Vynuogės yra saldžios, tačiau jų vertė neapsiriboja angliavandeniais. Jose yra daug vandens, kalio, skaidulų ir įvairių augalinių medžiagų. Tamsiose vynuogėse randama antocianinų, flavonoidų, fenolio rūgščių ir resveratrolio.
Kita medalio pusė – cukrų kiekis. 100 gramų šviežių raudonųjų arba žaliųjų vynuogių yra apie 15,5 gramo cukrų. Todėl kalbant apie vynuogių naudą ir žalą svarbus ne tik pats vaisius, bet ir suvalgomas kiekis.
Kuo naudingos vynuogės?
Vienas įdomesnių vynuogių komponentų yra polifenoliai. Tai augalinės medžiagos, kurių ypač gausu tamsesnėse vynuogėse.
Raudonųjų ir juodųjų vynuogių odelėse yra antocianinų, suteikiančių joms spalvą. Odelėje taip pat randama resveratrolio, o sėklose – proantocianidinų.
Vynuogių polifenoliai siejami su galimu teigiamu poveikiu kai kuriems širdies ir kraujagyslių ligų rizikos rodikliams. Pateiktame šaltinyje išskiriama kraujagyslių sienelių funkcija, tačiau poveikis gali skirtis priklausomai nuo suvartojamo produkto ir kiekio.
Vynuogės suteikia ir kitų maistinių medžiagų. 100 gramų šviežių vynuogių yra maždaug:
69 kcal
18,1 g angliavandenių
15,5 g cukrų
0,9 g skaidulų
0,7 g baltymų
Apie 80 proc. vandens
Didelis vandens kiekis yra dar viena priežastis, kodėl šviežios vynuogės skiriasi nuo koncentruotų jų produktų, pavyzdžiui, razinų.
Tamsios ar šviesios – kurios geresnės?
Vienareikšmiškai rinktis tik vienos spalvos vynuogių nereikia. Tamsios veislės išsiskiria didesniu pigmentų, pirmiausia antocianinų, kiekiu. Šviesiose vynuogėse augalinių medžiagų sudėtis kitokia.
Todėl ir žalios, ir raudonos ar juodos vynuogės gali būti įvairios mitybos dalis. Skiriasi jų augalinių junginių sudėtis, tačiau vien spalva nepasako visos maistinės vertės.
Kodėl vynuogės ir jų sultys nėra tas pats?
Suvalgyti saują vynuogių ir išgerti didelę stiklinę vynuogių sulčių nėra tas pats.
Visame vaisiuje išlieka natūrali jo struktūra ir skaidulos. Pasaulio sveikatos organizacija neskaldytus vaisius įtraukia į sveikos mitybos rekomendacijas, o vaisių sultyse esančius cukrus priskiria laisviesiems cukrams, kurių kiekį rekomenduojama riboti.
Dėl to renkantis tarp vynuogių ir jų sulčių pirmenybę verta teikti pačioms uogoms.
Kam vynuogių geriau nepadauginti?
Didžiausias dėmesys tenka cukrų ir angliavandenių kiekiui. Vynuogės gali padidinti gliukozės kiekį kraujyje, todėl sergant diabetu reikia atsižvelgti į porciją ir bendrą per dieną suvartojamų angliavandenių kiekį.
Tai nereiškia, kad sergant diabetu vynuogių būtina atsisakyti. Reikšmės turi gydymas, individuali reakcija į maistą ir visas mitybos planas. Jei angliavandeniai skaičiuojami, vynuoges reikia įtraukti į bendrą jų kiekį.
Porcijas verta stebėti ir kontroliuojant kūno svorį. Dar daugiau dėmesio reikia skirti koncentruotiems produktams iš vynuogių – razinoms, sultims, misai ar uogienei, nes su jais galima lengviau suvartoti didesnį cukrų kiekį.
Atskiras klausimas yra maži vaikai. Visa vynuogė gali kelti užspringimo pavojų, todėl vaikams jos turi būti pateikiamos pagal amžių saugiu būdu.
Vynuogių nauda ir žala galiausiai priklauso nuo bendros mitybos ir suvalgomo kiekio. Šviežios vynuogės suteikia vandens, skaidulų, kalio ir polifenolių, tačiau didelės porcijos kartu reiškia ir didesnį angliavandenių bei cukrų kiekį.
Braškių ir jogurto pyragas gali būti paruoštas visai be orkaitės. Šiame recepte tradicinį keptą pagrindą pakeičia graikiniai riešutai ir datulės, o braškių bei jogurto sluoksnis sutvirtinamas agaru. Aktyvus paruošimas užtrunka apie 24 minutes, tačiau pyragui dar reikės bent 4 valandų šaldytuve.
Pagal pateiktą receptą gaunamos 8 porcijos. Vienoje porcijoje yra apie 220 kcal, 6 g baltymų, 24 g angliavandenių, 11 g riebalų ir 4 g skaidulų. Maistinė vertė yra apytikslė ir gali keistis priklausomai nuo pasirinktų produktų.
Braškių ir jogurto pyragui reikės
Pagrindui:
1 puodelio graikinių riešutų
1 puodelio datulių, prieš tai 2 valandas mirkytų vandenyje
Braškių ir jogurto sluoksniui:
4 nesaldintų ožkos pieno arba sojų jogurtų
1 kg braškių
1 žiupsnelio vanilės
1 arbatinio šaukštelio cinamono
50 g ksilitolio arba kokosų cukraus
150 ml augalinio gėrimo
5 g agaro
Kaip paruošti pyragą
Graikinius riešutus sumalkite iki smulkių trupinių. Sudėkite nusausintas datules ir dar kartą sumalkite, kol susidarys lipni masė
Riešutų ir datulių masę paskirstykite išardomoje pyrago formoje. Rankomis arba mentele ją prispauskite prie dugno
Braškes sutrinkite su ksilitoliu arba kokosų cukrumi. Sudėkite jogurtą, vanilę bei cinamoną ir išmaišykite iki vientisos masės
Augalinį gėrimą supilkite į puodą ir užvirinkite. Suberkite agarą ir virkite 3 minutes nuolat maišydami
Puodą nukelkite nuo kaitros, supilkite paruoštą braškių ir jogurto masę bei gerai išmaišykite
Gautą masę užpilkite ant riešutų ir datulių pagrindo
Palikite pyragą atvėsti iki kambario temperatūros, tada dėkite į šaldytuvą bent 4 valandoms
Kodėl naudojamas agaras?
