Pastaraisiais metais vis daugiau sodininkų renkasi žemaūgius pomidorus. Jie išpopuliarėjo dėl paprastos priežasties – mažai priežiūros, bet gausus derlius.

Šie pomidorai puikiai tinka tiems, kas nori kuo mažiau darbo sode. Daugeliui patinka, kad jų nereikia skabyti, o augalai patys formuoja tvirtas kekes.

Žemaūgiai pomidorai ne tik nereiklūs, bet ir labai universalūs. Jie puikiai auga tiek lysvėse, tiek šiltnamiuose, o gausus derlius džiugina net pradedančius sodininkus.

Kodėl žemaūgiai pomidorai laikomi tikru sodo turtu?

Tie, kas bent kartą augino žemaūgius pomidorus, greitai supranta, kodėl jie vertinami taip palankiai. Pirmiausia – dėl jų kompaktiškumo. Jie neužauga dideli, todėl puikiai telpa ir mažesnėse lysvėse, ir net vazonuose.

Patyrę sodininkai dažnai juos vadina „tinginių pomidorais“. Ne be reikalo – šie augalai nereikalauja skabymo, o jų šakos natūraliai formuoja kekes, pilnas vaisių. Vienintelis rūpestis – kartais pririšti šakas, kad jos neatlūžtų nuo pomidorų svorio.

Be to, žemaūgiai pomidorai žinomi kaip atsparesni oro permainoms. Jie gerai pakelia lietų, vėją ar net lengvas šalnas, todėl puikiai tinka auginti lauke.

Įdomiausia, kad daugelis sodininkų, išbandę juos tik „iš smalsumo“, vėliau nebenori grįžti prie aukštaūgių veislių. Skamba kaip reklama? Tačiau tie, kas augina, patys sako, jog tai – sodo atradimas.

Patikrintos žemaūgių pomidorų veislės, kurios nenuvilia

Nors žemaūgių pomidorų pasirinkimas tikrai didelis, kai kurios veislės sulaukia išskirtinio dėmesio tarp sodininkų. Jos vertinamos už atsparumą, gausų derlių ir gerą skonį.

Štai keletas patikimiausių pasirinkimų:

1. Betalux:
Viena populiariausių žemaūgių veislių. Užauga neaukšti, labai derlingi, puikiai tinka lauko auginimui. Vaisiai tvirti, tinkami ir konservavimui.

2. Džina:
Lengvai prižiūrima veislė, nereikalauja ypatingos priežiūros. Pomidorai saldoki, malonaus skonio, gerai laikosi nuskinti.

3. Raudonkepuraitė:
Vertinama už atsparumą lietui ir šalnoms. Kekės būna sunkios, todėl reikalingas pririšimas. Puikus pasirinkimas vėsesniam klimatui.

4. Dwarf grupė:
Žinomi dėl savo kompaktiškumo ir išskirtinio derliaus. Skynimo nereikalauja, bet verta kontroliuoti, kad neužželtų. Tinka net pradedantiesiems.

5. Dino:
Lauko hibridas, gausiai dera, pomidorai kieti, puikiai tinka marinavimui ir ilgai laikosi. Skonis primena parduotuvinius, bet dera įspūdingai.

Šios veislės dažniausiai minimos tarp tų, kurie ieško pomidorų be rūpesčių, tačiau norėtų gausaus ir patikimo derliaus.

Paprastos taisyklės, kurios padeda išauginti gausų derlių

Nors žemaūgiai pomidorai garsėja nereiklumu, vis tiek verta žinoti kelias pagrindines taisykles, kurios padės išauginti gausesnį ir skanesnį derlių.

Pirmiausia – vieta. Šie pomidorai mėgsta saulę, todėl geriausia juos sodinti ten, kur šviesa pasiekia augalus bent 6–8 valandas per dieną. Nors jie pakelia lietų ir vėsesnius orus, saulės šiluma skatina geresnį vaisių nokimą.

Žemė turėtų būti puri, gerai drenuota, praturtinta kompostu ar natūraliomis trąšomis. Sodindami verta palikti šiek tiek daugiau vietos tarp augalų nei įprastai – tai padeda užtikrinti geresnį oro cirkuliavimą ir sumažina ligų riziką.

Laistymas taip pat svarbus. Geriausia laistyti rečiau, bet gausiai, kad vanduo pasiektų šaknis. Per dažnas paviršinis laistymas gali paskatinti šaknų silpnėjimą.

