Pradžia Tinklaraštis

Vyšniniai ar įprasti pomidorai: gydytojai atskleidė, kurie yra sveikesni

Vienoje pusėje maži, saldesni vyšniniai pomidorai, kitoje dideli ir sultingi įprasti. Abu variantai turi likopeno, vitamino C, kalio, folatų ir skaidulų, tačiau jų sandara skiriasi. Būtent čia atsiranda nedidelė vienos rūšies persvara.

Jei lygintume vienodą pomidorų kiekį, vyšniniai gali suteikti daugiau kai kurių augalinių antioksidantų ir skaidulų. Priežastis labai paprasta: valgydami mažus pomidorus kartu su tuo pačiu minkštimo kiekiu suvalgome gerokai daugiau odelės.

Nedidelę persvarą gauna vyšniniai pomidorai

Pomidorų odelė nėra tik plonas apvalkalas. Joje ir iškart po ja susitelkia nemažai polifenolių, flavonoidų bei kitų augalinių medžiagų.

Palyginkime vieną didelį pomidorą su saujele mažų. Didžiajame didžiąją dalį sudarys minkštimas, o mažųjų porcijoje odelės paviršiaus bus gerokai daugiau.

Dėl to vyšniniai pomidorai gramui produkto gali turėti nedidelę persvarą, kai kalbame apie kai kuriuos antioksidantus ir skaidulas.

Bet didelio skirtumo tikėtis nereikia. Įprasti pomidorai taip pat yra vertingas maistas, todėl keisti vienus kitais vien dėl kelių papildomų augalinių junginių nebūtina.

Odelės geriau nepalikti lėkštės krašte

Jeigu pomidorų odelė virškinimo netrikdo, lupti jų nereikia. Pakanka kruopščiai nuplauti.

Taip išsaugoma ne tik daugiau skaidulų. Kartu su odele suvalgoma ir dalis ten susikaupusių antioksidantų.

Tai ypač aktualu dideliems pomidorams, nes nulupus juos pašalinama proporcingai nemaža išorinės dalies dalis.

Raudona spalva išduoda vieną vertingiausių medžiagų

Rankose laikomi švieži įprasti pomidorai, tinkami palyginti su vyšniniais pomidorais pagal dydį, odelės kiekį ir maistinę vertę.
Švieži įprasti pomidorai po derliaus. Nuotrauka iš: shutterstock.com

Likopenas suteikia raudoniems pomidorams jų spalvą. Organizme jis veikia kaip antioksidantas ir padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinės žalos.

Pomidorai vertingi ir ne vien dėl jo. Su porcija gauname vitamino C, kalio, folatų, šiek tiek skaidulų bei nemažai vandens.

Kalis aktualus normaliai kraujospūdžio kontrolei, vitaminas C reikalingas imuninei sistemai ir kolageno gamybai, o skaidulos naudingos žarnyno veiklai.

Dar vienas pliusas yra nedidelis kaloringumas. Pomidorų galima suvalgyti gana nemažą porciją, todėl jie patogūs norint padidinti daržovių kiekį maiste nepridedant daug kalorijų.

Keistas pomidorų privalumas: išvirti jie nebūtinai tampa prastesni

Su dalimi daržovių esame įpratę elgtis kuo švelniau, kad karštis nesumažintų jų maistinės vertės. Su pomidorais situacija įdomesnė.

Pakaitinus pomidorus, jų likopenas tampa lengviau prieinamas organizmui. Dėl to naminis pomidorų padažas, kepti pomidorai, tyrė ar sriuba gali būti puikus šio antioksidanto šaltinis.

Jeigu į patiekalą įpilama šiek tiek alyvuogių aliejaus, likopeną organizmas pasisavina dar lengviau, nes tai riebaluose tirpi medžiaga. Žali pomidorai turi kitą pranašumą. Juose išlieka daugiau karščiui jautraus vitamino C.

Vadinasi, rinktis tik vieną variantą nėra prasmės. Švieži pomidorai salotose ir termiškai paruošti pomidorai padaže papildo vieni kitus.

Kartais prinokimas reiškia daugiau nei dydis

Ryškiai raudonas, pilnai prinokęs pomidoras gali būti geresnis pasirinkimas už blyškų vyšninį vien dėl to, kad nokdamas sukaupė daugiau likopeno ir aromatinių medžiagų.

Saulėje sunokę sezoniniai pomidorai paprastai būna ir kvapnesni, ir intensyvesnio skonio. Anksti nuskinti vaisiai, kurie raudonuoja jau sandėliuojami ar transportuojami, nebūtinai pasiekia tokį patį skonį bei sudėtį.

Todėl parduotuvėje verta žiūrėti ne vien į užrašą ant pakuotės. Spalva, kvapas ir prinokimas taip pat daug pasako.

