back to top
Pradžia Tinklaraštis Puslapis 174

Šaltibarščių „padažas“ keptoms bulvėms – būdas panaudoti likučius

Gabrielė Žukauskaitė
-
0
Šaltibarščių „padažas“ keptoms bulvėms – būdas panaudoti likučius

Šaltibarščių padažas bulvėms – skamba neįprastai? Tačiau tai vienas tų atradimų, kuris gimsta virtuvėje visiškai netyčia.

Vasarą dažnas iš mūsų gamina puodą šaltibarščių, o paskui lieka puodelis ar du – jau nebesinori valgyti šaukštu, bet ir išmesti gaila.

Tokiais atvejais verta žinoti paprastą gudrybę: šaltibarščiai gali tapti puikiu, gaiviu padažu keptoms bulvėms.

Tai ne tik praktiškas, bet ir labai gardus sprendimas. O vasarą, kai karščiai išsunkia jėgas, toks maistas – tikra atgaiva: paprasta, be sunkumo jausmo skrandyje.

Kodėl šis padažas toks ypatingas?

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šaltibarščių likučiai – tai tiesiog kefyras su daržovėmis.

Bet būtent ši kompozicija ir sukuria tą ypatingą balansą, kuris taip tinka prie bulvių. Štai kelios priežastys, kodėl verta išbandyti:

  • Rūgštesnis skonis suteikia šviežumo ir subalansuoja bulvių saldumą.
  • Krapai, agurkai, burokėliai – visa tai suteikia aromato ir spalvos.
  • Skystumas leidžia padažui lengvai pasiskirstyti ir įsigerti į bulvių paviršių.

Kai šis padažas šiek tiek pastovi, skoniai dar labiau susigeria, ir jis tampa dar intensyvesnis – būtent toks, koks reikia šiltoms, šiek tiek traškioms bulvėms.

Kaip paruošti „šaltibarščių padažą“ keptoms bulvėms?

Jei liko šaltibarščių – galite naudoti tokius, kokie yra. Bet jei norite pasigaminti atskirai, štai greita versija, kuri tiks prie keptų ar net orkaitėje skrudintų bulvių:

Jums reikės:

  • 1 stiklinės kefyro arba pasukų
  • 1 vidutinio burokėlio (virtas arba marinuotas)
  • 1 šviežio agurko
  • Saujos krapų
  • Šiek tiek česnako (nebūtina)
  • Druskos, pipirų pagal skonį

Kaip gaminti:

  1. Smulkiai sutarkuokite burokėlį ir agurką, sukapokite krapus.
  2. Sumaišykite viską su kefyru, pagardinkite prieskoniais.
  3. Leiskite pastovėti bent 10–15 min., kad skoniai susijungtų.

Šis padažas puikiai tinka ir šiltoms, ir atvėsusioms bulvėms – tiek kaip pagrindinis priedas, tiek kaip užkandis prie šašlykų ar keptos mėsos.

Dar keli patarimai ir skanios variacijos

Lėkštė šaltibarščių su virtu kiaušiniu ir šalia patiektomis virtomis bulvėmis.
Šaltibarščiai su bulvėmis – klasika, kurią galima paversti gardžiu padažu keptoms bulvėms. Nuotrauka: shutterstock.com

Šaltibarščių padažas bulvėms gali turėti daugybę veidų – priklauso nuo to, ką turite šaldytuve ir kokį skonį norite išgauti. Štai keli būdai paįvairinti:

  • Pridėkite šlakelį citrinos sulčių – dar daugiau gaivos ir ryškumo.
  • Paskaninkite šaukšteliu garstyčių – subtilus aštrumas idealiai dera prie bulvių.
  • Įdėkite smulkinto svogūno laiško ar laiškinių česnakų – daugiau žalumos ir pikantiškumo.
  • Jei neturite burokėlių, naudokite vien tik agurkus, krapus ir kefyrą – rezultatas bus kiek kitoks, bet taip pat skanus.

Jei padažo lieka dar kartą – jį galima panaudoti net kaip gaivų pagrindą šaltai sriubai, užpilą salotoms ar net kaip pagrindą sumuštinių užtepėlėms.

Išvada: paprasta, taupu ir labai lietuviška

Šis receptas – puikus priminimas, kad skanus maistas nebūtinai turi būti sudėtingas ar brangus.

Šaltibarščių padažas bulvėms – tai tikras vasaros atradimas, kuris leidžia ne tik sunaudoti likučius, bet ir sukurti naują skonį, praturtinantį jūsų kasdienius pietus ar vakarienę.

Jeigu šią vasarą dar nebandėte – išdrįskite. Kartą paragavus, gali būti, kad norėsite specialiai gaminti šaltibarščius… ne sriubai, o bulvėms.

Šiltnamį nakčiai uždaryti ar palikti atvirą?Atsako patyrę daržininkai

Ingrida Šimkutė
-
0
Šiltnamį nakčiai uždaryti ar palikti atvirą?Atsako patyrę daržininkai

Kiekvienas daržininkas – ypač šiltuoju metų laiku, kai dieną šiltnamyje būna tvanku, o naktį temperatūra krenta užduoda tą patį klausymą – ar uždaryti šiltnamį naktį. Vieni sako – būtinai palikite pravirą, kiti įspėja apie rasą, šalnas ir drėgmę. Kur tiesa?

Įdomu tai, kad sprendimas priklauso ne tik nuo oro sąlygų, bet ir nuo to, ką auginate. Pomidorai, agurkai, paprikos – visos šios kultūros turi skirtingas „nuomones“ apie vėdinimą naktį.

Pabandykime panagrinėti, ką apie tai sako patyrę daržininkai ir ką rodo praktika – kada verta šiltnamį uždaryti, o kada geriau palikti orui tekėti laisvai.

Kada verta palikti šiltnamį atvirą?

Jei naktis šilta, o oras drėgnas – atvirų durų palikimas per naktį gali padėti išvengti vienos dažniausių bėdų: kondensato kaupimosi. Drėgmė, likusi uždarytame šiltnamyje, ryte dažnai nusėda ant lapų, o tai skatina grybines ligas – ypač pomidorams ir agurkams.

Be to, šiltos nakties metu uždarytas šiltnamis gali perkaisti net ir po saulėlydžio – ypač jei jame sukaupta daug šilumos iš dienos. Tokiu atveju augalai gali pradėti „virti“ – pažodžiui perkaisti ir patirti stresą.

Tad jei prognozė žada ne žemesnę kaip +15 °C temperatūrą, dangus giedras, o oras stovintis – verčiau palikite duris ar langelį bent šiek tiek pravirą. Tai padės išlaikyti stabilesnį mikroklimatą viduje.

Kada šiltnamį verta uždaryti?

Kai nakties oras atvėsta iki 12 °C ar mažiau, o dar blogiau – kai jaučiamas vėjas ar artėja lietus, šiltnamio uždarymas tampa būtinas. Žema temperatūra kartu su drėgme gali greitai išprovokuoti augalų stresą, ypač pomidorams, kurie nemėgsta temperatūros šuolių.

