Pradžia Tinklaraštis

Vien avižų pusryčiams neužtenka: kuo papildyti košę?

Justinas Rimkevičius
-
0
Vien avižų pusryčiams neužtenka: kuo papildyti košę?

Avižinė košė cholesterolio kontrolei dažnai pasirenkama ne be priežasties. Joje esančios tirpiosios skaidulos, ypač beta gliukanas, padeda palaikyti palankesnį cholesterolio kiekį kraujyje.

Tačiau vien avižų pusryčiams neužtenka. Į košę įdėjus riešutų ir uogų, gaunama daugiau skaidulų, nesočiųjų riebalų, antioksidantų ir augalinių sterolių. Toks derinys gali tapti paprastu būdu praturtinti kasdienę mitybą, tačiau jis nepakeičia viso valgymo režimo ar gydytojo rekomendacijų.

Beta gliukanas veikia ne vien kaip skaidula

Avižose esantis beta gliukanas yra tirpioji, klampi skaidula. Virškinamajame trakte ji gali prisijungti tulžies rūgštis ir cholesterolį, todėl dalis šių medžiagų pašalinama iš organizmo, o ne vėl pasisavinama.

Dėl to avižos išsiskiria iš daugelio kitų pavienių maisto produktų, kai kalbama apie cholesterolio kontrolę. Vis dėlto pusryčiai nėra gydymas ir nepakeičia visos mitybos. Rezultatą lemia tai, ką valgome per visą dieną, taip pat fizinis aktyvumas ir kiti kasdieniai įpročiai.

Riešutai košę papildo geraisiais riebalais

Riešutai suteikia tirpiųjų skaidulų, antioksidantų, augalinių sterolių ir daugiausia nesočiųjų riebalų. Jie gali būti naudingi keičiant sviestą, riebius kremus ar kitus sočiųjų riebalų turinčius priedus.

Skirtingi riešutai nevienodai siejami su lipidų rodikliais. Pistacijos labiau siejamos su bendrojo cholesterolio mažėjimu, anakardžiai gali būti palankūs MTL cholesteroliui, o lazdyno riešutai naudingi trigliceridų kontrolei. Žemės riešutai išsiskiria tuo, kad gali prisidėti prie DTL cholesterolio palaikymo. DTL cholesterolis padeda iš kraujotakos pašalinti MTL daleles.

Į vieną porciją nebūtina berti didelio kiekio. Pakanka saujelės smulkintų riešutų, kad košė būtų sotesnė ir maistingesnė. Kartu tai padeda kontroliuoti bendrą porcijos dydį, nes riešutai yra kaloringi.

Uogos suteikia skonio ir antioksidantų

Mėlynės, avietės ir gervuogės papildo pusryčius tirpiosiomis skaidulomis bei antocianinais. Tai augaliniai pigmentai, suteikiantys uogoms sodrią spalvą ir pasižymintys antioksidacinėmis savybėmis.

Uogos taip pat paįvairina skonį, todėl košei nereikia tiek daug cukraus ar saldžių sirupų. Šaldytos uogos šiam patiekalui tinka ne prasčiau nei šviežios. Jas galima trumpai pašildyti ir užpilti ant košės kaip tirštesnį padažą.

Taip paruošta avižinė košė tampa praktišku pasirinkimu: viename dubenėlyje susijungia skaidulos, augaliniai riebalai ir antioksidantų šaltiniai. Vis dėlto vien šio patiekalo poveikio cholesterolio rodikliams vertinti nereikėtų atskirai nuo visos mitybos.

Paruošimas iš vakaro taip pat turi privalumų

Jeigu rytais trūksta laiko, avižas galima užpilti pienu ar nesaldintu augaliniu gėrimu ir palikti šaldytuve per naktį. Ryte belieka įmaišyti uogas ir užberti riešutų.

Ilgiau brinkdamos avižos gali sukaupti daugiau atspariojo krakmolo. Jis virškinamas lėčiau ir gali būti palankus cukraus bei cholesterolio kontrolei, tačiau šis poveikis nėra garantuotas kiekvienam žmogui. Rezultatui įtakos gali turėti individuali medžiagų apykaita, bendra mityba ir porcijos dydis.

Ko dar reikia cholesterolio kontrolei

Vienas pusryčių patiekalas nepakeis visos mitybos. Daugiau naudos duoda keli nuoseklūs pasirinkimai:

  • sočiuosius riebalus iš raudonos ir perdirbtos mėsos, sviesto bei kokosų aliejaus keisti alyvuogių ar rapsų aliejumi, avokadais, sėklomis ir riešutais
  • skaidulų šaltinį įtraukti į kiekvieną valgį ar užkandį, renkantis pupeles, avokadus ar maltas linų sėmenis
  • per savaitę sukaupti bent 150 minučių vidutinio intensyvumo fizinio aktyvumo
  • rečiau rinktis produktus, kuriuose daug sočiųjų riebalų

Jeigu cholesterolio kiekis kraujyje aukštas, verta aptarti situaciją su sveikatos priežiūros specialistu. MTL cholesterolis ne visada parodo visą širdies ir kraujagyslių ligų riziką, todėl kai kuriais atvejais papildomai vertinami apolipoproteinas B ar lipoproteinas(a).

Avižų, riešutų ir uogų derinys gali tapti paprastu būdu praturtinti pusryčius. Svarbiausia jį vertinti kaip bendros mitybos dalį, o ne vienintelę priemonę cholesterolio rodikliams keisti.

Geležies šaltiniai ne tik mėsoje: netikėtame penketuke - juodasis šokoladas

Justinas Rimkevičius
-
0
Geležies šaltiniai ne tik mėsoje: netikėtame penketuke - juodasis šokoladas

Geležis svarbi ne tik kraujui. Ji padeda palaikyti energiją, imuninės sistemos veiklą ir normalią pažinimo funkciją, todėl jos trūkumas gali paveikti savijautą gerokai plačiau, nei tikimės.

Augaliniai geležies šaltiniai ypač praverčia tiems, kurie valgo mažiau mėsos arba nori paįvairinti racioną. Vis dėlto sergant mažakraujyste vien mitybos pokyčių gali neužtekti, todėl diagnozavus anemiją reikėtų laikytis gydytojo rekomendacijų.

5 produktai, papildantys racioną geležimi

Skirtingi produktai suteikia nevienodą geležies kiekį, tačiau svarbi ne tik viena porcija. Reguliariai įtraukus augalinius geležies šaltinius į kasdienį maistą, galima surinkti daugiau šio mineralo.