Agaras yra augalinės kilmės stingdiklis, išgaunamas iš jūros dumblių. Šiame recepte jis atlieka želatinos funkciją ir leidžia braškių bei jogurto sluoksniui sustingti be kepimo.
Agarą reikia trumpai pavirti skystyje, kad jis pradėtų veikti. Recepte naudojami 5 g, tačiau konkretus kiekis gali priklausyti nuo pasirinkto produkto, todėl verta atsižvelgti ir į gamintojo nurodymus ant pakuotės.
Galima paruošti iš vakaro
Braškių ir jogurto pyragą patogu pagaminti dieną prieš patiekiant. Šaldytuve jam reikia mažiausiai 4 valandų, todėl per naktį desertas spės visiškai sustingti.
Pagal recepto autorės rekomendaciją paruoštą pyragą šaldytuve galima laikyti 2–3 dienas. Prieš patiekiant viršų galima papuošti šviežiomis braškėmis.
Receptą galima pritaikyti ir veganiškai mitybai. Tam pakanka rinktis nesaldintą sojų jogurtą. Datulių ir graikinių riešutų pagrinde nėra pieno produktų ar kiaušinių, o agaras yra augalinės kilmės.
Danija dar 2003 metais apribojo pramoninių transriebalų kiekį maisto produktuose ir tapo viena pirmųjų valstybių, ėmusiųsi tokio griežto reguliavimo. Vėliau atlikta analizė parodė, kad po šio sprendimo šalyje sparčiau mažėjo mirtingumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų.
Transriebalų poveikis sveikatai pirmiausia siejamas su širdimi ir kraujagyslėmis. Pasaulio sveikatos organizacija nurodo, kad jie didina MTL, vadinamojo blogojo cholesterolio, kiekį ir mažina DTL cholesterolio kiekį. Didesnis jų vartojimas siejamas su išaugusia koronarinės širdies ligos rizika.
Danijos sprendimas davė išmatuojamų rezultatų
Danijoje buvo nustatyta riba pramoniniams transriebalams maisto produktuose. Leidžiamas jų kiekis buvo apribotas iki 2 gramų 100 gramų riebalų.
Vėliau mokslininkai Danijos rezultatus lygino su kitomis EBPO valstybėmis. Pateiktame tyrime apskaičiuota, kad per pirmuosius trejus metus po ribojimo įvedimo mirčių nuo širdies ir kraujagyslių ligų Danijoje sumažėjo papildomai 14,2 atvejo 100 tūkst. gyventojų per metus, palyginti su kontroline grupe.
Vertinant ilgesnį 2004-2012 metų laikotarpį, skirtumas siekė 22,1 mirties 100 tūkst. gyventojų per metus.
Tai stebėjimo duomenys, todėl jų nereikėtų suprasti kaip įrodymo, kad visą pokytį nulėmė vien transriebalų ribojimas. Tačiau Danijos patirtis tapo vienu iš pavyzdžių, kuriais remiantis pramoninių transriebalų mažinimas maiste vertinamas kaip visuomenės sveikatos priemonė.
Kodėl transriebalai nepalankūs širdžiai?
Pramoniniai transriebalai gali susidaryti dalinai hidrinant augalinius aliejus. Taip skysti aliejai paverčiami kietesniais ir stabilesniais riebalais, kurie ilgiau išsilaiko.
Sveikatai problema kyla tada, kai tokių riebalų su maistu gaunama per daug. PSO nurodo, kad transriebalai:
Didina MTL, arba blogojo cholesterolio, kiekį
Mažina DTL, arba gerojo cholesterolio, kiekį
Didina koronarinės širdies ligos riziką
Siejami su didesne mirties nuo širdies ligų rizika
PSO rekomenduoja, kad transriebalai sudarytų mažiau nei 1 proc. visos per parą gaunamos energijos. 2000 kcal per dieną suvartojančiam suaugusiajam tai atitinka mažiau nei maždaug 2,2 gramo transriebalų.
Kuriuose produktuose jų gali būti?
Pramoninių transriebalų šaltinis yra iš dalies hidrinti aliejai. Jie buvo plačiai naudojami dėl technologinių savybių: tokie riebalai yra stabilesni, o iš jų pagaminti produktai gali ilgiau išsilaikyti.
PSO tarp galimų šaltinių mini kepinius, keptą maistą, fasuotus užkandžius, kai kuriuos margarinus ir kitus produktus, kuriems gaminti naudojami iš dalies hidrinti aliejai.
Natūralių transriebalų nedideliais kiekiais taip pat yra atrajotojų, pavyzdžiui, karvių ir avių, mėsoje bei pieno produktuose.
Ribojimai dabar taikomi ir Europos Sąjungoje
Danijos 2003 metais pasirinktas kelias vėliau paplito gerokai plačiau. Europos Sąjungoje pramoninių transriebalų kiekis vartotojams ir mažmeninei prekybai skirtuose maisto produktuose taip pat ribojamas iki 2 gramų 100 gramų riebalų.
PSO pramoninių transriebalų šalinimą iš maisto produktų laiko veiksminga širdies ir kraujagyslių ligų prevencijos priemone. Organizacija rekomenduoja šalims taikyti 2 gramų 100 gramų riebalų ribą arba uždrausti iš dalies hidrintų aliejų naudojimą maisto gamyboje.
Danijos patirtis parodė ir platesnį tokio sprendimo mastą: pakeitus maisto produktų sudėtį, transriebalų suvartojimą galima sumažinti visos šalies gyventojams, nereikalaujant kiekvienam pirkėjui atskirai keisti savo pasirinkimų.
Skaudantys ar sustingę sąnariai gali trukdyti net paprastai judėti, todėl greta įprastų priemonių dėmesio sulaukia ir augaliniai užpilai. Vienas jų ruošiamas iš beržų lapų. Juose yra flavonoidų ir kitų augalinių medžiagų, o patys lapai vertinami dėl šlapimo išsiskyrimą skatinančių savybių ir naudojimo sąnarių savijautai.
Beržų lapų arbata sąnariams lengvai paruošiama namuose. Jai nereikia nei sudėtingų ingredientų, nei ilgo virimo. Džiovinti lapai užpilami verdančiu vandeniu ir paliekami pritraukti.
Beržų lapų arbata vertinama ir dėl poveikio sąnariams
Beržų lapuose yra flavonoidų ir kitų biologiškai aktyvių augalinių junginių. Sąnarių savijautai jie naudojami įvairiais būdais. Iš lapų ruošiama arbata, užpilai, o išoriniam naudojimui pasirenkami kompresai.
