Kiekvieną vasarą žmonės kruopščiai renka vaistažoles – džiovina, rūšiuoja, deda į spinteles. Tačiau ne viena šeima rudenį ar pavasarį atranda, kad lentynose dar liko praėjusių metų ar net senesnių žolelių atsargų.
Tada kyla klausimas: ar senos vaistažolės gali pakenkti sveikatai, ar jos tiesiog praranda savo galią?
Specialistai pabrėžia, kad žolelių „galiojimo laikas“ yra ribotas, o netinkamai laikomos jos gali tapti ne pagalba, o rizika organizmui.
Todėl verta žinoti, kas nutinka senoms vaistažolėms, kaip atpažinti, kad jos jau netinkamos vartoti ir kokį verdiktą dėl jų poveikio sveikatai pateikia žolininkai bei gydytojai.
Kas nutinka senoms vaistažolėms?
Veikliųjų medžiagų nykimas
Pagrindinė priežastis, kodėl senos žolelės laikomos mažiau naudingomis – veikliųjų medžiagų irimas.
Vitaminai, eteriniai aliejai ir antioksidantai laikui bėgant suyra, todėl arbata tampa tik silpno skonio gėrimu, o ne gydomąja priemone.
Kvapo ir spalvos pokyčiai
Jei žolelės prarado natūralią žalią spalvą, parudavo ar įgavo kartoką kvapą, tai ženklas, kad jos jau paseno. Tokios arbatos gerti neverta – ne tik dėl menkos naudos, bet ir dėl galimos rizikos.
Pelėsis ir bakterijos
Netinkamai laikytos vaistažolės gali sudrėkti. Tokiu atveju jose greitai dauginasi pelėsis ar net bakterijos, kurios gali pakenkti sveikatai. Išoriškai kartais sunku pastebėti, bet tokios žolelės tampa pavojingos.
Alergijų rizika
Suskilusios, oksiduotos ar pelėsio pažeistos žolelės gali sukelti netikėtų organizmo reakcijų – nuo alergijos iki virškinimo sutrikimų.
Specialistų verdiktas: ar senos vaistažolės gali pakenkti?
Žolininkai ir gydytojai sutaria, kad senos vaistažolės nėra nei „panacėja“, nei nekaltas gėrimas. Jų poveikis priklauso nuo to, kiek laiko ir kokiomis sąlygomis jos buvo laikomos.
- Iki metų išlaikytos žolelės dažniausiai dar tinkamos vartoti, nors jų nauda jau silpnesnė.
- Daugiau nei dvejų metų senumo žolelės praranda beveik visas vertingąsias savybes, todėl iš jų naudos nebelieka.
- Netinkamai laikytos žolelės (drėgnos, su pelėsio žymėmis, pakeitusios kvapą ar spalvą) gali būti pavojingos sveikatai ir turėtų būti nedelsiant išmestos.
Specialistai pabrėžia, kad senų vaistažolių gėrimas ne visada baigsis rimtais sveikatos sutrikimais, tačiau rizika egzistuoja.
Todėl geriau rinktis šviežesnius augalus arba iš seno derliaus pasilikti tik tas žoleles, kurios akivaizdžiai išlaikiusios spalvą, kvapą ir sausumą.
Kaip atpažinti ir tinkamai laikyti vaistažoles?
Kaip atskirti netinkamas vaistažoles
- Spalva: kokybiškos žolelės turi išlaikyti natūralų žalsvą ar gelsvą atspalvį. Jei jos parudavusios ar pilkos – metas atsisveikinti.
- Kvapas: jei kvapas silpnas, pašalinis ar primena drėgmę, žolelių vartoti neverta.
- Konsistencija: trupantis, sulipęs ar per minkštas augalas gali rodyti, kad jis pažeistas drėgmės.
- Pelėsio požymiai: net ir menkiausi balti ar tamsūs taškeliai – aiškus ženklas, kad žolelės netinkamos.
Kaip tinkamai laikyti žoleles
- Sausoje ir vėsioje vietoje, apsaugotoje nuo saulės.
- Sandariuose induose – stiklainiuose arba drobiniuose maišeliuose, kad nepritrauktų drėgmės.
- Žymint surinkimo datą – tai padeda sekti, kiek laiko jos jau laikomos.
- Ribotą laiką – geriausia sunaudoti per vienerius metus, maksimaliai – iki dvejų.
Tokios paprastos taisyklės leidžia išsaugoti vaistažolių naudą ir išvengti galimos rizikos sveikatai.
Pabaigai
Taigi, klausimas „ar senos vaistažolės gali pakenkti sveikatai?“ turi aiškų atsakymą: taip, jei jos laikytos netinkamai arba vartojamos pernelyg ilgai užsistovėjusios. Tokios žolelės praranda ne tik savo naudą, bet ir gali tapti pavojingos dėl pelėsio ar bakterijų.
Vis dėlto, tinkamai laikytos ir ne senesnės nei metų žolelės dar gali suteikti švelnų poveikį – jos tinka kasdienei arbatai, nors ir nebėra tokios stiprios kaip šviežiai surinktos.
Todėl geriausia praktika – kiekvieną sezoną atsinaujinti atsargas ir pasilikti tik tai, kas išlaikė savo kvapą, spalvą bei sausumą.