1. Juodasis šokoladas
Maždaug 28 gramų juodojo šokolado, kuriame yra 70-85 procentai kakavos, porcija suteikia apie 3,4 miligramo geležies. Tai sudaro maždaug 19 procentų paros normos.

Tokį šokoladą galima suvalgyti kaip desertą, ištirpinti ir užpilti ant jogurto arba įberti į riešutų ir džiovintų vaisių mišinį. Svarbu rinktis būtent didesnio kakavos kiekio šokoladą, nes jo sudėtis skiriasi nuo pieniškojo.

2. Tofu
Pusė puodelio tofu turi apie 6,5 miligramo geležies. Be to, tai baltymų gausus produktas, tinkantis tiems, kurie ieško augalinės alternatyvos mėsai.

Tofu skonis gana neutralus, todėl jis lengvai perima marinato, padažo ar prieskonių aromatą. Jį galima kepti, skrudinti orkaitėje arba marinuoti sojų padaže ir patiekti vietoje vištienos ar jautienos.

3. Moliūgų sėklos
28 gramų moliūgų sėklų porcija suteikia apie 2,5 miligramo geležies ir maždaug 8,5 gramo augalinių baltymų. Tai patogus pasirinkimas, kai norisi nedidelio, bet maistingo priedo prie patiekalo.

Sėklas galima valgyti vienas, berti ant salotų ar tirštos sriubos. Iš jų pagamintas moliūgų sėklų kremas taip pat gali pakeisti žemės riešutų ar migdolų sviestą.

4. Lęšiai
Pusėje puodelio virtų lęšių yra apie 3 miligramus geležies. Jie taip pat suteikia augalinių baltymų ir skaidulų, todėl yra sotus priedas prie pietų ar vakarienės.

Lęšiai tinka salotų ir grūdų dubenėlių pagrindui. Išvirtus ir apskrudintus juos galima naudoti kaip traškų užkandį arba pabarstą sriuboms ir daržovių patiekalams.

5. Avinžirnių makaronai
Avinžirnių makaronų porcija suteikia apie 30 procentų paros geležies normos. Tikslaus geležies kiekio miligramais šaltinyje nenurodoma, tačiau šis produktas išsiskiria ir augaliniais baltymais bei skaidulomis.

Prie tokių makaronų tinka citrinų skonio pesto arba pomidorų padažas. Šiuose prieduose esantis vitaminas C padeda organizmui geriau pasisavinti augalinės kilmės, arba neheminę, geležį.

Deriniai padeda pasisavinti daugiau geležies

Augalinė geležis organizme pasisavinama ne taip pat kaip geležis iš gyvūninės kilmės produktų. Dėl to naudinga galvoti ne tik apie patį produktą, bet ir apie tai, su kuo jis valgomas.

Prie lęšių ar tofu galima patiekti pomidorų, paprikų, citrusinių vaisių arba kitų vitamino C turinčių produktų. Pavyzdžiui, lęšių salotos su paprika ir citrinų sultimis bus ne tik ryškesnio skonio, bet ir palankesnis derinys geležiai pasisavinti.

Kada vien maisto nepakanka

Nuolatinis nuovargis, silpnumas ar prastesnė savijauta savaime nepatvirtina geležies stokos. Tokius simptomus gali lemti įvairios priežastys, todėl įtariant mažakraujystę reikalingi kraujo tyrimai ir medicininis įvertinimas.

Šie augaliniai geležies šaltiniai nėra gydymo planas ir nepakeičia gydytojo paskirtų preparatų. Jie gali tapti praktiška mitybos dalimi žmonėms, kurie nori dažniau rinktis tofu, lęšius, sėklas ar kitus geležies turinčius produktus.

Geriausias rezultatas priklauso nuo įvairovės. Juodasis šokoladas tinka desertui, sėklos papildo salotas, o tofu, lęšiai ir avinžirnių makaronai gali tapti sočiu pagrindiniu patiekalu.

Šaltiniai

Rytinė kava verčia tulžies pūslę susitraukti - kada tai tampa problema?

Justinas Rimkevičius
-
0
Rytinė kava verčia tulžies pūslę susitraukti - kada tai tampa problema?

Rytinis kavos puodelis veikia ne tik budrumą. Gėrimas skatina tulžies pūslę susitraukti ir išleisti tulžį į virškinimo traktą, todėl kava su tulžies pūsle susijusi kur kas labiau, nei dažnas žmogus įsivaizduoja.

Daugumai žmonių toks poveikis problemų nesukelia. Tačiau esant tulžies akmenims, jautresnei virškinimo sistemai ar pastebėjus skausmą po kavos, į šį kasdienį gėrimą verta pažvelgti atidžiau.

Ką kava daro tulžies pūslei

Tulžies pūslė kaupia kepenyse pagamintą tulžį. Kai virškinimo sistemą pasiekia maistas, ypač riebus, organizmas gauna signalą išleisti tulžį, kuri padeda suvirškinti riebalus.

Kava šį procesą skatina. Ji verčia tulžies pūslę susitraukti, todėl tulžis greičiau patenka į žarnyną. Panašu, kad tokį poveikį turi ne vien kofeinas: panašiai gali veikti ir kava be kofeino. Tai reiškia, kad reikšmės turi ir kiti kavos junginiai.

Ryšys su tulžies akmenimis

Stebėjimo tyrimų duomenimis, reguliarus kavos vartojimas siejamas su mažesne simptominės tulžies akmenligės rizika. Galimas paaiškinimas gana paprastas: dažnesnis tulžies pūslės išsituštinimas neleidžia tulžiai taip lengvai užsistovėti.

Taip pat svarstoma, kad kava gali veikti tulžies rūgščių apykaitą, bilirubino perdirbimą ir kai kuriuos hormonus. Vis dėlto šis ryšys neįrodo priežasties ir pasekmės. Kava nėra vaistas nuo tulžies akmenų ir negarantuoja, kad jų neatsiras.

Didelis kavos kiekis taip pat nėra rekomendacija. Net jei kai kuriuose stebėjimuose žmonės, išgeriantys daugiau nei 6 puodelius per dieną, rečiau susidūrė su simptomine akmenlige, tai nereiškia, kad reikėtų pradėti gerti tiek kavos. Daug kofeino gali pabloginti miegą, sustiprinti nerimą ar sukelti širdies plakimą.

