Kuriant svajonių aplinką, dažnai susižavime augalo išvaizda, pamiršdami pasidomėti jo prigimtimi. Tai viena brangiausių klaidų, kurią daro sodybų savininkai. Po kelerių metų nekaltas krūmelis ar vijoklis gali virsti nevaldoma jėga, kuri kėsinasi ne tik į gėlynus, bet ir į patį namą.
Kraštovaizdžio architektai perspėja, kad tam tikri agresyvūs augalai turi tokią stiprią šaknų sistemą, jog geba deformuoti šaligatvio trinkeles, suardyti drenažo vamzdžius ar net prasiskverbti per namo pamatus. Šių augalų atsikratyti vėliau būna be galo sunku, o padaryta žala neretai skaičiuojama tūkstančiais eurų.
Grožis gali kainuoti namo fasadą
Svarbu suprasti, kad augalai kovoja dėl išlikimo. Jei rūšis yra invazinė arba pasižymi sparčiu augimu, ji ieškos erdvės bet kokia kaina. Dažniausiai tai reiškia konkurenciją su jūsų pastatais.
Šaknys, ieškodamos drėgmės, lenda į mažiausius betono įtrūkimus. Ten jos plečiasi, storėja ir veikia kaip lėtai kalamas pleištas, galintis suskaldyti net tvirčiausią pamatą ar pakelti kiemo grindinį. Todėl prieš sodinant bet kokį augalą arčiau nei 3 metrai nuo namo, būtina įsitikinti, kad jis nekelia grėsmės konstrukcijoms.
Penki augalai kelia didžiausią grėsmę turtui
Specialistai išskiria konkrečias rūšis, kurios Lietuvos klimato sąlygomis elgiasi ypač agresyviai ir dažniausiai tampa problemų priežastimi. Jų sodinimas šalia pastatų ar takelių yra rizika, kurios geriau vengti.
aponinis pelėvirkštis (Reynoutria japonica) skaldo betoną. Tai pats pavojingiausias augalas šiame sąraše, dažnai klaidingai verčiamas kaip „kalnakasys“. Jo šaknų sistema yra tokia galinga, kad randa mažiausius plyšius pamatuose ar asfalte ir plečdamasi juos fiziškai suardo. Išnaikinti jį be galo sunku – net nupjovus, šaknys žemėje išlieka gyvybingos kelerius metus.
Bambukai plinta nekontroliuojamais atstumais. Nors jie suteikia privatumo, dauguma rūšių plinta požeminiais šakniastiebiais. Pasodinti vienoje vietoje, jie po metų gali iškelti trinkeles už kelių metrų ar išdygti kaimyno sklype. Be specialių požeminių barjerų jų augimą suvaldyti beveik neįmanoma.
Kininė visterija gali sutraiškyti konstrukcijas. Šis įspūdingai žydintis vijoklis pasižymi milžiniška jėga. Jo stiebai medėja ir vyniojasi taip stipriai, kad gali sulaužyti lietvamzdžius, nuplėšti stogo apdailą ar net „pasmaugti“ medį, aplink kurį auga.
Gebenė lipikė ardo namo fasadą. Klasikinė gebenė tvirtinasi prie sienų orinėmis šaknimis, kurios skverbiasi į tinko ar plytų mikroplyšius. Laikui bėgant tai sukelia mūro trupėjimą, o po tankia lapija kaupiasi drėgmė, skatinanti pelėsio atsiradimą ir konstrukcijų puvimą.
Japoninė lanksva užkariauja teritoriją sėklomis. Iš pažiūros nekaltas krūmelis subrandina tūkstančius sėklų, kurios ilgai išlieka daigios. Jos pradeda dygti visur – tarpuose tarp plytelių, pamatuose ir gėlynuose, suformuodamos tankius sąžalynus ir išstumdamos kitus augalus.
Saugios alternatyvos egzistuoja
Atsisakius šių augalų, sodas neturi likti tuščias. Kiekvienam agresoriui galima rasti saugų pakaitalą, kuris džiugins akį, bet negriaus namų.
Vietoj viską ardančio pelėvirkščio ar invazinės lanksvos, rinkitės kemera (Eupatorium) arba šliaužiančius čiobrelius. Jie puikiai uždengia plotus, kvepia ir nekelia pavojaus konstrukcijoms.
Jei svajojate apie vijoklius, vietoj visterijos ar gebenės sodinkite vynvyčius arba raganes. Penkialapis vynvytis rudenį nusidažo nuostabia raudona spalva ir, nors plečiasi, jo tvirtinimosi būdas mažiau žaloja mūrą nei gebenės šaknys.
Privatumui užtikrinti vietoje bėgiojančių bambukų puikiai tiks miskantai. Šie dekoratyviniai augalai auga tvarkingais kerais, sukuria aukštą uždangą, bet niekur „nebėga“ ir nekelia pavojaus požeminėms komunikacijoms.
Rinkdamiesi augalus, visada galvokite apie tai, kas vyksta po žeme. Investicija į saugius, neinvazinius sodinukus yra geriausia prevencija, padedanti išvengti brangių remonto darbų ateityje.