Ypač išsiskiria beržų lapų gebėjimas skatinti šlapimo išsiskyrimą. Su šlapimu iš organizmo pašalinamas vanduo ir jame ištirpusios medžiagos. Dėl to beržų lapų arbata mėgstama ir tada, kai jaučiamas skysčių kaupimasis bei sunkumas.
Beržų lapai taip pat turi ilgą naudojimo istoriją esant reumatiniams negalavimams. Jų užpilai buvo geriami, o lapų preparatai naudojami išoriškai maudžiančioms vietoms.
Beržų lapų arbata nepakeičia gydytojo paskirto artrito ar kitos sąnarių ligos gydymo, tačiau gali papildyti įprastą mitybą ir būti vienu iš augalinių gėrimų rūpinantis savijauta.
Paprastas beržų lapų arbatos receptas
Arbatai naudojami džiovinti ir susmulkinti beržų lapai. Europos vaistų agentūros parengtoje beržų lapų monografijoje vienam užpilui pateikiamas 2–3 gramų lapų ir 150 ml verdančio vandens santykis.
Vienam puodeliui reikės:
2–3 g džiovintų ir susmulkintų beržų lapų
150 ml verdančio vandens
Lapus suberkite į puodelį arba arbatinuką ir užpilkite verdančiu vandeniu. Palikite pritraukti, o prieš geriant gerai nukoškite.
Jeigu naudojami vaistinėje įsigyti beržų lapai, verta atsižvelgti ir į gamintojo nurodymus ant pakuotės. Susmulkintų lapų tūris skiriasi, tad 2–3 gramus patogiau pasverti nei bandyti nustatyti šaukštais.
Europos vaistų agentūros monografijoje suaugusiesiems ir paaugliams nuo 12 metų pateikiamas toks užpilas iki keturių kartų per dieną. Dokumente ši vartojimo schema siejama su šlapimo išsiskyrimo skatinimu. Geriant beržų lapų preparatus šiuo tikslu kartu vartojama pakankamai skysčių.
Beržų lapai gali praversti ne tik sąnariams, bet ir bendrai savijautai
Beržų lapų nauda neapsiriboja sąnariais. Ryškiausia jų savybė susijusi su šlapimo išsiskyrimo skatinimu, tačiau iš lapų ruošiamos priemonės taip pat naudojamos odai, plaukams ir kitoms reikmėms.
Padeda pašalinti susikaupusius skysčius
Beržų lapai pasižymi šlapimą varančiu poveikiu. Europos vaistų agentūra jų preparatus nurodo kaip tradicinę augalinę priemonę, skirtą šlapimo kiekiui padidinti ir šlapimo takams praplauti esant nedideliems šlapimo takų negalavimams.
Skysčių pasišalinimo skatinimas yra viena ryškiausių priežasčių, dėl kurių beržų lapai naudojami augaliniuose užpiluose.
Parama šlapimo takams
Didesnis šlapimo kiekis padeda natūraliai praplauti šlapimo takus. Dėl šios priežasties beržų lapų preparatai siejami su šlapimo sistemos priežiūra.
Jie taip pat tradiciškai naudojami esant vadinamajam inkstų smėliui ir smulkioms mineralinėms nuosėdoms. Jei jau yra nustatyti inkstų akmenys, jaučiamas stiprus skausmas ar atsiranda kraujo šlapime, reikalinga gydytojo konsultacija.
Vertingų augalinių medžiagų šaltinis
Beržų lapuose aptinkama įvairių flavonoidų. Tai natūralūs augaliniai junginiai, kurių gausu ir kituose vaistiniuose augaluose.
Tarp beržų lapų sudedamųjų dalių aptinkami flavonoidų glikozidai ir kiti fenoliniai junginiai. Dėl tokios sudėties beržų lapai naudojami ne vien arbatai. Iš jų gaminami ekstraktai ir kiti augaliniai preparatai.
Iš lapų ruošiamas nuoviras plaukams
Beržų lapus galima panaudoti ir visai kitaip. Jų nuoviras tradiciškai naudojamas galvos odai bei plaukams skalauti, ypač kai vargina riebi galvos oda ar pleiskanos.
Paruoštą nuovirą reikia gerai nukošti ir palaukti, kol jis atvės. Juo plaukai ir galvos oda skalaujami po plovimo.
Odai naudojami užpilai ir kompresai
Beržų lapų užpilas naudojamas ir išoriškai. Atvėsintame užpile galima sudrėkinti švarią medžiagą ir ją naudoti kaip kompresą.
Beržų lapai vertinami dėl sutraukiančių augalinių medžiagų, todėl jų užpilai pasirenkami odos priežiūrai. Ant atvirų, gilių ar infekuotų žaizdų namuose paruoštų priemonių geriau nedėti.
Peršalus tinka kaip šiltas augalinis gėrimas
Beržų lapų arbatą galima gerti ir peršalus. Šiltas užpilas papildo suvartojamų skysčių kiekį, o beržų lapai kartu skatina šlapimo išsiskyrimą.
Jeigu grynų beržų lapų skonis atrodo per stiprus, paruoštą užpilą galima šiek tiek praskiesti vandeniu.
Cukraus, cholesterolio ir medžiagų apykaitos tema
Beržų lapų sudėtyje esančios biologiškai aktyvios medžiagos tiriamos ir kitose srityse. Tarp nagrinėjamų krypčių yra gliukozės apykaita, riebalų apykaita ir antioksidacinės augalinių junginių savybės.
Praktiškai beržų lapų arbatą paprasčiau vertinti kaip augalinį gėrimą, o ne priemonę cholesterolio ar gliukozės kiekiui koreguoti. Jei dėl šių rodiklių jau vartojami vaistai, jų keisti arbata nereikėtų.
Beržų lapų pasiruošimas namuose
Beržų lapai naudojami arbatai ir augaliniams užpilams ruošti. Nuotrauka: Shutterstock
Arbatai skirtų beržų lapų galima nusipirkti jau išdžiovintų, tačiau jų galima pasiruošti ir patiems. Rinkimo vieta turėtų būti švari, atokiau nuo intensyvaus eismo kelių, pramoninių teritorijų ir kitų galimų taršos šaltinių.
