back to top
Pradžia Tinklaraštis Puslapis 222

Avižų raugas: kasdien po stiklinę – rezultatai stebina

Gabrielė Žukauskaitė
-
0
Avižų raugas: kasdien po stiklinę – rezultatai stebina

Paskutiniais metais vis daugiau žmonių ieško natūralių, organizmą stiprinančių produktų, tačiau daugelis jų nė nenutuokia, kad galingas sveikatos eliksyras slypi paprastose avižose. Avižų raugas – tai ne mada ar nauja tendencija, o seniai žinomas fermentuotas gėrimas, kurį mūsų seneliai vertino dėl jo tonizuojančių ir virškinimą gerinančių savybių.

Šis gėrimas ne tik gaivina, bet ir padeda virškinimui, valo organizmą, suteikia energijos, o tuo pačiu yra visiškai natūralus ir be jokio pridėtinio cukraus. Jei ieškai būdo palaikyti žarnyno sveikatą, imunitetą ar tiesiog atgaivinti kūną po žiemos – avižų raugas gali tapti tavo kasdienio raciono dalimi.

Avižų raugo nauda sveikatai

Nors avižų raugas skamba kaip labai paprastas produktas, jo poveikis sveikatai išties gali nustebinti. Dėl natūralaus fermentacijos proceso šiame gėrime atsiranda daugybė organizmui naudingų medžiagų – nuo gerųjų bakterijų iki lengviau įsisavinamų vitaminų ir mineralų.

Naudos sveikatai

  • Gerina virškinimą ir skatina žarnyno veiklą
  • Padeda reguliuoti cholesterolio lygį
  • Valo kepenis ir kraują
  • Stiprina imunitetą
  • Suteikia ilgalaikį sotumo jausmą
  • Gali padėti mažinti cukraus kiekį kraujyje
  • Palaiko sveiką odą ir žvilgesį
  • Turi lengvą raminamąjį poveikį

Avižų raugas ypač vertinamas kaip natūralus probiotikas – jis padeda atkurti gerųjų bakterijų pusiausvyrą žarnyne po antibiotikų vartojimo ar persirgtų ligų. Be to, dėl savo švelnaus poveikio šis gėrimas tinka net jautresniems žmonėms, ieškantiems natūralių organizmo stiprinimo priemonių.

Kaip pasigaminti avižų raugą namuose?

Avižų raugas stiklainyje ant rudo audinio su sezamų sėklomis fone
Nuotrauka iš Freepik.com

Pasigaminti avižų raugą yra paprasta – tam nereikia nei brangių ingredientų, nei specialios įrangos. Tai vienas iš tų natūralių gėrimų, kuris gimsta praktiškai savaime, jei tik laikomasi kelių pagrindinių žingsnių.

Reikės:

  • 1 stiklinės neapdorotų avižų (gali būti ir viso grūdo)
  • 1 litro šilto virinto arba filtruoto vandens
  • 1 arbatinio šaukštelio natūralaus medaus (nebūtina, bet pagreitina fermentaciją)
  • Stiklainio ar kito indo, marlės dangtelio

Paruošimas:

  1. Avižas perplaukite ir suberkite į stiklainį.
  2. Užpilkite šiltu vandeniu, įdėkite šaukštelį medaus.
  3. Uždenkite marlės audeklu ir laikykite šiltai 1–2 dienas.
  4. Kai pradeda kilti burbuliukai – raugas paruoštas. Nukoškite, o skystį supilkite į šaldytuvą.

Gėrimas bus švelniai rūgštus, šiek tiek drumstas – tai natūralus fermentacijos ženklas. Gerti galima po 100–150ml per dieną, geriausia – ryte arba prieš valgį. Raugas tinka ir kaip pagrindas kokteiliams ar sriuboms, jei norisi eksperimentuoti virtuvėje.

Kiek laiko galima laikyti avižų raugą?

Nors avižų raugas – natūralus produktas, jis nėra begalio galiojimo laiko gėrimas. Kad išlaikytumėte jo kokybę ir visas naudingas savybes, labai svarbu žinoti, kiek laiko galima jį laikyti ir kaip tinkamai tai daryti.

Įprastai, avižų raugą rekomenduojama suvartoti per 3–5 dienas nuo pagaminimo. Laikyti jį reikėtų stiklinėje taroje, sandariai uždengtoje ir šaldytuve. Tokios sąlygos padeda sulėtinti fermentacijos procesą ir išlaikyti skonį bei mikroorganizmų balansą.

Jei pastebite, kad gėrimas tampa pernelyg rūgštus, atsiranda keistas kvapas ar tekstūra – geriau jo nebegerti. Tokiu atveju raugą galite panaudoti išoriškai, pavyzdžiui, kaip plaukų skalavimo priemonę arba kompresui odai.

Kam ypač naudingas avižų raugas?

Nors avižų raugas gali būti naudingas daugeliui, kai kuriems žmonėms jis tampa tikru kasdieniu sąjungininku. Dėl savo švelnaus, bet stipraus poveikio jis puikiai tinka tiek sveikatos stiprinimui, tiek konkrečių negalavimų palengvinimui.

Ypač rekomenduojamas:

  • Žmonėms, turintiems virškinimo sutrikimų
  • Po antibiotikų vartojimo, kai reikia atkurti žarnyno mikroflorą
  • Sergantiems aukštu cholesteroliu ar kepenų problemomis
  • Ieškantiems natūralaus būdo numesti svorio
  • Turintiems lėtinį nuovargį ar mažą energijos lygį
  • Norintiems pagerinti odos būklę ar sustiprinti imunitetą

Šis natūralus fermentuotas gėrimas neapkrauna organizmo, bet padeda jam funkcionuoti sklandžiau – todėl jis vis dažniau atrandamas ne tik tarp sveikatos entuziastų, bet ir paprastų žmonių, kurie nori gyventi švariau, natūraliau ir jaustis geriau kasdien.

Apibendrinimas

Avižų raugas – tai paprastas, bet išties vertingas gėrimas, kuris gali turėti teigiamą poveikį visam organizmui. Jis ne tik padeda virškinimui ar stiprina imunitetą, bet ir prisideda prie geresnės nuotaikos, sveikesnės odos bei bendrai didesnės energijos dienos metu.

Reguliarus šio natūralaus probiotiko vartojimas gali tapti naudingu įpročiu tiek pavasarį, kai norisi „apsivalyti“ po žiemos, tiek ir bet kuriuo kitu metų laiku. Nesvarbu, ar siekiate sumažinti cukraus kiekį kraujyje, palaikyti žarnyno mikroflorą ar tiesiog ieškote švelnaus, gaivinančio gėrimo – avižų raugas gali būti puikus pasirinkimas.

Svarbiausia – pasigaminti jį paprastu būdu, vartoti saikingai ir stebėti, kaip reaguoja jūsų organizmas. Kartais būtent tie senoviniai, paprasti sprendimai veikia geriausiai.

Bičių pikis užpiltas spiritu – liaudiškas receptas imunitetui stiprinti

Gabrielė Žukauskaitė
-
0
Bičių pikis užpiltas spiritu – liaudiškas receptas imunitetui stiprinti

Bičių pikis – tai ne tik dar vienas bičių produktas. Daugelio žmonių namų vaistinėlėse jis užima garbingą vietą šalia medaus ar žolelių mišinių. Tačiau tik nedaugelis žino, koks stiprus gali būti bičių pikis užpiltas spiritu. Šis liaudiškas, bet itin veiksmingas būdas ruošiant propolio tinktūrą buvo žinomas dar mūsų seneliams – o šiandien, vis labiau ieškant natūralių alternatyvų vaistams, jis vėl grįžta į mūsų kasdienybę.

Nuo gerklės skausmo iki imuniteto stiprinimo – bičių pikio ir spirito derinys veikia daugelyje sričių. Šiame straipsnyje ne tik pasidalinsime paprastu receptu, bet ir aptarsime, kam ir kaip ši priemonė naudojama, kada geriausia ją vartoti bei kokias atsargumo priemones svarbu žinoti.