Uždarytas šiltnamis padeda sulaikyti bent dalį dienos šilumos, ypač jei šiltnamis gerai izoliuotas ar turi papildomą šilumos šaltinį. Tai ypač svarbu pavasarį ir rudeniop, kai orai būna labai nepastovūs.

Uždarymas taip pat apsaugo nuo staigių vėjo gūsių, kurie naktį gali suniokoti jautresnius daigus ar net nulaužti stiebus. Tokiais atvejais geriau uždaryti sandariai ir vėdinti tik rytą, kai saulė jau pakilusi.

O kaip su rasa, ligomis ir grybeliu?

Ar uždaryti šiltnamį naktį – automatinė vėdinimo sklendė šiuolaikiniame šiltnamyje.
Automatinės vėdinimo sistemos šiltnamiuose – Nuotrauka iš: shutterstock.com

Vienas iš dažniausių argumentų apie uždarą šiltnamį – bijoma, kad pravėrus duris ar langus, viduje atsiras per daug rasos. Iš tiesų, naktį atvėsęs oras gali kondensuotis tiek iš vidaus, tiek iš išorės, o ant lapų susikaupęs drėgmės sluoksnis – puiki terpė grybinėms ligoms.

Tačiau svarbu suprasti, kad uždarytas šiltnamis, kuriame likusi aukšta drėgmė, yra dar didesnė rizika. Be oro judėjimo ta drėgmė tiesiog „užsirakina“ viduje – o tuomet ligos plinta dar greičiau.

Todėl svarbiausia ne tik uždaryti ar atidaryti, bet ir stebėti – ar šiltnamyje ryte rasojasi langai, ar augalų lapai būna šlapi. Jei taip – trūksta vėdinimo. Geras oras, net ir naktį, dažnai padeda išlaikyti sausą mikroklimatą ir apsaugo nuo puvinio ar dėmių ant lapų.

Kiekvienas augalas – su savo nuomone

Renkantis, ar uždaryti šiltnamį naktį, svarbu atsižvelgti ne tik į temperatūrą ar drėgmę, bet ir į tai, kokie augalai jame auga. Skirtingos kultūros turi skirtingus poreikius – vieniems reikia daugiau oro, kitiems svarbiau šiluma ir pastovumas.

Svarbiausi augalų poreikiai:

  • Pomidorai – mėgsta sausą orą ir pastovią temperatūrą. Jei naktys šiltos, verta šiltnamį palikti pravirą, kad nesikauptų drėgmė.
  • Agurkai – jautresni šalčiui ir mėgsta drėgnesnę aplinką. Esant vėsesnėms naktims, geriau uždaryti.
  • Paprikos – gana lepios, ypač jauname amžiuje. Rekomenduojama uždaryti vos tik oro temperatūra pradeda kristi žemiau +14 °C.
  • Baklažanai – reaguoja į temperatūros šuolius, todėl geriau laikyti uždarytame šiltnamyje, ypač naktį.
  • Salotos, ridikėliai, špinatai – šaltesnių orų nebijo, todėl esant drėgnam orui gali būti palikti ir pravirame šiltnamyje.

Stebėdami, kaip skirtingi augalai reaguoja į nakties sąlygas, galite išmokti rasti tą balansą – kada duris palikti praviras, o kada geriau viską sandariai uždaryti.

Taigi – kas geriau: uždaryti ar palikti pravira?

Viskas priklauso nuo oro, jūsų augalų ir net šiltnamio konstrukcijos. Vieno visiems tinkamo atsakymo nėra – svarbiausia stebėti, kaip reaguoja augalai, ir ieškoti balanso tarp šilumos, oro judėjimo ir drėgmės.

Jei dieną šiltnamis labai įkaista, o naktį temperatūra laikosi pakankamai aukšta – palikite šiltnamį pravirą. Jei artėja šalnos, vėjas ar lietus – uždarykite. Gamtos pojūtis ir stebėjimas čia svarbesnis nei griežtos taisyklės.

Ar uždaryti šiltnamį naktį – sprendimas, kurį verta priimti ne iš baimės, o iš patirties. Stebėkite, mokykitės ir koreguokite – tada jūsų derlius bus ne tik gausus, bet ir sveikas.

Šaukštas šių lapelių – ir kraujospūdis krenta savaime

Justinas Rimkevičius
-
0
Šaukštas šių lapelių – ir kraujospūdis krenta savaime

Dilgėlių ir gudobelės arbata nuo kraujospūdžio – tai natūralus derinys, kurį liaudies medicina vertino nuo seno.

Ne veltui šie augalai auga šalia mūsų – jie ne tik stiprina širdį, bet ir padeda palaikyti sveiką kraujotaką be stiprių vaistų.

Vis daugiau žmonių ieško švelnesnių, natūralesnių būdų, kaip kovoti su padidėjusiu kraujospūdžiu.

Atsakymas slypi čia pat – puodelyje šiltos, tinkamai paruoštos arbatos.

Šiame straipsnyje sužinosite, kuo naudingi dilgėlių ir gudobelės lapai, kaip juos naudoti ir ką svarbu žinoti apie jų poveikį.

Dilgėlė – ne tik pavasario vitaminų bomba

Dilgėlė, atrodytų, paprasta ir visur auganti žolė, bet jos nauda – išskirtinė.

Pavasarį ja džiaugiamės dėl geležies, vitaminų ir organizmo stiprinimo, bet lygiai taip pat ji padeda ir kraujospūdžiui.

Liaudies medicinoje dilgėlė dažnai naudota kaip natūrali priemonė širdžiai stiprinti.

Ji prisideda prie skysčių pertekliaus pašalinimo iš organizmo, o tai tiesiogiai veikia ir spaudimą – mažina tinimus, lengvina širdies darbą.

Be to, dilgėlė švelniai skystina kraują, stiprina kraujagysles ir gerina bendrą savijautą, ypač kai kraujospūdis pakyla dėl pervargimo, karščio ar netinkamos mitybos.

Gudobelė – širdies ritmui ir ramybei

Gudobelė – tai tikras gamtos perlas širdžiai. Nors dažniausiai naudojamos jos uogos, vasarą galima rinkti ir jaunus lapus bei žiedus. Jie švelniai, bet užtikrintai veikia širdies darbą.

Gudobelė padeda širdžiai plakti ritmingai, aprūpina ją deguonimi, lengvina kraujotaką.

Ji taip pat veikia raminamai – mažina įtampą, nervinį jaudulį, dėl kurio dažnai ir šokteli spaudimas.

Šios savybės daro gudobelę ypatingai naudinga žmonėms, kurie jaučia širdies „permušimus“, miego sutrikimus ar kraujospūdžio svyravimus dėl streso.

Kodėl verta šiuos augalus derinti?