Kurie geriau tinka skirtingiems patiekalams

Maistinė vertė yra tik viena pasirinkimo dalis. Virtuvėje abi rūšys turi savo vietą:

  • vyšniniai patogūs salotoms, užkandžiams, kepimui orkaitėje ir dėžutei į darbą
  • dideli mėsingi pomidorai patogesni sumuštiniams ir salotoms, kur reikia didelių griežinėlių
  • slyviniai pomidorai gerai tinka padažams, nes paprastai turi daugiau minkštimo ir mažiau vandens
  • gerai sunokusius bet kurios rūšies pomidorus galima kepti, troškinti ar sutrinti į sriubą

Vyšniniai dažnai atrodo saldesni, todėl juos paprasčiau valgyti vienus. Tai irgi gali būti privalumas, jei dėl to pomidorų apskritai suvalgoma daugiau.

Taigi, kurie laimi?

Jeigu reikia išrinkti vieną, vyšniniai pomidorai gauna nedidelę persvarą. Didesnis odelės ir minkštimo santykis reiškia, kad su tokia pačia porcija galima gauti kiek daugiau kai kurių antioksidantų bei skaidulų.

Vis dėlto atsakymas į klausimą, vyšniniai ar įprasti pomidorai, nėra toks, kad vienus reikėtų išbraukti. Dideli pomidorai taip pat suteikia likopeno, vitamino C, kalio ir kitų vertingų medžiagų.

Dar daugiau naudos galima gauti kaitaliojant skirtingus variantus: vienus valgyti žalius su odele, kitus kepti ar virti su trupučiu alyvuogių aliejaus. O sezono metu pirmiausia verta rinktis gerai sunokusius ir ryškios spalvos pomidorus, nes jų dydis nėra vienintelis dalykas, lemiantis maistinę vertę.

Šaltinis: Express

Šis paprastas augalas išvalo kepenis ir ramina uždegimus organizme

Nedidelis, mėlynai violetiniais žiedais žydintis augalas Azijos medicinoje vertinamas jau labai ilgai. Dabar jo šaknimi domisi ir tyrėjai, nes joje aptinkama medžiagų, galinčių saugoti kepenų ląsteles, slopinti uždegiminius procesus ir mažinti oksidacinę žalą.

Baikalinė kalpokė išsiskiria flavonoidais baikalinu ir baikaleinu. Būtent su jais siejama nemaža dalis augalo savybių, o baikalinės kalpokės poveikis tiriamas ne tik kepenims, bet ir širdžiai, kraujagyslėms, nervų sistemai, imuninei sistemai bei odai.

Vertingiausia augalo dalis slepiasi po žeme

Baikalinė kalpokė natūraliai auga Kinijoje, Korėjoje, Mongolijoje ir Sibiro kraštuose. Nors žiedai traukia akį, tradiciškai naudojama ne antžeminė dalis, o šaknis.

Joje randama flavonoidų ir kitų augalinių junginių. Baikalinas ir baikaleinas tyrėjus domina tuo, kad gali paveikti organizme vykstančias uždegimines reakcijas ir apsaugoti ląsteles nuo žalingo oksidacinio streso.

Dėl tokio plataus veikimo augalas tiriamas keliose visiškai skirtingose srityse. Vienur dėmesys tenka kepenims, kitur širdžiai, smegenims ar net odos būklei.

Baikalinės kalpokės nauda organizmui

Kepenų ląstelių apsauga: baikalinas tiriamas dėl gebėjimo apsaugoti kepenų ląsteles nuo pažeidimų, susijusių su uždegimu ir oksidaciniu stresu. Dėmesio sulaukia ir jo galimas poveikis esant kepenų suriebėjimui bei fibroziniams pokyčiams.

Uždegimų slopinimas: baikalinės kalpokės flavonoidai gali paveikti medžiagas, kurios organizme palaiko uždegiminę reakciją. Būtent ši savybė yra viena geriausiai žinomų augalo tyrimų krypčių.

Širdies apsauga: baikalinas ir baikaleinas nagrinėjami dėl galimo apsauginio poveikio širdies raumeniui. Jie gali mažinti oksidacinę žalą, kuri ilgainiui nėra palanki širdies ląstelėms.

Kraujagyslių būklė: tyrimuose vertinamas poveikis kraujagyslių sienelėms, jų elastingumui ir kraujo tekėjimui. Taip pat nagrinėjamas galimas ryšys su kraujospūdžiu bei riebalų kiekiu kraujyje.

Nervų sistemos apsauga: augalo junginiai gali saugoti nervines ląsteles nuo uždegimo ir oksidacinės žalos. Dėl to baikalinė kalpokė domina ir smegenų senėjimą tiriančius mokslininkus.

Ramesnė nervų sistema: gyvūnų tyrimuose pastebėtas raminantis poveikis, mažesnis nerimastingumas ir geresni miego rodikliai. Žmonėms ši sritis dar tiriama.