Kada kava gali sukelti skausmą

Jeigu tulžies pūslėje jau yra akmenų, jos susitraukimas kartais gali pastūmėti akmenį į tulžies lataką. Tuomet gali prasidėti tulžies pūslės priepuolis: dažniausiai jaučiamas aštrus arba spaudžiantis skausmas viršutinėje dešinėje pilvo dalyje.

Mokslinių duomenų, kad kava tiesiogiai sukelia tokius priepuolius, nepakanka. Reakcija skiriasi individualiai, tačiau pasikartojančio skausmo ignoruoti nereikėtų. Jei nemalonūs pojūčiai atsiranda po kavos, laikinai sumažinkite jos kiekį ir pasitarkite su gydytoju.

Skubios medicininės pagalbos reikia, jei kartu pasireiškia stiprus nepraeinantis skausmas, karščiavimas, vėmimas ar pagelsta oda ir akių baltymai.

Gėrimai, kurie gali pakeisti kavą

Jei kofeinas netinka arba norisi sumažinti kavos kiekį, nebūtina rinktis saldžių gaiviųjų gėrimų. Jie nėra geras pakaitalas, ypač jei racione cukraus ir taip daug.

  • Vanduo nesuteikia kalorijų ir padeda palaikyti skysčių balansą.
  • Žalioji arbata suteikia kofeino, tačiau jo paprastai yra mažiau nei kavoje.
  • Kava be kofeino išlaiko dalį kavos junginių ir taip pat skatina tulžies pūslės susitraukimą.
  • Nesaldinta žolelių arbata tinka tuomet, kai norisi šilto gėrimo be kofeino.

Mityba svarbesnė už vieną puodelį

Tulžies pūslės savijautą lemia ne vien kava. Kasdienėje mityboje naudinga dažniau rinktis skaidulų turinčius vaisius, daržoves, pupeles, žirnius ir viso grūdo produktus.

Taip pat reikėtų riboti rafinuotus angliavandenius, pridėtinį cukrų, stipriai perdirbtą maistą, riebius kepinius ir dažnai aliejuje keptus patiekalus. Saikingas sveikųjų riebalų, pavyzdžiui, alyvuogių aliejaus ar žuvies, kiekis gali būti mitybos dalis.

Staigus badavimas ir labai griežtos dietos tulžies pūslei nėra palankūs. Geresnis pasirinkimas – reguliarus valgymas, palaipsnis kūno svorio reguliavimas ir fizinis aktyvumas. Į kavą taip pat nereikėtų dėti daug cukraus ar riebios grietinėlės.

Galimos tulžies pūslės valymo ar detoksikacijos procedūros nėra būtinos. Jei kava nesukelia simptomų, vien dėl tulžies pūslės jos dažniausiai atsisakyti nereikia. Tačiau atsiradus skausmui ar kitiems įspėjamiesiems požymiams, svarbiausia ne savarankiškai keisti gėrimus, o išsiaiškinti tikrąją priežastį.

Postbiotikai žarnynui - ar papildai tikrai reikalingi, jei padėti gali maistas?

Justinas Rimkevičius
-
0
Postbiotikai žarnynui - ar papildai tikrai reikalingi, jei padėti gali maistas?

Probiotikai jau seniai tapo įprastu žodžiu, tačiau vis dažniau kalbama ir apie postbiotikus. Jie nėra gyvosios bakterijos. Tai neaktyvūs mikroorganizmai, jų dalys ir medžiagos, susidarančios mikroorganizmams fermentuojant maistą.

Postbiotikai žarnyno sveikatai svarbūs tuo, kad gali prisidėti prie žarnyno barjero ir imuninės sistemos veiklos. Vis dėlto tai nereiškia, kad kiekvienam žmogui reikia skubėti pirkti papildus. Daugeliui pirmiausia verta pasirūpinti įvairesne mityba, fermentuotais produktais ir pakankamu skaidulų kiekiu.

Postbiotikai nėra tas pats, kas probiotikai

Probiotikai yra gyvi mikroorganizmai, o postbiotikai gyvybės nebeturi. Pagal tarptautinį apibrėžimą, postbiotikais laikomi neaktyvių mikroorganizmų ar jų sudedamųjų dalių preparatai, suteikiantys naudą organizmui.

Šiai grupei priskiriamos kai kurios medžiagos, susidarančios žarnyne vykstant fermentacijai. Tarp jų – trumposios grandinės riebalų rūgštys, vitaminai, fermentai ir aminorūgštys. Tačiau vien medžiagos pavadinimo nepakanka. Kad produktas būtų vadinamas postbiotiku, jo nauda turi būti pagrįsta tinkamai atliktais tyrimais.

Maistas skatina jų susidarymą žarnyne

Vienas praktiškiausių būdų palaikyti postbiotikų susidarymą – reguliariai valgyti fermentuotų produktų ir skaidulų. Fermentuotuose maisto produktuose gali būti neaktyvių mikroorganizmų dalių ir jų gaminamų medžiagų. Kai kurie iš jų, pavyzdžiui, jogurtas ar kefyras, dar turi ir gyvųjų bakterijų.

Į racioną galima įtraukti:

  • raugintų kopūstų;
  • kimči;
  • natūralaus jogurto;
  • kefyro;
  • tempeho;
  • miso;
  • kombučos.

Ne mažiau svarbios ir prebiotinės skaidulos. Jos tampa maistu naudingoms žarnyno bakterijoms, o mikroorganizmams skaidant skaidulas susidaro įvairūs šalutiniai junginiai.

  • svogūnai ir česnakai;
  • avižos ir miežiai;
  • migdolai;
  • artišokai;
  • chia ir linų sėmenys;
  • kiaulpienių lapai.

Jeigu tokių produktų racione beveik nėra, jų kiekį geriau didinti palengva. Staigus didelis skaidulų kiekio padidinimas kai kuriems žmonėms gali sukelti pilvo pūtimą ar kitų virškinimo nepatogumų.

Didžiausias dėmesys skiriamas žarnynui ir imunitetui

Šiuo metu daugiausia vilčių siejama su virškinimo ir imuninės sistemos veikla. Postbiotikai gali prisidėti prie žarnyno barjero, kuris padeda neleisti kenksmingoms medžiagoms ir mikroorganizmams patekti į kraujotaką.

Kai kuriuose tyrimuose taip pat nagrinėjamas galimas poveikis alergijos simptomams, su astma susijusiam švokštimui, gliukozės apykaitai, uždegimui, širdies sveikatai ir storosios žarnos ligoms. Tačiau dalis šių duomenų gauta tiriant ląsteles ar gyvūnus, todėl jų negalima automatiškai prilyginti įrodytai naudai žmonėms.