Gudobelės vaisiai ant šakos – širdies sveikatai naudinga gamtos dovana
Gudobelės uogos – nuo seno naudotos širdies ritmui raminti ir spaudimui stabilizuoti. Nuotrauka: shutterstock.com

Dilgėlės ir gudobelės derinys veikia kompleksiškai – vienas augalas palaiko organizmo valymą ir kraujotaką, kitas ramina ir stiprina širdį.

Tokia arbata ne tik malonaus skonio, bet ir stipri profilaktinė priemonė.

Ji gali būti geriama tiek trumpais kursais, tiek ilgesnį laiką, su pertraukomis – priklausomai nuo Jūsų savijautos ir poreikių.

Šis derinys ypač tinka vasarą, kai organizmas linkęs kaupti skysčius, o karštis ir nuovargis gali sukelti nepageidaujamų spaudimo šuolių. Natūrali arbata padeda atkurti pusiausvyrą.

Kaip paruošti dilgėlių ir gudobelės arbatą?

Norint gauti tikrąją šių augalų naudą, svarbu laikytis paprastos, bet aiškios proporcijos.

Naudokite vieną arbatinį šaukštelį džiovintų dilgėlių lapų ir vieną šaukštelį gudobelės (lapų, žiedų ar uogų mišinio). Užpilkite stikline karšto, bet ne verdančio vandens.

Arbatą uždenkite ir palikite pritraukti apie 10 minučių. Vartokite po vieną puodelį ryte arba vakare – geriausia nevalgius.

Jei gersite vakare, pastebėsite ir geresnį miegą.

Svarbu prisiminti:

  • Arbatos nereikėtų gerti kartu su kraujospūdį mažinančiais vaistais, nebent pasitarus su gydytoju.
  • Jei turite žemą kraujospūdį, tokia arbata gali būti per stipri – reikėtų stebėti reakciją.
  • Nepiktnaudžiaukite – gamta veikia švelniai, bet ją reikia vartoti atsakingai.

Pabaigai – mažas puodelis, didelė jėga

Dilgėlių ir gudobelės arbata nuo kraujospūdžio – tai lyg kasdienė dovana savo širdžiai.

Ji nepažada stebuklų per naktį, bet švelniai ir nuosekliai padeda kūnui atsikvėpti, nusiraminti ir sugrįžti į balansą.

Kai kasdienybėje vis mažiau vietos tylai ir rūpesčiui savimi, toks paprastas ritualas kaip puodelis natūralios arbatos – gali būti pradžia didesnių pokyčių.

Jei jaučiate, kad spaudimas kinta, pulsas padažnėja ar trūksta ramybės – pabandykite. Gali būti, kad šaukštas šių lapelių taps jūsų nauju įpročiu.

Šaldytų uogų desertas su plakta grietinėle – vasara stiklinėje

Gabrielė Žukauskaitė
-
0
Šaldytų uogų desertas su plakta grietinėle – vasara stiklinėje

Šaldytų uogų desertas su plakta grietinėle – tai paprasta, bet nepaprastai gaivi kombinacija, kuri prikelia prisiminimus apie uogavimą, močiutės sodą ir ilgus vasaros vakarus.

Nereikia nei ilgų pasiruošimų, nei įmantrių ingredientų – vos kelios minutės, ir ant stalo jau puikuojasi stiklinė gaivos, saldumo ir natūralaus vasaros skonio.

O svarbiausia – šis desertas tinka ne tik vasarą. Su šaldytomis uogomis jį galima ruošti visus metus – kai tik pasiilgstate saulės ir miško kvapo.

Kaip paruošti šaldytų uogų desertą su plakta grietinėle

Šis desertas stebina paprastumu – tereikia vos kelių žingsnių, o rezultatas – gardus ir gaivus.

Jis ypač patiks tiems, kurie vertina natūralų skonį ir nori išvengti perteklinio cukraus.

Ingredientai (2 porcijoms):

  • 2 stiklinės šaldytų uogų (aviečių, mėlynių, braškių ar mišrių miško uogų)
  • 200 ml riebios plakamos grietinėlės (35%)
  • 1–2 šaukštai cukraus arba medaus (pagal skonį)
  • Šiek tiek vanilinio cukraus (nebūtina)
  • Šviežių mėtos lapelių (patiekimui)

Paruošimas:

  1. Šaldytas uogas perpilkite į sietelį ir kelias minutes palaikykite kambario temperatūroje, kad šiek tiek atitirptų.
    Nereikia jų visiškai atšildyti – dalis šaldytų uogų suteiks desertui malonaus traškumo.
  2. Plakite grietinėlę su cukrumi (ar medumi) iki purios, minkštos masės.
    Norėdami išgauti dar išraiškingesnį skonį, įberkite žiupsnelį vanilinio cukraus.
  3. Į stiklines ar dubenėlius sluoksniuokite grietinėlę ir uogas: pradėkite nuo šaukšto grietinėlės, tuomet dėkite šaukštą uogų, ir taip kartokite, kol užpildysite indelį.
  4. Papuoškite mėtos lapeliais ar smulkintu šokoladu – jei norisi prabangos pojūčio.

Šis desertas skanus tiek iš karto, tiek šiek tiek pastovėjęs – tuomet uogos truputį atitirpsta ir susilieja su grietinėle į vieną vientisą vasaros skonį.

Desertų laisvė: ką dar galima pridėti?

Sluoksniuotas šaldytų uogų desertas su plakta grietinėle stiklinėje, papuoštas mėlynėmis ir braškėmis
Šis stiklinėje patiektas šaldytų uogų desertas su plakta grietinėle ne tik atrodo įspūdingai, bet ir kvepia tikra vasara. Nuotrauka: shutterstock.com

Nors šaldytų uogų desertas su plakta grietinėle ir savaime yra puikus, neretai norisi paįvairinti skonius.

Štai kelios idėjos, kaip šį paprastą receptą paversti unikaliu desertu kiekvieną kartą:

1. Traškūs sluoksniai

Pabarstykite trupintų sausainių (pavyzdžiui, „Gaidelio“ ar grūdinių) tarp grietinėlės ir uogų – tai suteiks tekstūros ir papildomo sotumo.

2. Jogurtinė versija

Norite lengvesnio varianto? Plaktą grietinėlę galite pakeisti natūraliu graikišku jogurtu. Jis suteiks rūgštelės ir švelnumo, be to – bus draugiškesnis skrandžiui karštą dieną.

3. Šokoladiniai akcentai

Tarkuotas juodasis šokoladas ar pora šaukštelių kakavos miltelių – tai būdas desertui suteikti šiek tiek džiugesio, nepaverčiant jo sunkiu.

4. Užšaldytas skanėstas

Jei norite atgaivos – sumaišykite grietinėlę su uogomis ir šiek tiek cukraus, supilstykite į formeles ir užšaldykite. Gaivus ledų pakaitalas be jokių priedų!

Šis desertas – tarsi drobė, kurioje galite tapyti, kaip tik norisi. Visi ingredientai – paprasti, o skonis – nostalgiškai tikras ir šiuolaikiškai lengvas.

