprastomis nesmulkintomis gilėmis ar gilių miltais. Todėl jo negalima tiesiogiai pritaikyti visiems gilių produktams ar teigti, kad jos gydo virškinimo problemas.
Ąžuolo gilių nauda labiausiai atsiskleidžia kaip įdomus skaidulų, mineralų ir augalinių junginių šaltinis. Vis dėlto jas reikėtų rinkti atsakingai, kruopščiai atrinkti ir tinkamai paruošti. Jei kyla abejonių dėl rūšies, saugumo ar apdorojimo, geriau rinktis patikimai pagamintus gilių miltus.