back to top
Pradžia Tinklaraštis Puslapis 322

3 dienas gėrė šią arbatą – spaudimas susitvarkė savaime

Gabrielė Žukauskaitė
-
0
3 dienas gėrė šią arbatą – spaudimas susitvarkė savaime

Aukštas kraujospūdis – viena tyliausių, bet pavojingiausių sveikatos problemų. Neretai žmonės metų metus nejaučia jokių simptomų, kol vieną dieną ištinka rimta bėda. Tačiau vis daugiau žmonių ieško švelnesnių būdų, kaip pagerinti kraujotaką be stiprių vaistų. Vienas iš tokių – arbata kraujospūdžiui mažinti, kuri stebina savo poveikiu jau po kelių dienų.

Būtent tokia arbata atsidūrė vienos moters kasdienybėje, kai po dar vieno sunkaus ryto su galvos spaudimu ir nuovargiu ji nusprendė pabandyti žolininkės rekomenduotą mišinį. Rezultatas nustebino: po trijų dienų kraujospūdis stabilizavosi, dingo nuolatinis pulsavimas smilkiniuose, pagerėjo miegas.

Toliau apžvelgsime, kokie žolelių deriniai veikia kraujospūdį, ką apie tai sako patirtis ir kada ši arbata gali būti ypač naudinga.

Kokios žolelės padeda sumažinti kraujospūdį?

Nors aukštas kraujospūdis dažnai gydomas vaistais, gamta siūlo ir savo sprendimų. Kai kurios vaistažolės jau nuo senų laikų naudojamos kaip švelni, bet veiksminga priemonė. Tinkamai parinkta arbata kraujospūdžiui mažinti gali padėti atsipalaiduoti, sumažinti įtampą ir švelniai paveikti kraujagysles.

Gudobelė – bene geriausiai žinomas pasirinkimas. Ji padeda gerinti širdies veiklą, plečia kraujagysles, mažina nervinę įtampą. Gudobelės žiedai ir lapai dažnai įtraukiami į mišinius, skirtus stabilizuoti spaudimą.

Melisa – dar viena žolė, kuri veikia ne tiesiogiai kraujospūdį, bet labai svarbų jo komponentą – stresą. Dažnai būtent emocinė įtampa pakelia spaudimą, todėl puodelis melisos arbatos vakare gali turėti daugiau naudos, nei atrodo.

Paprastoji sukatžolė – kiek rečiau minima, tačiau labai vertinga. Ji švelniai ramina nervų sistemą, o tuo pačiu padeda širdžiai dirbti ritmingai, be papildomos apkrovos.

Svarbiausia – nuoseklumas. Arbata neturi stebuklingo vienkartinio poveikio, bet reguliarus gėrimas rytais ar vakarais gali atnešti ilgalaikį rezultatą.

Kaip paruošti arbatą kraujospūdžiui mažinti?

Arbata kraujospūdžiui mažinti su gudobelės uogomis ir lapais, pateikta stikliname puodelyje iš viršaus.
Natūralus būdas mažinti kraujospūdį – gudobelės arbata. – Nuotrauka iš: shutterstock.com

Tinkamai paruošta žolelių arbata gali būti ne tik maloni gerti, bet ir veiksminga. Svarbiausia – pasirinkti šviežias arba gerai išdžiovintas žoleles ir laikytis paprastų, bet svarbių paruošimo taisyklių.

Kai kurie žmonės daro klaidą per ilgai verdant žoleles, nors dauguma veikliųjų medžiagų išsiskiria tiesiog užpylus karštu vandeniu.

Arbata kraujospūdžiui mažinti turėtų būti švelni – tiek skoniu, tiek poveikiu. Ji neturi veikti staiga, bet palaipsniui, todėl svarbu ją gerti reguliariai.

Dažniausiai tokia arbata geriama rytais arba vakare, kai organizmas ramiau reaguoja į augalines medžiagas.

Žolelių arbatos paruošimas (vienai porcijai):

  • 1 arbatinis šaukštelis džiovintų gudobelės žiedų arba lapų;
  • 1 arbatinis šaukštelis džiovintos melisos;
  • 1/2 šaukštelio džiovintos sukatžolės (nebūtina, jei neturite);
  • 250ml karšto (bet ne verdančio) vandens.

Užpilkite žoleles, uždenkite, palikite 10–15 min. Tada nukoškite ir gerkite šiltą. Jei norisi – galima įlašinti šaukštelį medaus, bet tik tada, kai arbata jau atvėsusi iki šiltos temperatūros.

Svarbu atminti, kad tokia arbata kraujospūdžiui mažinti netinka kaip vienkartinė pagalba staiga pakilus spaudimui – ji skirta ilgesniam laikotarpiui ir nuosekliam naudojimui. Po kelių dienų ar savaitės galima pastebėti pagerėjusią savijautą, ramesnį miegą, mažesnį pulsą.

Koks poveikis juntamas geriant šią arbatą?

Pirmas pastebimas efektas – nusiraminimas. Žolelės, tokios kaip melisa ar sukatžolė, padeda mažinti įtampą, todėl sumažėja spaudimas galvoje, lengviau užmigti.

Po kelių dienų vartojimo dažnai jaučiamas bendras lengvumas. Pulsas nurimsta, sumažėja galvos skausmai ar ūžesys ausyse. Kai kuriems žmonėms pagerėja koncentracija ir nuotaika.

Reguliariai geriama arbata kraujospūdžiui mažinti veikia švelniai, bet ilgainiui gali padėti stabilizuoti spaudimą. Tai nėra greita pagalba, bet ilgalaikė investicija į ramesnę širdies veiklą.

Paprasti papildomi patarimai kraujospūdžiui mažinti

Nors arbata kraujospūdžiui mažinti gali būti labai naudinga, jos poveikį sustiprina ir keli kiti paprasti įpročiai. Juos taikant kasdien, organizmas lengviau prisitaiko ir išlaiko stabilią kraujotaką.

Svarbiausia – pakankamas vandens kiekis. Net nedidelis skysčių trūkumas gali lemti kraujo tirštėjiimą, širdis apkraunama labiau. Puodelis žolelių arbatos tarp valgymų – puikus būdas papildyti dienos normą.

Judėjimas taip pat labai svarbus. Tai nebūtinai turi būti sportas – net trumpas pasivaikščiojimas ar lengvi tempimo pratimai ryte gerina kraujotaką, mažina spaudimą.

Be to, verta peržiūrėti mitybą. Mažiau druskos, daugiau kalio turinčių produktų (bananai, špinatai, avokadai) – tai paprasti pokyčiai, kurie duoda gerą rezultatą kartu su natūralia arbata kraujospūdžiui mažinti.

Kartais paprasta priemonė veikia geriausiai

Aukštas kraujospūdis dažnai atrodo kaip problema, kuriai reikia stiprių vaistų. Tačiau kartais organizmui pakanka švelnaus postūmio – poilsio, ramybės ir natūralaus palaikymo. Tokiu atveju arbata kraujospūdžiui mažinti gali tapti paprastu, bet veiksmingu kasdieniu įpročiu.

Svarbiausia – pastovumas ir sąmoningas požiūris. Stebint save, keičiant kai kuriuos įpročius ir atsigręžus į natūralius sprendimus, kūnas dažnai pats pradeda tvarkytis. Kartais tam tereikia trijų dienų, o kartais – truputį daugiau kantrybės.

Kodėl moterų širdis plaka greičiau nei vyrų – tyrėjai rado atsakymą

Gabrielė Žukauskaitė
-
0
Kodėl moterų širdis plaka greičiau nei vyrų – tyrėjai rado atsakymą

Skirtumai tarp vyrų ir moterų kūno – ne tik hormoniniai ar išoriniai. Vienas iš mažiau pastebimų, bet labai svarbių skirtumų slypi širdies ritme. Jau seniai žinoma, kad moterų širdies ritmas paprastai yra greitesnis nei vyrų, tačiau kodėl – iki šiol nebuvo aišku.

Naujas tyrimas atskleidžia giliai slypinčias priežastis, kurios susijusios ne su gyvenimo būdu, o su mūsų genetika.