Desertas, kuris niekada nepabosta

Tarp visų vasaros skanėstų šaldytų uogų desertas su plakta grietinėle išsiskiria savo paprastumu ir gebėjimu suteikti tikros šventės jausmą.

Tai vienas iš tų desertų, kurio nereikia nei aiškinti, nei pristatinėti – paragavus tampa aišku, kodėl jis toks mėgstamas.

O svarbiausia – visada galima turėti šaldiklyje saują uogų ir vos per kelias minutes susikurti mažą vasaros stebuklą stiklinėje.

Tarkuotų obuolių pyragas – kai norisi ko nors greito ir nostalgiško

Gabrielė Žukauskaitė
-
0
Tarkuotų obuolių pyragas – kai norisi ko nors greito ir nostalgiško

Kai vasara jau persirito į antrąją pusę, o pirmieji obuoliai ima kristi nuo medžių – prasideda metas, kai virtuvėje vis dažniau pasklinda šiltas, cinamonu dvelkiantis kvapas.

Ir tam visai nereikia didelių pastangų – užtenka vieno paprasto recepto, kuris niekada nepaveda.

Tarkuotų obuolių pyragas – tai desertas, kurio nereikia ilgai planuoti.

Vos keli ingredientai, viena tarka, orkaitė – ir per pusvalandį namai jau kvepia tuo pažįstamu, šiek tiek nostalgišku aromatu.

Toks pyragas tinka tiek popietei prie kavos, tiek šeimos pusryčiams, kai norisi kažko natūralaus, švelnaus ir neperkrauto.

Kodėl verta rinktis tarkuotus obuolius?

Obuoliai – tai lietuviškas auksas. Jie puikiai tinka pyragams, tačiau tarkavimas turi kelis didelius privalumus:

  • Greitesnis paruošimas – nereikia pjaustyti, rūpintis formomis ar išdėstymu.
  • Vienodesnė tekstūra – pyragas iškepa minkštas, tolygiai drėgnas.
  • Saldumas natūralus – tarkuojant obuoliai išskiria daugiau sulčių, todėl galima naudoti mažiau cukraus.
  • Tinka net ne pirmo šviežumo obuoliai – šiek tiek suminkštėję ar parudavę obuoliai čia vis dar puikiai tinka.

Šis pyragas idealiai paslepia „netobulus“ vaisius, bet rezultatas – tobulo skonio.

Ką reikės turėti spintelėje?

Tam, kad išsikeptumėte gardų tarkuotų obuolių pyragą, pakanka elementarių ingredientų:

  • 5–6 vidutinio dydžio obuolių (geriausia rūgštesnių)
  • 2 kiaušinių
  • 120 g cukraus (galima mažiau, jei obuoliai saldūs)
  • 150 g kvietinių miltų
  • 1 a.š. kepimo miltelių
  • 1 a.š. cinamono
  • 80 ml aliejaus arba lydyto sviesto
  • Žiupsnelio druskos
  • (neprivaloma) razinų, riešutų, vanilinio cukraus

Kaip paruošti tarkuotų obuolių pyragą?

Tarkuotų obuolių pyrago gabalėliai ant lėkštės – kvapnus, traškus ir lengvai paruošiamas desertas iš paprastų ingredientų.
Tarkuotų obuolių pyragas – puikus pasirinkimas, kai norisi kažko paprasto, bet tikro. Puikiai tinka ir šiltas, ir atvėsęs. Nuotrauka: shutterstock.com

1. Paruoškite obuolius.
Obuolius nulupkite ir sutarkuokite stambia tarka. Jei žievelė labai minkšta ar vaisiai iš namų sodo – galite ir neskusti.
Iš karto apšlakstykite keliais lašais citrinos sulčių, kad nepatamsėtų.

2. Paruoškite tešlą.
Kiaušinius išplakite su cukrumi iki lengvos putos, įmaišykite aliejų arba sviestą, tada suberkite miltus, sumaišytus su kepimo milteliais, druska ir cinamonu.
Masė turi būti vientisa, ne per tiršta.

3. Įmaišykite obuolius.
Tarkuotus obuolius (ir, jei norite, razinas ar riešutus) įmaišykite į tešlą. Obuolių gali būti daug – jie suteiks pyragui sultingumo ir natūralaus saldumo.

4. Supilkite į kepimo formą.
Naudokite kepimo popieriumi išklotą formą arba ją lengvai patepkite riebalais.
Kepimo formos dydis: apie 20–24 cm skersmens. Galite naudoti ir stačiakampę kepimo skardą.

5. Kepkite.
Įkaitinkite orkaitę iki 180 °C ir kepkite apie 40–50 minučių, kol pyrago viršus gražiai paruduos, o įkištas medinis pagaliukas išlys sausas.

Patarimai, kad pavyktų iš pirmo karto

Jei obuoliai labai sultingi, tarkuodami šiek tiek nuspauskite – pyragas bus mažiau „šlapias“.

Cinamonas labai dera, bet jei nemėgstate – galima naudoti kardamoną ar vanilę.

Norite traškesnio viršaus? Apibarstykite trupučiu rudojo cukraus prieš kepimą.

Jei pyragą valgysite dar šiltą – puikiai tiks šaukštas grietinės arba jogurto šone.

Skonis, kuris sugrąžina į vaikystę

Tarkuotų obuolių pyragas – tai vienas iš tų receptų, kuriems nereikia ypatingos progos.

Jis tinka visada: kai turi per daug obuolių, kai norisi kažko naminio, ar tiesiog kai reikia kvapo, kuris apgaubia šiluma.

Rezultatas – kvapnus, minkštas, vos drėgnas, su trupučiu traškesnio viršaus ir tuo pažįstamu obuolių bei cinamono deriniu, kurio norisi vis iš naujo.

Tikra senovinė hortenzija – jokia nauja rūšis jai neprilygsta

Ingrida Šimkutė
-
0
Tikra senovinė hortenzija – jokia nauja rūšis jai neprilygsta

Senovinė hortenzija – tai ne tiesiog gėlė. Tai prisiminimas, vaikystės vasarų kvapas, močiutės darželis ir pasivaikščiojimai kaimo takeliais.

Ši hortenzija neblizga egzotika, bet jos grožis – nepamainomas. „Nė viena nauja rūšis neatstoja tikrosios senovinės hortenzijos“, – sako žmonės, kuriems šis krūmas reiškia daugiau nei dekoraciją kieme.

Iš tolo atpažįstama: balti arba žalsvi žiedai, vešli laja, ir ištikimybė net žvarbioms žiemoms. Ji gyvena tyliai, bet kai žydi – viskas aplink ją sustoja.

Nėra vieno atsakymo, kas yra tikroji senovinė hortenzija

Kai kalbame apie senovinę hortenziją, kiekvienas turi savo atsiminimą. Vieniems – tai didžialapė, rožinės ar alyvinės spalvos, prieš porą dešimtmečių atkeliavusi į Lietuvos sodus. Kitiems – tai baltosios, žalsvos, vadinamosios „gulbinės“, kurių nereikia nei dangstyti, nei lepinti – žydi kasmet be kaprizų.

