Iš ryto atsikeliate, o kiemas – suartas lyg plūgu. Žolė išknista, žemė išvartyta, o vaizdas primena ką tik pradėtą arimą. Pirmoji mintis – kas per naktį taip „pasidarbavo“? Dažnas kaimo žmogus ar sodybos šeimininkas susiduria su šiuo reiškiniu. Ir kaltininkų sąrašas gali būti ilgesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio – nuo barsukų ir lapių iki varnų ar net stirnų.
Žemės knisimas kieme dažniausiai reiškia viena – gyvūnai ieško maisto. O pagrindinis jų delikatesas – po velėna tūnančios grambuolių lervos. Tačiau kiekvienas atvejis šiek tiek kitoks, todėl pravartu suprasti, kokie gyvūnai gali būti kaltininkai ir kaip elgtis, kad žala nebūtų tokia didelė.
Kas dažniausiai knisa kiemą naktimis?
Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kiemą galėjo „suniokoti“ tik didelis žvėris, realybė kiek įvairesnė. Skirtingi gyvūnai turi savus įpročius ir palieka skirtingus pėdsakus.
Barsukai – vieni dažniausių kaltininkų. Jie puikiai uodžia grambuolių lervas po žeme ir atkakliai kasa tol, kol suranda. Kiemas po nakties gali atrodyti lyg suartas: gilios duobės, išvartyta velėna, žemės grumstai.
Lapės – taip pat mėgsta grambuolių lervas, bet kasa ne taip giliai. Jų iškasti lopai paprastai mažesni, duobės – seklesnės. Jei turite sodyboje kamerą, nesunku pastebėti jų naktines „medžiokles“.
Varnos ir kiti paukščiai – dienos metu jos gali kilnoti velėną ir kapstyti žolę ieškodamos vabzdžių. Nors žala ne tokia didelė kaip žvėrių, bet per kelias dienas jos gali palikti gana ryškių pėdsakų.
Stirnos – retesnis atvejis, bet pasitaiko. Jos neretai išrausia žemę ieškodamos tam tikrų šaknelių ar minkštesnės žolės.
Tad prieš nuspręsdami, kas nusiaubė jūsų kiemą, atkreipkite dėmesį į duobių dydį, gylį ir pėdsakus aplink. Tai padeda lengviau atskirti tikrąjį „darbininką“.
Kodėl gyvūnai knisa kiemą ir kokia iš to nauda?
Nors pirmas įspūdis dažniausiai nemalonus – sudarkyta veja, suverstos žemės – šis reiškinys turi ir šviesiąją pusę. Gyvūnai, knisdami žemę, ieško maisto, o tai dažniausiai reiškia, kad jie naikina kenkėjus, kurie ilgainiui pridarytų dar didesnės žalos jūsų sodui ar vejai.
Grambuolių lervos – pagrindinis skanėstas barsukams ir lapėms. Šios lervos kelerius metus gyvena po žeme ir graužia augalų šaknis. Jei jų prisiveisia per daug, veja pradeda gelsti, žolė nyksta, o vaismedžiai silpsta. Taigi, nors gyvūnai palieka duobes, jie kartu „atlieka darbą“ – išrankioja būsimus sodo priešus.
Ekosistemos balansas – kai maisto šaltinis išnyksta, gyvūnai paprastai pasitraukia. Taip jau nutiko ne vienoje sodyboje: kurį laiką kiemas būdavo knisamas, tačiau grambuoliams išnykus, naktiniai svečiai daugiau nebegrįžo.
Paukščių darbas – varnos, krankliai ar šarkos, nors ir sukelia šiokį tokį netvarkos vaizdą, taip pat prisideda prie dirvos valymo nuo vabzdžių.
Trumpai tariant, tai, kas atrodo kaip žala, iš tikrųjų yra natūralus būdas kovoti su kenkėjais.
Kaip atpažinti, kas naktį knisa kiemą?
Ne visada lengva iš karto suprasti, kuris gyvūnas nusiaubė kiemą. Tačiau kiekvienas palieka tam tikrų ženklų – nuo duobių dydžio iki žemės išvartymo pobūdžio.