Ar papildai reikalingi kiekvienam?

Vieno atsakymo visiems nėra. Maistas dažniausiai laikomas pirmu pasirinkimu, nes kartu gaunama skaidulų, vitaminų, mineralų ir kitų organizmui reikalingų medžiagų.

Postbiotikų papildai gali suteikti labiau koncentruotą ir pastovesnį konkretaus junginio kiekį. Dėl to juos kartais svarsto žmonės, turintys specifinių virškinimo ar imuninės sistemos nusiskundimų. Vis dėlto tokį pasirinkimą geriausia aptarti su gydytoju arba dietistu.

Šiuo metu nėra visuotinai nustatytos postbiotikų dozės ar vartojimo dažnio. Be to, maisto papildai nėra iš anksto patvirtinami dėl veiksmingumo taip, kaip vaistai. Renkantis produktą svarbu ieškoti nepriklausomo kokybės patikrinimo, aiškios sudėties ir žmonėms atliktų tyrimų, pagrindžiančių konkrečius teiginius.

Maistas pirmiausia, papildai – tik tikslingai

Postbiotikai žarnyno sveikatai nėra priežastis skubėti pirkti naują papildą. Dažniausiai racionaliausia pradėti nuo fermentuotų produktų, skaidulų ir įvairesnės mitybos, o papildus svarstyti tik tada, kai tam yra konkretus poreikis.

Jeigu žmogus turi dirgliosios žarnos sindromą, dažnai serga ar gyvena su imunine būkle, sprendimą reikėtų priimti individualiai. Ypač svarbu įvertinti vartojamus vaistus, sveikatos būklę, produkto sudėtį ir tai, ar jo nauda iš tiesų pagrįsta klinikiniais tyrimais.

Šaltiniai

Jogurtą valgote ryte? Žarnynui svarbiau visai ne laikas

Justinas Rimkevičius
-
0
Jogurtą valgote ryte? Žarnynui svarbiau visai ne laikas

Jogurtą dažnas renkasi pusryčiams, tačiau rytas nėra vienintelis tinkamas metas juo mėgautis. Žarnyno sveikatai jis gali būti naudingas ir kaip popietės užkandis, ir kaip lengvas pasirinkimas po vakarienės.

Svarbiau ne laikrodis, o reguliarumas, produkto sudėtis ir tai, su kuo jogurtą valgote. Jo sudėtyje yra gyvųjų bakterijų kultūrų, baltymų ir kalcio, todėl šį pieno produktą lengva pritaikyti įvairiai mitybai.

Laikas nėra toks svarbus, kaip atrodo

Jogurtą galima valgyti ryte, tarp pagrindinių valgymų arba vakare. Nėra vienos valandos, kuri būtų pranašesnė už visas kitas, todėl geriausia rinktis tokį metą, kai jogurtą patogu įtraukti į savo mitybą.

Pieno matrica taip pat padeda gyvosioms bakterijoms išlikti atsparioms skrandžio rūgščiai. Vis dėlto jų kiekis ir rūšys skirtinguose produktuose gerokai skiriasi, todėl vien užrašo „probiotinis“ ne visada pakanka.

Gyvosios kultūros skiriasi pagal produktą

Jogurtas gaminamas pieno rūgšties fermentacijos būdu. Dažniausiai naudojamos Streptococcus, Lactobacillus, Lactococcus ir Leuconostoc kultūros, o kai kuriuose produktuose papildomai randama Bifidobacterium rūšių.

Renkantis jogurtą galima ieškoti ženklo „Live & Active Cultures“. Jis nurodo, kad pagaminus produktą jame buvo bent 100 milijonų gyvųjų kultūrų viename grame. Dar daugiau informacijos suteikia etiketė, kurioje išvardytos konkrečios bakterijų padermės, pavyzdžiui, Lactobacillus acidophilus, Bifidobacterium lactis ar Lactobacillus casei.

Kai kurios Lactobacillus ir Bifidobacterium rūšys siejamos su geresniu laktozės virškinimu. Dėl to dalis žmonių, kurie sunkiau toleruoja pieną, jogurtą toleruoja lengviau. Tam tikros Bifidobacterium padermės taip pat siejamos su retesniu vidurių užkietėjimu.

Reguliarumas svarbesnis už vieną porciją

Vienkartinis jogurto valgymas žarnyno mikroorganizmų visam laikui nepakeičia. Dalis bakterijų virškinamajame trakte aptinkama tik laikinai, todėl palaipsniui pasišalina.

Dėl šios priežasties jogurtą naudinga valgyti reguliariai, pavyzdžiui, kasdien arba kas antrą dieną. Toks paprastas ritmas leidžia nuolat papildyti mitybą gyvosiomis kultūromis, nors tai nereiškia, kad vien jogurtas išspręs visus virškinimo sutrikimus.

Jogurtą papildykite skaidulomis

Jogurtas žarnyno sveikatai tampa dar įdomesnis, kai derinamas su prebiotinių skaidulų turinčiais produktais. Šios skaidulos nevirškinamos plonojoje žarnoje, todėl pasiekia storąją žarną, kur jas fermentuoja joje gyvenančios bakterijos.

  • uogos ir bananai;
  • avižos ir kviečių gemalai;
  • linų sėmenys ir riešutai;
  • pomidorai ir svogūnai.

Kai kuriuose jogurtuose papildomai būna inulino arba FOS skaidulų. Vis dėlto jautresnį virškinimą turintiems žmonėms jų kiekį geriau didinti pamažu, nes staigus skaidulų padidėjimas gali sukelti pilvo pūtimą.

Kaip išsirinkti geresnį jogurtą

Kasdieniam vartojimui dažniausiai tinka natūralus, nesaldintas jogurtas. Saldumo galima suteikti vaisiais, uogomis ar nedideliu kiekiu medaus.

Jeigu renkatės jau pasaldintą produktą, pravartu patikrinti etiketę ir ieškoti tokio, kuriame vienai porcijai tenka ne daugiau kaip 5-10 gramų pridėtinio cukraus. Didesnis cukraus kiekis gali paversti jogurtą labiau desertu nei subalansuotu užkandžiu.

Graikiško tipo jogurtas yra nusunktas, todėl jame dažnai būna daugiau baltymų ir koncentruotų gyvųjų kultūrų nei įprastame jogurte. Renkantis svarbu vertinti ne tik užrašą ant pakuotės, bet ir cukraus kiekį, bakterijų kultūras bei tai, ar produktas jums malonus ir lengvai virškinamas.