„Pas mane auga jau 15 metų“, – dalijasi Raimonda. „Močiutė atidavė šakelę – auga iki šiol“, – rašo Ona. Kai kas savo hortenziją vadina „senute kaip aš“, bet su tokia meile, kad net žiedų trūkumas nebekelia rūpesčio. Tokios istorijos – tarsi gėlių genealogija.

Yra ir ginčų. Ar spalvotos tikrai gali būti senovinės? Ar tai jau selekcininkų darbas? Vieni sako – tik baltos, kiti rodo alyvinius krūmus, žydinčius be jokių dangstymų. Ir vis dėlto – ne pavadinimas svarbiausias.

Senovinė hortenzija atpažįstama iš jausmo. Ji auga ten, kur prisiminimai – senos sodybos, močiučių daržai, sodai be automatinių laistymo sistemų, tik su laistytuvu rankoje ir meile krūmui.

Jos grožis – neefektingas, bet tikras

Šiandien sodo centruose galima rasti dešimtis hortenzijų rūšių – spalvotų, grakščių, tobulai simetriškų. Tačiau tik senovinė hortenzija sugeba sužavėti be dirbtinio blizgesio. Ji ne stiliaus detalė, o dalis aplinkos – tarsi senas medis, kuris visuomet buvo šalia.

Jos žiedai ne visada tobuli. Kartais nulenkti lietaus, kartais – vos rausvi ar žalsvi, lyg dar nedrįstų ryškiai sužydėti. Tačiau jų yra daug, ir jie traukia ne akį, o širdį.

Dėl to ji vadinama tikra. Ne todėl, kad būtų „teisinga rūšis“, bet todėl, kad jos nereikia apibrėžti. Ji tiesiog yra. Ir kai kieme pradeda žydėti ta pati, kuri auga jau dvidešimt metų – nekyla abejonių: tai senovinė hortenzija.

Nelepi, bet ne visada nori žydėti

Nors senovinė hortenzija garsėja savo ištverme, tai nereiškia, kad ji žydės be jokio rūpesčio. Kartais prireikia kantrybės – metai be žiedų, keli žiedeliai ant didžiulio krūmo arba netikėtas nušalimas po šaltos žiemos.

Daug kas stebisi – kodėl krūmas sveikas, bet nežydi? Priežastys gali būti įvairios: per daug pavėsio, prastas dirvožemis, netinkamas genėjimas arba tiesiog jos charakteris. Vienoms reikia daugiau laiko įsitvirtinti, kitoms – paskatinimo geru tręšimu ar persodinimu.

Tačiau kai ji visgi sužydi, tai būna tikra šventė. Ne dėl žiedų dydžio, o dėl jų laukimo. Kiekvienas žiedas – tarsi dovana už ištikimybę, rūpestį ir tikėjimą, kad gėlės – kaip žmonės. Reikia ne tik priežiūros, bet ir supratimo.

Iš rankų į rankas – tikra vertė, ne katalogas

Senovinė hortenzija – sode tarp kitų daugiamečių gėlių žydinti švelniai rožiniais žiedais, jau šiek tiek peržydėjusi.
Natūralus, bet išpuoselėtas sodo grožis. – Nuotrauka iš: shutterstock.com

Senovinė hortenzija retai perkama iš katalogo. Ji dažniausiai keliauja iš sodybos į sodybą, iš rankų į rankas – per šakelę, per šaknį, per pasitikėjimą. „Duosiu daigelį“, „Atsikirpau nuo mamos krūmo“ – tokiais sakiniais dalijasi jos istorija.

Ir tai suteikia dar daugiau vertės. Ši hortenzija gyvena ne dėl to, kad buvo įsigyta už brangiai, o todėl, kad buvo perduota su meile. Kiekvienas krūmas – su istorija, prisiminimu, kartais net su vardu, kurį davė močiutė ar mama.

Kai kas net nesuvokia, kokį lobį augina, kol kiti nepaklausia: „Iš kur tokia graži?“ Tokia natūrali, tokia tikra, kad išsiskiria tarp visų hibridinių veislių. Ir kai ją perki – dažniausiai ne už pinigus, o su pažadu prižiūrėti kaip savą.

Tikra senovinė hortenzija – ne mada, o meilė gėlėms

Šiandien, kai aplink tiek daug pasirinkimo, būtent senovinė hortenzija išlieka ta, kuri sugeba įkvėpti. Ne dėl to, kad būtų tobula, bet todėl, kad yra tikra – išauginta, iškentėjusi, ištvėrusi metų kaitą ir žmonių nuotaikas.

Ji nekonkuruoja – ji tiesiog būna. Tarp modernių veislių, tarp eksperimentų su spalvomis ir formomis, senoji hortenzija kaip niekad aktuali. Nes tai, kas gyva ir nuoširdu, visada grįžta į madą.

O svarbiausia – ji sujungia žmones. Per žiedus, per prisiminimus, per paprastą klausimą: „Gal turit daigelį?“ Ir taip viena gėlė tampa ne tik sodo puošmena, bet ir mažu gyvenimo džiaugsmu, kuris perduodamas toliau.

Močiutės metodas: svogūnas kojinėje – ryte dingo visi skausmai

Ingrida Šimkutė
-
0
Močiutės metodas: svogūnas kojinėje – ryte dingo visi skausmai

Tarp liaudiškų metodų, apie kuriuos kalbama jau dešimtmečius, vienas iš keisčiausių – svogūnas kojinėje per naktį. Skamba lyg prietaras? O gal tai turi daugiau pagrindo, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio?

Šis metodas atgimsta iš naujo – apie jį kalba socialiniuose tinkluose, dalijasi patirtimi įvairaus amžiaus žmonės, o kai kurie netgi tikina: „Ryte pabudau be galvos skausmo!“

Kur slypi šio netikėto recepto paslaptis? Kodėl vis daugiau žmonių drąsiai deda svogūną į kojinę prieš miegą? Pažvelkime giliau.

Kaip veikia svogūnas kojinėje?

Kai kurios liaudies medicinos idėjos gali pasirodyti neįprastos, bet dažnai jos slepia tam tikrą biologinį pagrindą. Svogūnas kojinėje nėra vien tik keistas ritualas – šaknys glūdi tiek senoviniuose išminties šaltiniuose, tiek šiuolaikinėje chemijoje.

Svogūnai išskiria sieros turinčias medžiagas, kurios pasižymi antibakteriniu ir priešuždegiminiu poveikiu.

Per naktį, kontaktuodami su pėdomis – vienomis iš aktyviausių refleksinių zonų žmogaus kūne – jie gali skatinti detoksikacijos procesus, gerinti kraujotaką ir netgi sumažinti temperatūrą ar skausmą.