Kodėl verta naudoti bičių pikį užpiltą spiritu?

Bičių pikis užpiltas spiritu laikomas viena iš stipriausių natūralių priemonių, kurią galima pasigaminti namuose. Šis senovinis liaudies receptas ypač vertinamas dėl savo plataus poveikio – tiek išoriniam, tiek vidiniam vartojimui. Propolis, sąveikaudamas su spiritu, išlaisvina galingas bioaktyvias medžiagas, kurios padeda kovoti su įvairiomis sveikatos problemomis.

Nauda sveikatai:

  • Imuniteto stiprinimas
  • Kovai su virusais ir bakterijomis
  • Kvėpavimo takų ligų palengvinimui
  • Gerklės skausmui ir uždegimams malšinti
  • Odos žaizdų ir spuogų gydymui
  • Sąnarių ir raumenų skausmo mažinimui
  • Virškinimo sistemos stiprinimui
  • Burnos ertmės priežiūrai

Dėl šių savybių bičių pikio tinktūra dažnai tampa nepakeičiama priemone šaltuoju metų laiku ar susirgus. Tačiau svarbu nepamiršti – tai stipri koncentracija, todėl būtina vartoti atsakingai.

Kaip pasigaminti bičių pikį užpiltą spiritu?

Pasigaminti šią veiksmingą priemonę – visai nesudėtinga, svarbiausia turėti kokybiško bičių pikio ir gryno spirito. Šis receptas žinomas jau daugelį metų, o senoliai dažnai laikydavo mažą buteliuką šio skysčio savo namų vaistinėlėje.

Receptas:

  • 50g smulkinto bičių pikio
  • 200ml 60% (ne stipresnio kaip 73%) spirito (galima naudoti ir naminę degtinę, jei ji pakankamai stipri)
  • Tamsaus stiklo buteliukas su sandariu dangteliu

Gaminimas:
Sutarkuokite arba smulkiai sukapokite bičių pikį, supilkite į tamsaus stiklo buteliuką ir užpilkite spiritu. Gerai suplakite. Laikykite vėsioje, tamsioje vietoje 7–10 dienų, kasdien sukratydami. Po to perkoškite per marlę ar filtrą – tinktūra paruošta naudojimui.

Kaip vartoti:

  • Imunitetui stiprinti – 10–15 lašų įlašinti į vandenį ar arbatą 1–2 kartus per dieną.
  • Esant gerklės skausmui – skalauti su praskiestu tirpalu (10 lašų į 50 ml vandens).
  • Išoriškai – tepti žaizdas ar spuogus kelis kartus per dieną.
  • Sąnarių skausmui – įtrinti tiesiai į skaudamą vietą.

Kada geriausia naudoti bičių pikį užpiltą spiritu?

Stiklainis su bičių pikiu užpiltu spiritu ir vaško koriais šalia
Natūralus bičių vaško korys ir pikis – tradicinės liaudiškos medicinos pagrindas | Nuotrauka iš Freepik.com

Bičių pikio užpilas yra itin universali priemonė, tačiau norint pajusti tikrąjį jo poveikį, svarbu žinoti, kada jis veikia efektyviausiai. Tai nėra stebuklingas vaistas, bet tinkamu metu ir tinkamai vartojamas, jis gali būti labai veiksmingas natūralus pagalbininkas.

Geriausiai tinka naudoti:

  • Peršalimo sezono metu – kai padidėja infekcijų rizika
  • Pajutus pirmuosius virusų ar bakterijų simptomus
  • Esant nuolatiniam nuovargiui ar nusilpus imuninei sistemai
  • Sergant lėtinėmis kvėpavimo takų ligomis
  • Po antibiotikų vartojimo – organizmo stiprinimui
  • Esant uždegiminiams procesams burnos ertmėje ar gerklėje

Šiuo laikotarpiu bičių pikis užpiltas spiritu padeda ne tik apsisaugoti nuo ligų, bet ir greičiau atsistatyti po susirgimų. Tačiau kaip ir visos liaudiškos priemonės, jis veikia geriausiai tuomet, kai vartojamas reguliariai ir neviršijant rekomenduojamos dozės.

Laikymo sąlygos

Norint, kad bičių pikis užpiltas spiritu išlaikytų savo gydomąsias savybes kuo ilgiau, svarbu laikytis tam tikrų laikymo sąlygų. Nors tai natūrali ir gana atspari aplinkos poveikiui priemonė, netinkamos sąlygos gali sumažinti jos veiksmingumą.

Geriausios laikymo sąlygos:

  • Laikykite stikliniame, sandariai uždarytame buteliuke.
  • Vieta turėtų būti vėsi ir tamsi – geriausia spintelė, atokiau nuo tiesioginių saulės spindulių.
  • Nerekomenduojama laikyti šalia šilumos šaltinių ar drėgnoje aplinkoje (pvz., vonioje ar šalia viryklės).

Tinkamai laikomas bičių pikio užpilas išlieka veiksmingas net iki 2 metų. Visgi svarbu stebėti jo kvapą, spalvą ir konsistenciją – jei pastebite neįprastų pokyčių, geriau priemonės nebevartoti. Be to, prieš kiekvieną naudojimą suplakite – tai padės paskirstyti veikliąsias medžiagas tolygiai.

Apibendrinimas: kada ir kam verta naudoti?

Bičių pikis užpiltas spiritu – tai viena iš tų senųjų priemonių, kuri išlaikė savo vertę iki šių dienų. Dėl plataus poveikio spektro jis gali būti naudojamas tiek išoriškai, tiek vidiniam organizmo stiprinimui. Nuo žaizdų dezinfekavimo iki imuniteto stiprinimo ar net virškinimo gerinimo – ši priemonė universali, bet kartu reikalaujanti atsakingo naudojimo.

Svarbiausia – nepamiršti, kad tai koncentruotas produktas, todėl visada naudokite saikingai. Prieš pradedant vartoti viduje, pasitarkite su gydytoju ar vaistininku – ypač jei turite lėtinių ligų ar vartojate stiprius vaistus.

Naminė duona be mielių – senovinis raugas ir tikras skonis

Gabrielė Žukauskaitė
-
0
Naminė duona be mielių – senovinis raugas ir tikras skonis

Naminė duona be mielių turi kažką ypatingo – kvapą, kuris pripildo namus jaukumu, skonį, kuris primena vaikystę ar senelių pečių, ir patį procesą, kuris nuramina. Kepdami tokią duoną, tarsi atsijungiame nuo dienos skubėjimo ir sugrįžtame prie paprastų, bet prasmingų dalykų.

Ši duona – ne iš tų, kurią suplaki per penkias minutes. Čia reikia šiek tiek laiko, šiek tiek kantrybės ir noro pabūti su tešla. Bet visas tas laukimas atsiperka – kai iš orkaitės ištraukiame traškia plutele apsigaubusią, šiltą ir kvapnią duoną, viskas susigula į vieną – tai tikra, naminė duona.

Pasidalinsime, kaip nuo nulio pasiruošti raugą, kada laikas maišyti tešlą, ir kaip visa tai paversti gardžia, kvepiančia naminės duonos be mielių kepaliuku. Be didelių įmantrybių, tik su tuo, ką turime namuose.

Kaip pasiruošti senovinį raugą?

Raugas – tai širdis visos mūsų duonos. Nors gali atrodyti, kad tai kažkas sudėtingo, iš tiesų viskas kur kas paprasčiau. Miltai, vanduo ir šiek tiek laiko – tiek ir reikia, kad jis „užgimtų“.

Mes raugą gaminame per 5–7 dienas. Kiekviena diena jam svarbi, todėl neskubėkime – duokime jam augti natūraliai.