Imuninės sistemos veikla: baikalinės kalpokės medžiagos gali paveikti imuninių ląstelių aktyvumą. Laboratorijoje taip pat stebimas poveikis kai kurioms bakterijoms, virusams ir grybeliams.

Odos apsauga: antioksidacinės ir priešuždegiminės savybės aktualios ir odai. Tiriamas galimas poveikis UV spindulių pažeistoms ląstelėms, odos atsikūrimui bei uždegiminiams bėrimams.

Apsauga nuo oksidacinės žalos: flavonoidai gali neutralizuoti dalį laisvųjų radikalų, kurie pažeidžia ląsteles. Tai viena priežasčių, kodėl augalas tyrinėjamas taip plačiai.

Vėžio tyrimų kryptis: laboratoriniuose bandymuose kai kurie kalpokės junginiai lėtino tam tikrų vėžinių ląstelių dauginimąsi. Kol kas tai tyrimų sritis, o ne augalo panaudojimas vėžiui gydyti.

Kepenims ji įdomi neatsitiktinai

Kepenys nuolat susiduria su medžiagomis, kurias organizmui reikia suskaidyti ar pašalinti. Kai kartu vyksta uždegiminiai procesai ir padidėja oksidacinis stresas, kepenų ląstelės gali būti pažeidžiamos.

Baikalinės kalpokės šaknyje esantis baikalinas tiriamas būtent dėl gebėjimo tokias ląsteles apsaugoti. Dalis tyrimų nagrinėja jo galimybes esant kepenų suriebėjimui, fibroziniams pokyčiams ir kitoms būklėms, kai kepenims tenka didesnis krūvis.

Įdomu ir tai, kad tas pats augalo poveikis uždegimui gali būti aktualus ne vien kepenims. Uždegiminės reakcijos yra susijusios ir su kraujagyslių, odos bei nervų sistemos būkle.

Kaip baikalinė kalpokė vartojama

Saulėtoje pievoje gausiai žydinčios baikalinės kalpokės, kurių šaknyse esantys flavonoidai tiriami dėl galimo poveikio organizmui.
Žydinčios baikalinės kalpokės pievoje. Nuotrauka iš: shutterstock.com

Dažniausiai naudojama džiovinta šaknis arba iš jos pagaminti ekstraktai. Papildų koncentracija gali labai skirtis, todėl vienodi kiekiai skirtinguose produktuose nebūtinai reiškia vienodą veikliųjų medžiagų dozę.

Renkantis preparatą verta atkreipti dėmesį į kelis dalykus:

  • kokia augalo dalis panaudota
  • ar nurodytas ekstrakto kiekis
  • kiek baikalino ar kitų flavonoidų yra porcijoje
  • kokia rekomenduojama dienos dozė
  • ar sudėtyje nėra daugybės papildomų augalų, kurių poveikį sunkiau įvertinti

Didesnė dozė savaime nereiškia stipresnės naudos. Koncentruotus ekstraktus geriau vartoti pagal konkretaus produkto nurodymus.

Kam su baikaline kalpoke reikėtų atsargiau

Augaliniai preparatai taip pat gali veikti kartu vartojamus vaistus. Daugiau atsargumo reikia esant kraujo krešėjimo sutrikimams, diabetui ar kepenų ligoms.

Ypač reikėtų pasitarti su gydytoju, jei vartojami kraują skystinantys arba gliukozės kiekį mažinantys vaistai.

Nėštumo ir žindymo laikotarpiu baikalinės kalpokės preparatų geriau nevartoti savarankiškai, nes duomenų apie jų saugumą nepakanka. Tas pats galioja ir vaikams.

Kodėl augalas iki šiol taip domina tyrėjus

Baikalinė kalpokė išsiskiria tuo, kad jos veikliosios medžiagos tiriamos labai skirtingose srityse. Kepenų apsauga ir uždegiminių procesų slopinimas yra vienos stipriausių krypčių, tačiau kartu nagrinėjamas poveikis širdžiai, kraujagyslėms, nervinėms ląstelėms, imuninei sistemai ir odai.

Baikalinės kalpokės poveikis dar nėra vienodai gerai patvirtintas visose srityse, tačiau jos šaknyje esantys flavonoidai tikrai nėra vien tradicinės medicinos palikimas. Būtent dėl jų kuklus Azijos augalas iki šiol išlieka labai įdomus šiuolaikiniams tyrimams.

97 metų onkologas išdavė ilgų metų paslaptį: nereikia valgyti 5 kartus 

Ilgaamžiškumo tema dažnai apauga sudėtingomis dietomis, papildais ir griežtais režimais. Tačiau 97 metų italų onkologas ir mokslininkas Silvio Garattini savo gyvenimo būdo aiškina kur kas paprasčiau. Jo požiūriu, didelę reikšmę turi du dalykai: kiek suvalgome ir kiek judame.

