Jeigu ieškote augalinio produkto, kuris suteiktų daugiau baltymų ir skaidulų, verta prisiminti amarantą. Ši iš Amerikos kilusi sėkla dažnai vadinama pseudogrūdu, nes verdama ir valgoma panašiai kaip kruopos, nors botaniškai nėra tikras grūdas.
Amarantas turi malonų riešutų skonį, tirštą tekstūrą ir tinka ne tik košei. Jį galima naudoti sriuboms, troškiniams, salotoms, kepiniams ar naminiams užkandžiams. Būtent amaranto maistinė vertė ir universalumas lėmė, kad jis vis dažniau atsiduria žmonių, ieškančių daugiau augalinio maisto, racione.
Baltymų čia daugiau, nei tikimasi
Vienas puodelis virto amaranto suteikia daugiau kaip 9 gramus baltymų. Dar svarbiau tai, kad jame yra visos 9 nepakeičiamosios aminorūgštys. Organizmas jų pats pasigaminti negali, todėl turi gauti su maistu.
Šios aminorūgštys reikalingos raumenų baltymų gamybai, hormonų ir neuromediatorių sintezei. Jos taip pat dalyvauja gaminant antikūnus, kurie svarbūs imuninei sistemai. Dėl šios priežasties amarantas ypač patrauklus žmonėms, kurie dažniau renkasi augalinius baltymų šaltinius.
Amaranto sėklose aptikta ir peptidų, panašių į sojose randamą lunaziną. Vis dėlto tai nereiškia, kad pats amarantas apsaugo nuo vėžio. Tai tik viena iš tiriamų jo sudedamųjų dalių, o ne įrodytas gydomasis poveikis.
Skaidulos naudingos virškinimui
Puodelyje virto amaranto yra daugiau kaip 5 gramai skaidulų. Tai sudaro maždaug penktadalį dažnai nurodomo 25 gramų paros tikslo suaugusiesiems.
Skaidulos padeda palaikyti sklandesnį virškinimą, prisideda prie stabilesnio cukraus kiekio kraujyje ir gali būti svarbios cholesterolio kontrolei. Kadangi skaidulų kiekį reikėtų didinti palaipsniui, valgant amaranto patiekalus naudinga gerti pakankamai skysčių.
Geležis ir magnis viename puodelyje
Virtame amarante yra apie 5 miligramus geležies. Augalinės kilmės geležis pasisavinama prasčiau nei geležis iš gyvūninio maisto, tačiau jos pasisavinimą pagerina vitaminas C.
Dėl to amaranto košę galima derinti su braškėmis, kiviais ar citrusiniais vaisiais, o sūrų patiekalą papildyti paprika, pomidorais ar kitomis vitamino C turinčiomis daržovėmis.
Vienas puodelis taip pat suteikia apie 160 miligramų magnio. Šis mineralas reikalingas baltymų gamybai, raumenų ir nervų veiklai bei normaliam kraujospūdžio reguliavimui. Mažas magnio kiekis maiste siejamas su didesne įtampa, tačiau tai nereiškia, kad amarantas gydo stresą ar nerimo sutrikimus.
Natūraliai be glitimo
Amarantas natūraliai neturi glitimo, todėl jis gali būti tinkamas žmonėms, sergantiems celiakija ar vengiantiems glitimo. Vis dėlto svarbu rinktis patikimai paženklintą produktą, nes perdirbimo ar laikymo metu sėklos gali susiliesti su kviečiais, rugiais ar miežiais.
Jeigu celiakija dar tik įtariama, nereikėtų savarankiškai pradėti griežtos dietos be glitimo prieš atliekant tyrimus. Pakeitus mitybą, gali būti sunkiau tiksliai nustatyti diagnozę.
Kaip amarantą pritaikyti virtuvėje
Prieš verdant amarantą patogu pamirkyti per naktį. Taip sėklos tampa minkštesnės, o kai kuriems žmonėms jas būna lengviau suvirškinti.
- Virkite košę ir patiekite ją su uogomis, šlakeliu klevų sirupo bei riešutų sviestu
- Sumalkite sėklas ir dėkite į baltymingų blynų ar keksiukų tešlą
- Paskrudinkite arba išpūskite amarantą ir berkite į naminę granolą
- Naudokite jį sriuboms, troškiniams ar čili sutirštinti
- Atvėsintą amarantą maišykite su daržovėmis salotose
- Dėkite į naminius energijos rutuliukus su riešutais ir džiovintais vaisiais
Amaranto maistinė vertė ypač atsiskleidžia tada, kai jis nėra valgomas vienas. Derinamas su ankštiniais augalais, daržovėmis, vaisiais, riešutais ar kitomis sėklomis jis tampa patogiu būdu paįvairinti racioną ir gauti daugiau skirtingų maistinių medžiagų.
Šios sėklos nereikia valgyti kiekvieną dieną, tačiau ją galima drąsiai įtraukti į įvairų meniu. Amarantas suteikia baltymų, skaidulų, geležies ir magnio, o jo tiršta tekstūra leidžia virtuvėje panaudoti jį gerokai plačiau nei įprastas kruopas.