Dar viena svarbi detalė – stebėti augalus augimo metu. Kai kurios veislės puikiai dera be jokių papildomų veiksmų, tačiau kitoms gali prireikti švelnaus genėjimo ar atramų, kad šakos nelūžtų nuo vaisių svorio.

Išvada

Sode ne visada reikia rinktis sudėtingus sprendimus ar ypatingas veisles. Kartais būtent paprasti, laiko patikrinti augalai tampa didžiausiu atradimu.

Žemaūgiai pomidorai jau įrodė savo vertę daugeliui sodininkų. Jie nereikalauja sudėtingos priežiūros, tačiau sugeba dosniai atsidėkoti gausiu ir patikimu derliumi.

Žemaūgiai pomidorai gali tapti tuo pasirinkimu, kuris kasmet grįžta į lysves. Jie puikiai tinka tiems, kurie vertina paprastumą, natūralumą ir norą mėgautis skaniu, namuose užaugintu derliumi.

Kiekvienas sodininkas yra girdėjęs, kad medžio pelenai – gera natūrali trąša. Daugelis juos barsto darže kaip stebuklingą priemonę nuo rūgščios dirvos ar kenkėjų.

Tačiau retas susimąsto, kad net ir toks natūralus dalykas gali ne tik padėti, bet ir stipriai pakenkti augalams.

Kada medžio pelenai kenkia? Viskas priklauso nuo kiekio, dirvos savybių ir to, ką auginate. Yra aiškių situacijų, kai pelenai ne pagerina, o visai sugadina derlių. Ir žinokite – tokių klaidų daroma labai dažnai.

Kaip suprasti, kad su pelenais jau persistengėt?

Medžio pelenai – lyg dvipusis kardas. Vieną dieną gali padėti, kitą – sunaikinti dalį derliaus. Ir geriausia dalis ta, kad augalai patys parodo, jog jų jau per daug.

Ženklai, kurie aiškiai rodo, kad pelenų pridėta per daug ir laikas sustoti:

• Lapai pradeda gelsti nuo kraštų, vėliau visai pagelsta.
• Jauni lapai raukšlėjasi, lėtai auga arba visai nustoja augti.
• Šaknys ima pūti, o dirva tampa labai sausa paviršiuje, nors giliau – šlapia.
• Augalai ima „badmiriauti“ – stiebai plonėja, žiedai krenta, vaisiai nesiformuoja.
• Dirva pasidaro kieta, sunkiai įmirksta laistant.

Jeigu pastebi bent kelis iš šių ženklų, pelenų reikia nebenaudoti bent iki kito sezono ir padėti dirvai atsigauti.

Kada pelenai darže atneša daugiau bėdos nei naudos?

Daugelis sodininkų galvoja, kad kuo daugiau pelenų – tuo geriau. Tačiau čia kaip su vaistais: perdozuosi – ir naudos neliks, tik žala.

Yra keletas aiškių atvejų, kai pelenai gali ne pagerinti dirvą, o tiesiog sunaikinti būsimą derlių. Kartais to net nepastebi iš karto, bet po kelių savaičių matosi, kad augalai lyg sustojo vietoje, lapai gelsta ar sukasi.

Štai situacijos, kada medžio pelenai kenkia labiausiai:

1. Dirva jau yra šarminga (pH viršija 7).

2. Auginate rūgščią dirvą mėgstančias daržoves ar uogas (pvz., mėlynes, spanguoles, rododendrus).

3. Pelenų pilama tiesiai ant jaunų daigų ar šaknų.

4. Jų naudojama per daug iš karto, tikintis greito rezultato.

5. Dirva jau anksčiau buvo tręšta kalcio turinčiomis trąšomis.

Kurių augalų geriau niekada netręšti pelenais?

Ne visi augalai mėgsta pelenus, nors jie atrodo tokie natūralūs ir nekenksmingi. Yra tam tikros daržovės ir uogos, kurios nuo jų tik silpsta ir pradeda skursti.

Šioms kurioms kultūroms pelenai tiesiog netinka dėl dirvos rūgštingumo pokyčių ar dėl per didelio kalcio kiekio.

Rūgščią dirvą mėgstantys augalai: mėlynės, spanguolės, bruknės, rododendrai.

Šie augalai tiesiog žūva šarminėje dirvoje. Vos tik pelenų patenka į dirvą, jų šaknys nustoja įsisavinti reikalingas medžiagas, o augalai pradeda vysti.