Neseniai publikuotas tyrimas iš Ohajo valstijos universiteto Wexner medicinos centro atvėrė duris į širdies „laikrodžio“ – sinusinio mazgo – paslaptis. Paaiškėjo, kad šis natūralus širdies ritmą reguliuojantis centras veikia skirtingai priklausomai nuo lyties, o šį skirtumą lemia ne kas kita, o konkretūs genų rinkiniai.

Tai reiškia, kad moterų širdis ne šiaip sau plaka greičiau – ji tam genetiškai užprogramuota.

Ką tyrėjai aptiko širdies „laikrodyje“

Mokslininkai tyrė sinusinį mazgą – mažą, bet gyvybiškai svarbų širdies tašką, kuris nustato širdies plakimo ritmą. Jie analizavo donorų širdis ir atskleidė, kad moterų širdies ritmas greitesnis dėl skirtingo genetinio „užtaiso“.

Pas moteris buvo aktyvesni TBX3 ir HCN1 genai – būtent jie atsakingi už greitesnius elektrinius impulsus širdyje.

Vyrų širdyse dominavo visai kiti genai – tie, kurie susiję su uždegimu ir kolageno gamyba. Tokie pokyčiai gali slopinti širdies signalus ir didinti aritmijų, ypač prieširdžių virpėjimo (AFib), riziką.

Tai pirmas kartas, kai buvo įrodyta, kad lytis veikia širdies ritmo valdymą pačiame ląstelių lygyje. Iki šiol šie skirtumai buvo laikomi tik paviršutiniškais.

Kodėl tai svarbu moterims ir vyrams?

Moterų širdies ritmas – EKG kreivė su raudona širdelės forma.
Kodėl moterų širdis plaka greičiau nei vyrų? Atsakymų ieško mokslas ir genetikos tyrimai. shutterstock.com

Nors greitesnis pulsas pats savaime nėra liga, jis gali būti susijęs su padidėjusiu jautrumu stresui, nemigai ar net širdies permušimais. Moterims dažniau diagnozuojamas neįprastai greitas širdies plakimas – vadinamas sinusine tachikardija, kuris iki šiol dažnai likdavo be aiškios priežasties.

Vyrams, priešingai, didesnė tikimybė susidurti su širdies laidumo sutrikimais ar AFib – viena dažniausių aritmijų, kuri didina insulto bei širdies nepakankamumo riziką. Tyrimas padeda suprasti, kodėl šios būklės išsivysto skirtingai priklausomai nuo biologinės lyties.

Šios žinios gali paskatinti gydytojus taikyti individualizuotas gydymo strategijas – pavyzdžiui, parenkant skirtingus medikamentus ar stebėjimo metodus vyrams ir moterims.

Ar ateityje bus kuriami skirtingi gydymo būdai moterims ir vyrams?

Nors kol kas gydymas aritmijoms dažniausiai vienodas visiems pacientams, mokslininkai viliasi, kad šis atradimas taps pagrindu lyties požiūriu pritaikytai medicinai.

Jei širdies ritmo sutrikimai išsivysto dėl skirtingų genetinių priežasčių, logiška manyti, kad ir gydymas gali būti veiksmingesnis, jei jis bus pritaikytas pagal biologinę lytį.

Kai kuriems pacientams tai gali reikšti tikslesnį medikamentų parinkimą, kitiems – laiku paskirtą profilaktiką ar net pacemaker‘io implantavimą dar prieš pasireiškiant pavojingiems simptomams. Galiausiai tai galėtų padėti išvengti rimtų komplikacijų, kurios dabar dažnai nustatomos per vėlai.

Šiuo metu tyrimas dar ankstyvoje stadijoje, tačiau jis jau praplečia supratimą apie tai, kaip skirtingai veikia vyro ir moters širdis – ne tik dėl emocijų, bet ir dėl pačių ląstelių lygmens skirtumų.

Apibendrinimas

Širdis – ne tik emocijų, bet ir genetikos veidrodis. Naujas tyrimas parodė, kad moterų širdies ritmas greitesnis ne atsitiktinai, o dėl skirtingo genetinio veikimo širdies „laikrodyje“. Tai ne tik padeda geriau suprasti skirtumus tarp vyrų ir moterų, bet ir atveria kelią išmanesniam širdies ligų gydymui.

Ateityje tokios žinios gali tapti pagrindu personalizuotai širdies medicinai – kai diagnozė ir gydymas priklauso ne tik nuo simptomų, bet ir nuo lyties, genetikos bei širdies ląstelių struktūros.

Ar tinka pelenai avietėms? Štai kada padeda, o kada – žaloja

Gabrielė Žukauskaitė
-
0
Ar tinka pelenai avietėms? Štai kada padeda, o kada – žaloja

Daug sodininkų žino, kad pelenai – puiki natūrali trąša, bet ar tikrai visada tinka avietėms? Atsakymai šiuo klausimu nėra tokie paprasti. Nors pelenai gali sustiprinti dirvą ir paskatinti augalų augimą, netinkamai naudojami jie gali ir pakenkti. Būtent dėl to verta žinoti, kada pelenai avietėms naudingi, o kada geriau jų vengti.

Pagrindinis pelenų privalumas – tai, kad jie natūraliai praturtina dirvą kaliu ir kalciu. Šios medžiagos ypač svarbios vaisių formavimuisi. Tačiau avietės turi specifinius poreikius, ir ne visos dirvos yra tinkamos pelenų barstymui. Jei žemė jau yra šarminė arba labai sausa, pelenai gali dar labiau išbalansuoti pH lygį.

Kada pelenai avietėms tikrai naudingi?

Pelenai gali padaryti stebuklus, jei avietės auga rūgščioje ar šiek tiek rūgščioje dirvoje. Tokiose sąlygose jie veikia kaip natūralus dirvos šarminimo būdas.

Tai padeda geriau įsisavinti maisto medžiagas ir gali pagerinti bendrą augalų būklę – stiebai tampa tvirtesni, o lapai – sodriai žali.

Svarbu, kad pelenai būtų beržų, vaismedžių ar kitų nelakuotų, nedažytų medžių – tik tuomet jie saugūs naudojimui sode.

Geriausia juos berti aplink augalus plonu sluoksniu, šiek tiek įmaišant į viršutinį dirvos paviršių. Taip maistingosios medžiagos geriau pasiskirstys ir nebus pažeistos aviečių šaknys.

Kada pelenai avietėms gali pakenkti?

Nors pelenai vertinami dėl savo maistinės vertės, ne visada jie tinkami avietėms. Jei dirva yra natūraliai šarminė arba neutrali, papildomas šarminimas gali trukdyti augalams pasisavinti geležį, manganą ar cinką. Tokiu atveju augalai ima gelsti, lėtėja jų augimas, mažėja uogų kiekis.

Taip pat netinkamas pelenų kiekis gali išsausinti dirvą. Jei jų beriate per daug, dirva tampa biri, praranda drėgmę, o avietės – jautresnės sausrai. Todėl saikas čia itin svarbus.

Pagrindinės klaidos naudojant pelenus avietėms:

  • Bėrimas arti stiebo – gali nudeginti šaknis.
  • Pelenų maišymas su rūgštinėmis trąšomis – jos neutralizuoja viena kitą.
  • Per dažnas naudojimas – pakanka kartą per sezoną.
  • Naudojami pelenai iš neaiškios kilmės medienos – gali būti kenksmingų priemaišų.

Jei laikysitės šių taisyklių, pelenai gali būti tikras sąjungininkas. Tačiau netinkamai naudojami, jie greitai taps problema.

Tinkamas pelenų naudojimas avietėms

Pelenai avietėms kaip trąša – kaip ir kada naudoti
Kada pelenai avietėms tampa naudingi, o kada – žaloja? shutterstock.com

Kad pelenai avietėms duotų naudą, o ne žalą, svarbiausia – saikas ir tinkamas metas. Geriausia juos barstyti anksti pavasarį arba rudenį, kai dirva dar drėgna, bet ne permirkusi. Sausą vasaros dieną barstyti nepatartina, nes pelenai dar labiau sausina žemę.

Pelenus galima paskleisti aplink krūmą 10–15 cm atstumu nuo stiebo, tolygiai. Po to reikėtų palaistyti arba sumaišyti su žeme grėbliu ar kauptuku. Taip jie greičiau įsigers į paviršinį sluoksnį ir nedirgins šaknų.

Jeigu pelenus naudojate kartu su kompostu ar mėšlu – tai dar geresnis pasirinkimas. Šios medžiagos padeda sureguliuoti dirvožemio balansą, o kartu maitina avietes palaipsniui ir švelniai.