Jis nesivaiko taisyklės valgyti penkis kartus per dieną ir nemano, kad ilgos nevalgymo valandos savaime garantuoja geresnę sveikatą. Garattini daug daugiau dėmesio skiria porcijų dydžiui, maisto įvairovei ir reguliariam fiziniam aktyvumui.

97 metų onkologo patarimas iš esmės labai žemiškas: nepersivalgyti ir neleisti kūnui per ilgai užsisėdėti.

Ne 5 valgiai, o mažiau maisto vienu metu

Garattini nuomone, valgymų skaičiaus nereikėtų paversti pagrindine mitybos taisykle. Galima valgyti tris, keturis ar kitaip paskirstytus valgymus, tačiau daug daugiau reikšmės turi bendras per dieną suvalgomo maisto kiekis.

Jo paties principas paprastas: nuo stalo geriau pakilti dar jaučiant labai lengvą alkį, o ne tada, kai po valgio sunku pajudėti.

Tai nereiškia badavimo. Mintis kita. Porcija neturėtų būti tokia didelė, kad kiekvienas valgymas baigtųsi persivalgymu.

Mokslininkas taip pat remiasi tyrimais, kuriuose mažesnis kalorijų kiekis siejamas su ilgesne gyvenimo trukme. Tačiau iš to jis nedaro išvados, kad kiekvienam reikia staiga smarkiai sumažinti maistą ar pradėti ilgus pasninkus.

Jo dienoje yra ir penki kilometrai pėsčiomis

Vien mityba Garattini neapsiriboja. Net sulaukęs 97 metų jis stengiasi kasdien nueiti apie penkis kilometrus.

Eiti jis rekomenduoja ne visiškai lėtai, o tokiu tempu, kad kūnas gautų šiokį tokį krūvį. Reguliarus ėjimas palaiko ištvermę, širdies darbą ir leidžia išlikti fiziškai aktyviam net tada, kai intensyvios treniruotės nebetraukia.

Per savaitę sveikatai naudinga sukaupti maždaug 150 iki 300 minučių fizinio aktyvumo. Tai nebūtinai turi būti sporto salė ar sunkios treniruotės. Greitesnis pasivaikščiojimas taip pat skaičiuojasi.

Garattini požiūris čia irgi saikingas. Dvigubai daugiau treniruočių nebūtinai reiškia dvigubai daugiau naudos. Kur kas vertingiau judėti nuolat, nei vieną dieną persitempti ir po to savaitę nieko nedaryti.

Valgyti įvairiai jam svarbiau už madingą dietą

Mokslininkas nesiūlo išbraukti vienos konkrečios produktų grupės ir nerekomenduoja gyventi pagal labai siaurą meniu. Jo mitybos principas paremtas įvairove.

Kuo maistas įvairesnis, tuo lengviau gauti skirtingų vitaminų, mineralų, baltymų, riebalų ir kitų organizmui reikalingų medžiagų.

Garattini atkreipia dėmesį ir į dar vieną priežastį nekartoti tų pačių produktų kiekvieną dieną. Maiste gali pasitaikyti įvairių nepageidaujamų medžiagų, todėl nuolat valgant labai siaurą produktų ratą jų poveikis gali kartotis. Įvairovė šią riziką padeda išskaidyti.

Jo požiūrį galima sutraukti į kelis gana paprastus kasdienius įpročius:

  • rinktis mažesnes porcijas ir nevalgyti iki visiško persisotinimo
  • maistą keisti, o ne kasdien kartoti tuos pačius produktus
  • judėti beveik kiekvieną dieną
  • daugiau vaikščioti ir palaikyti bent vidutinį fizinį aktyvumą
  • neieškoti vienos dietos ar vieno produkto, kuris išspręstų viską
  • sveikata pradėti rūpintis dar tada, kai rimtų problemų nėra

O kaip protarpinis badavimas?

Ilgesnės pertraukos tarp valgymų dabar populiarios, tačiau Garattini į protarpinį badavimą žiūri ramiai.

Jo vertinimu, nėra pakankamo pagrindo manyti, kad ilgas nevalgymo langas visada bus geresnis už kitą valgymo režimą, jei per visą dieną vis tiek suvartojamas panašus maisto kiekis.

Vadinasi, žmogus gali nevalgyti dalį dienos, bet per likusias valandas suvalgyti labai dideles porcijas. Tokiu atveju vien valgymo laikas problemos neišsprendžia.

Todėl jo dėmesys vėl grįžta prie kiekio. Mažesnės porcijos ir saikas jam atrodo prasmingesni už sudėtingą laikrodžio sekimą.

Ilgaamžiškumas prasideda gerokai anksčiau nei senatvė

Garattini primena, kad nemaža dalis ligų, su kuriomis susiduriama vyresniame amžiuje, pradeda formuotis daug anksčiau. Tam įtakos turi rūkymas, fizinio aktyvumo stoka, antsvoris, nuolatinis persivalgymas ir kiti ilgai kartojami įpročiai.