Arbatai rinkite sveikus, nepažeistus lapus. Parsineštus paskleiskite plonu sluoksniu sausoje ir gerai vėdinamoje vietoje, apsaugotoje nuo tiesioginių saulės spindulių.
Džiūdami lapai neturėtų būti sukrauti stora krūva. Juos galima pavartyti, kad neliktų drėgnų vietų. Gerai išdžiovinta žaliava turi būti sausa, be pelėsio ir neįprasto kvapo.
Laikant beržų lapus namuose pravartu prisiminti kelis dalykus:
saugoti nuo drėgmės
laikyti tamsesnėje vietoje
naudoti sausą popierinį, medžiaginį maišelį arba sausą indą
išmesti lapus, jei atsirado pelėsio ar pakito jų kvapas
Dar paprastesnis pasirinkimas yra vaistinėje ar vaistažolių prekybos vietoje parduodami džiovinti beržų lapai. Tokiu atveju ant pakuotės pateikiama konkrečiai žaliavai skirta paruošimo ir vartojimo informacija.
Keletas atvejų, kai su beržų lapų arbata reikia atsargumo
Beržų lapų preparatų negalima vartoti esant alergijai beržų lapams ar beržų žiedadulkėms. Jų taip pat nereikėtų rinktis, jei dėl širdies ar inkstų būklės gydytojas yra nurodęs riboti suvartojamų skysčių kiekį.
Europos vaistų agentūros monografijoje beržų lapų preparatai skirti suaugusiesiems ir vyresniems nei 12 metų paaugliams. Nėštumo ir žindymo laikotarpiu jų vartoti nerekomenduojama dėl nepakankamų duomenų.
Sąnario patinimas, paraudimas, stiprus ar užsitęsęs skausmas jau yra priežastis pasikonsultuoti su gydytoju. Arbata gali būti papildoma augalinė priemonė, tačiau skausmo priežastį verta išsiaiškinti.
1 žalia morka per dieną gali būti paprastas būdas papildyti mitybą skaidulomis. Vidutinėje morkoje jų yra apie 1,5 g, o kartu gaunama tirpių ir netirpių skaidulų. Virškinimo sistemai jos naudingos skirtingai: padeda palaikyti normalų tuštinimąsi, sulaiko vandenį virškinamajame trakte ir yra susijusios su žarnyno mikrobiotos veikla.
Suaugusiesiems per parą rekomenduojama gauti apie 25-38 g skaidulų. Į šį kiekį įeina skaidulos iš viso dienos maisto, tad morka gali būti vienas iš paprastų būdų jų gauti daugiau. Daržovę nesunku suvalgyti vieną, pridėti prie pietų ar įtraukti į kitą patiekalą.
Morkose esančios skaidulos veikia skirtingai
Netirpios skaidulos padidina išmatų tūrį ir padeda žarnyno turiniui judėti virškinamuoju traktu. Dėl to pakankamas skaidulų kiekis maiste siejamas su reguliaresniu tuštinimusi.
Tirpios skaidulos atlieka kitą funkciją. Jos sulaiko vandenį virškinamajame trakte, todėl išmatos gali būti minkštesnės. Dalį tirpių skaidulų taip pat fermentuoja žarnyne gyvenančios bakterijos.
Morkose randama ir specifinė skaidulų rūšis ramnogalakturonanas-I, dar žymima RG-I. Turimi duomenys leidžia manyti, kad ji gali pasižymėti prebiotinėmis savybėmis. Prebiotikai nėra pačios bakterijos. Tai medžiagos, kurias gali panaudoti žarnyne gyvenantys mikroorganizmai.
Anksčiau atliktame tyrime taip pat pastebėta, kad vartojant daugiau morkų arba iš jų gaunamų skaidulų gali padidėti išmatų tūris. Vis dėlto virškinimo savijautą lemia ne vienas produktas. Per dieną valgant skirtingų daržovių, vaisių, ankštinių bei viso grūdo produktų gaunama daugiau ir įvairesnių skaidulų.
Todėl morkos vieta mityboje gana paprasta. Ji gali būti vienas iš skaidulų šaltinių, kurį lengva derinti su kitu maistu, o 1 morka per dieną leidžia papildyti bendrą jų kiekį nekeičiant viso valgymo įpročių iš pagrindų.
Žalia morka tiks ne kiekvienam
Žalią morką galima suvalgyti be jokio papildomo paruošimo, tačiau jos kietumas ir didesnis nepakitusių skaidulų kiekis jautresniam virškinimo traktui gali būti sunkiau toleruojamas.
Tai gali būti aktualu sergant dirgliosios žarnos sindromu arba uždegiminės žarnyno ligos paūmėjimo metu. Tokiu atveju morką galima termiškai apdoroti. Verdama ji suminkštėja, todėl gali būti lengviau virškinama.
Virta morka nepraranda prasmės ir dėl kitos priežasties. Terminis apdorojimas padidina beta karoteno biologinį prieinamumą. Paprasčiau tariant, organizmui tampa lengviau jį pasisavinti.
Dėl to nėra būtinybės morkas valgyti tik žalias. Jei žalia morka nesukelia nemalonių pojūčių, ją galima rinktis tokią. Jei po žalių daržovių jaučiamas diskomfortas, termiškai apdorota morka gali būti švelnesnė virškinimo sistemai.
Nauda priklauso ir nuo likusio maisto
Vienoje vidutinėje morkoje esantys 1,5 g skaidulų sudaro tik dalį per parą gaunamo jų kiekio. Likusią dalį galima surinkti valgant kitų daržovių, vaisių, pupelių, kitų ankštinių bei viso grūdo produktų.
Tokia įvairovė aktuali ir žarnyno mikrobiotai. Skirtinguose augaliniuose produktuose yra skirtingų skaidulų, kurias gali panaudoti žarnyno bakterijos. Morka čia turi savo vietą, ypač jei ją lengva įtraukti į įprastą mitybą.
Didžiąją dalį dėmesio verta skirti ne tam, kuriuo paros metu morka suvalgoma, o bendram per dieną gaunamų skaidulų kiekiui ir jų įvairovei. Tad morką galima valgyti tada, kada patogu: kaip užkandį, kartu su pietumis ar kitu maistu.
Su morkų kiekiu taip pat nereikėtų smarkiai persistengti. Ilgą laiką valgant labai daug beta karoteno turinčių produktų gali atsirasti karotenemija. Jai būdingas gelsvas arba oranžinis odos atspalvis dėl organizme susikaupusio beta karoteno.