Ko reikės raugui:

  • Rupių ruginių miltų (geriausia viso grūdo)
  • Šilto virinto vandens
  • Nedidelio stiklainio ar dubenėlio
  • Rankšluostėlio ar marlės (uždengti)

1 diena:

Į stiklainį suberiame 3 šaukštus miltų ir įpilame tiek pat (3 šaukštus) šilto, bet ne karšto vandens. Išmaišome, kol tešla bus panaši į tirštą grietinę. Uždengiame audiniu ir paliekame šiltoje vietoje – pavyzdžiui, prie viryklės ar ant palangės.

2–5 dienos:

Kasdien tuo pačiu metu pamaitiname raugą – įdedame dar po šaukštą miltų ir tiek pat vandens, išmaišome. Raugas pradės gyvuoti – atsiras burbuliukų, kvapas taps rūgštokas. Tai reiškia, kad viskas vyksta kaip reikia.

6–7 diena:

Raugas jau aktyvus – tai galima suprasti iš kvapo (primena kefyrą ar rūgusį obuolį) ir paviršiuje atsirandančių burbuliukų. Galime kepti duoną!

Turint tokį raugą, galima jį naudoti ne vieną kartą – tik nepamirškime palikti dalies šaldytuve, kad galėtume maitinti ir naudoti vėl.

Tešlos ruošimas ir kildinimas

Naminė duona be mielių – rankomis minkoma tešla ir raugas dubenyje ant miltais pabarstyto stalo.
Tešlos ruošimas – svarbiausias žingsnis prieš kepant naminę duoną be mielių. Nuotrauka iš freepik.com

Kai raugas jau burbuliuoja ir kvepia kaip reikia, galime ruošti tešlą. Svarbiausia – neskubėti. Ši duona kilsta lėtai, natūraliai, todėl geriausia ją pradėti vakare, o kepti kitą dieną.

Ko reikės:

  • 500 g rupių ruginių miltų (arba pusiau su kvietiniais, jei norisi švelnesnio skonio)
  • 300–350 ml šilto vandens
  • 3–4 šaukštai aktyvaus raugo
  • 1,5 arbatinio šaukštelio druskos
  • Jei norisi – kmynų, linų sėmenų, saulėgrąžų, moliūgų sėklų ar net šaukšto medaus

Kaip maišyti:

Į didelį dubenį suberiame miltus, įberiame druską, įpilame raugą ir dalį vandens. Maišome mediniu šaukštu arba rankomis. Pamažu pilame likusį vandenį, kol tešla tampa minkšta, bet gana lipni.

Ši tešla neturi būti labai kieta – svarbu, kad ji būtų vientisa, ne per skysta, bet ir ne per kieta. Jeigu atrodo, kad per sausa – šiek tiek vandens; jei per skysta – žiupsnelis miltų.

Uždengiame dubenį drėgnu rankšluosčiu ar dangteliu ir paliekame šiltoje vietoje. Geriausia – visai nakčiai, 10–12 valandų. Tešla turėtų padvigubėti, atsirasti burbuliukų, pasidaryti elastinga.

Kaip kepame ir kas svarbu pabaigoje

Kai tešla jau pakilusi, burbuliuota ir kvapni, metas pereiti prie paskutinių žingsnių – formuoti kepaliuką ir kepti. Rekomenduojame neskubėti – šis etapas taip pat reikalauja šiek tiek dėmesio.

Paruošimas:

  1. Lengvai pabarstome stalą miltais ir išverčiame tešlą.
  2. Rankomis atsargiai sulankstome ją kelis kartus – tarsi sulenkiant į voką. Taip sustipriname jos struktūrą.
  3. Suformuojame kepaliuką – apvalų arba pailgą, kaip patinka.

Dedame tešlą į miltais pabarstytą formą (arba kildinimo krepšelį, jei tokį turime), uždengiame audiniu ir paliekame dar 1–2 valandoms. Per tą laiką ji dar šiek tiek pakils.

Kepimas:

  • Orkaitę įkaitiname iki 230 °C.
  • Jei naudojame kepimo indą su dangčiu (pvz., ketaus puodą) – įkaitiname jį kartu su orkaite.
  • Perkeliame duoną į įkaitintą indą arba tiesiai ant kepimo popieriaus ir skardos.
  • Kepame apie 20 minučių su dangčiu (arba garuose – įdėjus puodelį vandens į orkaitę), tuomet dar 20–25 minutes be dangčio, kad plutelė taptų traški.

Kai duona jau iškepusi, ją būtina atvėsinti – bent valandą. Vidus dar „dirbs“, o jei per anksti pjausime – bus per drėgna.

Apibendrinimas

Naminė duona be mielių – tai ne tik receptas, bet visas procesas, kuris moko kantrybės ir sugrąžina prie paprastumo. Ji kyla lėtai, bet iškepa stipri, kvapni ir soti – tokia, kokia kadaise kvepė senelių namai.

Ši duona neprašo skubėti. Ji gimsta iš kelių paprastų ingredientų, bet kiekviename kąsnyje – tikrumas. Ir tai yra didžiausia vertė. Kai namuose pats pasidarai raugą, kai stebi, kaip jis gyvena, kai maišai tešlą savo rankomis – tada kiekvienas kepalas tampa asmeniškas.

Jeigu dar nebandėte – pabandykite. Naminė duona be mielių tikrai įtraukia. O kai kartą ją išsikepsi, labai tikėtina, kad norėsis tai daryti dar ir dar. Nes niekas neprilygsta tam jausmui – kai iš orkaitės ištrauki ne tik duoną, bet ir gabalėlį ramybės.

Senovinis receptas su morkomis – kai cukrus buvo prabanga

Gabrielė Žukauskaitė
-
0
Senovinis receptas su morkomis – kai cukrus buvo prabanga

Kai seneliai dar gyveno be cukraus perteklių, o desertai buvo gaminami iš to, ką užaugindavo darže – gimė ne vienas vertas atgaivinimo receptas. Vienas iš jų – saldus senovinis morkų receptas, kuris primena, kad skanumui nebūtina gausybė priedų ar rafinuoto cukraus. Šiandien, kai vis dažniau ieškome natūralesnių alternatyvų ir nostalgiško skonio – šis paprastas receptas atgauna savo šlovę.

Morkos čia ne tik pagrindinis ingredientas, bet ir natūralus saldiklis, kuriuo mūsų senoliai gardino pyragus, apkepus ar net košes. Jei dar nebandėte saldaus patiekalo su morkomis – nustebsite, kiek malonumo gali suteikti toks paprastas derinys.

Ingredientai

Prie šio seno, bet neprasto recepto prireiks vos kelių paprastų produktų, kuriuos dauguma ras namuose. Tai – nebrangu, lengva ir labai „žmogiška“:

  • 3 vidutinio dydžio morkos
  • 2 kiaušiniai
  • 4 šaukštai manų kruopų
  • 100ml pieno (galima ir augalinį)
  • 1 šaukštas medaus arba uogienės (nebūtina – tik jei norisi saldžiau)
  • Žiupsnelis druskos
  • Šaukštelis cinamono arba vanilinio cukraus (pagal skonį)
  • Truputis sviesto kepimui

Šis ingredientų rinkinys – tikra duoklė laikams, kai desertai buvo gaminami iš to, kas buvo po ranka, bet su daug meilės ir išradingumo.

Paruošimas

  1. Morkas nuplaukite, nulupkite ir sutarkuokite smulkia tarka. Jei morkos sultingos, galite jas šiek tiek nuspausti, kad tešla nebūtų per skysta.
  2. Į tarkuotas morkas įmuškite kiaušinius, įberkite druskos, manų kruopų ir supilkite pieną. Išmaišykite ir palikite 10–15 minučių, kad manai šiek tiek išbrinktų.
  3. Įberkite cinamono ar vanilinio cukraus, įdėkite medaus arba uogienės, jei norisi saldumo. Viską dar kartą gerai išmaišykite. Masė turi būti nei per tiršta, nei per skysta – kad būtų lengva formuoti.
  4. Įkaitinkite keptuvę, įdėkite šiek tiek sviesto. Šaukštu dėkite masę ir kepkite nedidelius blynelius arba apkepukus iš abiejų pusių, kol gražiai apskrus.
  5. Patiekite šiltus – su grietine, natūraliu jogurtu, uogiene ar tiesiog vienus.