Ką dar svarbu žinoti prieš naudojant pelenus?

Pelenai – tai ne universali trąša, o jautri priemonė, kuriai reikia žinių ir stebėjimo. Prieš barstant juos aplink avietes, naudinga žinoti, kokia jūsų dirvos pH reikšmė. Jei dirva jau pakankamai šarminė, pelenai gali padaryti daugiau žalos nei naudos.

Taip pat nereikėtų jų naudoti kartu su šviežiu mėšlu ar azotinėmis trąšomis – tokia kombinacija sutrikdo maistinių medžiagų įsisavinimą. Pelenai turėtų būti naudojami savarankiškai, kaip atskira priemonė, ir tik tuomet, kai to tikrai reikia.

Galiausiai, svarbu stebėti pačias avietes. Jei po pelenų barstymo lapai ima gelsti, sukasi į vidų ar augimas sulėtėja – tai ženklas, kad šaknys patyrė stresą. Tokiu atveju verta pabarstyti komposto ar tiesiog kurį laiką palikti dirvą ramybėje. Gamtos signalai dažniausiai būna tikslūs – tereikia į juos įsiklausyti.

Apibendrinimas

Pelenai avietėms gali būti puiki pagalba, jei žinote, kada ir kaip juos naudoti. Jie praturtina dirvą, skatina žiedų formavimąsi ir padeda augalams stiprėti – tačiau tik tada, kai naudojami saikingai ir tinkamomis sąlygomis. Šarminėje dirvoje ar per sausą vasarą jie gali pridaryti daugiau žalos nei naudos.

Sodininkystėje svarbiausia – ne kiekybė, o balansas. Jei viena priemonė padeda, tai dar nereiškia, kad padės visada ar visur. Stebėkite savo avietes, įsiklausykite į dirvos poreikius ir pelenus naudokite tik tada, kai augalai rodo, jog jiems to tikrai reikia.

Po 3 dienų su rukola – žarnynas pradėjo veikti kaip laikrodis

Gabrielė Žukauskaitė
-
0
Po 3 dienų su rukola – žarnynas pradėjo veikti kaip laikrodis

Kai kurios daržovės į mūsų mitybą ateina tyliai, bet palieka stiprų įspūdį. Rukola – viena iš jų. Ji auga paprastai, atrodo niekuo neypatinga, bet vos per kelias dienas gali pastebimai pakeisti savijautą.

Jos skonis – šiek tiek aitrus, kiek riešutinis, o poveikis – gilesnis, nei atrodo iš pirmo kąsnio. Nors dažnai dedama tik į salotas, rukola gali tapti kasdieniu organizmo palaikymo ramsčiu. Ir svarbiausia – pokyčiai pajuntami gana greitai.

Kas nutinka per 3 dienas vartojant rukolą?

Rukola – tai ne tik salotų pagardas, bet ir viena iš tų daržovių, kurios poveikis kūnui gali pasireikšti gana greitai. Žmonės, įtraukę ją į kasdienį racioną, neretai pastebi teigiamus pokyčius jau per kelias dienas.Dažniausias jų – pagerėjęs virškinimas.

Rukoloje esančios skaidulos ir karčiosios medžiagos skatina virškinimo fermentų išsiskyrimą, mažina pilvo pūtimą, padeda lengviau įsisavinti maistą.

Taip pat dažnai minimas energijos padidėjimas. Ne ta nervinga, trumpalaikė energija, o rami, vidinė pusiausvyra. Tikėtina, kad tai susiję su geresniu maistinių medžiagų įsisavinimu ir lengvesne kepenų veikla, nes rukola skatina organizmo valymosi procesus. Kai kūnas mažiau apkrautas toksinais, atsiranda daugiau gyvybingumo.

Trečias pastebėjimas – aiškesnis protas ir mažesnis potraukis saldumynams. Kartusis rukolos skonis veikia skonio receptorius ir gali padėti sumažinti norą užkandžiauti cukrumi. Taip pat ji padeda palaikyti stabilų cukraus kiekį kraujyje.

Kuo naudinga rukola organizmui?

Nors jos lapai švelnūs ir ploni, jų sudėtyje gausu junginių, kurie veikia giliau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Ji skatina virškinimo veiklą, gerina maistinių medžiagų įsisavinimą ir padeda išvalyti organizmą nuo perteklinių medžiagų.

Ši daržovė priklauso kryžmažiedžių augalų šeimai, kuri garsėja priešuždegiminėmis ir kepenis stiprinančiomis savybėmis. Todėl reguliariai vartojama rukola gali ne tik pagerinti kasdienę savijautą, bet ir prisidėti prie ilgalaikės organizmo pusiausvyros.

Svarbiausios rukolos naudos:

  • Skatina tulžies išsiskyrimą ir palaiko kepenų funkciją
  • Gerina virškinimą ir mažina pilvo pūtimą
  • Turi stiprų antioksidacinį poveikį
  • Prisideda prie normalios kraujotakos ir kraujospūdžio reguliavimo
  • Mažina saldumynų potraukį ir padeda subalansuoti cukraus kiekį kraujyje
  • Stiprina imunitetą dėl gausaus vitaminų kiekio

Svarbiausia – rukola veikia švelniai, bet efektyviai. Ji tinka kasdieniam vartojimui ir lengvai pritaikoma tiek šviežiose salotose, tiek šiltuose patiekaluose. Net nedidelis kiekis per dieną gali duoti pastebimų rezultatų.

Kaip vartoti rukolą, kad pajustum tikrą poveikį

Šviežia rukola su rasos lašeliais ant medinės pjaustymo lentelės – natūralus žalumynas kepenų veiklai.
Rukola gali tapti kasdieniu žingsniu sveikesnio kūno link. – Nuotrauka iš: shutterstock.com

Kad rukola veiktų, jos nereikia kilogramais – užtenka saujos per dieną, bet svarbiausia – reguliariai. Tai viena iš tų daržovių, kurios poveikis kaupiamasis. Kai valgai dažniau, organizmas tarsi „persijungia“ – virškinimas tampa lengvesnis, o po valgio nebesinori gultis.

Rukola labai universali. Jos nereikia ilgai ruošti ar virti – užtenka nuplauti, nusausinti ir įmaišyti į tai, ką jau gamini. Ji dera su kiaušiniais, sūriais, žuvimi, mėsa ar net vaisiais. O jei trūksta idėjų – štai keli paprasti receptai, kaip rukola gali atsirasti tavo lėkštėje jau šiandien.

Rukolos salotos su obuoliu ir graikiniais riešutais

Tai vienos paprasčiausių salotų, kurios visada pavyksta. Rukolos aitrumas dera su saldžiu obuoliu, o graikiniai riešutai suteikia sotumo ir tekstūros.

Tiesiog sumaišyk saują šviežios rukolos su plonais obuolio griežinėliais, keliais riešutais ir pašlakstyk alyvuogių aliejumi. Pabaigai – keli lašai citrinos sulčių, ir turi lengvą, kepenims naudingą patiekalą.

Kiaušinienė su rukola ir feta

Kiaušinienė – vienas greičiausių patiekalų, o su rukola ji tampa šiek tiek ypatinga. Rukola įmaišoma pačioje pabaigoje, kad neprarastų savo traškumo ir maistingumo.

Papildyk ją trupučiu feta sūrio – švelnaus sūrumo ir šilumos derinys su rukola veikia nepriekaištingai. Toks patiekalas puikiai tiks tiek pusryčiams, tiek lengvai vakarienei.

Sumuštinis su rukola ir avokadu

Jei nori kažko greito, bet maistingo – šis derinys visada pasiteisina. Tereikia pilno grūdo duonos, avokado griežinėlių ir šviežios rukolos.

Užbarstyk truputį druskos, o jei turi – gali papildyti keliais lašais citrinos ar šlakeliu alyvuogių aliejaus. Paprasta, bet visavertė kombinacija, kuri palaiko virškinimą ir suteikia energijos dienai.

Ar visiems tinka rukola?

Nors rukola vertinama dėl savo naudingų savybių, svarbu prisiminti – kaip ir kiekvienas maisto produktas, ji ne visiems tinka vienodai. Jos kartumas gali būti per intensyvus jautresniems skrandžiams, ypač jei yra padidėjęs rūgštingumas ar opaligė. Tokiais atvejais rekomenduojama pradėti nuo labai mažo kiekio ir stebėti savo savijautą.