Tiesa, kol kas nėra pakankamai klinikinių tyrimų, kurie oficialiai patvirtintų šio metodo veiksmingumą. Vis dėlto, daugelis teigia, kad tai – ne placebo, o realus palengvėjimas. Ir jei tai paprasta, saugu bei nieko nekainuoja – kodėl gi neišbandžius?

Kokiais atvejais šis metodas gali būti naudingas?

Svogūnai nuo seno laikomi natūraliu antibakteriniu ir priešuždegiminiu produktu. Jie dažnai naudoti liaudies medicinoje, ypač kai reikėdavo greitai pagerinti savijautą be vaistų.

Šiandien vėl grįžtama prie paprastų, tačiau veiksmingų būdų. Vienas iš jų – svogūnas kojinėje. Pasak šalininkų, šis metodas gali padėti esant įvairiems negalavimams ir pojūčiams, susijusiems su bendra organizmo būsena.

Štai nuo kokių simptomų ar sutrikimų žmonės dažniausiai tikisi palengvėjimo:

  • Peršalimo pradžia
  • Padidėjusi kūno temperatūra
  • Nemiga ar neramus miegas
  • Silpnumas ar energijos stoka
  • Sąnarių skausmai
  • Galvos skausmas
  • Kosulys ar gerklės perštėjimas
  • Kojų tinimas ar nuovargis

Žinoma, poveikis gali būti individualus. Tačiau daugelis teigia, kad net vienkartinis bandymas leidžia jaustis geriau, ypač po įtemptos dienos ar peršalimo pradžioje. Svarbiausia – tai saugu, paprasta ir visiškai natūralu.

Kaip naudoti svogūną kojinėje?

Perpjautas raudonas svogūnas, naudojamas kaip natūrali priemonė įvairiems negalavimams.
Raudonasis svogūnas vertinamas dėl savo veikliųjų medžiagų. – Nuotrauka iš: shutterstock.com

Norint išbandyti šį liaudišką būdą, pakanka tik vieno svogūno ir poros medvilninių kojinių. Svarbiausia – tinkamai jį paruošti ir laikytis higienos.

Pirmiausia rinkitės šviežią, tvirtą raudoną arba geltoną svogūną. Jis turėtų būti sultingas – tokiame daugiau veikliųjų medžiagų.

Nulupkite ir perpjaukite svogūną per pusę. Vieną puselę dėkite į švarią kojinę taip, kad ji dengtų pėdos apačią – tiesiai prie odos. Kojas prieš tai verta išplauti ir nusausinti.

Apsimaukite antrą kojinę, kad svogūnas tvirtai laikytųsi vietoje. Geriausia tai daryti prieš miegą – palikti svogūną veikti per visą naktį.

Ryte svogūną išmeskite, o kojas kruopščiai nuplaukite šiltu vandeniu. Jei norisi, galima patepti drėkinamuoju kremu – kvapas greitai išsisklaido.

Svarbu: šis metodas neturėtų būti taikomas ant atviros odos žaizdos ar esant alergijai svogūnams.

Kodėl liaudies medicina vis dar aktuali?

Nors šiuolaikinė medicina yra pažengusi, daugelis vis dar gręžiasi į senolių išmintį – paprastus, bet veiksmingus metodus, kurie dažnai remiasi natūraliomis priemonėmis.

Šimtmečius žmonės ieškojo būdų, kaip palengvinti ligų simptomus be vaistų – ir kai kurie iš jų išliko iki šiol. Tokių metodų populiarumas vis dar auga, ypač tarp žmonių, ieškančių švelnesnių ir organizmui draugiškų būdų pasirūpinti savijauta.

Nors ne visi liaudiški receptai yra moksliškai pagrįsti, kai kurie jų gali turėti realų poveikį, ypač kai siekiama sustiprinti imunitetą, pagerinti kraujotaką ar sumažinti diskomfortą.

Natūrali pagalba, kuri vis dar stebina

Kartais sprendimai slypi ne vaistinėse, o mūsų virtuvėje ar močiutės pasakojimuose. Nors gali pasirodyti neįprasta, paprasti metodai dažnai grąžina lengvumą, kai labiausiai reikia.

Svarbiausia – bandyti atsakingai, stebint savo savijautą ir nepamirštant, kad kiekvienas organizmas yra skirtingas.

Svogūnas kojinėje – tai vienas iš tų tradicinių būdų, kuris daugelį nustebina paprastumu, bet dar labiau – teigiamu poveikiu savijautai.

Mėlynių pyragas, kuris tirpsta burnoje – pabandykit patys

Gabrielė Žukauskaitė
-
0
Mėlynių pyragas, kuris tirpsta burnoje – pabandykit patys

Mėlynių pyragas yra vienas iš tų desertų, kurio kvapas iš orkaitės sugrąžina vasaros prisiminimus. Saldžiarūgštės uogos puikiai dera su švelniai trapia tešla, o kiekvienas kąsnis tiesiog tirpsta burnoje.

Šis pyragas nereikalauja ypatingų įgūdžių – jį iškepti pavyks net ir pradedančiajam. O rezultatas tikrai pranoks lūkesčius – tobulas derinys prie kavos ar arbatos, savaitgalio pusryčiams ar jaukiam šeimos vakarui.

Mėlynių pyrago receptas

Šis pyragas stebina savo paprastumu – bet būtent tai ir žavi. Vos keli pagrindiniai ingredientai, o rezultatas – kvapnus, minkštas ir traškus pyragas su gaiviu mėlynių įdaru. Tobulas skanėstas, kai norisi kažko greito, bet ypatingo.

Jums reikės:

Tešlai:

  • 120g suminkštinto sviesto
  • 1 kiaušinio
  • 80g cukraus
  • 210g kvietinių miltų
  • 1 a. š. kepimo miltelių
  • 0,5 a. š. malto cinamono
  • 0,5 a. š. druskos

Įdarui:

  • 200g mėlynių
  • 25g cukraus
  • 1,5 a. š. kukurūzų krakmolo

Gaminimo eiga žingsnis po žingsnio

Pirmiausia pasiruoškite visus ingredientus – sviestą išimkite iš šaldytuvo, kad suminkštėtų, o mėlynes nuplaukite ir nusausinkite.

  1. Paruoškite kepimo formą. Išklokite ją kepimo popieriumi – tiek dugną, tiek šonus. Geriausiai tiks 20 cm skersmens forma.
  2. Paruoškite sausą mišinį. Į dubenį persijokite miltus, įberkite kepimo miltelius, druską, cukrų ir cinamoną. Išmaišykite.
  3. Įmuškite kiaušinį. Lengvai jį išplakite ir supilkite į miltų mišinį. Maišykite, kol miltai sudrėks.
  4. Įdėkite sviestą. Sudėkite suminkštintą sviestą ir maišykite, kol tešla taps stambiais trupiniais.
  5. Formuokite pagrindą. 2/3 trupinių paskleiskite formos dugne ir suformuokite 1,5–2 cm aukščio kraštelius. Lengvai paspauskite.
  6. Dėkite įdarą. Ant tešlos tolygiai paskleiskite mėlynes. Cukrų sumaišykite su krakmolu ir pabarstykite ant uogų.
  7. Užbaikite viršų. Likusią tešlą sutarkuokite stambia tarka ir paskleiskite ant viršaus.
  8. Kepkite. Įkaitinkite orkaitę iki 180 °C ir kepkite apie 40–45 minutes, kol paviršius gražiai apskrus.
  9. Atvėsinkite. Leiskite pyragui atvėsti formoje, tada perkelkite į serviravimo lėkštę.