Kuo dar galima praturtinti šį receptą?

Morkos emaliuotame dubenyje – senovinio morkų recepto praturtinimui
Paprastos, bet svarbios – morkos šiame recepte gali būti derinamos su razinomis, riešutais ar aguonomis. Nuotrauka iš freepik.com

Nors senovinis morkų receptas pasižymi paprastumu, tai nereiškia, kad negalima jo šiek tiek praturtinti. Kai kuriems užtenka vien morkų saldumo, bet jei norisi papildomų skonių – galimybių yra išties daug.

Prie tarkuotų morkų galima įmaišyti šiek tiek razinų ar smulkintų džiovintų abrikosų – jie suteiks papildomo saldumo ir natūralios rūgštelės. Labai tinka ir žiupsnelis cinamono ar vanilės – tuomet kvapas tampa dar jaukesnis.

Kai kurie prideda šiek tiek aguonų, sezamų ar net maltų riešutų – tai suteikia patiekalui sotumo, riešutų traškumo ir daugiau maistingumo. O jei norisi drėgnesnio rezultato – šlakelis augalinio pieno ar kefyro padės subalansuoti konsistenciją.

Ar šis receptas tinka vaikams?

Taip – ir net labai! Morkų pagrindu paruoštas senovinis desertas yra natūraliai saldus, minkštas ir be pridėtinio cukraus, todėl puikiai tinka net patiems mažiausiems smaližiams. Morkos aprūpina vaikų organizmą beta-karotinu, kuris svarbus akims ir imuninei sistemai, o jei pridėsite dar ir šiek tiek vaisių ar riešutų – padidės ir vitaminų bei mineralų kiekis.

Be to, šį patiekalą galima kepti kaip mažus vieno kąsnio pyragėlius ar supilti į formeles – taip jie taps dar patrauklesni vaikams. Ir svarbiausia – tai saldėsis, kurį galite duoti vaikams be sąžinės graužaties.

Apibendrinimas: senovinis receptas, kuris išlaikė savo vertę

Senovinis receptas su morkomis – tai daugiau nei tik desertas. Tai priminimas, kad skanus maistas nebūtinai turi būti sudėtingas ar brangus. Vos keli ingredientai, šiek tiek kūrybiškumo ir širdies – ir štai jau ant stalo šiltas, kvapnus skanėstas, primenantis paprastesnius laikus.

Šis receptas ne tik pasotins, bet ir nudžiugins – tiek suaugusį, tiek vaiką. O jei dar patieksite su šaukšteliu grietinės ar jogurto, arba pabarstysite smulkintais riešutais – jis atgims kiekvieną kartą vis kitaip. Tai tikras atradimas tiems, kurie ieško švelnaus, sveikesnio saldėsio be perteklinio cukraus.

Senovinis pyragas su uogiene – išbandytas ir pamėgtas receptas

Gabrielė Žukauskaitė
-
0
Senovinis pyragas su uogiene – išbandytas ir pamėgtas receptas

Kartais norisi kažko paprasto, bet tuo pačiu ypatingo. Senovinis pyragas su uogiene – būtent toks. Ne per saldus, turtingo skonio, su švelnia prieskonių užuomina ir minkštu vidumi. Jį kepdavo dar mūsų mamos ar tetos, nes toks pyragas visada pasiteisindavo – nesudėtingas, bet be galo gardus.

Šis pyragas su uogiene – paprastas, bet tikrai išraiškingas. Jame dera kvapnūs prieskoniai, minkštas vidus ir natūralus džemas. Jei norisi – galima pagardinti riešutais ar razinomis. Puikiai tinka ir kasdieniam smaližiavimui, ir vaišėms su artimaisiais.

Reikės:

Jeigu pasiilgote kvapnaus, sodraus ir tikro skonio kepinio – senovinis pyragas su uogiene kaip tik tai, ko reikia. Jame susijungia natūralus saldumas, švelnios prieskoninės natos ir jauki namų atmosfera. Tai receptas, kuris visada sužavi – tiek šeimos narius, tiek netikėtus svečius.

  • 2 stiklinės cukraus
  • 1 stiklinė sviesto (minkšto)
  • 8 kiaušiniai
  • 2 arbatiniai šaukšteliai sodos
  • 2 valgomieji šaukštai vandens
  • 2 stiklinės uogienės (geriausia – gervuogių arba serbentų, bet tinka ir kita mėgstama)
  • 3,5 stiklinės kvietinių miltų
  • 1 valgomasis šaukštas malto cinamono
  • 2 arbatiniai šaukšteliai malto muskato riešuto
  • 1,5 arbatinio šaukštelio malto gvazdikėlio
  • Žiupsnelis druskos
  • 1 stiklinė pasukų (arba kefyro, jei neturite pasukų)
  • 1 stiklinė smulkintų graikinių riešutų (nebūtina, bet labai tinka)
  • ½ stiklinės razinų (nebūtina)

Gaminimo eiga

Nors šis senovinis pyragas su uogiene atrodo sodrus ir iškilmingas, jo paruošimas iš tiesų nesudėtingas. Tereikia kelių pagrindinių žingsnių ir trupučio dėmesio – o rezultatas tikrai nustebins savo kvapu ir skoniu. Pasiruoškite, nes netrukus virtuvėje pasklis prieskonių aromatas!

  1. Įkaitinkite orkaitę iki 175 °C. Patepkite sviestu 3 kepimo formas (20 cm) arba naudokite vieną didesnę.
  2. Išplakite sviestą su cukrumi, po vieną įmuškite kiaušinius.
  3. Ištirpinkite sodą vandenyje, supilkite į tešlą kartu su uogiene. Išmaišykite.
  4. Sumaišykite miltus su prieskoniais ir druska, berkite į tešlą pakaitomis su pasukomis.
  5. Įmaišykite riešutus ar razinas, jei norite.
  6. Tešlą supilkite į formas ir kepkite ~35 min, kol gražiai paruduos.
  7. Atvėsinkite formose, tada išimkite ir palikite pilnai atvėsti.

Senovinio pyrago su uogiene patiekimas

Senovinis pyragas su uogiene ir vyšniomis, pabarstytas cukraus pudra, patiektas ant lėkštės su kepiniais šalia.
Nuotrauka iš freepik.com

Šis pyragas – sodrus ir kvapnus, todėl puikiai tinka tiek vienas, tiek su glajumi ar kremu. Jei norisi šiek tiek prabangos – puikiai dera:

  • Karamelinis glajus – saldus ir šiek tiek degintas skonis dar labiau išryškina uogienės prieskonį.
  • Grietinėlės arba maskarponės kremas – lengvumas puikiai subalansuoja pyrago drėgnumą ir prieskonius.
  • Pabarstykite cukraus pudra – paprasta, bet visada gražu.
  • Patiekite su šilta arbata ar kava, o vasarą – su stikline šalto pieno.

Tai vienas tų kepinių, kuris ne tik skanus, bet ir sukuria jaukumą. O svarbiausia – skonis visada toks, kad norisi dar vieno gabalėlio.

Jei ieškote kažko tikrai paprasto ir skanaus – šis senovinis pyragas su uogiene kaip tik tai, ko reikia. Tai receptas, kuriam nereikia jokių įmantrybių, o rezultatas visada džiugina. Kartais būtent tokie tradiciniai receptai tampa mėgstamiausiais – nes jie tiesiog veikia.

Senovinis varškės pyragas – receptas, kuris visada pavyksta

Gabrielė Žukauskaitė
-
0
Senovinis varškės pyragas – receptas, kuris visada pavyksta

Ar kada teko ragauti tokio pyrago, kurio skonis išlieka atmintyje ilgiau nei viena popietė? Senovinis varškės pyragas – būtent toks. Neįmantrus, bet neprilygstamai gardus. Šis receptas – tikras kulinarinis lobis, kuris gyvuoja nuo senų laikų ir vis dar stebina savo paprastumu bei šiluma.