Taip pat rukoloje esantys natūralūs nitratai kai kuriems žmonėms gali sukelti diskomfortą, jei jos vartojama labai daug. Vis dėlto, didžiajai daliai žmonių rukola yra saugus, natūralus ir labai vertingas pasirinkimas – svarbiausia laikytis saiko ir įtraukti ją į mitybą palaipsniui.

Vietoj trąšų – sauja mielių: pomidorai pasipuošė žiedais

Gabrielė Žukauskaitė
-
0
Vietoj trąšų – sauja mielių: pomidorai pasipuošė žiedais

Kai kurių daržininkų šis metodas niekada neapvylė. Pomidorų tręšimas mielėmis – tai vienas iš tų būdų, kuris ne tik skamba paprastai, bet ir išties veikia. Jau po kelių dienų galima pastebėti, kad augalai tampa stipresni, o žiedų – daugiau.

Šis būdas ypač naudingas, kai pomidorai dar tik formuoja žiedynus. Mielės skatina ne tik augimą, bet ir natūraliai stiprina šaknų sistemą. Be to, jos padeda geriau pasisavinti dirvožemyje esančias maisto medžiagas.

Pomidorų tręšimas mielėmis dažnai laikomas „paslaptimi“, kurią perduoda tik patyrę daržininkai. Tai pigus ir natūralus būdas paskatinti augalus žydėti gausiau, o derlių – nokti greičiau.

Kodėl mielės veikia kaip trąša?

Mielės – tai ne tik kepiniams skirti milteliai. Jose gausu B grupės vitaminų, aminorūgščių, fermentų ir naudingųjų mikroorganizmų.

Patekusi į dirvą, mielių terpė pažadina joje esančius mikroorganizmus – prasideda intensyvus organinių medžiagų skaidymas, o tai reiškia, kad pomidorai ima gauti daugiau reikalingų maistinių medžiagų.

Be to, aktyvesnė mikroflora gerina šaknų kvėpavimą, skatina jų augimą, o tai ypač svarbu jauniems daigams arba nusilpusiems augalams. Pomidorų tręšimas mielėmis tampa savotišku „startiniu šūviu“, padedančiu augalui greičiau stiprėti ir leisti daugiau žiedų.

Kada ir kaip dažnai naudoti mieles pomidorams?

Ankstyvas pomidorų tręšimas mielėmis prasideda dar sodinimo metu – tai padeda stiprinti daigų augimą.
Mielių tirpalas geriausiai veikia, kai naudojamas nuo pat daigų pasodinimo. – Nuotrauka iš: shutterstock.com

Pomidorų tręšimas mielėmis gali būti labai naudingas, tačiau svarbu tai daryti tinkamu metu. Per dažnai naudojant, dirvožemis gali išsibalansuoti – ypač jei nėra papildomai duodama kalio. Todėl mielės turėtų būti tik kaip papildas, o ne pagrindinė trąša.

Pirmą kartą mielių mišinys naudojamas tuomet, kai pomidorų daigai jau įsitvirtinę dirvoje ir pradėję augti. Antrą kartą – kai augalai pradeda formuoti pirmuosius žiedus. Trečią kartą galima pakartoti žydėjimo metu, jei matyti, kad augalui trūksta jėgų arba jis atrodo nusilpęs.

Svarbu, kad po mielių tręšimo augalai būtų palaistyti vandeniu – taip veikliosios medžiagos lengviau pasiskirsto dirvoje. Geriausia tręšti šiltu oru, kai dirva jau pakankamai sušilusi ir mikroorganizmai aktyvūs.

Rekomenduojamas mielių tręšimo grafikas:

  • Pirmas kartas: 1–2 savaitės po pasodinimo į šiltnamį ar lysvę
  • Antras kartas: kai pradeda formuotis žiedynai
  • Trečias kartas (nebūtinas): žydėjimo metu, jei augalas atrodo silpnas
  • Netręšti dažniau kaip kas 2–3 savaites

Tręšimas mielėmis turėtų būti papildytas ir kitomis natūraliomis priemonėmis, pavyzdžiui, medžio pelenais ar dilgėlių raugu. Taip išlaikomas subalansuotas maisto medžiagų kiekis ir pomidorai auga sveiki, vešlūs bei gausiai žydi.

Kaip paruošti mielių tirpalą pomidorams?

Mielių trąša ruošiama paprastai, o poveikis – stebėtinai stiprus. Svarbiausia naudoti natūralias, neperdirbtas mieles, jei tik įmanoma – tai užtikrina, kad tirpale išliks gyvi mikroorganizmai, skatinantys dirvožemio veiklą. Tinka ir sausos mielės, tačiau jų poveikis kiek silpnesnis.

Tirpalas gali būti ruošiamas keliais būdais – nuo paprastos mielių ir vandens kombinacijos iki šiek tiek sodresnių mišinių su cukrumi ar net pelenais. Cukrus padeda mielėms aktyviau daugintis, o tai reiškia greitesnį poveikį pomidorams.

Paprastas mielių tirpalo receptas:

  • 10g sausų mielių (arba 25g šviežių)
  • 1 litras šilto (ne karšto) vandens
  • 1 šaukštas cukraus

Sumaišyk visus ingredientus ir palaikyk šiltai apie 1–2 valandas, kol tirpalas suaktyvės. Tuomet praskiesk su 5 litrais vandens ir naudok laistymui.

Šį tirpalą rekomenduojama naudoti ne dažniau kaip kas 2–3 savaites. Laistyk tik prie šaknų, venk antžeminės dalies – taip pasiekiamas geriausias efektas. Jei pomidorų lapai ima intensyviai žaliuoti, o augalas leidžia daugiau žiedų – vadinasi, pataikei į dešimtuką.

Ką sako daržininkai – kada tai tikrai veikia

Dirvos paruošimas pomidorų tręšimui mielėmis – pirmasis žingsnis link sveikų ir stiprių augalų.
Mielių mišinys gali būti naudojamas dar prieš sodinimą, įmaišant į dirvą. – Nuotrauka iš: shutterstock.com

Patyrę daržininkai pastebi, kad pomidorų tręšimas mielėmis duoda geriausią rezultatą, kai atliekamas saikingai ir tinkamu metu. Svarbiausia – stebėti pačius augalus. Jei jų lapai ryškiai žali, stiebai tvirti, o žiedai pasirodo greičiau nei įprastai – vadinasi, mielių mišinys suveikė.

Kai kuriems daržininkams šis metodas ypač pasiteisina šiltnamiuose, kur dirva linkusi greitai išsekti, o augalai – sulėtėti. Mielės suteikia tarsi antrą kvėpavimą: suaktyvėja šaknų darbas, augalas „pagauna tempą“, o rezultatas matomas jau po kelių dienų.

Žinoma, tai nėra stebuklinga priemonė – ji veikia geriausiai kartu su sveiku dirvožemiu, pakankamu laistymu ir natūraliu kalio šaltiniu, pavyzdžiui, pelenais ar dilgėlių ištrauka. Bet jei pomidorams reikia švelnaus spyrio į priekį – tai vienas geriausių būdų.

Išvados

Pomidorų tręšimas mielėmis – tai paprastas, bet labai efektyvus būdas paskatinti augalų augimą ir žydėjimą. Vos sauja mielių gali pažadinti mikroorganizmus dirvoje, suaktyvinti šaknų darbą ir suteikti augalui jėgų stiprėti.

Reguliarus, bet saikingas šios priemonės naudojimas – puikus sprendimas tiek pradedančiam, tiek patyrusiam daržininkui. Ir svarbiausia – tai beveik nieko nekainuoja, o rezultatai dažnai pranoksta lūkesčius.

Senovinis omleto receptas – skonis kaip vaikystėje

Gabrielė Žukauskaitė
-
0
Senovinis omleto receptas – skonis kaip vaikystėje

Senovinis omleto receptas dažnai asocijuojasi su paprastu, bet nepaprastai švelniu skoniu, kurį daugelis prisimena iš vaikystės. Tais laikais niekas nematuodavo gramais – viskas buvo daroma „iš akies“, bet su meile. Ir nors šiuolaikiniai receptai dažnai būna sudėtingi, šis variantas grąžina į paprastus, jaukius laikus.