Tai galioja ir daliai vėžio formų. Ne visų ligų galima išvengti, tačiau kai kuriuos rizikos veiksnius galima sumažinti.

Dėl to prevencija jam nėra tai, ką pradedame tik gavę blogus tyrimų rezultatus. Ji prasideda nuo paprastų sprendimų, kurie kartojami metų metus.

97 metų onkologo patarimas nėra dieta su sudėtingu meniu ar draudimų sąrašu. Jis siūlo valgyti įvairiai, neperkrauti lėkštės, reguliariai vaikščioti ir nepaversti penkių valgymų per dieną privaloma taisykle. Ilgainiui tokie paprasti įpročiai gali būti kur kas reikšmingesni už trumpalaikes mitybos madas.

4 savaitės gėrė kefyrą kasdien: mokslininkai apstulbo nuo rezultatų

Kefyras paprastai siejamas su žarnynu ir virškinimu, tačiau jo poveikis tuo neapsiriboja. Fermentuotame pieno gėrime yra gyvų bakterijų, baltymų, kalcio ir medžiagų, kurios susidaro pienui rūgstant.

Tyrėjai atkreipė dėmesį į dar vieną galimą naudą. Aukštesnį kraujospūdį turėję dalyviai keturias savaites reguliariai gėrė kefyrą, o laikotarpio pabaigoje buvo pastebėtas sumažėjęs viršutinis kraujospūdis. Kartu keitėsi kūno svoris ir juosmens apimtis.

Rezultatai paskatino išsamiau domėtis, kas vyksta organizme, kai stiklinė kefyro kasdien tampa įprasta mitybos dalimi.

Po keturių savaičių pasikeitė keli rodikliai

Tyrime dalyvavo aukštą kraujospūdį turintys asmenys. Keturių savaičių laikotarpiu jie kasdien išgerdavo maždaug po 250 mililitrų kefyro, kitaip tariant, maždaug vieną stiklinę.

Pasibaigus tyrimui sumažėjo sistolinis, arba viršutinis, kraujospūdis. Tai rodiklis, parodantis, kokiu spaudimu kraujas teka arterijomis tuo metu, kai širdis susitraukia. Nuolat padidėjęs viršutinis kraujospūdis siejamas su didesne širdies ir kraujagyslių ligų bei insulto rizika.

Apatinis, arba diastolinis, kraujospūdis per 4 savaites reikšmingai nepasikeitė. Tačiau tyrėjai užfiksavo ir kitų pokyčių: sumažėjo dalyvių kūno svoris, kūno masės indeksas bei juosmens apimtis.

Tai svarbi detalė, nes antsvoris ir didesnė juosmens apimtis yra glaudžiai susiję su padidėjusio kraujospūdžio rizika. Tad dalis pastebėto poveikio galėjo būti susijusi ne tik su pačiu kefyru, bet ir su palankiais kūno svorio pokyčiais.

Kefyro nauda gali būti gerokai platesnė

Kefyras išsiskiria ne vien probiotikais. Fermentacijos metu susidaro įvairių medžiagų, o pats gėrimas suteikia ir maistinių medžiagų, reikalingų kasdienei organizmo veiklai.


Kraujospūdžio pokyčiai: tyrime po reguliaraus vartojimo sumažėjo viršutinis kraujospūdis. Viena iš galimų priežasčių yra fermentacijos metu susidarančios medžiagos, galinčios veikti kraujagyslių atsipalaidavimą.

Kraujagyslių veikla: kai kraujagyslių sienelės lengviau atsipalaiduoja, kraujui paprasčiau jomis tekėti. Būtent todėl kefyro poveikis tiriamas ne tik žarnyno, bet ir širdies bei kraujagyslių srityje.

Žarnyno mikroflora: kefyre yra gyvų bakterijų ir mielių. Jos gali papildyti žarnyno mikroorganizmų įvairovę bei palaikyti palankesnę jų pusiausvyrą.

Virškinimas: fermentuoti pieno produktai daliai asmenų toleruojami lengviau nei paprastas pienas. Kefyras taip pat gali padėti palaikyti normalesnę žarnyno veiklą.

Kūno svorio kontrolė: tyrime kartu su kraujospūdžiu sumažėjo ir keli su kūno svoriu susiję rodikliai. Kefyras turi baltymų, todėl gali būti sotesnis už saldžius gėrimus ar lengvus užkandžius.

Širdies sveikata: kraujospūdis, kūno svoris, žarnyno būklė ir mitybos kokybė yra tarpusavyje susiję. Natūralus kefyras gali būti viena iš širdžiai palankesnio valgiaraščio dalių.

Uždegiminiai procesai: kai kuriuose tyrimuose kefyras siejamas su mažesniu tam tikrų uždegiminių procesų aktyvumu. Rezultatai kol kas nėra vienodi, tačiau ši kryptis aktyviai tiriama.