Taigi jogurtą galima valgyti tada, kai jis patogiausiai įsilieja į jūsų valgymo ritmą. Žarnynui daugiau naudos duos reguliarus pasirinkimas, gyvosios kultūros ir skaidulų turintys priedai, o ne griežtai nustatyta valgymo valanda.

Svoris auga be aiškios priežasties? 4 kūno signalai, kurių neignoruokite

Justinas Rimkevičius
-
0
Svoris auga be aiškios priežasties? 4 kūno signalai, kurių neignoruokite

Svoris pamažu auga, nors valgote ir judate taip pat, kaip anksčiau? Tokį pokytį kartais lydi lėtėjančios medžiagų apykaitos požymiai, tačiau vien metabolizmas ne visada būna pagrindinė priežastis.

Medžiagų apykaita apima energijos pavertimą kūno veiklai, raumenų, kaulų ir kitų audinių kūrimui bei atsinaujinimui. Bazine medžiagų apykaita vadinamas energijos kiekis, kurį kūnas sunaudoja ramybės būsenoje.

Metabolizmas keičiasi ne per vieną dieną

Su amžiumi energijos poreikis gali palaipsniui mažėti, ypač tuomet, kai netenkama raumenų masės. Vis dėlto tai nereiškia, kad medžiagų apykaita staiga sustoja ar smarkiai sutrinka.

Raumenys sunaudoja daugiau energijos nei riebalinis audinys, todėl jų mažėjimas turi įtakos tam, kiek kalorijų kūnas sudegina ramybės metu. Prie svorio augimo taip pat gali prisidėti didesnės porcijos, dažnesnis užkandžiavimas, alkoholis, mažesnis fizinis aktyvumas ar hormonų pokyčiai.

4 pokyčiai, kurių nereikėtų ignoruoti

1. Svoris didėja be aiškios priežasties
Jeigu kūno svoris pamažu auga nepakeitus mitybos ir fizinio aktyvumo, viena iš galimų priežasčių yra mažesnis energijos sunaudojimas. Tačiau prieš kaltinant medžiagų apykaitą verta kelias savaites stebėti porcijų dydį, užkandžius, gėrimus ir kasdienį judėjimą.

2. Mažėja jėga ir raumenų ryškumas
Silpnėjantys raumenys ar sumažėjusi jų apimtis gali reikšti, kad organizmas praranda dalį aktyviosios masės. Labai griežtos, mažai kalorijų turinčios dietos šią problemą gali dar labiau pagilinti, ypač jei kartu neatliekami jėgos pratimai.

Mažinant svorį ir norint išsaugoti raumenis, rekomenduojamas saikingas kalorijų deficitas, pasipriešinimo pratimai ir pakankamas baltymų kiekis. Šaltinio medžiagoje nurodomas orientyras – 1,2-1,6 g baltymų vienam kilogramui kūno svorio per parą.

3. Keičiasi kūnas perimenopauzės ar menopauzės metu
Mažėjant estrogenų kiekiui, gali keistis apetitas, energijos reguliavimas, riebalų pasiskirstymas ir raumenų būklė. Dėl to daliai moterų riebalai labiau kaupiasi pilvo srityje, o raumenų masę išlaikyti tampa sunkiau.

Raumenims palaikyti naudingi jėgos pratimai bent 2 kartus per savaitę. Kai kuriais atvejais pakaitinė hormonų terapija kartu su progresyviomis pasipriešinimo treniruotėmis taip pat padeda išsaugoti raumenis, tačiau dėl jos būtina tartis su gydytoju.

4. Atsiranda nuovargis, šalčio pojūtis ar vidurių užkietėjimas
Nuolatinis nuovargis, jautrumas šalčiui, sausa oda, svorio augimas ir vidurių užkietėjimas gali būti susiję su sulėtėjusia skydliaukės veikla. Tokiu atveju skydliaukė pagamina per mažai hormonų T4 ir T3, kurie dalyvauja reguliuojant medžiagų apykaitą.

Šie simptomai būdingi ne tik hipotirozei, todėl savarankiškai diagnozuoti ligos nereikėtų. Jei keli požymiai išlieka, ypač moterims ir vyresniems žmonėms, verta kreiptis į gydytoją ir atlikti reikalingus tyrimus.

Raumenis saugo ne vien treniruotės

Judėjimas per dieną taip pat svarbus kaip suplanuota treniruotė. Ėjimas pėsčiomis, lipimas laiptais, automobilio pastatymas toliau nuo tikslo ir trumpas 10 minučių pasivaikščiojimas po valgio didina kasdienio judėjimo metu sunaudojamos energijos kiekį.

Baltymai padeda palaikyti raumenų masę, be to, jų virškinimui organizmas sunaudoja daugiau energijos nei riebalams ar angliavandeniams. Vis dėlto valgant nereikėtų pamiršti skaidulų turinčių angliavandenių ir kokybiškų riebalų.

Maži pakeitimai padeda atskleisti tikrąją priežastį

Pusryčiai, kuriuose yra baltymų, daug skaidulų turinčių angliavandenių ir gerųjų riebalų, kai kuriems žmonėms padeda išvengti didelių alkio svyravimų bei persivalgymo vėliau. Siūloma pavalgyti maždaug per pirmą valandą nuo pabudimo, jei toks režimas žmogui tinka.

Jeigu svoris didėja nepastebimai, kelias savaites galima žymėtis maistą, užkandžius, alkoholį ir porcijų dydį. Toks stebėjimas dažnai parodo pokyčius, kurių valgant automatiškai nepastebime.

Lėtėjančios medžiagų apykaitos požymiai dažniausiai atsiranda palaipsniui. Raumenų stiprinimas, daugiau judėjimo, pakankamas baltymų kiekis ir laiku įvertinti sveikatos pokyčiai padeda geriau suprasti, kas iš tiesų vyksta organizme.

Kodėl pasukus laikrodį jaučiamės išsekę? 4 būdai greitai atgauti jėgas

Justinas Rimkevičius
-
0
Kodėl pasukus laikrodį jaučiamės išsekę? 4 būdai greitai atgauti jėgas

Po laikrodžių pasukimo vieni žmonės vakare dar nejaučia mieguistumo, o ryte prabunda gerokai anksčiau, nei norėtų. Miegas gali išsiderinti todėl, kad laikrodis pasikeičia iškart, o vidinis organizmo ritmas prisitaiko lėčiau.