Toks omletas ne tik greitai paruošiamas, bet ir tinka tiek pusryčiams, tiek vakarienei. Jo purumas, skonis ir tekstūra – tikras prisilietimas prie praeities. Šiandien dalinamės , kaip jį paruošti taip, kad būtų lygiai toks pat, kaip gamindavo močiutė.

Senovinis omleto receptas

Tai vienas iš tų paprastų, bet nepamirštamų skonių, kuris daugeliui primena vaikystę. Purus, minkštas, kvapnus – jis nereikalauja nei įmantrių produktų, nei daug pastangų. Vos keli ingredientai, keliolika minučių ir pusryčiai paruošti.

Šis receptas tinka tiek skubantiems rytais, tiek tiems, kurie nori pasimėgauti šiltu, nostalgišku patiekalu be jokių modernių gudrybių. Galima kepti keptuvėje, bet kai kas mėgsta ir orkaitėje – abu variantai tiks.

Reikės:

Šio senovinio omleto recepto ingredientai paprasti, bet labai svarbu laikytis proporcijų ir eiliškumo. Tam, kad išeitų purus ir švelnus omletas, užteks vos kelių produktų – bet jie turi būti kokybiški.

  • 3 kiaušiniai
  • 1 valgomasis šaukštas miltų
  • 4–5 šaukštai pieno
  • Žiupsnelis druskos
  • Sviesto kepimui

Toks kiekis tinka vienam sotiems pusryčiams arba dviem mažesnėms porcijoms. Norint galima dvigubinti ar trigubinti – bet svarbiausia išlaikyti santykį tarp kiaušinių, pieno ir miltų.

Paruošimas:

Kiaušinius išplakite dubenyje, kol masė taps vientisa ir šiek tiek puri. Suberkite miltus, įpilkite pieno, įberkite druskos ir viską dar kartą gerai išmaišykite, kad neliktų gumulėlių. Tešla turi būti skysta, bet ne vandeninga – panaši į blynų tešlą.

Keptuvėje ištirpinkite sviestą ant vidutinės ugnies. Supilkite tešlą ir kepkite neuždengus apie 2–3 minutes, kol pradės stangrėti apačia. Tada sumažinkite kaitrą, uždenkite dangčiu ir leiskite omletui „išgaruoti“ dar kelias minutes, kad viršus susigertų, bet išliktų purus.

Jei norite, galima apversti, bet tradiciškai jis kepamas tik iš vienos pusės ir pateikiamas pusiau perlenktas. Skanaus – lyg būtumėte grįžę į močiutės virtuvę.

Kaip pagardinti ir kuo patiekti?

Senovinis omleto receptas toks universalus, kad jį galima pritaikyti pagal nuotaiką ar tai, ką turite šaldytuve. Nors klasikinis variantas būdavo be jokių priedų, kai kuriose šeimose į vidų dėdavo varškės, lašišos, pakepintų svogūnų ar net gabalėlį lašinukų. Tai suteikdavo daugiau sotumo ir skonio gilumo.

Šis omletas puikiai tinka su uogiene, ypač aviečių ar braškių – tai vaikystės skonis, kurio nereikia aiškinti tiems, kas jį prisimena. Taip pat skanu su šviežiomis daržovėmis, grietine ar net šlakeliu medaus, jei norisi saldžiau.

Svarbiausia – neperkrauti. Tegul išlieka paprastumas, kuris ir suteikia tam senam receptui visą žavesį.

Išvados

Senovinis omleto receptas – tai daugiau nei tik pusryčių idėja. Tai prisiminimas, šiluma ir paprastumo skonis, kurio dažnai pasiilgstame. Vos keli ingredientai, keliolika minučių – ir lėkštėje atsiduria puri, kvapni klasika, kuri tinka ir vaikams, ir suaugusiesiems.

Tokie receptai neišeina iš mados. Jie primena, kad skanu nebūtinai turi būti sudėtinga – kartais paprasčiausi deriniai išlieka su mumis ilgiausiai.

Ką būtina pasėti dar šį savaitgalį: gegužės vidurio sėja

Gabrielė Žukauskaitė
-
0
Ką būtina pasėti dar šį savaitgalį: gegužės vidurio sėja

Gegužės vidurio sėja – tai metas, kai darže sprendžiami svarbūs klausimai. Vieni jau viską pasodino, kiti dar laukia šiltesnių naktų, o treti – stovi tarp lysvių svarstydami, ar verta bristi į drėgną dirvą. Orų prognozės šį savaitgalį nedžiugina: silpnas lietus, debesys, o naktimis – vos keli laipsniai šilumos. Bet jei žinai, ką ir kur sėti, net ir tokios sąlygos gali būti palankios.

Gera žinia – yra nemažai augalų, kuriuos verta sėti būtent dabar, nepaisant drėgmės ar vėsesnių naktų. Kai kurie iš jų netgi geriau sudygsta drėgnoje žemėje ir švelnioje temperatūroje. Šiame straipsnyje pasidalinsime, ką dar spėsite įkišti į žemę iki vasaros pradžios – ir kodėl verta tai padaryti dabar, o ne laukti kito savaitgalio.

Ką sėti gegužės viduryje, kai prognozuojamas lietus?

Nepaisant lietaus, gegužės vidurio sėja dar pilnai įmanoma – svarbu tik pasirinkti tinkamas kultūras ir atkreipti dėmesį į dirvos būklę. Jei dirva labai šlapia – sėti tiesiai į lysves nerekomenduojama, tačiau galima naudoti daigyklas, šiltnamį ar net vazonus laikinam augimui.

1. Salotos ir krapai

Šios kultūros mėgsta drėgmę ir nekenčia kaitros. Galima sėti tiesiai į dirvą – net jei ji dar kiek šlapia. Dygsta greitai, nereikalauja aukštos temperatūros.

2. Morkos

Puikiai tinka sėjai dabar. Reikia šiek tiek kantrybės – morkos dygsta lėtai, bet gegužės drėgmė joms padeda. Sėti tiesiai į lysvę, geriausia – ne per giliai.

3. Špinatai

Labai geras pasirinkimas lietingam pavasariui. Gerai auga vėsesniu oru, nesubręsta per kelias savaites. Puikiai tinka greitam derliui.

4. Svogūnai iš sėklų

Jeigu nespėjote su sodinukais – svogūnai iš sėklų dar tikrai spės užaugti iki rudens. Šilumos reikalauja mažiau nei atrodo.

5. Ridikėliai

Tikra pavasario klasika. Dygsta per kelias dienas, mėgsta vėsesnį orą, todėl lietingas gegužės savaitgalis – jų metas. Sėti nedideliais tarpais, galima derinti su salotomis.

6. Cukinijos ir moliūgai į daigyklas

Laukui dar vėsu, bet sėti į vazonėlius ar šiltnamį – puikus metas. Po poros savaičių galėsite sodinti į lauką. Jei turite šiltnamį ar užuovėją – dar geriau.

Šios kultūros ne tik atsparios gegužės orams, bet ir leidžia išnaudoti laiką produktyviai, kol šiluma dar neateina su visa jėga. Tinkamai parinkta gegužės vidurio sėja padeda užtikrinti sklandų pereinamąjį laikotarpį iki birželio.

Per šlapia žemė? Yra sprendimų!

Daržovių daigų sodinimas į lysvę pavasarį – gegužės vidurio sėja lietingomis dienomis.
Sodinant daigus į lysves galima išnaudoti net lietingą savaitgalį – tai puiki alternatyva tiesioginei sėjai. Nuotrauka: shutterstock.com

Ne paslaptis – gegužės vidurio sėja dažnai susiduria su viena problema: permirkusi dirva. Šiuo metu daugelis daržininkų pastebi, kad žemė sunkiai įklojama, limpa prie įrankių ar tiesiog „tvinsta“. Tačiau tai nereiškia, kad sėti neverta – tiesiog reikia pritaikyti sąlygas.

1. Naudokite daigyklas arba vazonus

Jei dirva dar nepasiruošusi, sėkite augalus į mažus vazonėlius, daigyklas ar net kiaušinių dėžutes. Tai puikus būdas pasiruošti sodinimui, o augalėliai per 1–2 savaites bus pasiruošę keliauti į lysvę.
Tinka: moliūgai, cukinijos, agurkai, bazilikai.

