Žiemą pelargonijos dažnai nustoja žydėti. Lapai lieka, bet pumpurų nėra, o pats augalas atrodo lėtas ir pasyvus. Daugelis su tuo susitaiko ir laukia pavasario, manydami, kad žydėjimas šaltuoju metu tiesiog neįmanomas.
Tačiau pelargonijų žydėjimas žiemą priklauso nuo kelių labai konkrečių dalykų. Kai augalas gauna tai, ko jam tuo metu trūksta, jis gali leisti žiedus net trumpomis ir tamsiomis dienomis. Viskas remiasi ne į atsitiktinumą, o į tikslią priežiūrą ir tinkamą laistymą.
Žiemą daromos klaidos stabdo pelargonijų žydėjimą
Žiemos metu pelargonijos kenčia ne nuo vienos priežasties, o nuo kelių kasdien pasikartojančių klaidų. Jos atrodo smulkios, bet ilgainiui augalas praranda jėgas ir nustoja formuoti pumpurus, net jei lapai išlieka žali.
1. Per dažnas laistymas
Žiemą vanduo vazone laikosi ilgiau. Kai žemė nuolat drėgna, šaknys pradeda dusti, o augalas nebeinvestuoja energijos į žiedus.
2. Per šilta vieta prie radiatorių
Karštas ir sausas oras silpnina lapus, greitina drėgmės praradimą ir išbalansuoja augalo ritmą. Tokiose sąlygose pelargonijos labiau vargsta nei auga.
3. Šviesos trūkumas
Trumpa diena ir silpna šviesa lemia, kad augalas ištįsta, bet pumpurai nesiformuoja. Net laistant teisingai, be šviesos žydėjimo nebus.
4. Per daug trąšų
Žiemą augalas neapdoroja perteklinių medžiagų. Pertręšimas veda prie lapų augimo, bet ne žiedų.
5. Nepurenta dirva
Sukietėjusi žemė nepraleidžia oro iki šaknų. Tai tyliai silpnina augalą ir stabdo jo aktyvumą.
Kaip laistau pats ir kodėl tai suveikia
Aš nekeičiu visos priežiūros ir neeksperimentuoju su dešimtimis priemonių. Tiesiog kartą per kelias savaites vieną įprastą laistymą pakeičiu vandeniu su lašeliu jodo.
Į litrą nusistovėjusio, kambario temperatūros vandens įlašinu vieną lašą vaistinės jodo. Ne daugiau. Šiuo vandeniu nelaistau per vidurį, pilu tik palei vazono kraštus, kad skystis pasiektų šaknis, o ne augalo centrą. Vidutinio dydžio vazonui pakanka kelių gurkšnių, o ne viso litro.
Rezultatas pasimato ne tą pačią dieną, bet gana greitai. Lapai tampa sodresni, tvirtesni, nebekimba ir nebegelsta. Po kurio laiko pradeda rastis pumpurai.
Ne vienas, ne atsitiktinis, o normalūs, stiprūs žiedai, kurie laikosi ilgai. Dėl to šį būdą ir naudoju kas žiemą, be jokių sudėtingų schemų ar perteklinių priemonių.
Svarbūs niuansai, be kurių šis būdas neveikia
Jodas padeda tik tada, kai laikomasi ribų. Per didelis kiekis augalui nepadės, o gali padaryti priešingą efektą. Todėl niekada nedidinu dozės ir nelaistau dažniau, nei reikia. Vienas lašas ir ilga pertrauka tarp laistymų yra visa esmė.
Taip pat labai svarbu, kad žemė prieš tokį laistymą nebūtų visiškai sausa, bet ir ne šlapia. Lengvai drėgna dirva leidžia šaknims ramiai priimti tai, kas patenka su vandeniu. Jei žemė permirkusi, augalas ne tik nepasinaudos, bet gali pradėti silpti.
Dar viena detalė, kurią pastebėjau per laiką, yra vieta kambaryje. Net ir tinkamai laistant, pelargonijos nenorės žydėti, jei stovės prie radiatoriaus ar visiškoje tamsoje. Kai temperatūra saikinga, o šviesa pasiekia bent dalį dienos, šis laistymo būdas duoda aiškiausią rezultatą.
Apibendrinant
Žiemą pelargonijos dažnai tiesiog reaguoja į tai, kaip su jomis elgiamasi. Kai laistymas tampa tikslesnis, o augalas neapkraunamas perteklinėmis priemonėmis, jo būklė pradeda keistis palaipsniui, bet stabiliai.
Pelargonijų žydėjimas žiemą atsiranda ne per vieną dieną. Pirmiausia matyti lapuose, vėliau formuojasi pumpurai. Tai ženklas, kad augalas jaučiasi pakankamai stiprus ir nebėra priverstas taupyti jėgų vien išlikimui.
Kai laikomasi saiko, stebima dirvos būklė ir augalas stovi tinkamoje vietoje, pelargonijos gali džiuginti žiedais net tada, kai už lango tamsu ir šalta. Tokia priežiūra nereikalauja daug pastangų, bet duoda aiškų ir ilgalaikį rezultatą.