Tujos dažnai atrodo stiprios ir viskam atsparios, bet rudenį jų išvaizda gali smarkiai pasikeisti. Jeigu pastebi, kad spygliai nebe tokie žali, kai kurios šakos ima ruduoti, o paviršiuje atsiranda sausų ar pilkų plotų – tai ne šiaip sezoninis pokytis.
Tuja nesulauks pavasario, jei šie ženklai ignoruojami. Augalas jau siunčia signalus, kad kažkas ne taip. Būtent dabar metas atidžiau įsižiūrėti ir suprasti, ar dar įmanoma padėti, ar reikia ruoštis atsisveikinimui.
Pirmieji ženklai išduoda, kad tuja jau silpsta
Dažniausiai tuja ne miršta staiga – ji tyliai praranda jėgas, kol galų gale tiesiog neatlaiko. Todėl labai svarbu atpažinti pradžią, o ne reaguoti tik tada, kai augalas jau visiškai nudžiūvęs.
1. Spalvos pasikeitimas – nuo žalios iki rusvos ar pilkos
Sveika tuja visą sezoną išlieka sodriai žalia. Jei pradeda vyrauti rusvi, gelsvi ar net pilkšvi atspalviai, ypač ant viršūnių ar atskirų šakų, tai ženklas, kad augalas patiria stresą.
2. Spygliai tampa sausi, trapūs, lengvai krenta
Palietus šaką, sveiki spygliai turėtų būti elastingi. Jei jie trupantys, sausi ar tarsi perdegę – tai jau ne sezoninis kritimas, o augalo silpnėjimo požymis.
3. Trūksta jaunų ūglių pavasarį
Jeigu po žiemos nepasirodo nauji ūgliai, nors tuja atrodo gyva – tai rimtas signalas, kad šaknys ar visa sistema pažeista dar rudenį, o žiemos ji gali ir neišgyventi.
4. Įtrūkimai ar sakingos vietos ant kamieno
Net nedideli įtrūkimai ar dervos išsiskyrimas reiškia, kad viduje vyksta uždegiminiai procesai. Tai gali būti susiję tiek su grybelinėmis ligomis, tiek su kenkėjais.
5. Pilkšva, balkšva ar gelsva apnaša prie šaknies kaklelio
Tokie pakitimai dažnai rodo puvimo ar grybelių pradžią. Jei juos pastebi rudenį – žiema tik paspartins blogėjančią būklę.
6. Netikėtas šakų džiūvimas viršuje
Kai viršutinė tujos dalis pradeda džiūti, tai rodo, kad šaknys nebepajėgia palaikyti drėgmės cirkuliacijos. Tai ne paviršinis pažeidimas, o giluminė problema.
7. Spyglių kritimas ne iš vidaus, o nuo šakų galiukų
Rudenį tujos natūraliai numeta vidinius spyglius. Bet jei pradeda kristi spygliai nuo pačių šakų galų – tai jau nebe sezoninis reiškinys, o rimtas įspėjimas.
Kodėl tuja džiūsta žiemą – dažniausios priežastys
– Nuotrauka iš: shutterstock.com
Žiemą atrodo, kad viskas sode sustingę, bet tujos pokyčiai niekur nedingsta. Jei spygliai pakeitė spalvą, viršūnės atrodo lyg apdegusios, o augalas praranda gyvybingumą – tai signalas, kad problema atsirado anksčiau, bet dabar pasiekė kritinį tašką.
Dažniausiai šaknys jau būna pažeistos, o augalas negali įsisavinti drėgmės iš dirvos. Dėl to žiemą jis išdžiūsta, net jei aplinkui sniegas ar drėgna žemė. Priežastis – ne paviršinis šaltis, o giluminis išsekimas, kurio augalas neištveria.
Tokią būklę gali sukelti įvairūs veiksniai – nuo netinkamos vietos parinkimo iki ligų ar kenkėjų. Žiemą jau per vėlu gelbėti, bet tai – laikas tiksliai įvertinti, kas nutiko, ir ko nedaryti ateityje.
Dažniausios priežastys, kodėl tuja nesulaukia pavasario:
- Pažeista šaknų sistema – augalas negali pasisavinti drėgmės žiemą
- Šaknų puvinys nuo per didelės drėgmės ir prasto drenažo
- Nekontroliuojamos grybelinės infekcijos, ypač giluminės
- Pernelyg gilus sodinimas – šaknų kaklelis žemiau dirvos lygio
- Neapsauga nuo žiemos saulės – viršūnių ir pietinės pusės nudegimai
- Stresas dėl kenkėjų vasarą ar rudenį, palikęs silpną imunitetą
- Tankus vainikas be oro pralaidumo – drėgmė kaupiasi viduje
- Pertręšimas rudenį, kuris paskatino nesveiką augimą prieš šalnas
- Užspaustas augalas – per arti kiti krūmai ar statiniai
- Užsilikęs sniegas ar ledo sluoksnis ant viršūnių, kuris lūždo šakas ar spaudė spyglį
Ką galima padaryti žiemą, kad tuja išgyventų
Jeigu pastebėjai, kad tujos spygliai pasikeitė, šakos suglebo ar augalas atrodo nenatūraliai sausas, dar ne viskas prarasta. Net ir žiemą galima imtis kelių žingsnių, kurie padeda sumažinti žalą ir duoda augalui šansą sulaukti pavasario.
Pirmiausia svarbu apsaugoti tują nuo papildomo streso. Jei augalas nėra dengtas nuo saulės ar vėjo, pietinę ir vakarinę pusę verta uždengti šviesia agrotekstile. Taip išvengsi saulės nudegimų, kurie ypač pavojingi tada, kai šaknys įšalusios ir negali maitinti viršutinės dalies.
Jei sniego daug, geriausia jį švelniai nukratyti nuo šakų – ypač viršūnių. Įšalęs, sunkus sniegas gali sulaužyti šakas arba ištempti augalą taip, kad pavasarį jis neatgaus formos. Tačiau nekrapštyk šaknų zonoje – jei sniegas dengia, jis saugo nuo šalčio.
Svarbu stebėti, ar aplink tują nesikaupia ledas ar vanduo. Net jei dabar neįmanoma to išspręsti, verta užsirašyti vietas, kur po sniego tirpsmo būna stovinčio vandens – tai padės pavasarį koreguoti drenažą ar augalo vietą.
Tuja nesulauks pavasario, jei jau dabar rodo stipraus streso požymius ir lieka be jokios pagalbos. Net paprastas apsauginis audinys ar nukratytas sniegas gali būti skirtumas tarp gyvo ir mirusio augalo pavasarį.
Tujų paruošimas žiemai – svarbiausi žingsniai, kurių negalima praleisti
Sėkminga žiema prasideda dar rudenį. Tujoms reikia pagalbos pasiruošiant šaltajam sezonui, nes jų žaluma apgaulinga – net ir visžaliai augalai patiria rimtą stresą. Tinkamai atlikti paruošiamieji darbai ne tik saugo nuo šalčio, bet ir apsaugo nuo grybelinių ligų, džiūvimo bei pavasarinių nudegimų.
Svarbiausia neuždelsti, kitaip tuja nesulauks pavasario. Vėlyvas tręšimas ar staigus genėjimas vėlyvą rudenį gali padaryti daugiau žalos nei naudos. Tuo tarpu tinkama laistymo pabaiga, šaknų zonos pridengimas ir apsauga nuo saulės gali lemti, ar tuja po žiemos atrodys sveika, ar taps dar vienu praradimu sode.