Karotenemija laikoma nekenksminga ir sumažinus beta karoteno suvartojimą paprastai išnyksta. 1 morka per dieną gali likti paprasta mitybos dalimi, o žalia ar virta jos forma pasirenkama pagal skonį ir tai, kaip ją toleruoja virškinimo sistema.
Chia sėklos mažos, tačiau maistine verte tikrai išsiskiria. Jose gausu skaidulų, augalinių omega-3 riebalų rūgščių, baltymų ir mineralų. Vis dėlto svarbu žinoti, kaip vartoti chia sėklas, nes jos labai greitai sugeria skystį ir išbrinksta.
Kodėl chia sėklos taip vertinamos?
Vos 2 valgomuosiuose šaukštuose, maždaug 28 g, yra apie 11 g skaidulų, 4 g baltymų ir 7 g nesočiųjų riebalų. Chia sėklos taip pat suteikia kalcio, fosforo, cinko ir kitų mineralų.
Didelis jų privalumas tas, kad nereikia sudėtingų receptų. Chia galima įmaišyti į jogurtą, košę, glotnutį ar palikti brinkti piene.
Reguliariai į įvairią ir subalansuotą mitybą įtrauktos chia sėklos gali būti vertingos dėl daugelio priežasčių:
gali padėti išvengti staigaus cukraus kiekio kraujyje šuolio po valgio
tirpios skaidulos gali prisidėti prie normalaus cholesterolio kiekio palaikymo
Chia sėklose esančios skaidulos, susijungusios su vandeniu, sudaro tirštą gelį. Tirpios skaidulos gali sulėtinti virškinimą, o netirpios padeda žarnyno turiniui judėti virškinamuoju traktu.
Sausas berti į burną nėra gera mintis
Chia sėklos gali sugerti iki maždaug 10 kartų daugiau skysčio, nei pačios sveria. Būtent todėl užpylus jas vandeniu ar pienu netrukus susidaro tirštas gelis.
Ta pati savybė svarbi ir jas valgant. Nerekomenduojama nuryti šaukšto visiškai sausų chia sėklų ir tik tuomet užgerti vandeniu.
Aprašytas retas atvejis, kai sausos sėklos, išbrinkusios stemplėje, sukėlė jos užsikimšimą. Ypač atsargiems reikėtų būti žmonėms, kuriems sunku ryti.
Tai nereiškia, kad chia sėklos pavojingos. Paprasčiausiai jas daug maloniau ir praktiškiau valgyti su pakankamai skysčio arba drėgnu maistu.
Kaip vartoti chia sėklas paprasčiausia?
Vienas patogiausių variantų – iš anksto jas išbrinkinti.
Harvardo mitybos specialistai chia geliui siūlo maždaug 1/4 puodelio sėklų sumaišyti su 1 puodeliu skysčio ir palaikyti apie 15-20 minučių. Per tą laiką sėklos suminkštėja ir masė sutirštėja.
Tačiau chia nebūtina kiekvieną kartą atskirai mirkyti. Jas galima:
įmaišyti į jogurtą ar kefyrą
berti į avižinę ar kitą drėgną košę
dėti į glotnučius
ruošti chia pudingą su pienu ar augaliniu gėrimu
išbrinkintas įmaišyti į sriubas ar padažus
naudoti kepiniuose
sumaišyti su vaisiais ir riešutais
Chia sėklų skonis gana neutralus, todėl jos lengvai prisitaiko tiek prie saldesnių, tiek prie kitų patiekalų.
Kada geriausia jas valgyti?
Vieno ypatingo paros meto nėra. Chia sėklas galima valgyti ryte, per pietus ar vakare. Daug svarbiau ne laikrodis, o tai, su kuo ir kokiu kiekiu jos valgomos.
Pusryčiams jos patogios dėl skaidulų ir baltymų. Įmaišytos į jogurtą ar košę jos gali padėti ilgiau išlaikyti sotumo jausmą. Vakare galima paruošti chia pudingą ir palikti jį šaldytuve pusryčiams.
Daugiau ne visada reiškia geriau
Jeigu anksčiau valgėte mažai skaidulų, iš karto suvalgius didelį chia sėklų kiekį gali atsirasti pilvo pūtimas ar kitoks virškinimo diskomfortas. Todėl protingiau pradėti nuo mažesnio kiekio ir stebėti savijautą.
Didinant skaidulų kiekį mityboje svarbūs ir skysčiai. Vanduo reikalingas normaliam virškinimui, o chia sėklos jo sugeria ypač daug.
Ir dar viena dažna klaida – chia laikyti visaverčio patiekalo pakaitalu. Nors sėklos maistingos, vien jų dubenėlis neatstoja įvairios mitybos su daržovėmis, vaisiais, visaverčiais baltymų šaltiniais ir kitais maisto produktais.
Mirkyti ar nemirkyti?
Iš anksto mirkyti chia sėklas nėra privaloma kiekvienu atveju. Jeigu keli šaukšteliai įmaišomi į jogurtą, košę ar kitą pakankamai drėgną maistą, jos skysčio gaus jau patiekale.
Kitaip yra su visiškai sausomis sėklomis. Valgyti jų vienų didesniais kiekiais nereikėtų. Paprasčiausias principas lengvai įsimenamas: chia mėgsta skystį.
Beje, jų nebūtina ir malti. Skirtingai nei linų sėmenų, chia sėklų paviršius lengvai suyra veikiamas drėgmės, todėl išmirkytos jos gerai vartojamos ir nesmulkintos.
Svarstant, kaip vartoti chia sėklas, sudėtingų taisyklių nereikia. Nedidelis kiekis, pakankamai skysčių ir reguliarus įtraukimas į įvairų maistą yra paprasčiausias būdas pasinaudoti tuo, ką šios mažos sėklos gali pasiūlyti.
Pykinimas nėštumo metu yra vienas dažniausių ankstyvo nėštumo negalavimų. Dabar aiškėja ir viena svarbi priežastis, kodėl vienos moterys jį jaučia nestipriai, o kitoms pykinimas ir vėmimas tampa sunkiai pakeliami.
Didelę įtaką gali turėti vienas hormonas
Mokslininkų dėmesio centre atsidūrė hormonas GDF15. Didžioji jo dalis nėštumo metu į motinos kraują patenka iš vaisiaus ir placentos, o šis hormonas veikia smegenų sritis, susijusias su pykinimu ir vėmimu.