Lapinės daržovės: špinatai, salotos, rūgštynės.

Šios daržovės greitai reaguoja į dirvos šarminimą. Lapai tampa šviesūs, gležni, kartais net „sukietėja“ ir praranda skonį. Vietoje derliaus – tik skurdūs augalai.

Šakniavaisiai: burokėliai, morkos, ridikai.

Šaknys dažnai pradeda formuotis netaisyklingai, tampa kietos, kartais net įtrūksta. Be to, skonio kokybė labai suprastėja – morkos tampa kartokos, o burokėliai praranda saldumą.

Išvada – pelenai gali būti ir draugas, ir priešas

Medžio pelenai iš pirmo žvilgsnio atrodo nekalti. Jie natūralūs, lengvai prieinami ir jau daugelį metų naudojami daržuose. Tačiau viskas priklauso nuo kiekio ir tinkamo jų panaudojimo.

Kada medžio pelenai kenkia? Tuomet, kai pamirštama saikas. Per daug pelenų gali paversti dirvą netinkama daugybei augalų, o derlių – menku. Dėl to visada svarbu stebėti savo daržą, augalus ir gerai pagalvoti prieš barstant pelenus.

O jei jau pamatei ženklus, kad pelenų per daug, geriau sustoti. Kartais geriausia priemonė – tiesiog leisti dirvai pailsėti ir atsistatyti natūraliai.

Ciberžolė ant augalų gali skambėti neįprastai, bet šis virtuvės prieskonis turi kur kas daugiau galių, nei manėte. Sodininkai visame pasaulyje naudoja ciberžolę kaip natūralią priemonę savo augalams apsaugoti.

Ši galinga geltona prieskoninė šaknis veikia ne tik virtuvėje. Ji padeda apsisaugoti nuo pelėsio, naikina kenkėjus ir net skatina augalų augimą. Ciberžolė saugi, natūrali ir labai lengvai naudojama.

Jeigu ieškote natūralios, veiksmingos priemonės savo sodui ar kambario augalams, ciberžolė gali tapti tavo nauju slaptu ginklu.

Kodėl verta naudoti ciberžolę ant augalų?

Ciberžolė pasižymi neįtikėtinu poveikiu – viskas dėl veikliosios medžiagos kurkumino. Ši medžiaga garsėja stipriomis priešgrybelinėmis, antibakterinėmis ir priešuždegiminėmis savybėmis.

Štai kuo išsiskiria ciberžolė, kai ji naudojama augalų priežiūrai:

• Natūralus fungicidas: padeda sustabdyti pelėsio, šaknų puvinio ir kitų grybelinių ligų plitimą.
• Kenkėjų atbaidymo priemonė: veiksminga prieš skruzdėles, amarus ir kitus smulkius vabzdžius.
• Gydo augalų žaizdas: skatina greitesnį audinių atsinaujinimą po genėjimo ar kitų pažeidimų.
• Stiprina dirvožemį: gerina mikroflorą, skatina sveiką šaknų augimą ir stipresnį augalų vystymąsi.

Tai visiškai natūralus, aplinkai draugiškas būdas, tinkantis tiek daržui, tiek kambariniams augalams.

Kaip naudoti ciberžolę ant augalų?

Nors ciberžolė daugeliui žinoma kaip virtuvės prieskonis, jos nauda sode ar namų augalams gali nustebinti net patyrusius sodininkus. Svarbu žinoti, kaip ją teisingai naudoti, kad pasiektum geriausią rezultatą.

Ciberžolė veikia tiek prevenciškai, tiek jau atsiradusių problemų sprendimui. Ji padeda sustiprinti augalus, sustabdyti ligų plitimą ir atbaidyti nepageidaujamus kenkėjus.

Be to, tai puiki priemonė net ir jauniems sodinukams – jų šaknys ir lapai lengviau įveikia aplinkos stresą, kai šalia naudojama ciberžolė.

Naudojimo instrukcija

Ciberžolės mišinį paruošti labai paprasta, tačiau svarbu laikytis tikslių proporcijų, kad augalai gautų tik naudos.

• 1–2 arbatinių šaukštelių maltos ciberžolės
• 1 litro šilto vandens (apie 4 puodelius)

Kaip naudoti:

1. Gerai išmaišyk ciberžolę vandenyje, kol prieskonis tolygiai pasiskirstys.
2. Gautu mišiniu užpilk dirvą aplink augalo šaknis arba švelniai apipurkšk lapus, ypač pažeistas vietas.
3. Šią procedūrą geriausia atlikti anksti ryte arba vakare, kai nėra tiesioginių saulės spindulių.

