Kur dingsta riebalai, kai kūno svoris mažėja? Jie ne „ištirpsta“ ir nevirsta vien energija. Didžioji jų dalis iš organizmo pasišalina per kvėpavimą, o likusi dalis virsta vandeniu.
Šis paaiškinimas svarbus todėl, kad svorio mažėjimą dažnai bandoma vertinti pagal prakaitą, treniruotės intensyvumą ar skaičių svarstyklėse. Tačiau šie dalykai ne visada tiksliai parodo, kiek riebalų iš tiesų netekta.
Riebalai pirmiausia suskaidomi
Organizme riebalai daugiausia kaupiami trigliceridų pavidalu riebaliniame audinyje. Jie gali būti po oda, pavyzdžiui, pilvo, klubų, šlaunų ir sėdmenų srityse, arba kauptis aplink vidaus organus.
Riebalinis audinys nėra vien atsargų sandėlis. Jis taip pat padeda apsaugoti organus, išlaikyti kūno šilumą ir sukaupti energiją laikotarpiams, kai jos prireikia daugiau.
Kai su maistu gaunama daugiau energijos, nei organizmas jos sunaudoja, perteklius paverčiamas trigliceridais ir laikomas riebalų ląstelėse. Kai energijos prireikia, šios molekulės suskaidomos į anglies, vandenilio ir deguonies junginius.
84 procentai pasišalina per kvėpavimą
Suskaidytų riebalų dalys per chemines reakcijas virsta anglies dioksidu ir vandeniu. Maždaug 84 procentai metabolizuotų riebalų palieka kūną anglies dioksido pavidalu.
Anglies dioksidas patenka į kraują, nukeliauja iki plaučių ir iškvepiamas. Kitaip tariant, dalis riebalų atomų iškeliauja su kiekvienu iškvėpimu, tačiau tai nereiškia, kad vien gilesnis ar dažnesnis kvėpavimas spartina riebalų mažėjimą.
Likę maždaug 16 procentų tampa vandeniu. Jis iš organizmo pašalinamas su šlapimu, prakaitu ir kitais kūno skysčiais. Todėl atsakymas į klausimą, kur dingsta riebalai, susijęs ne tik su plaučiais, bet ir su vandens apykaita.
Riebalų ląstelės dažniausiai susitraukia
Metant svorį riebalų ląstelės paprastai neišnyksta. Susitraukia jų viduje sukauptas trigliceridų kiekis, o pati ląstelė lieka organizme kaip talpykla.
Dėl to po svorio sumažėjimo pasikeičia kūno apimtys ir sudėtis, tačiau organizmas vis dar gali kaupti riebalus, jei energijos gaunama daugiau, nei sunaudojama. Būtent todėl ilgalaikiam rezultatui svarbus ne trumpas ribojimo laikotarpis, o išlaikomi valgymo ir judėjimo sprendimai.
Prakaitas nerodo, kiek riebalų netekote
Intensyviai prakaituojant kūno svoris gali greitai sumažėti. Vis dėlto tai dažniausiai reiškia skysčių netekimą, o ne didelį riebalų kiekio sumažėjimą.
Pavyzdžiui, pirtis ar sauna gali laikinai sumažinti vandens svorį, tačiau savaime jos reikšmingai nesumažina riebalinio audinio. Išgėrus pakankamai skysčių, šis svoris dažniausiai grįžta.
Taip pat nereikėtų bandyti sąmoningai hiperventiliuoti, tai yra pernelyg dažnai ir giliai kvėpuoti. Toks elgesys riebalų deginimo nepaspartina ir gali sukelti svaigulį ar kitus nemalonius pojūčius.
Svarstyklės rodo tik dalį vaizdo
Svoris per parą gali svyruoti dėl skysčių, druskos, virškinimo, hormoninių pokyčių ar fizinio krūvio. Todėl vienas pasisvėrimas nepasako, ar sumažėjo riebalų kiekis.
Pažangą galima stebėti keliais būdais:
- reguliariai svertis tuo pačiu metu, pavyzdžiui, kartą per savaitę
- matuoti liemens apimtį kartą per mėnesį
- stebėti, kaip ant kūno gula drabužiai
- fotografuoti kūno pokyčius vienodomis sąlygomis
Liemens apimtis ypač naudinga vertinant pokyčius pilvo srityje. Ji dažnai naudojama kaip vienas iš rodiklių, susijusių su kūno svoriu ir širdies bei kraujagyslių sveikata.
Riebalų mažėjimui reikia pastovumo
Stabiliam rezultatui naudinga maistą grįsti baltymais ir skaidulomis. Baltymai padeda išsaugoti raumenų masę, o skaidulos suteikia sotumo ir palaiko virškinimą.
Į savaitės planą taip pat verta įtraukti jėgos pratimus. Mažinant kalorijų kiekį jie padeda išsaugoti daugiau raumenų, todėl keičiasi ne tik skaičius svarstyklėse, bet ir kūno sudėtis.
Per daug griežtos dietos ar varginančios treniruotės dažnai sunkiai išlaikomos ilgą laiką. Daug patikimesnis kelias yra valgymo, judėjimo ir poilsio ritmas, kurį realu tęsti mėnesius ar metus.