Ląstelių apsauga: kefyre esančios medžiagos tiriamos ir dėl antioksidacinio poveikio, kuris susijęs su ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso.

Raumenims reikalingi baltymai: kefyre natūraliai yra baltymų, todėl jis gali būti patogus užkandis po fizinio aktyvumo arba tarp pagrindinių valgymų.

Kaulams reikalingas kalcis: pieno kefyras yra kalcio šaltinis. Ši mineralinė medžiaga reikalinga kaulams, dantims ir normaliai raumenų veiklai.

Ryšys tarp žarnyno ir kraujospūdžio sudėtingesnis, nei atrodo

Kefyro poveikis kraujospūdžiui gali būti susijęs ne su viena konkrečia medžiaga. Fermentacijos metu susidaro smulkūs baltymų junginiai, kurie tiriami dėl galimo poveikio kraujagyslių tonusui.

Kita svarbi dalis yra žarnynas. Jo bakterijos dalyvauja daugybėje organizme vykstančių procesų, todėl žarnyno mikrofloros būklė gali būti susijusi ir su širdies bei kraujagyslių veikla.

Kefyre esančios gyvos kultūros gali keisti žarnyno aplinką palankia kryptimi. Tiriamas ir galimas ryšys su uždegiminiais procesais bei medžiagomis, kurias žarnyno bakterijos išskiria į organizmą.

Visa tai nereiškia, kad po vienos kefyro stiklinės kraujospūdis iš karto nukris. Pastebėti pokyčiai buvo siejami su reguliariu vartojimu, o ne vienkartine porcija.

Saldus kefyro gėrimas nėra tas pats

Stiklinė kefyro kasdien - natūralus nesaldintas kefyras pilamas į stiklinę.
Natūralų kefyrą verta rinktis be pridėtinio cukraus. – Nuotrauka iš: shutterstock.com

Jeigu kefyras geriamas dėl sveikatos, paprasčiausias pasirinkimas yra natūralus ir nesaldintas. Vaisių skonio variantuose gali būti nemažai pridėtinio cukraus, todėl kasdien geriant tokį produktą dalis naudos tiesiog praranda prasmę.

Natūralų kefyrą galima labai lengvai pagardinti pačiam. Uogos, obuolys, bananas, cinamonas ar maltos sėmenys suteiks daugiau skonio, o pridėtinio cukraus neprireiks.

Perkant pravartu pasižiūrėti ir į sudėtį. Kefyrui nereikia ilgo ingredientų sąrašo, įvairių sirupų ar gausybės kvapiųjų priedų.

Kada ir kiek jo gerti

Specialaus paros laiko kefyrui nėra. Vieniems patogu jį rinktis pusryčiams, kitiems kaip popietės užkandį arba po fizinio aktyvumo.

Jautresniam skrandžiui kefyras gali būti malonesnis kartu su maistu. Jeigu fermentuotų produktų anksčiau beveik nebuvo valgoma, pradžioje geriau rinktis mažesnę porciją ir stebėti savijautą.

Maždaug viena stiklinė yra paprastas kasdienis kiekis, kurį nesunku įtraukti į įprastą valgymą. Nereikia jo gerti litrais tikintis stipresnio poveikio.

Kefyras taip pat nebūtinai turi būti tiesiog išgeriamas. Jį galima naudoti šaltoms sriuboms, padažams, kokteiliams, avižoms mirkyti ar maišyti su uogomis bei sėklomis.

Paprastas įprotis, kurio nauda neapsiriboja žarnynu

Keturias savaites stebėti rezultatai parodė, kodėl fermentuoti pieno produktai domina ne tik virškinimo specialistus. Kefyras gali būti naudingas žarnynui, aprūpina baltymais ir kalciu, o jo ryšys su kraujospūdžiu bei kraujagyslių veikla tyrinėjamas vis plačiau.

Stiklinė kefyro kasdien gali tapti paprasta subalansuotos mitybos dalimi, ypač pasirinkus natūralų produktą be pridėtinio cukraus. Jei kraujospūdis jau padidėjęs ir vartojami vaistai, kefyras gali papildyti mitybą, tačiau paskirto gydymo keisti juo nereikėtų.

Šaltinis: https://portal.abczdrowie.pl/

Pakeiskite ryžius šiais grūdais: sotumo jausmas išliks dvigubai ilgiau

Ryžiai prie pietų ar vakarienės yra patogus pasirinkimas, tačiau po baltųjų ryžių alkis gali sugrįžti gana greitai. Jei norisi sotesnio garnyro, verta atkreipti dėmesį į produktą, kuriame vienu metu yra ir daugiau baltymų, ir skaidulų.

Kalbame apie kvinoją, dar vadinamą bolivine balanda. Nors virtuvėje ji naudojama beveik kaip kruopos, botaniškai tai nėra tikras grūdas. Paprastam valgytojui skirtumas nedidelis, nes ją galima virti, berti į salotas, patiekti prie mėsos, žuvies ar daržovių.