Ciberžolę galima naudoti tiek profilaktiškai, tiek tada, kai augalas jau susiduria su grybelinėmis ligomis ar kenkėjais. Mišinį rekomenduojama naudoti kas 7–10 dienų, o po gausaus lietaus – pakartoti.

Kokiems augalams ciberžolė ypač naudinga?

Nors ciberžolė gali būti naudinga daugeliui augalų, kai kuriems jos poveikis yra ypač ryškus. Šie augalai dažniausiai kenčia nuo kenkėjų ar grybelinių ligų, todėl ciberžolė tampa tikra pagalba.

Šie augalai geriausiai reaguoja į šią natūralią priemonę:

1. Pomidorai ir agurkai

Šios daržovės dažnai kenčia nuo pelėsio, šaknų puvinio ir amarų. Ciberžolė padeda ne tik apsaugoti jų šaknis ir lapus, bet ir stiprina augalus, skatina geresnį derlių.

2. Rožės ir kiti žydintys augalai

Rožės yra jautrios įvairioms grybelinėms ligoms. Ciberžolė gali padėti apsaugoti jų lapus nuo dėmių, o taip pat padeda greičiau atsigauti po genėjimo.

3. Paprikos ir baklažanai

Šie augalai neretai kenčia nuo vabzdžių ir dirvos ligų. Ciberžolės mišinys apsaugo jų šaknis, atbaido kenkėjus ir stiprina augimą.

4. Kambariniai augalai

Ypač naudinga ciberžolė tokiems augalams kaip taikos lelijos, zamiokulkai ar potosai. Ji padeda išvengti puvinio, ypač kai augalai auga drėgnesnėje aplinkoje.

---

Šie augalai ne tik geriau toleruoja ciberžolę, bet ir gauna didžiausią naudą – stipresnį imunitetą, geresnį augimą ir apsaugą nuo ligų.

Ciberžolė tinka ne tik daržovėms ir gėlėms

Ciberžolė naudinga ne tik pomidorams ar agurkams. Ji tinka daugeliui augalų, ypač prieskoniams ir žolelėms. Bazilikai, čiobreliai, rozmarinai ar petražolės su ciberžole tampa atsparesni ligoms ir auga stipriau.

Ši priemonė labai naudinga ir šiltnamio augalams. Salotos, špinatai ar ridikėliai dažnai kenčia nuo pelėsio, o ciberžolė padeda išlaikyti juos sveikus.

Tinka net dekoratyviniams augalams – hortenzijoms ar levandoms. Svarbiausia – naudoti atsargiai ir stebėti augalų reakciją.

Šiems augalams nerekomenduojama naudoti

Kai kuriems augalams ciberžolės geriau vengti. Ypač jautrios gėlės, kaip orchidėjos ar azalijos, gali būti pažeistos – jų lapai dažnai nusidažo arba susidaro dėmės.

Vandens augalams ši priemonė netinka. Ji taip pat gali pakenkti labai jauniems sėjinukams, todėl visada verta pirmiausia išbandyti ant nedidelio lapo.

Išvada – natūrali pagalba augalams tavo namuose ir sode

Ciberžolė ant augalų yra paprasta, bet itin veiksminga priemonė, kurią gali naudoti tiek pradedantieji, tiek patyrę sodininkai. Ji padeda kovoti su grybelinėmis ligomis, atbaido kenkėjus ir net stiprina augalų augimą.

Didžiausias ciberžolės privalumas – saugumas. Ši natūrali priemonė nekenkia nei dirvožemiui, nei aplinkai, o tinkamai naudojant, gali duoti labai greitų rezultatų.

Jei tavo augalai susiduria su ligomis ar kenkėjais, verta prisiminti šį paprastą būdą. Ciberžolė ant augalų gali tapti tavo patikimiausiu pagalbininku – natūraliu, saugiu ir veiksmingu.

Voratinklinės erkės ant agurkų ir pomidorų yra vienas nemaloniausių sodo iššūkių. Vos per kelias dienas šie smulkūs kenkėjai gali stipriai pažeisti augalus, o nepriėmus veiksmų – sunaikinti visą derlių.

Jų problema ta, kad plika akimi erkės sunkiai pastebimos, o pirmieji požymiai dažnai siejami su kitomis bėdomis. Tačiau atidžiau įsižiūrėjus, viskas tampa aišku – reikia imtis veiksmų kuo greičiau.