Šį ritmą reguliuoja cirkadinė sistema, padedanti suderinti budrumą, nuovargį ir miego laiką. Jai ypač svarbūs šviesos signalai, todėl pirmosiomis dienomis po laiko pakeitimo verta atkreipti dėmesį ne tik į tai, kada gulamės, bet ir į vakaro bei ryto aplinką.

Vakare rinkitės prislopintą šviesą

Ryški šviesa vakare smegenims siunčia signalą, kad dar ne laikas ilsėtis. Dėl to melatonino, su mieguistumu susijusio hormono, gamyba gali prasidėti vėliau, o užmigti tampa sunkiau.

Likus kelioms valandoms iki miego verta sumažinti kambario apšvietimą, pritemdyti lempas ir nenustatyti telefono ekrano maksimalaus ryškumo. Miegamajame taip pat reikėtų vengti nereikalingos šviesos. Net jei atrodo, kad ji netrukdo, tamsesnė aplinka kūnui aiškiau signalizuoja, jog prasidėjo poilsio metas.

Dienos šviesą gaukite tinkamu metu

Šviesa yra vienas stipriausių signalų, padedančių iš naujo suderinti biologinį laikrodį. Tačiau svarbu ne tik išeiti į lauką, bet ir pasirinkti tinkamą paros laiką.

Po rudens laikrodžių pasukimo ryški šviesa labai anksti ryte nebūtinai bus geriausias pasirinkimas, ypač jei žmogus ir taip pradeda busti per anksti. Geriau dienos šviesos gauti įprastu kėlimosi metu, per pietus arba pirmoje dienos pusėje. Tam tinka trumpas pasivaikščiojimas, pietūs lauke ar kelionė pėsčiomis.

Vakare situacija kitokia. Ryški šviesa tuo metu gali nukelti mieguistumo pradžią, todėl vakarą geriau leisti ramesniame, ne tokiame ryškiame apšvietime.

Laikykitės panašaus miego režimo

Papildoma valanda po laikrodžių atsukimo gali sukurti įspūdį, kad savaitgalį galima visiškai pakeisti miego laiką. Vis dėlto dideli svyravimai dažnai tik dar labiau apsunkina prisitaikymą.

Stenkitės eiti miegoti ir keltis panašiu metu, taip pat nekompensuokite prasto nakties miego labai ilgu snaudimu dieną. Panašus ritmas padeda organizmui greičiau suprasti, kada prasideda aktyvus laikas, o kada reikėtų ruoštis poilsiui.

Jeigu atsigulus miegas neateina, nereikia ilgai vartytis lovoje ir tikrinti laikrodžio. Geriau atsikelti, pasirinkti ramią veiklą prie blankios šviesos ir į lovą grįžti tada, kai vėl pajusite mieguistumą.

Popietinę kavą gerkite apdairiai

Kai po laiko pakeitimo dieną ima trūkti energijos, kava atrodo kaip greitas sprendimas. Tačiau kofeinas organizme išlieka ilgiau, nei trunka juntamas žvalumo poveikis, todėl vėlyvas puodelis gali pabloginti nakties miegą.

Viename kontroliuojamame tyrime su 23 vyrais nustatyta, kad 400 miligramų kofeino dozė, suvartota likus iki 12 valandų iki miego, turėjo įtakos miego rodikliams. Tai nebūtinai reiškia, kad kiekvienam žmogui reikia visiškai atsisakyti popietinės kavos, tačiau jautresniems žmonėms paskutinį kofeino turintį gėrimą geriau rinktis anksčiau.

Miegą taip pat gali apsunkinti alkoholis. Nors iš pradžių jis kai kuriems žmonėms sukelia mieguistumą, nakties poilsis gali tapti ne toks vientisas.

Kada miego sutrikimai reikalauja daugiau dėmesio

Kelios prastesnio miego naktys po laikrodžių pasukimo dažniausiai nėra neįprastos. Organizmui reikia laiko prisitaikyti prie naujo šviesos ir veiklos ritmo, todėl pirmosiomis dienomis gali pasikeisti užmigimo arba prabudimo laikas.

Jeigu sunkumai tęsiasi ilgiau, dažnai kartojasi, dieną jaučiatės labai mieguisti arba miego problemos trukdo darbui ir savijautai, reikėtų pasitarti su gydytoju. Laiko pakeitimas gali tik išryškinti anksčiau nepastebėtą miego sutrikimą, tačiau ne visada būna vienintelė jo priežastis.

Šaltiniai

Lietuviškas augalas, lenkiantis citriną: atstato jėgas ir stiprina imunitetą

Justinas Rimkevičius
-
0
Lietuviškas augalas, lenkiantis citriną: atstato jėgas ir stiprina imunitetą

Siauralapis gaurometis, dar vadinamas ožkarože, daugeliui pažįstamas kaip lietuviška žolelių arbata, savo skoniu primenanti juodąją arbatą, tačiau neturinti kofeino. Dėl to ji dažnai pasirenkama kaip vakaro gėrimas arba alternatyva kavai.

Vis dėlto apie šį augalą skleidžiama nemažai pernelyg drąsių pažadų. Siauralapio gauromečio arbatoje iš tiesų yra įdomių augalinių junginių, tačiau tai nereiškia, kad ji gydo vėžį, valo organizmą nuo sunkiųjų metalų ar gali pakeisti gydytojo paskirtą gydymą.

Kas iš tikrųjų slypi gauromečio lapuose

Gauromečio lapuose aptinkama polifenolių, flavonoidų ir kitų fenolinių junginių. Tarp dažniausiai minimų medžiagų yra oenoteinas B, rutinas, kvercetinas, kavos ir chlorogeno rūgštys.

Šie junginiai laboratoriniuose tyrimuose pasižymėjo antioksidaciniu ir priešuždegiminiu aktyvumu. Tačiau laboratorijoje stebimas poveikis ląstelėms ar ekstraktui nėra tas pats, kas įrodytas gydomasis poveikis žmogui. Dabartiniai tyrimai vis dar riboti, o patikimų klinikinių duomenų apie daugumą internete minimų naudų trūksta.

Kuo ši arbata gali būti patraukli

1. Ji neturi kofeino
Gauromečio lapų arbata gaminama ne iš arbatmedžio lapų, todėl joje natūraliai nėra kavoje ir juodojoje arbatoje esančio kofeino. Dėl to ją galima rinktis tada, kai norisi šilto gėrimo be stimuliuojančio poveikio.