Didžiausias pranašumas prieš įprastus baltuosius ryžius atsiskleidžia tada, kai norisi ilgiau išlikti sotiems.

Kodėl po kvinojos alkis gali grįžti vėliau

Vien angliavandeniais sotumo jausmą išlaikyti sunkiau. Kvinojoje kartu yra baltymų, skaidulų ir sudėtinių angliavandenių, todėl virškinimas vyksta lėčiau, o energija gaunama tolygiau.

Baltymai ypač svarbūs sotumui. Kvinoja tarp augalinių produktų išsiskiria tuo, kad turi visas organizmui reikalingas nepakeičiamas aminorūgštis.

Prie to prisideda skaidulos. Jos užpildo virškinamąjį traktą, lėtina maisto pasisavinimą ir gali padėti išvengti situacijos, kai netrukus po pietų vėl ieškoma užkandžio.

Todėl kvinoja vietoj ryžių gali būti geras pakeitimas, jei po įprasto garnyro greitai išalkstate.

Maži grūdeliai, bet maistinė vertė nemaža

Kvinoja nėra vien baltymų šaltinis. Joje randama magnio, geležies, cinko, fosforo, mangano, B grupės vitaminų ir kitų organizmui reikalingų medžiagų.

Jos sudėtis įdomi ir tuo, kad kartu gauname šiek tiek nesočiųjų riebalų bei augalinių antioksidantų.

Kas iš to praktiškai?

  • Ilgesnis sotumas: baltymų ir skaidulų derinys gali padėti ilgiau nejausti alkio.
  • Daugiau augalinių baltymų: naudinga norintiems rečiau valgyti mėsą arba tiesiog paįvairinti baltymų šaltinius.
  • Skaidulos žarnynui: jos reikalingos normaliai virškinimo veiklai ir reguliariam tuštinimuisi.
  • Magnis: reikalingas raumenims, nervų sistemai ir energijos apykaitai.
  • Geležis: dalyvauja deguonies pernešime organizme.
  • Tolygiau gaunama energija: dėl baltymų ir skaidulų kvinoja gali būti sotesnė už paprastus baltuosius ryžius.
  • Natūraliai be glitimo: tai gali būti alternatyva tiems, kurie glitimo nevartoja.
  • Patogu sportuojantiems: viename produkte gaunami ir angliavandeniai energijai, ir baltymai raumenims.

Jei glitimo reikia vengti dėl celiakijos, verta patikrinti pakuotę. Joje turėtų būti nurodyta, kad produktas nebuvo užterštas glitimo turinčiais grūdais gamybos metu.

Su ryžiais konkuruoja ne vien baltymais

Baltieji ryžiai nėra blogas maistas. Jie lengvai virškinami, greitai paruošiami ir tinka prie įvairiausių patiekalų. Skirtumas atsiranda maistinėje sudėtyje.

Kvinojoje paprastai gaunama daugiau baltymų ir skaidulų, todėl ji gali būti sotesnė. Ji taip pat suteikia platesnį mineralinių medžiagų pasirinkimą.

Tai nereiškia, kad nuo šiol ryžius reikia visiškai išbraukti. Paprasčiau abu produktus kaitalioti. Vieną dieną pasirinkti ryžius, kitą kvinoją, o dar kitą grikius ar bulgurą. Toks keitimas suteikia daugiau skirtingų maistinių medžiagų ir neleidžia garnyrams greitai atsibosti.

Viena klaida gali sugadinti kvinojos skonį

Kvinoja vietoj ryžių - nevirti kvinojos grūdeliai, tinkantys maistingesniems garnyrams ir salotoms.
Kvinojos grūdeliai prieš virimą. – Nuotrauka iš: shutterstock.com

Pirmą kartą paragavę kvinojos kai kurie nustemba dėl kartumo. Dažna priežastis yra labai paprasta: prieš virimą ji nebuvo gerai nuplauta.

Kvinojos paviršiuje natūraliai yra saponinų. Jie augalui padeda apsisaugoti gamtoje, tačiau gali suteikti kartoką skonį.

Todėl sausą kvinoją suberkite į smulkų sietelį ir maždaug pusę minutės gerai skalaukite šaltu tekančiu vandeniu. Parduotuvėse dalis kvinojos jau būna nuplauta, bet papildomas skalavimas nepakenks.

Toliau viskas paprasta. Vienai daliai kvinojos pilkite maždaug dvi dalis vandens, užvirkite ir virkite ant nedidelės kaitros apie 15 minučių. Išvirus grūdeliai išbrinksta, o aplink juos pasimato mažas šviesus žiedelis.

Nukėlus nuo kaitros verta kelias minutes palaikyti uždengtą puodą ir tik tada kvinoją papurenti šakute.