2. Pasitelkite šiltnamį

Šiltnamyje žemė daug greičiau pradžiūva ir sušyla – tai viena iš saugiausių vietų sėjai gegužės viduryje. Net jei lauke dar vėsu ar lyja, šiltnamyje galite sėti šilumą mėgstančius augalus ir gauti ankstyvesnį derlių.
Tinka: salotos, ridikėliai, svogūnų laiškai, petražolės, krapai.

3. Pakeltos lysvės – greičiau džiūsta

Jei turite pakeltas lysves, jose žemė nesulaiko tiek daug vandens kaip įprastoje dirvoje. Jos greičiau įšyla ir leidžia anksčiau pradėti sėją. Net jei lauke šlapia – pakeltos lysvės gali būti paruoštos darbui.

4. Mulčiuokite arba dėkite šiaudus takeliams

Jei reikia vaikščioti po šlapias lysves – padėkite kartono, šiaudų ar plėvelės takeliams. Taip apsaugosite dirvą nuo suslėgimo ir patys nesušlapsite. Sėjos darbus atliksite žymiai patogiau.

Trumpai tariant, net jei lietus nesiliauna, gegužės vidurio sėja neprivalo sustoti. Gera strategija – pasiruošti iš anksto, naudoti daigynus ar šiltnamį, kad vėliau nereikėtų vytis sezono.

Sėti verta net per lietų – svarbu žinoti ką ir kaip

Gegužės vidurio sėja – tai ne tik laikas sėti daržoves, bet ir proga prisitaikyti prie gamtos ritmų. Lietus, šlapia žemė, permainingas dangus – viskas atrodo tarsi trukdo, bet iš tiesų tai yra natūrali pavasario dalis. O išmintingas sodininkas ne kovoja su gamta – jis ją stebi ir išnaudoja.

Pasinaudokite šiuo savaitgaliu tam, ką tikrai galite padaryti: pasėkite ridikėlius, salotas, špinatus ar pasiruoškite daigų šiltnamyje. Maži žingsniai darže veda į gausų derlių vasarą. Nesvarbu, ar turite pakeltas lysves, ar tik porą vazonų – viskas prasideda nuo sėklos.

Taigi – nebijokite šiek tiek purvo ir debesų. Užsimaukite pirštines, pasiklokite šiaudų ir leiskite žemei gyventi. Daržas atsidėkos!

Kodėl apie šį augalą niekas nekalba – nors gydo beveik viską?

Gabrielė Žukauskaitė
-
0
Kodėl apie šį augalą niekas nekalba – nors gydo beveik viską?

Kai kurie augalai taip tyliai auga mūsų pievose, kad jų net nepastebime. Vienas tokių – gaurometis, švelniai rausvais žiedais pražystantis vasaros viduryje. Nors iš pirmo žvilgsnio jis atrodo paprastas, jo poveikis stebina net patyrusius žolininkus.

Šis augalas seniau buvo vertinamas kaip universalus pagalbininkas – nuo virškinimo sutrikimų iki prostatos problemų. Tačiau šiandien retas apie jį kalba, lyg būtų pamirštas.

Tiesa ta, kad gaurometis – vienas iš nedaugelio žolinių augalų, turinčių platų poveikį organizmui ir dar nediskredituotas rinkodaros triukais. Neabejotinai verta sugrįžti prie jo ir sužinoti, kuo jis naudingas, kaip jį rinkti ir vartoti.

Kaip atrodo gaurometis ir kur jis auga?

Gaurometis, dar vadinamas siauralapiu gauromečiu, yra vienas iš tų augalų, kuriuos dažnas esame matę, bet retas žinoję, kad tai – vaistinė žolė. Jis išsiskiria siaurais, lancetiškais lapais ir išraiškingais rausvai violetiniais žiedais, kurie susitelkę į pailgas, beveik spygliuotas žiedynų viršūnes.

Augalas užauga net iki pusantro metro aukščio, todėl pievose ar laukymėse jis nelieka visai nepastebėtas – tik retai kas atpažįsta jame vertingą vaistažolę.

Lietuvoje gaurometis natūraliai auga pamiškėse, kirtimuose, laukymėse, smėlingose vietose. Ypač dažnas jis buvusiose gaisravietėse – ten, kur žemė buvo nusiaubta ugnies, gaurometis tampa pirmuoju atgimimo ženklu. Tai vienas iš nedaugelio augalų, kurie ne tik ištveria tokią aplinką, bet ir padeda atkurti dirvožemį.

Nors jis žinomas nuo seno, daugelis šiais laikais jį painioja su paprasta pievų žole. Visgi tie, kas kartą paragavo jo arbatos ar panaudojo jo lapus gydymui, sako, kad gaurometis nusipelno daugiau dėmesio nei gauna šiandien.

Nauda sveikatai – kur slypi tikroji gauromečio galia?

Gaurometis ilgą laiką buvo vertinamas kaip švelnus, bet veiksmingas pagalbininkas įvairiose situacijose. Nors dažniausiai siejamas su prostatos veikla, jo poveikis pasireiškia daugelyje organizmo sistemų. Šis augalas veikia ne agresyviai, o švelniai reguliuoja, ramina, valo.

Pirmiausia jis pastebimas dėl priešuždegiminių savybių. Jo arbata dažnai geriama esant virškinimo ar šlapimo takų sutrikimams, o šiltas užpilas vakarais padeda nusiraminti ir lengviau užmigti.

Taip pat jis palaiko kepenų darbą, gerina medžiagų apykaitą, stiprina imuninę sistemą. Visa tai – be agresyvaus poveikio ar šalutinių reakcijų.

Svarbiausios gauromečio naudos sveikatai:

  • Palaiko prostatos funkciją, ypač naudinga vyrams po 40m.
  • Mažina uždegiminius procesus skrandyje, žarnyne, šlapimo takuose.
  • Ramina nervų sistemą, padeda kovoti su nerimu, nemiga.
  • Skatina detoksikaciją, švelniai valo kepenis ir kraują.
  • Stiprina imunitetą ir gerina organizmo atsparumą.

Gera žinia ta, kad gauromečio poveikis kaupiasi palaipsniui – reguliariai vartojant, jis tampa puikiu sąjungininku ne tik ligos metu, bet ir kasdieninėje sveikatos priežiūroje.

Šis augalas tarsi tylus foninis stiprintojas, padedantis organizmui išlaikyti pusiausvyrą be drastiškų priemonių.

Kada rinkti gaurometį ir kaip jį vartoti?

Džiovintas gaurometis - vaistažolė arbatai nuo uždegimų ir nervinės įtampos.
Džiovintas gaurometis – natūralus pasirinkimas raminančiai arbatai. – Nuotrauka iš: shutterstock.com

Geriausias metas rinkti gaurometį – kai jis pradeda žydėti, birželio–liepos mėnesiais. Tuo metu jo lapai ir žiedai sukaupia daugiausia naudingų medžiagų. Renkami viršutiniai stiebo trečdaliai – su žiedais ir jaunais lapais. Svarbu nuskinti sausu oru, po rasos, kad augalas neprarastų veikliųjų savybių.

Surinktą žolę reikia džiovinti pavėsyje, gerai vėdinamoje vietoje, plonu sluoksniu. Tinkamai išdžiovintas gaurometis turi išlaikyti natūralų žalsvai pilkšvą atspalvį ir švelnų kvapą. Laikomas sandariai, jis gali būti naudojamas visus metus.

Populiariausias būdas – gauromečio arbata. Arbatinį šaukštelį džiovintos žolės užplikyti stikline karšto vandens ir palikti 10 minučių. Gerti šiltą, geriausia – vakare. Kai kurie žolininkai pataria gerti 2–3 savaites iš eilės, po to daryti pertrauką.

Galima maišyti su melisa ar ramunėlėmis, jei norisi stipresnio raminančio poveikio.

Ką sako žolininkai ir mokslas?

Patyrę žolininkai gaurometį vadina „vyrų žole“, tačiau giria ir dėl plataus poveikio visam kūnui. Jie vertina jį kaip saugų kasdienį palydovą, tinkamą tiek vyrams, tiek moterims.