Tai ne tik desertas – tai dalelė namų jaukumo, švelnaus varškės purumo ir trapios sviestinės tešlos dermė. Puikiai tinka šeimos savaitgaliui, šventei ar tiesiog maloniai kavos akimirkai. Nors ir vadinamas „senoviniu“, šis pyragas vis dar išlieka vienu mylimiausių – nes jis tikras, be dirbtinių pagražinimų ar per daug sudėtingų ingredientų. Tiesiog paprasta, skanu ir nuoširdu.

Tešlai reikės:

Tai paprasta, bet itin gardi sviestinė tešla, kuri puikiai dera su švelniu varškės įdaru. Ji trapi, bet tvirta – būtent tokia, kokios reikia senoviniam pyragui.

  • 250g kvietinių miltų
  • 125g sviesto (minkšto)
  • 2 kiaušinių trynių
  • 50g cukraus
  • 2 šaukštų pieno
  • 1 arbatinio šaukštelio kepimo miltelių
  • Žiupsnelio druskos
  • Tarkuotos citrinos žievelės
  • 1 šaukšto romo (nebūtina, bet suteikia subtilų aromatą)

Įdarui reikės:

Šis įdaras – tai visa širdis šio pyrago. Švelni, puri varškės masė, kuri gardžiai susilieja su trapiu pagrindu ir kiekviename kąsnyje primena senąjį, rankų darbo kepinį.

  • 500g sausos varškės (arba presuotos varškės)
  • 100g cukraus
  • 3 kiaušinių trynių
  • 80g minkšto sviesto
  • 1 pakelio vanilinio pudingo (arba 2 šaukštų kukurūzų krakmolo)
  • 5 kiaušinių baltymų (išplaktų iki standžių putų)
  • Šlakelio pieno (jei masė atrodo per sausa)
  • Vanilinio cukraus pagal skonį

Gaminimo eiga:

  1. Pirmiausia pasiruoškite pagrindą.
    Į dubenį suberkite miltus, kepimo miltelius, druską ir tarkuotą citrinos žievelę. Kitame dubenyje išplakite kambario temperatūros sviestą su kiaušinių tryniais, įpilkite pieno, įmaišykite cukrų ir romą. Sausus ingredientus pamažu supilkite į sviesto mišinį ir minkykite, kol susiformuos vientisa, minkšta tešla. Suvyniokite ją į plėvelę ir dėkite į šaldytuvą maždaug valandai.
  2. Paruoškite kepimo formą.
    Išklokite ją kepimo popieriumi arba patepkite sviestu, o kraštus pabarstykite trupučiu cukraus. Tešlą iškočiokite ir gražiai paskleiskite formoje – tiek dugne, tiek pakeldami iki šonų. Jei reikia, šonus galima formuoti pirštais. Tešlą šaldykite dar apie 30 minučių, kol ruošite įdarą.
  3. Varškės įdarui.
    Sumaišykite varškę su cukrumi, įmaišykite kiaušinių trynius, sviestą ir vanilinį pudingą (arba krakmolą su vaniliniu cukrumi). Jei masė atrodo per tiršta – įpilkite šlakelį pieno. Atskirai išplakite kiaušinių baltymus iki standžių putų ir švelniai įmaišykite į varškės masę.
  4. Kepimas.
    Supilkite varškės masę ant tešlos pagrindo, išlyginkite paviršių. Pyragą kepkite iki 160 °C įkaitintoje orkaitėje apie 45–50 minučių, kol įdaras švelniai parus ir pradės truputį tvirtėti. Ištraukus palikite atvėsti formoje, tada perkelkite į šaldytuvą bent 2–3 valandoms, kad skoniai susijungtų ir tekstūra būtų tobula.

Kad būtų dar skaniau

Senovinis varškės pyragas su cukraus pudra, šviežiomis uogomis ir grietinėle ant medinio stalo
Senovinis varškės pyragas su cukraus pudra ir šviežiomis uogomis – patiekimo idėja, kuri suteikia desertui dar daugiau skonio. Nuotrauka iš freepik.com

Senovinis varškės pyragas jau savaime yra puikus desertas, tačiau kelios smulkios detalės gali jį paversti dar ypatingesniu. Jei norisi šiek tiek paįvairinti ar suteikti papildomo skonio – štai keli paprasti, bet veiksmingi būdai:

  • Pabarstykite cukraus pudra – subtilus saldumo akcentas.
  • Patiekite su grietine ar natūraliu jogurtu – daugiau drėgmės ir gaivumo.
  • Pridėkite šviežių uogų – braškių, aviečių ar mėlynių.
  • Užpilkite vaisių tyre ar uogiene – puikus kontrastas prie varškės įdaro.
  • Paskaninkite trupučiu cinamono ar tarkuoto šokolado viršuje.

Apibendrinimas

Tokie desertai, kaip šis senovinis varškės pyragas, primena, kad gardus kepinys nebūtinai turi būti sudėtingas. Kartais būtent paprastume slypi tikrasis skonis – švelni varškė, trapus pagrindas ir subtilūs aromatai sukuria nepakartojamą jaukumo jausmą. Toks pyragas puikiai tinka ir šeimos savaitgaliui, ir šventiniam stalui. O svarbiausia – jis visada pavyksta ir džiugina visus, kas paragauja.

Paprasta mielinė tešla – receptas, tinkantis beveik viskam

Gabrielė Žukauskaitė
-
0
Paprasta mielinė tešla – receptas, tinkantis beveik viskam

Paprasta mielinė tešla – tai tas universalus receptas, kurį tikrai verta turėti kiekvienoje virtuvėje. Ar kepate minkštas bandeles, purius vakarienės suktinukus, čiburėkus ar spurgas – ši tešla tinka viskam.

Jei iki šiol mielinė tešla atrodė kažkas sudėtingo – nusiraminkite. Šis receptas viską pakeis. Su keliomis pagrindinėmis sudedamosiomis dalimis ir trupučiu kantrybės jūs galite pasigaminti švelnią, elastingą ir kvapnią tešlą, kuri taps pagrindu begalei skanėstų.

Tai ne tik receptas – tai bazė, nuo kurios prasideda tikri namų kepinių stebuklai.

Ką galima pagaminti iš šios tešlos?

Ši paprasta mielinė tešla puikiai tinka įvairiems kepiniams – tiek saldiems, tiek neutralaus skonio. Jos tekstūra – minkšta, elastinga ir lengvai formuojama, todėl galite naudoti ją labai plačiai, priklausomai nuo to, ko norisi tą dieną.

Iš šios tešlos galite pagaminti:

  • Saldžios bandelės su varške, obuoliais ar uogiene
  • Minkštos vakarienės bandelės ar suktinukai prie sriubos ar troškinio
  • Cinamono ar aguonų suktinukai
  • Naminės spurgos – purios, kvapnios ir nesulyginamos su pirktinėmis
  • Čeburekai – traškūs, sultingi ir ypač skanūs su mėsa ar daržovių įdaru

Ši tešla – kaip universali bazė, su kuria galima improvizuoti pagal sezoną, šventę ar tiesiog nuotaiką. Kai ją išmoksite gaminti, norėsite išbandyti vis naujus derinius.

Reikės:

Norint pasigaminti paprastą mielinę tešlą, užteks kelių kasdienių ingredientų, kuriuos tikrai rasite beveik kiekvienoje virtuvėje:

  • 5½–6½ stiklinės kvietinių miltų (paprastų, ne viso grūdo)
  • 3 valgomieji šaukštai cukraus
  • 2 pakeliai sausų greito veikimo mielių (apie 4½ arbatinio šaukštelio)
  • 2 arbatiniai šaukšteliai smulkios jūros druskos
  • 1½ stiklinės vandens
  • ½ stiklinės pieno
  • 2 valgomieji šaukštai sviesto arba margarino

Šie ingredientai – tarsi pagrindas daugybei gardžių kepinių. Jei norėsite – tešlą galėsite pagardinti ir kitais prieskoniais ar papildais, tačiau net ir tokia, kokia yra, ji jau puikiai tinka įvairiausiems receptams.