Barsuko palikti pėdsakai
Barsukas dirba giliai ir plačiai. Jo iškasti grioveliai ar duobės siekia net iki 10–15 centimetrų, o žemė išvartyta dideliais plotais. Ryte toks kiemas neretai atrodo tarsi ką tik būtų suartas plūgu – tvarkingų vejos lopinėlių beveik nebelieka.
Lapės darbas
Lapės kasa kur kas švelniau. Duobutės būna sekliai iškastos, išvartyti plotai mažesni ir ne tokie gilūs. Jos dažniausiai kapsto pavienėse vietose, todėl kiemas atrodo labiau „paženklintas“ nei visiškai išknistas.
Varnos ir kiti paukščiai
Jeigu po nakties matote pakilnotą velėną ar sukapstytą žolę, bet ne gilias duobes – kaltininkės gali būti varnos ar krankliai. Jos snapais kilnoja žemę ieškodamos vabzdžių, todėl paviršiuje daugiau netvarkos nei rimtos žalos.
Stirnų pėdsakai
Stirnos kartais taip pat priverčia manyti, kad kiemas knistas. Jos kapsto žemę paviršutiniškai, ieškodamos minkštesnės žolės ar šaknelių. Dažniausiai išduoda kanopų žymės – būtent jos padeda atskirti stirnų darbą nuo kitų gyvūnų.
Kaip apsisaugoti nuo naktinių „darbininkų“?
Nors žala po gyvūnų vizito atrodo didelė, dažniausiai ji laikina. Vis dėlto, jei kiemas nuolat knisamas, verta imtis priemonių, kurios padėtų sumažinti tokias išdaigas.
Priemonės nuo barsukų ir lapių
Barsukai ir lapės dažniausiai apsistoja ten, kur gausu grambuolių lervų. Efektyviausia priemonė – sumažinti šių kenkėjų kiekį. Tam gali būti naudojamos specialios biologinės priemonės nuo grambuolių, kurios naikina lervas, bet nekenkia dirvožemiui. Kai maisto šaltinis išnyksta, gyvūnai savaime pasitraukia.
Kliūtys ir atbaidymas
Jei situacija rimta, verta pagalvoti apie fizines kliūtis. Aplink daržą ar sodą įrengta tvorelė gali sulaikyti stirnas ar net barsukus. Tuo tarpu judesio jutikliais veikiantys žibintai ar ultragarsiniai baidikliai padeda išgąsdinti lapes. Gyvūnai paprastai vengia apšviestų ir triukšmingų vietų.
Apsauga nuo varnų
Varnos ir kiti paukščiai nemėgsta blizgančių daiktų. Ant medžių ar tvoros pakabinti blizgūs atšvaitai, CD diskai ar specialios juostos padeda atbaidyti šiuos sparnuotus „darbininkus“.
Natūralus kelias
Kai kurie sodybų šeimininkai žiūri į šią situaciją filosofiškai – gyvūnai išrankioja lervas, ir po kelerių metų veja atsigauna, nes kenkėjų paprasčiausiai nelieka. Tai natūrali ekosistemos pusiausvyra, kuri ilgainiui duoda naudos.
Pabaiga – ar tikrai verta pykti?
Iš pirmo žvilgsnio išknistas kiemas atrodo kaip rimta problema, tačiau žvelgiant giliau, tai – natūralus gamtos procesas. Barsukai, lapės, varnos ar net stirnos ne šiaip niokoja žemę, o ieško maisto. Jų „darbas“ dažnai padeda išnaikinti grambuolių lervas, kurios ilgainiui pridarytų daug daugiau žalos sodui ir vejai.
Žinoma, jei situacija kartojasi nuolat, galima pasitelkti įvairias apsaugos priemones – nuo biologinių preparatų prieš kenkėjus iki tvorelių ar atbaidymo sistemų. Tačiau svarbiausia suvokti, kad gamta visada siekia pusiausvyros. Dažnai gyvūnai, atlikę savo „misiją“, tiesiog pasitraukia.
Tad kitą kartą, išvydę kiemą lyg suartą plūgu, prisiminkite – galbūt tai tik ženklas, kad jūsų veja ir sodas po kurio laiko bus sveikesni bei atsparesni.