Tyrimas, paskelbtas žurnale „Nature“, parodė, kad svarbus ne tik GDF15 kiekis. Reikšmės turi ir tai, kiek moters organizmas yra jautrus šiam hormonui.
Tai gali padėti paaiškinti, kodėl nėščiųjų savijauta taip skiriasi.
Pykinimas būdingas daugeliui nėščiųjų
Nors dažnai vartojamas terminas „rytinis pykinimas“, jis nėra labai tikslus. Pykinti gali ryte, vakare ar bet kuriuo kitu paros metu.
NHS duomenimis, pykinimą, vėmimą arba abu šiuos simptomus patiria maždaug 8 iš 10 nėščiųjų. Daugumai moterų savijauta pagerėja maždaug 12-20 nėštumo savaitę.
Dažniausiai tai nėra pavojinga nei mamai, nei vaisiui. Tačiau kai pykinimas ir vėmimas tampa labai stiprūs, situacija jau kitokia.
Kada pykinimas jau gali būti per stiprus?
Sunkiausia nėščiųjų pykinimo ir vėmimo forma vadinama hyperemesis gravidarum. Ji gali pasireikšti iki 3 iš 100 nėščiųjų.
Į gydytoją reikėtų kreiptis, jei:
nepavyksta išlaikyti maisto ar skysčių
vemiama dažnai ir ilgai
pradeda mažėti kūno svoris
šlapinamasi retai, šlapimas tampa tamsus
jaučiamas stiprus silpnumas ar svaigsta galva
stojantis jaučiamas alpimas
smarkiai plaka širdis
Tokiais atvejais kyla dehidratacijos pavojus, todėl delsti nereikėtų. Sunkesniais atvejais gali prireikti gydymo ligoninėje.
Ar dėl pykinimo kaltas „toksinų kaupimasis“?
Internete galima rasti teiginių, kad stiprų pykinimą nėštumo metu lemia organizme susikaupę toksinai, kepenų „perkrova“, žarnyno mikrofloros sutrikimai ar magnio trūkumas.
Dabartiniai medicinos duomenys neleidžia šių teiginių pateikti kaip pagrindinės nėščiųjų pykinimo priežasties. Naujausi tyrimai daug dėmesio skiria hormoniniams ir genetiniams veiksniams, o vienu svarbiausių laikomas GDF15.
Taip pat nėra pagrindo manyti, kad stiprus pykinimas reiškia, jog moters organizmas nėštumo metu „valosi nuo toksinų“.
Kas gali padėti pasijusti geriau?
Esant lengvam pykinimui, kai kurioms moterims padeda gana paprasti kasdieniai pokyčiai. Amerikos akušerių ir ginekologų kolegija nurodo, kad galima koreguoti valgymo laiką ir pasirenkamus maisto produktus, o prireikus yra ir nėštumo metu vartoti tinkamų vaistų nuo pykinimo.
Nereikėtų manyti, kad stiprų pykinimą tiesiog reikia iškentėti. Ypač jei dėl jo sunku valgyti, gerti ar atlikti įprastus darbus, apie savijautą verta pasakyti nėštumą prižiūrinčiam specialistui.
GDF15 atradimai dar nereiškia, kad jau turime vieną paprastą atsakymą į visus nėščiųjų pykinimo atvejus. Tačiau jie padeda geriau suprasti, kodėl tas pats nėštumo simptomas vienai moteriai gali būti tik nemalonus, o kitai tapti rimta sveikatos problema.
H. pylori aptinkama daugelio žmonių skrandyje, o susidūrus su jos sukeliamomis problemomis ieškoma ne tik įprastų gydymo būdų. Dėmesio sulaukė ir arbata nuo H. pylori, kurios sudėtyje yra keli įdomūs natūralūs ingredientai.
Kas tai per arbata?
Kalbama apie Matulos arbatą. Jos sudėtyje gali būti mastikos dervos, juodųjų kmynų sėklų ir česnako veikliųjų junginių.
Būtent šie ingredientai ir kelia didžiausią susidomėjimą. Kai kurie jų atskirai buvo tiriami dėl galimo poveikio H. pylori bakterijai.
Kuo jie išsiskiria:
Mastikos derva tyrinėta dėl galimo antibakterinio poveikio H. pylori
Juodieji kmynai turi įvairių biologiškai aktyvių medžiagų ir taip pat tirti žmonėms, turintiems H. pylori
Česnakas turi alicino, kuris pasižymi antibakterinėmis savybėmis
Tai nereiškia, kad iš šių medžiagų pagaminta arbata automatiškai tampa vaistu. Tačiau jų savybės paaiškina, kodėl toks mišinys apskritai sulaukė dėmesio.
Daugiausia dėmesio sulaukė mastikos derva
Mastikos derva gaunama iš mastikinės pistacijos. Viduržemio jūros regione ji naudojama jau seniai, o mokslininkai tyrė ir jos galimą poveikį H. pylori.
Viename nedideliame tyrime mastikos derva padėjo išnaikinti H. pylori daliai ją vartojusių žmonių. Rezultatai priklausė nuo dozės, tačiau įprastas gydymas tame pačiame tyrime buvo veiksmingesnis.
Tai įdomus rezultatas, bet tyrimas buvo nedidelis. Todėl iš jo negalima daryti išvados, kad mastikos derva ar jos turinti arbata patikimai išgydo infekciją.
O kaip juodieji kmynai?
Juodieji kmynai taip pat nėra tik prieskonis. Jų sėklose yra biologiškai aktyvių junginių, dėl kurių poveikio H. pylori atlikta tyrimų.
Viename tyrime H. pylori turintys žmonės kartu su skrandžio rūgšties išsiskyrimą mažinančiu vaistu vartojo skirtingą kiekį juodųjų kmynų. Geriausias rezultatas tarp šių grupių nustatytas vartojant 2 g per dieną. Vis dėlto standartinis gydymas ir šiame tyrime bakteriją išnaikino didesnei daliai žmonių.
Taigi juodieji kmynai yra įdomi tyrimų kryptis, tačiau jų nereikėtų laikyti įrodytu antibiotikų pakaitalu.
Kodėl H. pylori apskritai gydoma?
H. pylori gali būti organizme ilgą laiką ir žmogus gali nieko nejausti. Tačiau ši bakterija gali sukelti skrandžio gleivinės uždegimą, opas ir yra siejama su padidėjusia skrandžio vėžio rizika.