Toliau – aiškūs ženklai, kurie padės laiku atpažinti, ar tavo augalus jau užpuolė šie kenkėjai. Kuo greičiau juos pastebėsi, tuo lengviau apsaugosi derlių.

Kaip atpažinti voratinklinių erkių pažeidimus?

Voratinklinės erkės – tokios smulkios, kad dažnai lieka nepastebėtos, kol augalai jau būna smarkiai nusilpę. Tačiau žinant kelis požymius, jas galima atpažinti iš anksto.

Plonytis voratinklis: Dažniausiai matomas lapų apačioje arba tarp stiebų. Jis labai plonas, tarsi plaukų siūlas, todėl lengva pražiūrėti.

Smulkūs balti taškai: Ant lapų paviršiaus atsiranda balkšvų taškelių – tai vietos, kur erkės siurbia augalo sultis.

Lapai džiūsta ir vysta: Lapai be aiškios priežasties ima gelsti, ruduoti ir vysti, net jei pakankamai laistomi.

Kartais matomi judantys taškeliai: Atsidžiai įsižiūrėjus, galima pamatyti smulkius, vos judančius taškelius – pačias erkutes.

Kodėl nereikia laukti?

Voratinklinės erkės ant agurkų ir pomidorų – tai ne tie kenkėjai, kuriems galima duoti laiko. Jų didžiausia problema – stulbinamai greitas dauginimasis.

Vos per kelias dienas viena erkė gali padėti dešimtis kiaušinėlių. Šiltu oru nauja karta išsirita per porą dienų, tad per savaitę kenkėjų skaičius išauga kelis kartus.

Jei delsi, pažeidimai greitai taps negrįžtami – lapai nudžius, o augalas gali visai sunykti. Tokiu atveju dažnai padeda tik stiprios cheminės priemonės.

Todėl svarbu reaguoti iš karto – kuo anksčiau pradėsi, tuo paprasčiau išsaugosi augalus.

Veiksmingiausi liaudiški purškalai – patikrinti būdai

Kai voratinklinės erkės ant agurkų ir pomidorų jau pastebėtos, svarbu veikti kuo greičiau. Šios priemonės – paprastos, bet veiksmingos, o jų paruošimui pakanka to, ką turi dauguma namuose.

1. Česnakų užpilas:
200 g smulkintų česnakų (galima naudoti ir skilteles, ir ūglius) užpilk 10 litrų vandens. Laikyk parą, po to nukošk ir apipurkšk lapus, ypač jų apačią. Purškimą kartok kas 3–4 dienas, kol erkės išnyks.

2. Svogūnų žievelių nuoviras:
100 g svogūnų žievelių užpilk 10 litrų karšto vandens. Leisk užsistovėti iki tamsaus, rusvo atspalvio. Tokį stiprų nuovirą naudok augalų purškimui – poveikis itin greitas.

3. Vandenilio peroksidas:
Sumaišyk 2 valgomuosius šaukštus 3 % vandenilio peroksido su 1 litru vandens. Purkšk kas 2 dienas karštu oru arba kas 5 dienas vėsesniu oru. Rekomenduojama atlikti bent 3 purškimus.

4. Amoniakas:
1 valgomasis šaukštas amoniako sumaišomas su 10 litrų vandens. Apipurkšk augalus – tai vienas greičiausių būdų atsikratyti erkių. Procedūrą galima kartoti po savaitės, jei reikia.

---

Šių purškalų privalumas – tikslus paprastumas ir aiškios proporcijos. Svarbiausia – nepamiršti pakartoti purškimų kelis kartus, kad būtų sunaikinti ir naujai išsiritę kenkėjai.

Slaptas tikrų sodininkų triukas: drėgmė – paprastas būdas sustabdyti erkutes

Ne visi žino, bet voratinklinės erkės nemėgsta drėgmės. Tai vienas efektyviausių natūralių būdų, kuris padeda pristabdyti jų plitimą net be purškalų.

Reguliarus vandens purškimas:
Kasdien purkšk augalus švariu, vėsiu vandeniu, ypač lapų apačią. Tai apsunkina erkių gyvenimą ir stabdo jų dauginimąsi.

Lapų retinimas:
Per tankūs sodinimai sukuria erkių „rojų“. Retink augalus, pašalink perteklinius lapus, kad oras gerai cirkuliuotų ir sumažėtų kenkėjų plitimo rizika.