Gaminimo eiga:

Paprasta mielinė tešla gaminama lengviau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Šis receptas puikiai tinka, jei ieškote, ką pasigaminti, kai norisi, kad virtuvėje vyrautų lengvi patiekalai – nes procesas paprastas, o rezultatas džiugina net ir be didelės patirties.

  1. Dubenyje sumaišykite 2½ stiklinės miltų, cukrų, sausas mieles ir druską.
  2. Kitame inde pašildykite vandenį, pieną ir sviestą, kol mišinys bus labai šiltas (apie 50–55 °C). Skysčio temperatūra neturėtų būti karšta, kad nesunaikintų mielių.
  3. Palaipsniui pilkite šiltą skystį į sausų ingredientų mišinį, plakite 2 minutes vidutiniu greičiu, retkarčiais nugramdydami tešlą nuo indo kraštų.
  4. Įberkite dar ½ stiklinės miltų ir plakite dar 2 minutes dideliu greičiu.
  5. Likusius miltus berkite po truputį, kol tešla taps minkšta ir elastinga. Kai tešla pradeda atsiskirti nuo indo kraštų – metas ją perkelti ant lengvai miltais pabarstyto paviršiaus.
  6. Minkykite tešlą rankomis 8–10 minučių, kol ji tampa glotni ir elastinga. Jei naudojate kombainą su minkymo kabliu, procesas truks šiek tiek trumpiau.
  7. Uždenkite tešlą ir palikite 10 minučių. Po to ją galima dalinti, formuoti ir kepti – tiks tiek bandelėms, tiek suktinukams, tiek kitiems kepiniams.

Pagardinimui

Nors paprasta mielinė tešla savaime yra gardi ir puri, kartais norisi jai suteikti šiek tiek papildomo charakterio – kvapo, spalvos ar skonio akcentų. Nedidelės detalės gali visiškai pakeisti galutinį rezultatą, tad verta žinoti keletą paprastų pagardų idėjų.

Jei norisi šiek tiek saldumo ar šventiškumo, į tešlą galite įmaišyti:

  • Vanilinio cukraus arba kelių lašų vanilės ekstrakto
  • Cinamono, kardamono ar muskato riešuto žiupsnelį
  • Razinų, džiovintų vaisių ar smulkintų riešutų

Jeigu planuojate ruošti pikantiškus kepinius – pvz., čeburekus ar bandeles su sūriu:

  • Į tešlą galite įmaišyti tarkuoto kietojo sūrio, smulkintų žolelių ar net česnako granulių
  • Šiek tiek kmynų ar sezamo sėklų ant viršaus suteiks papildomo skonio ir tekstūros

Ar galima tešlą užšaldyti ir naudoti vėliau?

Paprasta mielinė tešla spaudžiama rankomis ant miltais pabarstyto paviršiaus
Minkoma ar spaudžiama tešla – tai svarbus žingsnis, kad kepiniai būtų purūs ir elastingi. Nuotrauka iš freepik.com

Taip, paprasta mielinė tešla yra ne tik universali, bet ir labai patogi – ją galima pasiruošti iš anksto arba net užšaldyti, kad visada turėtumėte po ranka, kai prireiks.

Jei norite tešlą užšaldyti:

Užšaldykite ją iškart po minkymo, dar prieš pirmąjį kildinimą. Įdėkite į švarų, sandarų maišelį arba indą ir laikykite šaldiklyje iki 1 mėnesio. Kai norėsite naudoti – atšildykite kambario temperatūroje, leiskite pakilti kaip įprastai ir tuomet kepkite norimą patiekalą.

Jei gaminate iš vakaro:

Tešlą galima palikti šaldytuve per naktį. Tiesiog įdėkite ją į dubenį, uždenkite ir laikykite šaltai. Ryte išimkite, leiskite sušilti iki kambario temperatūros ir dar kartą pakilti, jei reikia. Tokiu būdu ryte turėsite jau beveik paruoštą tešlą.

Tokie sprendimai leidžia iš anksto pasiruošti kepiniams ir visada turėti šviežios tešlos, kai norisi kažko gardaus be didelių pastangų.

Apibendrinimas

Paprasta mielinė tešla – tai vienas universaliausių receptų, kuris pravers kiekvienoje virtuvėje. Ji tinka tiek saldiems, tiek pikantiškiems kepiniams – nuo bandelių iki čeburekų ar spurgų. O svarbiausia – jos paruošimas tikrai nėra sudėtingas, net jei su mieline tešla susiduriate pirmą kartą.

Šis receptas leidžia ne tik improvizuoti, bet ir planuoti iš anksto – tešlą galima pasiruošti iš vakaro ar net užšaldyti ilgesniam laikymui. Tokiu būdu visada būsite pasiruošę iškepti ką nors gardaus ir šviežio, vos tik užsinorėsite.

Bulvių košė, kuri sužavės visus – paprasta, bet tobula

Gabrielė Žukauskaitė
-
0
Bulvių košė, kuri sužavės visus – paprasta, bet tobula

Kai kurie receptai neturi būti sudėtingi, kad paliktų pėdsaką širdyje. Toks yra ir šis – bulvių košė, paprastas, bet ypatingas patiekalas, kurio skonis primena jaukius namus ir seną gerą močiutės virtuvę. Tai ne tik garnyras, o tikras komforto maistas, kuriame slypi nuoširdumas ir šiluma.

Kiekvienas turi savo bulvių košės versiją, bet kai kurie deriniai tiesiog lieka galvoje ilgam. Būtent toks yra šis receptas – paprasta, bet nepralenkiama bulvių košė su spirgučiais ir keptais svogūnais, kurios skonis toks gilus ir tikras, kad sunku jam atsispirti.

Švelnios grūstos bulvės, gardžiai apskrudę lašiniai su svogūnų saldumu ir šlakelis pieno – tai derinys, kuriame nėra nieko per daug, bet yra viskas, ko reikia. Kartais būtent tie kuklūs, bet nuoširdūs patiekalai tampa tikru komforto maistu, kuris sušildo ne tik skrandį, bet ir sielą.

Reikės:

Norint pagaminti šią nostalgiškai gardžią bulvių košę su spirgučiais ir svogūnais, neprireiks nei ypatingų įgūdžių, nei sudėtingų produktų – viskas paprasta, pažįstama, artima.

  • 6–7 vidutinio dydžio bulvės
  • 150g riebesnių lašinių (spirgučių)
  • 1 didelis svogūnas
  • 100–150ml pieno (arba pagal skonį)
  • Druskos – pagal skonį

Gaminimo eiga:

  1. Bulves nulupkite, supjaustykite ir išvirkite pasūdytame vandenyje, kol taps visiškai minkštos. Tuo metu virtuvėje jau pasklis tas švelnus, šiltas kvapas, kuris visada primena namus.
  2. Kol bulvės verda, lašinius supjaustykite mažais kubeliais ir dėkite į keptuvę, kaitinkite ant vidutinės ugnies, kol išsiskirs riebalai ir spirgučiai taps auksiniai, traškūs.
  3. Tuomet suberkite smulkintą svogūną ir kepkite kartu su spirgučiais, kol svogūnai taps švelniai karamelizuoti ir sugers visą tą gardų skonį iš lašinių.
  4. Nukoštas bulves sugrūskite arba sutrinkite, tuomet ant jų supilkite karštus spirgučius su svogūnais – kartu su visa keptuvės turiniu, net riebaliukais. Maišydami po truputį pilkite šiltą pieną, kol išgausite norimą košės konsistenciją – švelnią, purią, bet sodraus skonio.
  5. Pagal skonį dar pasūdykite, jei reikia – ir viskas. Nieko daugiau ir nereikia.

Pagardinimui

Nors ši bulvių košė su spirgučiais ir svogūnais ir pati savaime yra gardi, kartais norisi ją šiek tiek paįvairinti ar pritaikyti pagal savo skonį. Nedidelės detalės gali suteikti patiekalui dar daugiau jaukumo ar net šventiškumo.