Todėl teiginys, kad H. pylori apskritai nereikia naikinti, yra klaidinantis. Dabartinėse Amerikos gastroenterologijos koledžo rekomendacijose nurodoma, kad nustačius H. pylori infekciją ji turi būti gydoma, o po gydymo rekomenduojama patikrinti, ar bakterija išnaikinta.
Kada verta kreiptis į gydytoją?
H. pylori infekcija gali nepasireikšti jokiais požymiais. Tačiau išsitirti verta aptarti su gydytoju, ypač jei vargina:
pasikartojantis skrandžio skausmas ar deginimas
dažnas pilvo pūtimas ar pykinimas
anksčiau diagnozuota skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opa
nepaaiškinamas svorio kritimas
juodos išmatos ar vėmimas krauju
Pastarieji 2 požymiai gali rodyti rimtesnę problemą, todėl jiems atsiradus reikėtų kreiptis medicininės pagalbos.
Arbata gali padėti, bet gydymo pakeisti neturėtų
Arbata nuo H. pylori patraukli tuo, kad viename mišinyje sujungiami keli augaliniai ingredientai, kurie atskirai yra tyrinėti dėl galimo poveikio bakterijai. Ypač įdomių duomenų yra apie mastikos dervą ir juoduosius kmynus.
Tačiau laboratorijoje nustatytas antibakterinis poveikis ir net nedideli tyrimai su žmonėmis dar neįrodo, kad pats arbatos mišinys gali patikimai išgydyti H. pylori infekciją.
Todėl diagnozavus H. pylori nereikėtų savarankiškai atsisakyti paskirto gydymo ir pakeisti jo arbata. Jei norima tokią priemonę vartoti papildomai, ypač kartu su vaistais, tai verta aptarti su gydytoju ar vaistininku.
Drėgnas ir gana šiltas ruduo sudaro palankias sąlygas piktžolėms žiemkenčių laukuose. „Linas Agro“ ekspertai ypač išskiria pelinį pašiaušėlį. Pasak jų, stipriai išplitusi ir nekontroliuojama ši piktžolė gali lemti net iki 80 proc. derliaus nuostolių.
Šiemet riziką didina gausi drėgmė ir piktžolėms palanki temperatūra. „Linas Agro“ agrotechnologijų plėtros vadovė dr. Gabrielė Pšibišauskienė teigia, kad artimiausiomis dienomis pasirodžius pirmiesiems žieminių kviečių daigams, kartu aktyviai dygs ir su jais konkuruojančios piktžolės.
Kodėl šis ruduo palankus piktžolėms?
Pasak G. Pšibišauskienės, nuolatinė drėgmė ir 16-20 laipsnių temperatūra sudaro geras sąlygas dirvinei smilguolei, vienmetei miglei ir peliniam pašiaušėliui. Lietus jų sėklas išplauna į dirvos paviršių, o daliai šių piktžolių itin palankus maždaug 2 cm gylis.
Sudygusios piktžolės sparčiai auga ir pradeda konkuruoti su javais dėl maistinių medžiagų. Dėl to pasėliai gali išretėti, silpniau krūmytis ir prasčiau pasiruošti žiemai.
Ekspertė atkreipia dėmesį, kad pavasarį jau didelę žaliąją masę užauginusias piktžoles kontroliuoti tampa gerokai sudėtingiau. Todėl dalį darbų rekomenduojama atlikti dar rudenį.
Pelinis pašiaušėlis gali tapti rimta problema
„Linas Agro“ pesticidų produkto ekspertas Petras Kiseliovas pelinį pašiaušėlį vadina viena agresyviausių ūkininkams rūpesčių keliančių piktžolių.
Problema išryškėjo ir keičiantis žemės dirbimo būdams. Pasak eksperto, daugiau ūkių pasirinkus beariminę technologiją, susidarė palankesnės sąlygos peliniam pašiaušėliui, vienmetei miglei ir daržinei žliūgei.
Pelinis pašiaušėlis lengvai dygsta maždaug 2 cm gylyje. Skutant dirvą sėklos gali likti būtent šiame sluoksnyje, o kokybiškai ariant jos gali būti įterpiamos gerokai giliau.
Dar vienas sunkumas yra ilgas dygimo laikotarpis. P. Kiseliovo teigimu, pelinio pašiaušėlio sėklos gali dygti visą rudenį ir net gruodį, jeigu dirvos temperatūra išlieka teigiama.
„Joms sudygus, susiformuoja tarsi piktžolių kilimas, kuris „užkloja“ pasėlių laukus, dėl ko derliaus nuostoliai gali siekti net iki 80 procentų“, – sako P. Kiseliovas.
Vienos priemonės neužtenka
Pasak specialisto, kovojant su šia piktžole nėra vieno sprendimo, kuris tiktų visais atvejais. Reikalinga priemonių visuma, apimanti žemės dirbimą, tinkamą sėjomainą ir augalų apsaugą.
Rudeninei piktžolių kontrolei naudojamos kitokios veikliosios medžiagos nei pavasarį. P. Kiseliovas tarp rudenį naudojamuose produktuose esančių medžiagų mini prosulfokarbą, pendimetaliną ir chlorotoluroną, taip pat jų derinius su kitomis veikliosiomis medžiagomis.
Konkretų produktą ir jo naudojimo sąlygas ūkininkams reikia rinktis pagal pasėlį, piktžolių rūšis ir registruoto augalų apsaugos produkto etiketėje pateiktus reikalavimus.
Darbų neatidėjus, pavasarį gali būti paprasčiau
Ekspertai pabrėžia, kad rudeninė kontrolė gali sumažinti pavasarį laukiančių darbų apimtį. Palikus piktžoles augti iki pavasario, jos gali būti didesnės ir sunkiau kontroliuojamos.
Tai gali reikšti ankstesnius važiavimus į dar šlapius laukus, intensyvesnę augalų apsaugą ir didesnes išlaidas. Tuo metu dalį piktžolių suvaldžius rudenį, pavasarį gali prireikti mažiau važiavimų į laukus.
G. Pšibišauskienė atkreipia dėmesį ir į rapsų pabiras žieminių javų pasėliuose. Pavasarį jas suvaldyti gali būti sunkiau, todėl, anot jos, palankiau tai padaryti, kol augalai turi vos 1-2 lapelius.
Ne visas piktžoles galima galutinai suvaldyti rudenį
Vėluojanti žieminių javų sėja šiemet gali turėti ir vieną palankią pusę. Vėliau pasėjus javus, sumažėja dalies vienskilčių ir dviskilčių piktžolių sudygimas.