2. Joje yra augalinių polifenolių
Polifenoliai yra natūralūs augalų junginiai, randami įvairiose daržovėse, uogose, vaisiuose ir žolelėse. Gauromečio sudėtis priklauso nuo augavietės, augalo dalies, džiovinimo ir apdorojimo būdo.

3. Fermentacija keičia arbatos savybes
Fermentuojant lapus pasikeičia jų skonis, kvapas ir kai kurių polifenolių kiekiai. Tyrimai rodo, kad fermentacijos trukmė gali keisti augalinės žaliavos cheminę sudėtį, tačiau nėra pagrindo teigti, kad trumpiau fermentuota arbata automatiškai turi daugiau „vaistinių savybių“.

4. Ji tradiciškai vartojama šlapimo sistemos negalavimams
Europos vaistų agentūros vertinimu, Epilobium genties augalinė žaliava tradiciškai vartojama esant tam tikriems apatinių šlapimo takų simptomams, taip pat su gerybiniu prostatos padidėjimu susijusiems negalavimams. Tai reiškia tradicinį vartojimą, o ne įrodymą, kad arbata išgydo prostatitą, prostatos ligas ar inkstų akmenis.

Kur reikėtų sustoti

Gauromečio arbatai kartais priskiriama itin daug savybių: esą ji stiprina imunitetą, normalizuoja kraujospūdį, gydo skrandžio opas, naikina virusus, mažina temperatūrą, valo kraują ir net veikia piktybinius auglius. Tokie teiginiai nėra patikimai pagrįsti žmonių klinikiniais tyrimais.

Ypač atsargiai reikėtų vertinti pažadus apie vėžio gydymą, radiacinio užteršimo šalinimą, sunkiųjų metalų pašalinimą ar „detoksikaciją“. Arbata negali pakeisti onkologinio, infekcijų, kraujospūdžio ar virškinimo ligų gydymo.

Taip pat nereikėtų kartoti teiginio, kad gauromečio lapuose vitamino C yra 6-7 kartus daugiau nei citrinose. Tokiam palyginimui būtina nurodyti konkrečias tyrimo sąlygas, žaliavos būklę ir matavimo metodą, o patikimų universalių duomenų, leidžiančių taip apibendrinti, nepakanka.

Kaip ją gerti saugiau

Gauromečio arbatą galima vertinti kaip įprastą žolelių gėrimą, o ne kaip stiprų vaistinį preparatą. Renkantis savarankiškai rinktą žaliavą svarbu žinoti, kur augalas buvo surinktas, ar vieta nebuvo užteršta ir ar lapai tinkamai išdžiovinti.

Jeigu arbata geriama dėl konkrečių simptomų, pavyzdžiui, skausmingo šlapinimosi, kraujo šlapime, karščiavimo, šlapimo susilaikymo ar stiprėjančių pilvo skausmų, delsti nereikėtų. Tokiais atvejais pirmiausia reikalinga gydytojo konsultacija, o ne bandymas simptomus slopinti vien žolelių arbata.

Siauralapio gauromečio arbata gali būti malonus, kofeino neturintis gėrimas, kuriame randama įvairių augalinių junginių. Tačiau jos vieta yra subalansuotoje mityboje ir kasdieniuose gėrimuose, o ne ligų gydymo teiginiuose.

Šaltiniai

Netikėtas derinys ant stalo: užkandis su rikota, kumpiu ir abrikosų džemu

Rūta Mickevičienė
-
0
Netikėtas derinys ant stalo: užkandis su rikota, kumpiu ir abrikosų džemu

Šie maži užkandžiai iš pirmo žvilgsnio atrodo skirti šventiniam stalui, tačiau jų skonis puikiai tinka ir paprastesniam rudens vakarui. Traški duonelė, švelni rikota, saldus abrikosų džemas, sūrus prosciutto ir pistacijos sukuria derinį, kuriame netrūksta nei tekstūros, nei skonio.

Didžiausias šio recepto privalumas – nedidelis ingredientų sąrašas ir labai paprastas surinkimas. Rikotos užtepėlę su džemu paruošite vos sumaišę 2 produktus, o likusius ingredientus tereikės gražiai sudėti ant apskrudusios duonelės.

Ingredientai 12 užkandžių

  • apie pusė prancūziško batono;
  • 170 g rikotos sūrio;
  • 2 arbatiniai šaukšteliai su kaupu abrikosų džemo;
  • 70 g prosciutto kumpio;
  • saujelė sūdytų pistacijų;
  • žalumynų papuošimui, nebūtina;
  • šlakelis aliejaus duonelei, nebūtina.

Gaminimo eiga

1. Prancūzišką batoną supjaustykite riekelėmis. Jei norite, jas lengvai apšlakstykite aliejumi ir paskrudinkite orkaitėje arba karšto oro gruzdintuvėje, kol krašteliai gražiai apskrus. Aliejus nėra būtinas, tačiau suteikia duonelei papildomo traškumo.

2. Kol duonelė skrunda, paruoškite užtepėlę. Rikotos sūrį sudėkite į dubenėlį, įmaišykite abrikosų džemą ir masę lengvai permaišykite. Nebūtina siekti visiškai vientiso kremo – gražiai atrodo, kai lieka matyti šviesios rikotos ir ryškesnės džemo dalys.

3. Ant kiekvienos atvėsusios ar dar šiltos duonelės užtepkite dosnų rikotos ir abrikosų džemo sluoksnį. Užtepėlės nereikėtų paskirstyti pernelyg plonai, nes būtent ji suteikia užkandžiams kremiškumo ir subalansuoja traškią duonelę.

4. Prosciutto kumpį suplėšykite mažesniais gabalėliais. Kiekvieną jų galima lengvai suglamžyti ir uždėti ant užtepėlės – taip užkandžiai atrodys puošniau, o kumpis neslys nuo duonelės.

5. Sūdytas pistacijas pasmulkinkite peiliu. Jomis apibarstykite paruoštus užkandžius, kad kiekvienas kąsnis turėtų malonų traškesį ir sūrumo akcentą.

6. Jei norite, užkandžius papuoškite smulkiais žalumynais. Jie suteiks daugiau spalvos, tačiau nėra būtini, todėl receptą galima ruošti ir be jų.

Skonis slypi kontrastuose

Šio recepto pagrindas – skirtingų skonių ir tekstūrų derinys. Švelni rikota sušvelnina sūrų prosciutto, o abrikosų džemas suteikia saldumo, kuris dera ne tik su sūriu, bet ir su sūdytomis pistacijomis.