Moksliniai tyrimai rodo, kad gaurometyje gausu flavonoidų ir antioksidantų, kurie slopina uždegimus, padeda kovoti su laisvaisiais radikalais. Jis taip pat tiriamas dėl galimo poveikio prostatos audiniui ir šlapimo takų funkcijai.

Apibendrinimas

Gaurometis – tylus, bet stiprus sąjungininkas sveikatai. Jis nesiekia greito efekto, tačiau padeda atkurti pusiausvyrą organizme palaipsniui ir natūraliai. Švelnus jo poveikis tinka ne tik ligos metu, bet ir kaip profilaktinė priemonė.

Jei ieškote augalo, kuris ramintų, stiprintų ir padėtų kūnui dirbti darniai – verta atsigręžti į gaurometį. Pamirštas daugelio, bet vis dar stiprus tiems, kurie prisimena seną žolininkų išmintį.

Šis pigus augalas naikina parazitus greičiau nei vaistai

Gabrielė Žukauskaitė
-
0
Šis pigus augalas naikina parazitus greičiau nei vaistai

Gvazdikėliai nuo parazitų veikia ne tik greitai, bet ir visapusiškai – naikina tiek suaugusius organizmus, tiek jų kiaušinėlius. Tai viena iš retų natūralių priemonių, kuri geba išvalyti žarnyną iki galo. Nors dažniau siejami su Kalėdomis ar verdamu kompotu, senovėje gvazdikėliai buvo laikomi ne prieskoniu, o vaistu.

Jų stiprus aromatas slepia dar stipresnį poveikį – jie veikia prieš bakterijas, grybelį, o ypač – prieš įvairius žarnyno parazitus. Ir visa tai – be cheminių vaistų, be šalutinių poveikių, natūraliai. Nenuostabu, kad liaudiškose schemose gvazdikėliai dažnai būna vienas iš pagrindinių komponentų.

Kaip veikia gvazdikėliai prieš parazitus?

Gvazdikėliuose esantis junginys eugenolis turi stiprų priešparazitinį poveikį – jis naikina ne tik suaugusius kirminus, bet ir stabdo jų dauginimąsi. Skirtingai nei daugelis natūralių priemonių, gvazdikėliai veikia ir kiaušinėlius, todėl padeda užkirsti kelią pasikartojančioms infekcijoms.

Kai gvazdikėliai vartojami sumalti, jų veikliosios medžiagos greitai pasiekia žarnyną ir pradeda valymo procesą. Jie veikia kaip švelnus, bet intensyvus „šlavimas“ – išvalo nepageidaujamus gyvius, atstato žarnyno balansą ir kartu padeda naikinti blogąsias bakterijas.

Toks poveikis ne tik valo kūną, bet ir gali pagerinti savijautą: daugiau energijos, mažiau pilvo pūtimo, sveikesnė oda.

Ne tik nuo parazitų – gvazdikėlių nauda sveikatai stebina

Gvazdikėliai dažnai slepiasi prieskonių stalčiuje, kol jų prireikia kalėdiniam vynui ar troškiniui. Tačiau mažai kas žino, kad šie maži, aromatingi džiovinti pumpurai turi galingą gydomąją galią. Jų aštrumas – tai ne tik kvapas ar skonis, bet ir aktyvūs junginiai, veikiantys mūsų organizmą lyg subtili, bet tiksli natūrali medicina.

Net jei neketini jų naudoti specialiai nuo parazitų, verta žinoti, kad gvazdikėliai yra tarsi slaptas sąjungininkas kasdienėje sveikatos profilaktikoje.

Jie gerina virškinimą, mažina uždegimus ir stiprina organizmo atsparumą. Tiesiog trupinėlis šio prieskonio gali padaryti daugiau nei kai kurie papildai.

Nauda organizmui:

  • Naikina žarnyno parazitus ir jų kiaušinėlius
  • Slopina vidinį uždegimą
  • Malšina dantenų ir burnos ertmės skausmus
  • Gerina virškinimą ir mažina pilvo pūtimą
  • Stiprina imunitetą
  • Turi priešgrybelinį ir antibakterinį poveikį
  • Gali padėti mažinti kraujospūdį

Gvazdikėliai – tai pavyzdys, kaip paprastas prieskonis gali tapti kasdieniu sveikatos ramsčiu. Ir svarbiausia – jie veikia tyliai, be triukšmo ar reklamos, bet išties stipriai.

Kaip vartoti gvazdikėlius nuo parazitų?

Gvazdikėliai nuo parazitų parduodami dideliais kiekiais – natūrali priemonė sveikatai stiprinti.
Gvazdikėliai – paprasta, bet veiksminga apsauga nuo parazitų. – Nuotrauka iš: shutterstock.com

Gvazdikėliai nuo parazitų veikia stipriausiai tuomet, kai jie vartojami šviežiai sumalti. Džiovinti pumpurai tiesiog prieš vartojimą sutrinami grūstuvėje arba sumalami kavamale – taip išsaugomos visos aktyviosios medžiagos, o poveikis būna intensyvesnis. Svarbu sumaltą mišinį vartoti tą pačią dieną – ilgiau pastovėjęs jis netenka dalies stiprumo.

Dažniausiai siūloma pradėti nuo nedidelio kiekio – ketvirtadalio ar pusės arbatinio šaukštelio maltų gvazdikėlių ryte, užsigeriant šiltu vandeniu. Vartojimo kursas trunka nuo 7 iki 10 dienų, o po to daromas kelių savaičių tarpas.

Kai kuriais atvejais gvazdikėliai derinami su pelynu ar moliūgų sėklomis, taip sustiprinant bendrą valymo efektą.

Svarbiausia – nepersistengti. Nors natūralu, gvazdikėliai turi galingą poveikį, todėl svarbu klausytis kūno ir stebėti pojūčius. Jei atsiranda diskomfortas – dozę sumažinti arba padaryti pertrauką.

Nuo kokių negalavimų gali padėti?

Gvazdikėliai dažnai naudojami esant virškinimo sutrikimams – jie mažina dujų kaupimąsi, ramina spazmus ir padeda greičiau virškinti sunkesnį maistą. Kai kurie žmonės pastebi, kad jų vartojimas rytais padeda išvengti rytinio pykinimo ar sunkumo jausmo skrandyje.

Šie prieskoniai taip pat naudingi tiems, kurie dažnai serga peršalimu ar turi susilpnėjusį imunitetą. Gvazdikėliai naikina bakterijas burnos ertmėje, todėl padeda ir esant dantenų ar gerklės uždegimui. Gali būti naudingi net esant pradiniams sinusito požymiams.

Dėl savo priešgrybelinio poveikio jie pasitarnauja sergant kandidoze ar odos grybelinėmis ligomis. Viduje jie padeda sumažinti mielių perteklių žarnyne, o išoriškai – gali būti naudojami praskiesto aliejaus pavidalu.

Įdomu ir tai, kad gvazdikėliai, kaip rodo kai kurie tyrimai, gali šiek tiek mažinti kraujospūdį bei gliukozės kiekį kraujyje. Nors tai nėra pagrindinė jų paskirtis, ilgainiui jie padeda palaikyti bendrą organizmo pusiausvyrą.

Išvada

Gvazdikėliai nuo parazitų – tai senas, bet vis dar veiksmingas būdas palaikyti švarų ir sveiką žarnyną. Jie veikia švelniai, bet giliai, naikindami ne tik pačius parazitus, bet ir jų kiaušinėlius. Ir visa tai – be chemijos, be šalutinių poveikių.

Šis pigus augalas vertas daugiau nei tik vietos tarp kitų prieskonių. Įtraukus jį į savo rutiną, galima ne tik pagerinti virškinimą, bet ir sustiprinti visą organizmą. Kartais būtent tokios paprastos priemonės duoda didžiausią naudą.

Pasodino iš smalsumo – dabar neturi kur dėti derliaus

Gabrielė Žukauskaitė
-
0
Pasodino iš smalsumo – dabar neturi kur dėti derliaus

Topinambų auginimas dar visai neseniai daug kam atrodė egzotika. Tačiau tie, kurie pabandė juos įkurdinti darže iš smalsumo, šiandien dažnai suka galvą, kur dėti visą gausų jų derlių. Tai vienas nereikliausių ir atspariausių augalų, kuris puikiai auga be didelės priežiūros ir dovanoja ne tik maistingas šaknis, bet ir vertingą žaliąją masę.