Kuo galima pagardinti mėlynių pyragą?

Mėlynių pyragas ruošiamos kepimo formoje – dedamos šviežios uogos ant tešlos.
Uogos rankomis tolygiai paskirstomos ant paruoštos tešlos. – Nuotrauka iš: shutterstock.com

Mėlynių pyragas pats savaime yra subtiliai saldus ir uogų gaivumu dvelkiantis desertas, tačiau vos kelios detalės gali paversti jį dar įspūdingesniu. Čia – kelios idėjos, kurios atskleis naujus skonio niuansus.

Vanilės natelė puikiai dera su mėlynių rūgštele. Į sausą tešlos mišinį galite įberti šiek tiek vanilinio cukraus arba įpilti lašelį vanilės ekstrakto. Tai suteiks pyragui švelnaus, jaukaus aromato.

Citrinos žievelė – dar viena subtili detalė, kuri sužadina skonio receptorius. Įberkite truputį smulkiai tarkuotos žievelės į tešlą ar pabarstykite ją prieš kepimą ant mėlynių – gausite šviežesnį, lengvesnį skonį.

Norisi daugiau tekstūros? Į trupinių viršų galima įmaišyti saujelę susmulkintų riešutų – migdolų, graikinių ar lazdynų. Jie suteikia malonų traškesį ir puikiai dera su vaisiniais pyragais.

Jei pyragą norite pateikti kaip desertą vakarienei – pridėkite rutuliuką vanilinių ledų ar šaukštą grietinėlės. Tai pavers paprastą pyragą šventišku skanėstu.

O gal norisi papildomo saldumo? Prieš patiekdami pabarstykite pyragą cukraus pudra. Ji ne tik gražiai atrodo, bet ir suteikia subtilų saldumą be papildomos glazūros.

Norėtumėt labiau rudeniško varianto? Įberkite žiupsnelį malto imbiero arba muskato riešuto – tai šildantys prieskoniai, kurie puikiai dera su mėlynėmis ir cinamonu.

Iš tiesų paprastas, bet nepaprastai gardus

Kartais viskas, ko reikia – tai klasikinis, šiltas pyrago gabalėlis ir puodelis arbatos. Mėlynių pyragas būtent toks – primena vaikystę, suvienija šeimą ir džiugina natūraliu skoniu be perteklinių ingredientų. Jo traški tešla ir gaivus uogų sluoksnis suteikia tobulą balansą tarp švelnumo ir ryškumo.

Šis pyragas tiks tiek kasdieniam skanėstui, tiek jaukiai šventei ar net netikėtai svečių viešnagei. Jis nesudėtingas, bet atrodo ir kvepia taip, kad tikrai paliks įspūdį. Pamėginkite, ir jis taps vienu mėgstamiausių jūsų namuose.

3 būdai kaip panaudoti svogūnų lūkštus – neskubėkite išmesti

Ingrida Šimkutė
-
0
3 būdai kaip panaudoti svogūnų lūkštus – neskubėkite išmesti

Dauguma išmeta lūkštus nė nepagalvoję, kaip panaudoti svogūnų lūkštus – o juk tai išties vertinga priemonė, tinkanti tiek sveikatai, tiek buičiai ar net sodui.

Šie ploni, popieriniai sluoksniai slepia daugiau, nei atrodo: juose gausu antioksidantų, natūralių pigmentų ir sieros junginių, kurie gali būti naudingi tiek mūsų organizmui, tiek augalams ar net skalbiniams.

Jei mėgstate tvarius sprendimus, įtraukiančius senolių išmintį, dabar pats laikas peržiūrėti, kaip galite juos panaudoti praktiškai – be jokio švaistymo.

1. Natūrali arbata imunitetui stiprinti

Kaip panaudoti svogūnų lūkštus sveikatai? Vienas paprasčiausių ir veiksmingiausių būdų – išsivirti arbatą.

Ši natūrali priemonė nuo seno vertinama dėl savo priešuždegiminių ir antioksidacinių savybių. Svogūnų lūkštuose yra kvercetino – flavonoido, kuris padeda kovoti su uždegimais, stiprina kraujagysles ir imunitetą.

Užtenka saujelės švarių, sausų lūkštų užplikyti verdančiu vandeniu ir palikti 10–15 minučių. Arbata bus šiek tiek karti, bet veiksminga – ypač peršalimo sezonu.

2. Natūralus tręšimas – augalų stiprinimas be chemikalų

Svogūnų lūkštai – viena paprasčiausių ir ekologiškiausių trąšų, kurią galite pasigaminti tiesiog iš virtuvės atliekų. Jie puikiai tinka tiek kambariniams augalams, tiek daržo daržovėms, ypač toms, kurioms reikia papildomo kalio, fosforo ir antioksidantų.

Ši naminė priemonė padeda stiprinti šaknų sistemą, skatina žydėjimą, gerina augalų atsparumą ligoms ir net gali atbaidyti kai kuriuos kenkėjus. Reguliariai naudojant svogūnų lūkštų nuovirą, augalai tampa stipresni ir vešlesni.

Kaip pasigaminti svogūnų lūkštų trąšą:

  • 1 sauja svogūnų lūkštų
  • 1 litras šilto (ne verdančio) vandens
  • Užpilkite ir palikite pastovėti 24 valandas
  • Perkoškite ir laistykite tiesiai prie šaknų 1–2 kartus per savaitę

Šį mišinį galite naudoti ir purškimui ant lapų, tačiau praskieskite dar šiek tiek vandeniu, kad nesukeltų jautresnių augalų reakcijos.

Tai – natūralus ir veiksmingas būdas prisidėti prie sveikos aplinkos, mažinant cheminių trąšų naudojimą.

3. Svogūnų lūkštai – natūrali pagalba grožiui ir odai

Neretai pamirštama, kad svogūnų lūkštai gali būti naudingi ne tik buityje ar sode, bet ir natūraliame grožio puoselėjime. Jų sudėtyje esantys antioksidantai padeda apsaugoti odą nuo aplinkos poveikio, o natūralūs pigmentai švelniai tonizuoja bei ramina.

Iš lūkštų išvirtas nuoviras gali būti naudojamas kaip tonikas veido odai – jis padeda sumažinti sudirgimus, ypač linkus odai rausti ar spuoguotis. Be to, tokį nuovirą galima įmaišyti į vonią – tai senas būdas švelninti odą, mažinti niežulį ar net palengvinti lengvus odos uždegimus.