Traški duonelė čia taip pat atlieka svarbų vaidmenį. Ji suteikia užkandžiui tvirtą pagrindą ir maloniai kontrastuoja su minkšta užtepėle. Dėl šios priežasties rikotos užtepėlė su džemu tampa ne tik skani, bet ir maloni valgyti dėl skirtingų tekstūrų.

Kaip patiekti

Šiuos užkandžius gražiausia sudėti į serviravimo indą ir patiekti netrukus po surinkimo, kol duonelė išlieka traški. Jie tiks prie jaukaus vakaro stalo, nedidelio susibūrimo arba tada, kai norisi pasiūlyti svečiams ką nors įdomesnio nei įprasti sumuštiniai.

Jei ruošiate didesniam būriui, duonelę ir užtepėlę galima pasiruošti atskirai, o prosciutto bei pistacijas uždėti prieš pat patiekiant. Taip lengviau išsaugoti traškumą ir gražų užkandžių vaizdą.

Mažos recepto variacijos

Šiame recepte svarbiausia išlaikyti saldaus, sūraus ir traškaus derinį. Todėl abrikosų džemą galima palikti pagrindiniu skonio akcentu, o žalumynus naudoti tik dėl spalvos.

Jei norisi ryškesnio riešutų skonio, pistacijas galima smulkinti stambiau, kad jų gabalėliai labiau jaustųsi kandant. O jei mėgstate subtilesnį rezultatą, jas susmulkinkite smulkiau ir berkite nedideliu sluoksniu ant viršaus.

Chemoterapijos metu šie 5 papildai gali pakenkti - ką būtina aptarti su onkologu?

Justinas Rimkevičius
-
0
Chemoterapijos metu šie 5 papildai gali pakenkti - ką būtina aptarti su onkologu?

Gydymo metu norisi padaryti viską, kas padėtų organizmui sustiprėti. Vis dėlto papildai chemoterapijos metu ne visada yra nekaltas pasirinkimas. Kai kurie jų gali keisti vaistų veikimą, sustiprinti nepageidaujamus reiškinius arba nesuteikti laukiamos naudos.

Onkologai pabrėžia, kad prieš pradedant, nutraukiant ar keičiant bet kokio papildo vartojimą būtina pasitarti su gydymo komanda. Tai taikoma ir produktams, kuriuos žmogus vartojo dar iki diagnozės.

Jonažolė keičia kai kurių vaistų skaidymą

1. Jonažolė
Jonažolės preparatai dažnai pasirenkami nuotaikai ar miegui gerinti, tačiau jie gali sąveikauti su daugeliu vaistų. Šis augalas gali pagreitinti kai kurių priešvėžinių vaistų skaidymą, todėl jų kiekis kraujyje sumažėja, o gydymas gali tapti mažiau veiksmingas.

Jonažolė taip pat gali sąveikauti su kitais vartojamais vaistais. Todėl gydytojui reikia pasakyti ne tik apie kapsules ar tabletes, bet ir apie arbatas, lašus bei augalinius mišinius.

Antioksidantai nėra automatiškai saugūs

2. Didelės antioksidantų dozės
Vitaminai A, C ir E, beta karotenas bei kofermentas Q10 organizmui reikalingi, tačiau chemoterapijos metu jų poveikis nėra toks paprastas. Dalis vaistų veikia sukeldami oksidacinį stresą, kuris pažeidžia vėžines ląsteles. Dėl to didelės antioksidantų dozės teoriškai gali susilpninti kai kurių vaistų poveikį.

Rizika priklauso nuo konkretaus gydymo, vėžio rūšies, papildo sudėties ir dozės. Todėl antioksidantų papildų nereikėtų pradėti vartoti savo nuožiūra, net jei jie reklamuojami kaip naudingi imuninei sistemai.

Ginkmedis gali sustiprinti nepageidaujamus reiškinius

3. Ginkmedis
Ginkmedžio preparatai dažniausiai vartojami atminčiai ar kraujotakai gerinti. Tačiau jų sudėtyje esančios medžiagos gali veikti fermentus, dalyvaujančius vaistų skaidyme.

Dėl to kai kurių vaistų kiekis organizme gali padidėti ir sustiprėti toksinio poveikio rizika. Chemoterapijos metu ginkmedžio reikėtų vengti tol, kol jo suderinamumą įvertins onkologas.

Acetil-L-karnitinas ne visada padeda nervams

4. Acetil-L-karnitinas
Ši karnitino forma buvo nagrinėjama dėl chemoterapijos sukelto periferinių nervų pažeidimo. Jis gali pasireikšti rankų ar pėdų tirpimu, dilgčiojimu ir skausmu.

Vis dėlto nauda nebuvo nuosekliai patvirtinta, o kai kuriais atvejais acetil-L-karnitinas gali sustiprinti tirpimą. Atsiradus naujiems ar stiprėjantiems nervų simptomams, apie juos reikia pranešti gydymo komandai, o ne savarankiškai rinktis papildą.

Geležis reikalinga tik nustačius trūkumą

5. Geležies preparatai
Geležis būtina hemoglobinui gaminti, tačiau jos papildomai reikia ne kiekvienam pacientui. Be reikalo vartojama geležis gali kauptis organizme ir sukelti papildomų problemų.

Mažakraujystė gydymo metu pasitaiko dažnai, tačiau ją ne visada lemia geležies stoka. Sprendimą dėl geležies vartojimo turėtų lemti kraujo tyrimai, ligos istorija ir gydytojo vertinimas. Kartais reikalingas visai kitas gydymas.

Saugumą stiprina ne vien papildai

Gydymo metu daugiau naudos dažnai suteikia ne naujas preparatas, o tinkamai parinkta kasdienė priežiūra. Jei žmogus pajėgia, naudinga išlikti fiziškai aktyviam, skysčius vartoti pagal gydytojo nurodymus ir rinktis nedidelius, dažnesnius valgymus, kuriuose netrūksta kalorijų bei baltymų.

  • Jei sunku valgyti, kreipkitės į onkologinės mitybos specialistą.
  • Vemiant ar viduriuojant skysčių poreikis gali padidėti.
  • Sergant širdies ar inkstų ligomis, skysčių kiekį būtina derinti su gydytoju.
  • Nuovargį ir nuotaikos pablogėjimą kai kuriems žmonėms palengvina lengvas judėjimas.

Papildai chemoterapijos metu turėtų būti vertinami individualiai. Saugiausia gydymo komandai pateikti visų vartojamų produktų sąrašą, įskaitant vitaminus, žoleles ir nereceptinius preparatus.

123...6631 iš 663 psl.