Šiltnamyje padidink drėgmę:
Jei augalai auga šiltnamyje, kartais verta laikinai padidinti drėgmę – pastatyti vandens talpas ar palikti drėgnus audeklus. Tai papildomas barjeras kenkėjams.

Šis paprastas triukas itin veiksmingas, jei naudojamas kartu su liaudiškais purškalais.

Kada jau laikas „stipresnei artilerijai“?

Nors natūralūs purškalai ir drėgmės didinimas gali padėti, būna atvejų, kai voratinklinės erkės ant agurkų ir pomidorų įsitvirtina taip stipriai, kad liaudiškos priemonės nebepadeda.

Jeigu erkės toliau dauginasi, augalai sparčiai nyksta, o po kelių natūralių purškimų nematyti jokio pagerėjimo, verta imtis rimtesnių veiksmų.

Štai požymiai, kad jau laikas „stipresnei artilerijai“:

• Augalai neatsigauna net po kelių liaudiškų purškimų.
• Lapai gausiai padengti voratinkliais.
• Matomos ištisos kolonijos erkių, dažniausiai rausvos spalvos.
• Kaimyniniai augalai taip pat jau pradeda rodyti pažeidimus.

Tokiu atveju reikėtų rinktis specialius preparatus nuo erkių – vadinamuosius akaricidus. Jie sukurti būtent šių kenkėjų naikinimui ir dažnai veikia greitai.

Svarbu: visada pirmiausia išbandyk natūralius metodus, o chemines priemones naudok tik kraštutiniu atveju, kai kitos išeities nebėra. Po purškimo būtina laikytis nurodytų laukimo terminų prieš valgant derlių.

Prevencija kitam sezonui – kaip apsaugoti agurkus ir pomidorus nuo erkių?

Voratinklinės erkės ant agurkų ir pomidorų dažnai sugrįžta kitą sezoną, jei šiltnamyje ar darže nelieka tinkamos tvarkos. Laiku atlikti prevenciniai žingsniai gali užkirsti kelią jų plitimui ateityje.

Štai keli paprasti, bet labai veiksmingi patarimai:

• Laikyk atstumą tarp augalų: per tankiai sodinami augalai greičiau užsikrečia, nes erkės lengvai pereina iš vieno į kitą. Palik daugiau vietos tarp krūmelių, kad būtų geresnė oro cirkuliacija.
• Stiprink augalus: sveikesni augalai daug atsparesni kenkėjams. Užtikrink reguliarų laistymą, naudok natūralias trąšas ir kartą per sezoną papildyk dirvą kompostu.
• Mulčiuok dirvą: mulčias ne tik sulaiko drėgmę, bet ir apsaugo nuo kenkėjų. Tam tinka šiaudai, žolės mulčias ar kompostuota žievė.
• Po sezono – kruopštus šiltnamio valymas: surink visus augalų likučius, išdezinfekuok šiltnamio konstrukcijas natūraliais tirpalais, pavyzdžiui, sodos ar acto mišiniu.
• Palaikyk drėgmę sausais laikotarpiais: net kai nėra aktyvių erkių, palaikoma drėgmė gali sumažinti jų atsiradimo riziką.

Prevencija ne tik apsaugo nuo šių kenkėjų, bet ir padeda užauginti stipresnius, sveikesnius augalus, kurie duos gausesnį derlių.

Išvada – svarbiausia veikti greitai ir išmintingai

Voratinklinės erkės yra vieni pavojingiausių sodo kenkėjų, ypač agurkams ir pomidorams. Tačiau tinkamai reaguojant jų kontrolė tikrai įmanoma. Svarbiausia – nelaukti ir imtis veiksmų vos pastebėjus pirmuosius požymius.

Liaudiški purškalai ir drėgmės didinimas dažnai padeda gana greitai. Juos naudoti verta ne tik todėl, kad šios priemonės paprastos ir nekenksmingos, bet ir todėl, kad jos padeda sustabdyti kenkėjų plitimą pradiniame etape.

Nepamiršk, jog geriausias ginklas – prevencija. Sveiki, stiprūs augalai, tinkami sodinimo atstumai ir gera šiltnamio priežiūra dažnai leidžia išvengti šios problemos iš viso. O jei kova visgi taps būtina – jau žinai veiksmingus, patikrintus būdus, kurie padės greitai atsikratyti tokio užpuoliko kaip voratinklinės erkės ant agurkų ir pomidorų.