Pabandykite papildyti košę šiais priedais:

  • Kapotais šviežiais krapais ar laiškiniais česnakais – jie suteiks gaivumo ir švelnaus aromato
  • Trintu sviestu ar šlakeliu grietinėlės vietoj pieno – dar daugiau švelnumo ir sodresnio skonio
  • Kepintais svogūnais atskirai, jei spirgučių vengiate – išlieka skonio gilumas, bet švelnesnis variantas
  • Šviežiai maltais pipirais ar žiupsneliu muskato riešuto – subtilus prieskonių akcentas tiems, kurie mėgsta šiek tiek įdomesnį skonį

Svarbiausia – nebijoti improvizuoti. Net ir toks paprastas patiekalas kaip bulvių košė leidžia kiekvienam atrasti savo mėgstamiausią versiją.

Skonis, kuris grąžina į prisiminimus

Ši bulvių košė su spirgučiais ir svogūnais – tai ne tik maistas. Tai tarsi šiltas apkabinimas lėkštėje, kuris primena tuos laikus, kai vakarienės buvo paprastos, bet nuoširdžios, kai stalą dengė ne prabangūs patiekalai, o kvapni košė, kepti svogūnai ir švelnus pieno gardumas.

Kiekvienam – skirtingas „skanu“, bet ši košė turi kažką tokio, kas sujungia prisiminimus ir skonį į vieną visumą. Galbūt tai spirgučių traškesys, gal svogūnų saldumas ar tiesiog paprastumas, kuris šiandien vis labiau vertinamas. Net jei šiuo metu spirgučių dėl sveikatos tenka vengti – šis receptas lieka širdyje kaip priminimas apie tikrą maisto džiaugsmą.

Pasigaminkite ją savaitgalį, pasidalykite su artimaisiais ir pajuskite, kaip paprasta bulvių košė gali tapti ne tik patiekalu, bet ir šilto buvimo kartu simboliu.

Kaimiškas šimtalapis: traškus skanėstas, kurio norisi dar ir dar

Gabrielė Žukauskaitė
-
0
Kaimiškas šimtalapis: traškus skanėstas, kurio norisi dar ir dar

Kaimiškas šimtalapis – tai iš pažiūros kuklus, bet skoniais turtingas desertas, kuris gali nustebinti ne tik savo kvapais, bet ir sluoksnių gausa. Jei iki šiol galvojote, kad tokius kepinius gali iškepti tik konditerijos meistrai – klystate. Su trupučiu kantrybės, paprastais ingredientais ir aiškiais žingsniais, šį desertą galite pasiruošti ir savo virtuvėje.

Šimtalapio idėja visai paprasta: sluoksniuota mielinė tešla, aguonų įdaras, sviesto kvapas ir šiek tiek cukraus – viskas, kas sukuria tikrą gardėsį. Šį kartą dalinamės ne nostalgija, o aiškiu ir praktišku receptu, kuris tiks tiek šventėms, tiek savaitgalio kepiniams.

Ingredientai kaimiškam šimtalapiui

Tešlai reikės:

  • 500g kvietinių miltų
  • 125ml šilto pieno
  • 3 kiaušinių
  • 2 šaukštų aliejaus
  • 1 šaukšto cukraus
  • Žiupsnelio druskos
  • 7g sausų mielių

Įdarui ir sluoksniavimui:

  • 2 pakelių maltų aguonų (tinka skirtos aguonpieniui)
  • Cukraus pagal skonį
  • Šiek tiek vanilės (nebūtina, bet suteikia malonų aromatą)
  • 300g ištirpinto sviesto
  • Cukraus apibarstymui tarp lakštų ir viršaus

Tai paprasti produktai, kuriuos dažnai turime namuose – o kai juos sujungiame tinkamu būdu, kaimiškas šimtalapis tampa tikru skonio atradimu.

Kaimiško šimtalapio tešlos ruošimas:

  1. Pirmiausia pradėkite nuo mielių – jas suaktyvinkite šiltame piene su šaukštu cukraus. Palikite kelioms minutėms, kol paviršiuje pradės formuotis putos.
  2. Tuo metu plakite kiaušinius su žiupsneliu druskos – plakite tol, kol masė taps vientisa ir lengvai putos. Įplakite aliejų, tuomet supilkite paruoštas mieles.
  3. Miltus suberkite palaipsniui – maišykite, kol pradės formuotis minkšta, elastinga tešla. Jei turite duonkepę ar kombainą – dar geriau, tegul ji perima minkymo darbą. Tešla neturėtų lipti prie rankų, bet ir nebūti per kieta – šiek tiek aliejaus ant stalo ar rankų padės lengviau ją apdoroti.
  4. Padalinkite tešlą į 5 dalis – mažas bandeles. Jas aptepkite aliejumi ir palikite šiltai, kad iškiltų. Kol tešla kyla – pasiruoškite įdarą ir sviestą.

Lakštų formavimas ir sluoksniavimas:

  1. Kai tešla iškyla, imkite po vieną bandelę ir pradėkite formuoti lakštus. Jei tešla sunkiai tamposi – tiesiog iškočiokite ją kuo ploniau.
  2. Kiekvieną lakštą gausiai aptepkite ištirpintu sviestu, apibarstykite cukrumi ir paskleiskite aguonų įdarą. Įdarui naudokite maltas aguonas, sumaišytas su cukrumi ir trupučiu vanilės – tai suteiks gardų, tradicinį skonį.
  3. Paruoštus lakštus dėkite vieną ant kito, kiekvieną sluoksnį pertepdami sviestu ir apibarstydami cukrumi. Jeigu lakštai plyšta ar netelpa – nesijaudinkite, šimtalapis tuo ir žavus, kad net netobula forma kepant virsta gardžiu desertu.
  4. Sluoksniuokite tol, kol baigsite visą tešlą ir įdarą. Tada visą kepinį dėkite į formą – galima susukti kaip sraigę arba dėti laisvai, kaip tik patogu.

Kepimas ir paskutinis akcentas:

  • Paruoštą šimtalapį dar kartą palikite šiltai pakilti – maždaug 30–40 minučių. Per tą laiką jis taps dar purenesnis, o sluoksniai – dar labiau išryškės.
  • Kepkite iki 180 °C įkaitintoje orkaitėje apie 30–35 minutes, kol paviršius gražiai apskrus. Jei kepinio viršus pradeda per greitai ruduoti – pridengkite folija.
  • Ištraukus šimtalapį iš orkaitės, leiskite jam šiek tiek atvėsti. Apačioje dažnai susidaro švelni karamelė – tai natūralus sviesto, cukraus ir aguonų sąveikos rezultatas. Skonis – nepakartojamas!
  • Patiekdami galite pabarstyti dar šiek tiek cukraus pudra arba palikti taip, kaip yra – šis kaimiškas šimtalapis pats kalba už save.

Pagardinimui:

Kaimiškas šimtalapis pagal tradicinį receptą
Aromatingas šimtalapis – nuotrauka iš freepik.com

Jei norisi dar šiek tiek saldumo – šimtalapį galite pabarstyti cukraus pudra arba užpilti lengvu vaniliniu glajumi.

Kai kas mėgsta patiekti su plakta grietinėle ar švelniu vaniliniu padažu – tai suteikia šventiškumo ir dar daugiau skonio sluoksnių.

Prie šimtalapio puikiai dera šilta arbata ar kava – ypatingai žiemiškais vakarais, kai norisi jaukumo ir saldžių akimirkų.

Apibendrinimas:

Nors šis kepinys reikalauja šiek tiek kruopštumo, rezultatas – vertas kiekvienos minutės. Kaimiškas šimtalapis – tai ne tik gardus desertas, bet ir nostalgiška šventė skonių pasaulyje. Sluoksniuota tešla, aguonų įdaras, švelnus sviesto aromatas – visa tai sukuria ypatingą kepinį, kuriuo norisi dalintis su artimaisiais. Išbandykite šį receptą – galbūt jis taps jūsų nauju šeimos mėgstamiausiu.