Tačiau tai problemos visiškai neišsprendžia. Kai kurios piktžolės gali dygti ir esant labai žemai temperatūrai, o jų kontrolę tenka tęsti pavasarį.
Pavyzdžiui, dirsių dygimas gali užsitęsti iki vėlyvo rudens, jos gali sudygti ir giliau nei 2 cm. Kibusis lipikas, anot ekspertės, gali dygti net esant vos 1-2 laipsnių temperatūrai.
Todėl „Linas Agro“ specialistai ragina vertinti konkrečią situaciją laukuose ir nepalikti visos piktžolių kontrolės pavasariui. Ypač daug dėmesio šį rudenį siūloma skirti laukams, kuriuose plinta pelinis pašiaušėlis.
Šaltinis:
„Linas Agro“ 2026 m. rugsėjo 21 d. pranešimas žiniasklaidai
Svarainiai su medumi daugeliui primena rudenį, tačiau šį derinį verta prisiminti ne vien dėl malonaus skonio. Rūgštūs, kvapnūs svarainiai turi vitamino C, antioksidantų ir kitų naudingų medžiagų, o medus suteikia saldumo ir papildo mišinį savo natūraliais junginiais.
Paruošti tokį mišinį labai paprasta. Nereikia nei virti, nei ieškoti daugybės ingredientų. Pakanka svarainių, medaus ir švaraus stiklainio.
Kuo naudingi svarainiai su medumi?
Svarainiai vertinami dėl vitamino C, skaidulų, organinių rūgščių ir antioksidantų. Meduje taip pat yra antioksidacinių medžiagų, todėl kartu gaunamas ne tik skanus, bet ir maistine prasme įdomus derinys.
Svarainių ir medaus mišinys gali būti naudingas tuo, kad:
Papildo mitybą vitaminu C, kuris svarbus normaliai imuninės sistemos veiklai
Suteikia antioksidantų, padedančių apsaugoti ląsteles nuo oksidacinės pažaidos
Turi skaidulų, kurių gauname valgydami ir pačius svarainių gabalėlius
Gali būti malonus gerklei, ypač vartojamas su šiltu gėrimu
Padeda paįvairinti mitybą vaisiais ir juose esančiomis augalinėmis medžiagomis
Gali pakeisti dalį kitų saldumynų, kai norisi ryškesnio saldžiarūgščio skonio
Tinka šiltai arbatai, todėl ypač mėgstamas šaltuoju metų laiku
Leidžia paprastai panaudoti svarainių derlių, net jei švieži vaisiai atrodo pernelyg rūgštūs
Svarainiuose esantis vitaminas C svarbus ne tik imuninei sistemai. Jis taip pat padeda palaikyti normalią energinių medžiagų apykaitą, nervų sistemos veiklą ir kolageno susidarymą.
Antioksidantų turi ir svarainiai, ir medus. Dėl to šis derinys gali būti visavertės ir įvairios mitybos dalis.
Kodėl svarainiai taip gerai dera su medumi?
Šviežio svarainio paragavus tiesiai nuo šakelės, jo skonis gali pasirodyti pernelyg rūgštus ir sutraukiantis. Medus šį rūgštumą sušvelnina.
Palikti stiklainyje supjaustyti svarainiai pradeda išskirti sultis. Jos susimaišo su medumi, todėl po kelių dienų susidaro kvapnus saldžiarūgštis sirupas.
Minkštėja ir patys vaisių gabalėliai. Juos galima valgyti kartu su sirupu, todėl nereikia išmesti vertingos vaisiaus dalies.
Svarainiai su medumi: paprastas receptas
Šiam receptui reikia tik 2 pagrindinių ingredientų.
Reikės:
svarainių
natūralaus medaus
švaraus stiklainio su dangteliu
Kaip paruošti:
Svarainius kruopščiai nuplaukite ir nusausinkite.
Perpjaukite vaisius ir pašalinkite sėklas bei kietąją vidurinę dalį.
Svarainius supjaustykite plonomis skiltelėmis.
Į švarų stiklainį įdėkite sluoksnį svarainių.
Ant viršaus užpilkite medaus.
Vėl dėkite svarainių ir medaus. Taip sluoksniuokite, kol pripildysite stiklainį.
Uždarykite ir laikykite šaldytuve.
Jau po kelių dienų svarainiai išleis sulčių. Medus taps skystesnis, o vaisiai suminkštės. Mišinį kartkartėmis galima atsargiai pamaišyti švariu šaukšteliu.
Kadangi tai namuose ruošiamas produktas, saugiausia jį laikyti šaldytuve. Pastebėjus pelėsį, neįprastą kvapą ar kitus gedimo požymius, mišinio vartoti nereikėtų.
Kaip vartoti?
Vienas paprasčiausių būdų yra įdėti šaukštelį mišinio į šiltą arbatą. Tik nereikėtų jo pilti į verdantį vandenį, nes vitaminas C yra jautrus aukštai temperatūrai.
Svarainiai su medumi tinka ir kitur:
prie natūralaus jogurto
į avižinę ar kitą košę
prie varškės
kaip saldžiarūgštis pagardas
su šilta arbata
nedidelis kiekis tiesiai iš stiklainio
Valgyti galima ne tik susidariusį sirupą. Suminkštėję svarainių gabalėliai taip pat tinkami vartoti ir turi vaisiuose esančių skaidulų.
Naudingas, bet ne stebuklingas mišinys
Svarainiams su medumi kartais priskiriama daugybė savybių, tarp jų organizmo, kraujo ar kepenų „valymas“. Tokių pažadų nereikėtų suprasti tiesiogiai. Kepenys ir inkstai patys atlieka organizmui nereikalingų medžiagų apdorojimo bei šalinimo funkcijas.
Tai nereiškia, kad svarainiai su medumi neturi vertės. Priešingai, svarainiai suteikia vitamino C, skaidulų ir augalinių antioksidantų, o medus leidžia labai rūgštų vaisių paversti gardžiu ir lengvai panaudojamu produktu.
Reikėtų prisiminti ir tai, kad meduje daug natūralių cukrų, todėl didelių jo kiekių valgyti nereikia. Medaus taip pat negalima duoti vaikams iki 1 metų.
Rudenį, kai svarainių netrūksta, šiam receptui tikrai verta paskirti vieną stiklainį. Paruošimas užtrunka neilgai, ingredientų reikia vos 2, o gautą saldžiarūgštį mišinį galima panaudoti daugybe būdų.