Ši daržovė, dar vadinama žiemine kriauše ar jeruzalės artišoku, stebina tuo, kaip greitai dauginasi ir prisitaiko prie įvairių sąlygų. Vis daugiau sodininkų atranda topinambų naudą ir džiaugiasi šiuo užmirštu, bet itin naudingu augalu.

Kodėl verta auginti topinambus?

Topinambai išsiskiria tuo, kad jie auga beveik be jokios priežiūros. Jie atsparūs šalčiui, sausrai, ligoms ir net daugeliui kenkėjų. Pasodini vieną kartą,o jie sugrįžta kasmet, tarsi savaime. Dėl to jie puikiai tinka tiems, kurie neturi daug laiko ar patirties daržininkystėje, bet nori užsiauginti ką nors naudingo.

Dar viena priežastis – jų nepaprastai gausus derlius. Iš vos kelių pasodintų gumbų galima prikasti kibirus šviežių, traškių šakniavaisių. Jie ne tik maistingi, bet ir ilgai laikosi – rudenį neiškasti, jie puikiai peržiemoja dirvoje ir gali būti skinami pavasarį, kaip šviežia gėrybė.

Kaip ir kur sodinti topinambus?

Derliaus nuėmimo momentas – topinambų auginimas pasiteisina net ir nedideliame sklype.
Net vienas topinambų krūmas gali užauginti įspūdingą kiekį maistingų šakniagumbių. – Nuotrauka iš: shutterstock.com

Topinambų sodinimas labai primena bulvių – tereikia įkasti gumbą į žemę ir laukti, kol augalas pats pasirūpins savimi. Tačiau svarbu pasirinkti tinkamą vietą, nes šis augalas greitai plinta ir gali užgožti kitus daržo augalus. Geriausia jam skirti atskirą lysvę ar daržo kampą, kur netrukdys kitiems.

Sodinama anksti pavasarį, kai tik atšyla žemė. Gumbai greitai leidžia ūglius ir jau netrukus pradeda sparčiai augti į viršų. Topinambų šaknys įsiskverbia giliai, todėl dirvą reikėtų paruošti purią ir neperdrėgną.

Sodinimo pagrindai:

  • Gumbus sodinkite 10–15 cm gylyje
  • Tarp augalų palikite bent 30–40 cm tarpus
  • Lysves darykite atokiau nuo kitų daržovių
  • Geriausia sodinti saulėtoje vietoje
  • Galima sodinti ir rudenį – peržiemos puikiai

Priežiūra – paprastesnė nei bulvių

Topinambų auginimas patiks net tiems, kurie neturi daug laiko. Pasodinus juos pavasarį, galima beveik pamiršti iki pat rudens – jokių ypatingų tręšimų, purenimų ar nuolatinio laistymo nereikia. Jų stiprios šaknys pačios susiranda drėgmę net sausros metu, o stiebai tokie tvirti, kad vėjo ar lietaus jie nebijo.

Net kenkėjai ir ligos topinambams praktiškai neaktualūs. Jie tarsi augalai „iš imunitetinių gretų“ – auga be kaprizų, neprašo dėmesio, o vis tiek atsidėkoja vešliu derliumi. Net jei dirva nėra itin derlinga, topinambai vis tiek augs, tik gal kiek mažesni.

Vienintelis rūpestis – jų noras plisti. Jei nesuvaldysite, jau kitais metais jie bandys įsitvirtinti visame darže. Todėl kai kurie sodininkai iš anksto įkasa šaknų ribojimo juostas arba sodina atokiau, kur galima duoti jiems daugiau erdvės plėstis be pykčių su kitomis kultūromis.

Kada ir kaip kasti topinambus?

Derlių topinambai brandina rudenį, kai nuvysta jų viršutinė dalis – tuomet po žeme slepiasi traškūs, švarūs ir paruošti vartojimui gumbai. Dažniausiai kasti pradedama spalį, tačiau daug kas juos palieka iki pat pavasario – žiemą jie puikiai peržiemoja dirvoje ir išlieka švieži kaip ką tik nukasti.

Kasti galima tiek kastuvu, tiek rankomis, jei žemė lengva. Vienintelis iššūkis – kartais jų tiek daug, kad darbas užtrunka, ypač jei buvo palikti pernykščiai gumbai. Tačiau visa tai – maloni problema. Jų paviršius neturi storos luobelės, todėl iškart tinkami vartoti – reikia tik nuplauti.

Įdomu tai, kad dalį derliaus visada verta palikti žemėje – tai natūralus būdas „atsėti“ kitiems metams. Net jei neplanuosite, po metų jie vis tiek išdygs, primindami, kad kartą pasodinti topinambai taip paprastai iš daržo neišnyksta.

Ką daryti su tokiu derliumi?

Topinambų auginimas vertas pastangų – iš šių gumbų galima pasigaminti švelnią ir maistingą sriubą.
Topinambų auginimas leidžia pasigaminti natūralių ir sveikų patiekalų visai šeimai. – Nuotrauka iš: shutterstock.com

Kai topinambų derlius netelpa į kibirus, iškyla klausimas – ką su jais veikti? Laimei, šios šakninės daržovės puikiai tinka tiek šviežiam vartojimui, tiek ruošiant šiltus patiekalus. Skonis šiek tiek primena riešutą ar artišoką, o tekstūra – tarp bulvės ir ridiko.

Svarbiausia – naudoti juos šviežius, nes ilgai laikomi jie praranda traškumą. Jie gali tapti tiek pagrindiniu patiekalu, tiek sveiku garnyru ar užkandžiu. Štai keli paprasti, bet tikrai verti išbandyti receptai.

Žali topinambai su trupučiu druskos

Tai paprasčiausias būdas paragauti topinambų – be jokio virimo ar kepimo. Tinka užkandžiui arba prie sumuštinių vietoje agurkų ar ridikėlių.

Topinambus tiesiog nuplaukite, jei reikia – švelniai nušveiskite žievelę (bet nebūtina lupti). Supjaustykite griežinėliais ir pabarstykite žiupsneliu druskos. Galite apšlakstyti trupučiu citrinos sulčių. Skonis primena riešutinius ridikėlius – gaivus, traškus ir labai paprastas.

Kepti topinambai su česnaku ir sviestu

Tai vienas paprasčiausių, bet aromatingiausių būdų paruošti topinambus. Jie iškepa traškūs iš išorės, bet lieka minkšti viduje, o česnakas ir sviestas suteikia švelnų skonio gilumą.

Topinambus nuplaukite, nešalinkite žievelės (jei ji švari), supjaustykite griežinėliais. Keptuvėje ištirpinkite sviestą, dėkite topinambus ir kelias traiškytas česnako skilteles. Kepkite ant vidutinės ugnies, kol gražiai apskrus. Pabaigoje galima pabarstyti druska, pipirais ar šviežiomis petražolėmis.

Topinambų sriuba su morka ir laiškiniais česnakais

Lengva, šildanti ir labai švelnaus skonio sriuba, puikiai tinkanti rudens ar žiemos vakarams. Joje atsiskleidžia ne tik topinambų tekstūra, bet ir natūralus saldumas.

Į puodą sudėkite supjaustytus topinambus, morką ir svogūną. Užpilkite vandeniu arba daržovių sultiniu ir virkite, kol daržovės suminkštės. Tuomet sutrinkite trintuvu iki vientisos masės. Pagardinkite druska, pipirais, šlakeliu grietinėlės ir pabarstykite laiškiniais česnakais.

Išvada

Topinambų auginimas – tai atradimas, kurį dažnas padaro visiškai atsitiktinai. Tačiau kartą pasodinus, greitai paaiškėja, kad šis augalas yra ne tik nereiklus, bet ir labai dosnus. Maistingas, lengvai prižiūrimas, žiemą išliekantis šviežias – jis tikrai vertas vietos kiekviename darže.

Nesvarbu, ar auginsi iš smalsumo, ar dėl derliaus – topinambai nustebins. Ir nors pradžioje gali atrodyti, kad jų per daug, netrukus atsiras ir kas valgo, ir kam dalinti. O jei dar išbandysi kelis paprastus receptus, greičiausiai lauksi rudens ne tik dėl obuolių ar moliūgų, bet ir dėl šių „žieminių kriaušių“.

1...321322323...339322 iš 339 psl.
© Newspaper WordPress Theme by TagDiv