Jeigu kada nors ragavote tikrai geras spurgas, tikėtina, kad jos buvo purios, švelnios, vos vos traškios išorėje ir minkštutėlės viduje. Būtent tokios yra purios varškės spurgytės – naminis desertas, kuris nostalgiškai primena vaikystę, o kartu vis dar stebina savo paprastumu ir skoniu. Daugelis prisipažįsta: iš pirmo karto nepavyksta. Tačiau yra viena bendra taisyklė – kai žinai kelias gudrybes, šios spurgytės ima pavykti visada.
Galite išgirsti, kad geriausias spurgyčių receptas – ne iš knygos, o iš atminties ir širdies. Jis perduodamas iš kartos į kartą, dažnai be tikslių proporcijų – tiesiog „iš akies“. Vieni kepa nuo vaikystės su mama ar močiute, kiti prisimena šiltas, purias spurgytes iš vaikystės sekmadienių. Tačiau šiandien šį receptą perteikiame taip, kad jis būtų aiškus kiekvienam – tiek pirmą kartą kepančiam, tiek ieškančiam tobulo rezultato, kuris visada pavyktų.
Ką dėti į purias varškės spurgytes: paprasta, bet su keliomis gudrybėmis
Nors spurgytės atrodo kaip paprastas desertas, jų sėkmę lemia detalės. Receptų gali būti daug, bet vienas dalykas nesikeičia – varškė turi būti riebi, geriausia – 9 % riebumo. Tokia varškė suteikia minkštumo ir drėgmės, o ne gniužulėlių ir sausumo.
Štai ko reikės:
- 500 g 9% varškės
- 2 kiaušiniai
- 2–3 šaukštai cukraus (pagal skonį)
- 1 pakelis vanilinio cukraus
- žiupsnelis druskos
- 1 arbatinis šaukštelis sodos (nugesinta actu)
- 1 šaukštas degtinės
- 200–250 g miltų (svarbu nepersistengti!)
- aliejaus kepimui
Patarimai iš žmonių, kurie kepa šias spurgytes nuo vaikystės:
- Tešla turi būti lipšni, ne kieta – jei ji per tiršta, spurgytės išeis sunkios ir sausos. Lipnumas reiškia, kad jos bus purios.
- Miltų nepadauginti. Geriau įdėti mažiau ir stebėti tešlą – papildyti galima visada.
- Degtinė – ne pokštas. Ji padeda spurgytėms nesugerti daug aliejaus, todėl jos tampa lengvesnės. Jokio poskonio nelieka.
- Sodą būtina nugesinti actu. Kitaip spurgytės gali turėti nemalonų prieskonį.
Daugelis maišo tešlą su maišytuvu, kad būtų vientisa, tada įmuša kiaušinius, įsijoja miltus ir tik tada formuoja rutuliukus. O tam, kad tešla neliptų prie rankų, jas patariama patepti aliejumi.
Kaip kepti, kad purios varškės spurgytės būtų minkštos, o ne žalios viduje
Tešla gali būti tobula, bet jei kepti neteisingai – rezultatas nuvils. Todėl čia svarbiausias etapas – teisingas aliejaus įkaitinimas ir kantrybė.
Svarbiausia, ką sako patyrę kepėjai:
- Aliejus turi būti įkaitęs, bet ne per karštas – ideali temperatūra apie 160–170 °C. Jei jis per karštas, spurgytės apskrus, o vidus liks žalias.
- Kepama ant mažos ugnies. Spurgytės turi kepti lėtai – tuomet jos „vartysis pačios“ ir pamažu įgaus auksinę spalvą.
- Spurgytės turi plaukioti aliejuje, o ne liesti dugną – naudokite gilesnę keptuvę arba puodą.
- Į aliejų dedama nedaug spurgyčių vienu metu, kad temperatūra staiga nenukristų.
- Po kepimo jas verta padėti ant popierinio rankšluosčio, kad susigertų likęs aliejus.
Spurgos turi pačios apsisukti – tai ženklas, kad aliejus įkaitintas tinkamai, o tešla – tokia, kokia reikia. Jei spurgos vartosi, išsipučia ir neskyla – viskas einasi kaip pagal planą.
Išbandykite – purios varškės spurgytės tikrai pavyks!
Kepant spurgytes, svarbiausia ne gramiškai tikslus receptas, o tai, kaip atrodo tešla, kaip elgiasi spurgos aliejuje, ar virtuvėje sklinda tas tikras, naminis kvapas. Ir nors kiekvienas turi savo paslaptį – vieni prideda šaukštą degtinės, kiti kepa lėtai ir stebi, ar spurgos apsiverčia pačios – vienas dalykas nesikeičia: purios varškės spurgytės yra tikra klasika, kuri niekada nenuvilia.
Jos tinka tiek savaitgalio rytui su kava, tiek ypatingai progai. Vaikai mėgsta jas su cukraus pudra, suaugusieji – su uogiene ar net be nieko, nes jos pačios jau yra desertas.
Tad jei dar nebandėte arba kažkada nusivylėte – duokite joms antrą šansą. Šis receptas, paremtas ne tik ingredientais, bet ir žmonių patirtimi – jums tikrai pavyks!