Niežų gydymas actu: priemonė, kurią naudojo dar mūsų senoliai

Gabrielė Žukauskaitė
-
0
Niežų gydymas actu: priemonė, kurią naudojo dar mūsų senoliai

Niežai – tai nemalonus odos susirgimas, kuris sukelia stiprų niežėjimą, odos paraudimą ir diskomfortą. Daugelis žmonių, susidūrę su šia problema, iš karto galvoja apie stiprius cheminius vaistus. Tačiau ar žinojai, kad niežų gydymas actu – tai vienas iš seniausių, natūralių ir laiko patikrintų metodų, kuriuo dar mūsų senoliai malšino simptomus ir siekė palengvėjimo?

Šis būdas išlieka aktualus ir šiandien – ypač tiems, kurie ieško švelnių, paprastų ir prieinamų sprendimų be chemikalų. Gamtoje slypi daugybė gydančių galių – tereikia prisiminti, kaip naudoti tai, ką jau turime savo virtuvėje.

Kaip veikia actas nuo niežų?

Actas, ypač obuolių arba paprastasis baltasis, pasižymi rūgštinėmis savybėmis, kurios padeda naikinti niežų sukėlėjus – niežines erkutes. Rūgšti terpė nepalanki šiems parazitams – ji trikdo jų dauginimąsi ir padeda sumažinti niežėjimą. Be to, actas švelniai dezinfekuoja odą, valo sudirgintas vietas ir gali padėti greičiau atsikratyti nemalonių simptomų.

Svarbu pabrėžti – šis metodas nėra stebuklinga panacėja. Jis gali būti naudojamas kaip pirmoji pagalba arba papildoma priemonė, bet jei simptomai išlieka – būtina kreiptis į gydytoją.

Kaip naudoti actą niežų gydymui?

Vienas iš paprasčiausių ir dažniausiai naudojamų būdų – acto tirpalas. Jį nesunku pasigaminti namuose.

Naudojimo būdas:

  • Sumaišykite vienodomis dalimis vandens ir acto (santykiu 1:1).
  • Sudrėkinkite tirpalu vatos diską arba švarų medžiaginį kompresą.
  • Švelniai patepkite niežtinčias vietas 2–3 kartus per dieną.
  • Po 10–15 minučių nuplaukite šiltu vandeniu ir patepkite odą švelniu raminamuoju kremu (su alaviju, medetkų ekstraktu ar pantenoliu).

Šis metodas ne tik sumažina niežėjimą, bet ir padeda palaikyti švaresnę odos aplinką, kurioje erkutėms sunkiau daugintis.

Kada verta būti atsargiems?

Nors niežų gydymas actu laikomas viena iš natūralesnių ir dažnai lengvai prieinamų priemonių, visgi svarbu prisiminti – kiekvieno žmogaus oda yra skirtinga, todėl ir reakcijos gali būti individualios. Kad šis metodas nepakenktų dar labiau, prieš naudojimą verta įvertinti kelis svarbius dalykus.

  • Jei oda jau pažeista ar žaizdota, acto tirpalas gali sukelti perštėjimą, dirginimą ar net papildomą skausmą. Tokiais atvejais geriau ieškoti švelnesnių, odą raminančių priemonių.
  • Jei gydote vaiką arba turite labai jautrią odą, pirmiausia išbandykite acto tirpalą ant nedidelio odos plotelio. Jei per keletą valandų nepastebite nepageidaujamos reakcijos – tuomet galite tęsti gydymą platesniu mastu.
  • Jei simptomai nepraeina arba net stiprėja, jokiu būdu nereikėtų atidėlioti vizito pas gydytoją. Niežai – tai parazitinis susirgimas, todėl kai kuriais atvejais vien natūralių priemonių gali nepakakti.

Nors actas gali padėti sušvelninti simptomus, svarbu nepamiršti, kad tik gydytojo paskirti vaistai gali visiškai sunaikinti niežines erkes ir išvengti ligos plitimo. Todėl liaudiškas gydymas turėtų būti tik papildoma, o ne pagrindinė priemonė. Jei simptomai nepraeina arba plinta, būtina kuo greičiau kreiptis į specialistą.

Svarbiausia – stebėti savo organizmo reakciją ir nedelsti, jei kyla abejonių dėl veiksmingumo ar saugumo.

Prevencija ir higiena – svarbiausia norint išvengti pasikartojimo

Siekiant išvengti niežų pasikartojimo ar išplitimo šeimoje, svarbu laikytis higienos ir prevencijos principų:

  • Skalbti patalynę ir drabužius ne žemesnėje nei 60 °C temperatūroje.
  • Kruopščiai siurbti kilimus, sofas, čiužinius.
  • Asmeninius daiktus (rankšluosčius, šukas, drabužius) atskirti kelioms dienoms.
  • Vengti tiesioginio kontakto ir nesidalinti tekstilės gaminiais su kitais šeimos nariais gydymo laikotarpiu.

Papildomos natūralios priemonės

Jeigu norisi dar efektyvesnio rezultato arba papildomo palengvėjimo, galima kartu su actu pasitelkti ir kitus natūralius būdus. Štai keli liaudiškai vertinami pagalbininkai:

  • Arbatmedžio aliejus – itin stipriai antiseptinis, padedantis naikinti odos parazitus. Gali būti tepamas tiesiai ant niežtinčių vietų, tačiau prieš tai verta jį skiesti baziniu aliejumi (pvz., alyvuogių).
  • Sieros tepalas – senovinis, bet iki šiol veiksmingas būdas nuo niežų, padedantis išnaikinti erkutes. Jį dažnai skiria ir gydytojai.
  • Ramunėlių ir medetkų užpilai – švelnina odos sudirgimą, mažina niežulį, padeda atsigauti pažeistai odai po niežų gydymo.

Šios priemonės gali būti naudojamos kartu arba kaitaliojamos – priklausomai nuo individualių poreikių ir odos būklės.

Liaudiška išmintis: paprasta, bet veiksminga

Ne vienas senolis yra sakęs: „Actas ne tik virtuvei – ir odai jis padeda, jei žinai kaip naudoti.“ Tokie natūralūs metodai išliko per šimtmečius – perduodami iš kartos į kartą kaip paprasti, bet efektyvūs sprendimai kasdienėms bėdoms. Ir šiandien daugelis grįžta prie gamtos išminties, ieškodami švelnesnių priemonių be chemijos.

Natūralus losjonas odos priežiūrai po gydymo

Natūralus kremas raminančiai odos priežiūrai po niežų gydymo
Po niežų gydymo labai svarbu pasirūpinti odos atstatymu – švelnus kremas ar natūralus losjonas padeda sumažinti sudirgimą ir palaiko odos drėgmę.
Nuotrauka iš freepik.com

Jei norisi pasirūpinti odos atstatymu po gydymo, galite pasigaminti paprastą raminamąjį losjoną:

  • 2 šaukštai kokosų aliejaus
  • 10 lašų arbatmedžio aliejaus
  • 5 lašai levandų aliejaus

Sumaišykite visas sudedamąsias dalis ir patepkite problemines vietas – tai padės odai greičiau nurimti, atstatyti jos natūralų barjerą ir drėgmę.

Pabaigai

Niežų gydymas actu – tai paprasta, natūrali ir laiko patikrinta priemonė, kurią verta išbandyti kaip pirmąją pagalbą ar papildomą priemonę šalia medikamentinio gydymo. Tačiau svarbiausia – atsakingas požiūris į savo odą, kantrybė ir stebėjimas, kaip reaguoja organizmas.

Kartais veiksmingiausi sprendimai slypi ne vaistinėse, o mūsų pačių namuose – tereikia prisiminti senolių išmintį ir pasitelkti ją protingai.

1...221222223...228222 iš 228 psl.
© Newspaper WordPress Theme by TagDiv