Siauralapis gaurometis vasarą išsiskiria ryškiais rausvais žiedais, tačiau arbatai dažniausiai renkami jo lapai. Tinkamai paruošti jie įgauna sodresnį aromatą, tamsesnę spalvą ir primena juodosios arbatos skonį, nors patys nėra tikrosios arbatos lapai.
Fermentuota gauromečio arbata ruošiama keliais etapais: lapai apvytinami, patrinami, fermentuojami, išdžiovinami ir dar kurį laiką brandinami. Procesas nėra sudėtingas, tačiau reikalauja kantrybės ir kruopštumo.
Ko prireiks lapams paruošti
- Krepšelio arba kito indo lapams rinkti
- Padėklo ar lygaus paviršiaus lapams apvytinti
- Dviejų dubenų lapams ir augalų likučiams atskirti
- Stiklinio, emaliuoto arba maistui tinkamo plastikinio indo fermentacijai
- Drėgno audinio arba dangčio
- Kepimo skardų ir orkaitės, įkaitintos iki maždaug 65 laipsnių
- Sandaraus stiklainio laikymui
Nuo lapų rinkimo iki fermentacijos
1. Surinkite tinkamus lapus.
Lapus geriausia rinkti augalo žydėjimo metu, sausą ir saulėtą rytą, kai ant jų nebėra rasos. Rinkite vidurinius lapus, o žiedus palikite ant augalo. Taip gaurometis galės subrandinti sėklas, o atsakingas rinkimas nepažeis viso sąžalyno.
2. Apvytinkite lapus.
Parsineštus lapus paskleiskite plonu sluoksniu pavėsyje arba gerai vėdinamoje patalpoje, toliau nuo tiesioginės saulės. Palikite juos kelioms valandoms. Lapai turi tapti minkštesni ir lankstesni, tačiau neturėtų visiškai išdžiūti.
3. Patrinkite delnais.
Imkite nedideles lapų saujas ir trinkite tarp delnų, kol jie pradės leisti sultis, patamsės ir susisuks. Šis būdas užima daugiau laiko, tačiau leidžia geriau pajusti lapų būklę. Maisto smulkintuvą naudoti galima, bet rankomis paruošti lapai išlieka vientisesni.
4. Pradėkite fermentaciją.
Patrintus lapus sudėkite į stiklinį, emaliuotą arba maistui tinkamą plastikinį indą ir lengvai suspauskite. Uždenkite drėgnu audiniu, kad lapai neapdžiūtų, ir laikykite maždaug 25-30 laipsnių temperatūroje.
Fermentacija turėtų trukti ne trumpiau kaip 6 valandas. Po 6-8 valandų skonis išlieka gaivesnis ir žalesnis, po 8-16 valandų atsiranda vaisiškesnis aromatas bei sodresnis skonis. Ilgesnė, 16-36 valandų fermentacija suteikia ryškesnį kartumą.
Džiovinimas sustabdo fermentaciją
Pasirinkę norimą skonį, fermentuotus lapus plonai paskleiskite ant kepimo skardų. Džiovinkite maždaug 65 laipsnių orkaitėje apie 3-4,5 valandos. Pradžioje pravartu šiek tiek praverti dureles, kad pasišalintų drėgmė.
Lapų nereikėtų perkaitinti. Jie turi lengvai trupėti, nors nedidelis drėgmės likutis dar gali būti juntamas. Jei naudojate džiovyklę, rinkitės žemiausią temperatūrą.
Po džiovinimo lapus dar 3-4 dienas palaikykite plonu sluoksniu gerai vėdinamoje patalpoje. Tada suberkite juos į stiklainį. Aromatas ir skonis dažnai tampa malonesni, jei prieš ragaujant arbata pastovi dar 1-2 savaites.
Kaip užplikyti gauromečio arbatą
Į 200 mililitrų puodelį dėkite vieną pilną arbatinį šaukštelį džiovintų lapų. Užpilkite verdančiu vandeniu, palaikykite kelias minutes ir nukoškite. Paruošta fermentuota gauromečio arbata gali būti geriama viena, be cukraus, kad geriau atsiskleistų jos žiedinės ir lengvai citrusinės natos.
Jei arbatos reikia keliems žmonėms, patogu iš karto paruošti stipresnį gėrimą pusės arba vieno litro puode, o vėliau jį skiesti karštu vandeniu.
Ką rodo tyrimai apie gaurometį
Gauromečio lapuose ir jų fermentuotuose produktuose tiriami polifenoliai, flavonoidai, taninai bei antioksidacinis aktyvumas. Tačiau dauguma duomenų gauti atliekant laboratorinius arba cheminės sudėties tyrimus, todėl šio gėrimo nereikėtų laikyti konkrečių ligų gydymo priemone.
Renkant augalą laukinėje gamtoje svarbiausia tiksliai atpažinti siauralapį gaurometį ir rinktis švarią, nuo kelių bei taršos nutolusią vietą. Jei dėl augalo tapatybės kyla abejonių, jo arbatai nenaudokite.
Šaltiniai
- The Impact of Solid-Phase Fermentation on Flavonoids, Phenolic Acids, Tannins and Antioxidant Activity in Chamerion angustifolium Leaves
- Phytochemical Insights and Therapeutic Potential of Chamaenerion angustifolium and Chamaenerion latifolium
- Fireweed (Epilobium angustifolium L.): Botany, Phytochemistry and Traditional Uses. A Review