Dar vienas pritaikymas – plaukų priežiūroje. Svogūnų lūkštų nuoviras gali suteikti šiltą atspalvį šviesiems ar žiliems plaukams ir sustiprinti plaukų šaknis. Nors kvapas nėra pats maloniausias, rezultatai gali nustebinti – plaukai tampa stipresni ir blizgesni.

Šitaip net ir kasdieniškas daržovės likutis gali prisidėti prie švelnios, natūralios kūno priežiūros.

Ne tik virtuvei ar sodui – lūkštai, kurie primena senolių išmintį

Kaip panaudoti svogūnų lūkštus – laikomi sausai, kad neprarastų veikliųjų medžiagų.
Svogūnų lūkštai laikomi sausoje vietoje. – Nuotrauka iš: shutterstock.com

Dauguma svogūnų lūkštus tiesiog išmeta, nė nesusimąstydami, kaip panaudoti svogūnų lūkštus buityje ar sveikatai. Tačiau ši natūrali medžiaga turi kur kas daugiau vertės nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Svogūnų lūkštai ne tik puikiai tinka įvairioms naminėms priemonėms, bet ir primena senolių žinias – tvarias, veiksmingas ir prieinamas kiekvienam. Nuo natūralaus dažiklio iki imunitetą stiprinančios arbatos – tai nepastebėta buities galia, kurią verta atrasti iš naujo.

Visi išmetinėja – o tai pati vertingiausia svogūno laiškų dalis

Gabrielė Žukauskaitė
-
0
Visi išmetinėja – o tai pati vertingiausia svogūno laiškų dalis

Vertingiausia svogūno dalis – tai balta laiško pradžia, esanti ties svogūno galvute. Daugelis ją nupjauna ir išmeta, tačiau būtent joje – didžiausia maistinė vertė.

Ši svogūno dalis – traški, švelniai aštroka ir kupina naudingų medžiagų. Joje gausu sieros junginių, kurie stiprina imuninę sistemą, mažina uždegimus ir padeda kepenų veiklai. Taip pat randama vitamino C, folio rūgšties ir antioksidantų.

Skirtingai nei tik žali laiškai, ši balta dalis turi intensyvesnį skonį, todėl puikiai tinka troškiniams, sriuboms, užtepėlėms ar net kepimui kartu su daržovėmis. Tai – ne atlieka, o vertingas ingredientas, kuris dažnai lieka neįvertintas.

Kodėl verta palikti baltą svogūno laiško dalį?

Balti svogūno laiškeliai – tiesiog maistinė bomba. Jie turi savitą skonį ir tikrai verti vietos jūsų patiekaluose.

Pirmiausia – sveikatai. Baltoje laiško dalyje susitelkę sieros junginiai (pvz., alicinas) – tai stiprūs antioksidantai. Jie padeda sumažinti cholesterolio kiekį, gerina kraujo tekėjimą ir stiprina imunitetą.

Čia taip pat yra kalcio, magnio ir vitamino K, kurie svarbūs kaulų sveikatai bei kraujospūdžiui palaikyti. Folio rūgštis padeda ląstelių regeneracijai.

Skirtingai nuo žalių laiškų, ši balta dalis suteikia patiekalų aromato gilumo – šiek tiek aštrumo, bet ne per daug. Ji puikiai dera su troškiniais, sriubomis arba orkaitėje keptų daržovių mišiniu.

Kaip panaudoti baltą svogūno laiško dalį?

Jei dar nebandėte, šie būdai įtikins, kad vertingiausia svogūno dalis gali tapti jūsų virtuvės pažiba.

  • Kepti kartu su daržovėmis. Supjaustykite baltąją dalį į stambesnius gabaliukus ir kepkite kartu su morkomis, bulvėmis ar moliūgais. Ji karamelizuojasi ir tampa saldžiai aštri – puikus skonis be papildomų prieskonių.
  • Dėti į sultinius. Ši dalis puikiai aromatizuoja sultinius ar troškinius. Įmeskite ją kartu su likusiomis daržovėmis ir leiskite išvirti – patiekalas įgaus sodrumo.
  • Tarkuoti į užtepėles. Smulkiai sutarkuota, ji suteikia švelnios aštrumo natų užtepėlėms ar humusui. Galite maišyti su sviestu, varške ar avinžirniais.
  • Marinuoti. Baltąsias dalis supjaustykite žiedais, užpilkite actu, vandeniu, cukrumi ir druska – ir turėsite švelnius marinuotus svogūnus sumuštiniams ar salotoms.

Kodėl mes taip dažnai išmetame vertingiausią dalį?

Vertingiausia svogūno dalis – balta laiško dalis ties galvute, dažnai pamirštama, bet itin naudinga sveikatai
Švieži svogūnai su dar nenupjautais laiškų galiukais. – Nuotrauka iš: shutterstock.com

Dauguma žmonių net nesusimąsto, kad baltoji svogūno laiško dalis yra kur kas daugiau nei tik „pereinamasis“ segmentas tarp svogūno galvutės ir žaliųjų laiškų.

Virtuvėje dažnai elgiamės pagal įpročius: nupjauname „neestetišką“ dalį ir dedame į kompostą, nes taip darė močiutė ar matėme kulinarinėse laidose.

Tačiau pažvelgus iš arčiau, ši balta, traški svogūno dalis turi ne tik išskirtinį skonį, bet ir vertingų maistinių medžiagų. Ji kur kas maistingesnė nei vien žali laiškai ar net pati galvutė.

Mokslininkai pabrėžia, kad būtent šiose dalyse susikaupia daugiausia sieros junginių – natūralių fitochemikalų, kurie padeda kovoti su uždegimais, palaiko širdies veiklą ir imunitetą.

Šis ingredientas – puikus pavyzdys, kaip kartais geriausia lieka nepastebėta. Dažnai kulinariniai „atliekų“ sprendimai slypi ne brangiuose produktų keitimuose, o mūsų pačių požiūrio keitime.

Kai kitą kartą ruošite svogūnus, pagalvokite – gal verta duoti šansą ir tiems gabalėliams, kurie dažniausiai nugula į šiukšliadėžę? Galbūt būtent jie taps jūsų mėgstamiausio recepto esme.

Pabaigai

Vertingiausia svogūno dalis – ta, kuri dažniausiai lieka nepastebėta ir neišnaudota. Baltoji laiško dalis, esanti tarp galvutės ir žalių laiškų, yra tikras maistinių medžiagų lobynas.

Vietoj to, kad ją išmestume, verta įtraukti į kasdienius patiekalus: tiek dėl skonio, tiek dėl sveikatai naudingų savybių. Šis mažas pokytis virtuvėje gali tapti didele nauda organizmui – be papildomų išlaidų ar pastangų.

Tad kitą kartą, kai pjaustysite svogūną – prisiminkite: vertingiausia dalis jau jūsų rankose. Viskas, ką reikia padaryti – tiesiog ją panaudoti.

1...173174175...226174 iš 226 psl.
© Newspaper WordPress Theme by TagDiv