Balta, raudona ir juoda nėra vien dėl grožio

Parduotuvėje galima rasti kelių spalvų kvinojos. Maistine verte jos gana panašios, tačiau virtuvėje elgiasi šiek tiek skirtingai.

Baltoji yra švelniausia ir minkščiausia. Ji greičiau išverda, todėl patogi kaip kasdienis garnyras ar košės pagrindas. Raudonoji išlaiko daugiau tvirtumo. Dėl to gerai tinka salotoms, kur norisi, kad grūdeliai nesuliptų į minkštą masę. Juodoji turi ryškesnį, kiek riešutinį skonį ir išlieka traškesnė.

Nebūtina rinktis tik vienos. Parduodami ir kelių spalvų mišiniai, kurie ypač gerai atrodo salotose ar prie keptų daržovių.

Neapsiribokite vien garnyru

Kvinoją lengva įtraukti ten, kur įprastai naudojami ryžiai ar kuskusas. Ji dera su kepta vištiena, žuvimi, avinžirniais, pupelėmis ir daržovėmis. Atvėsusi puikiai tinka salotoms.

Iš virtos kvinojos galima ruošti ir daržovių paplotėlius. Sumaišius ją su kiaušiniu, trupučiu sūrio, česnaku, žalumynais ir nedideliu kiekiu miltų gaunama masė, iš kurios lengva formuoti nedidelius paplotėlius.

Kvinoja tinka net pusryčiams. Išvirta su pienu ar augaliniu gėrimu, papildyta vaisiais, riešutais ir cinamonu, ji tampa visai kitokio skonio nei vakarienės garnyras.

Jei tikslas yra ilgiau jaustis sotiems, vien ryžių porcijos pakeitimas gali būti paprastas būdas pradėti. Kvinoja vietoj ryžių suteikia daugiau baltymų ir skaidulų, o kartu į maistą patenka magnio, geležies bei kitų vertingų medžiagų. Didelis privalumas ir tai, kad jai nereikia sudėtingo paruošimo, pakanka gerai nuplauti ir išvirti.

Rytais išgeria šaukštą šio aliejaus – išvalys cholesterolį ir kraują

Vienas šaukštas ryte gali tapti paprastu būdu papildyti mitybą vertingais augaliniais riebalais. Ypač dėmesio sulaukia aliejus, kuriame gausu omega 3 riebalų rūgščių, siejamų su širdies, kraujagyslių ir normalios cholesterolio koncentracijos palaikymu.

Jo nebūtina gerti būtent tuščiu skrandžiu, tačiau toks rytinis įprotis patogus dėl vienos priežasties: lengviau nepamiršti nedidelio kiekio suvartoti nuolat. Ilgainiui didesnę reikšmę turi ne paros laikas, o tai, kaip dažnai jis atsiranda maiste ir kokius kitus riebalus pakeičia.

Linų sėmenų aliejaus stiprybė slypi omega 3

Čia kalbame apie linų sėmenų aliejų. Jis išsiskiria itin dideliu alfa linoleno rūgšties, dar vadinamos ALA, kiekiu. Tai augalinė omega 3 rūgštis, kurią organizmas turi gauti su maistu.

Būtent dėl jos linų sėmenų aliejus vertinamas širdžiai palankioje mityboje. Nauda labiausiai atsiskleidžia tada, kai dalis sviesto, riebių padažų ar kitų sočiųjų riebalų pakeičiama nesočiaisiais augaliniais riebalais.

Pokyčių nereikėtų tikėtis po vieno ar kelių rytų. Cholesterolio rodikliams įtakos turi visa mityba, fizinis aktyvumas, kūno svoris, paveldimumas ir kiti veiksniai. Aliejus čia tampa viena nedidele bendro vaizdo dalimi.

Cholesterolis, širdis ir kraujagyslės

Linų sėmenų aliejuje esančios omega 3 rūgštys ypač domina tuos, kurie rūpinasi širdimi. Reguliariai įtraukiant jį į subalansuotą mitybą, galima pagerinti suvartojamų riebalų kokybę.

Tai aktualu ir cholesterolio rodikliams. Daug naudos duoda ne vien papildomas šaukštas aliejaus, o pakeitimas. Pavyzdžiui, jei juo pagardinamos salotos vietoje riebaus padažo arba dalis gyvūninių riebalų keičiama augaliniais.

Širdies ir kraujagyslių sistemai svarbus ne tik cholesterolis. Linų produktai tiriami ir dėl galimo poveikio kraujospūdžiui bei organizme vykstantiems uždegiminiams procesams.

Kraujotakai palankus poveikis taip pat neatsiejamas nuo bendrų įpročių. Aliejaus nauda bus didesnė kartu valgant daugiau daržovių, ankštinių produktų, riešutų, sėklų ir mažinant stipriai perdirbto maisto kiekį.

Nauda, dėl kurios verta turėti buteliuką šaldytuve

Linų sėmenų aliejus cholesteroliui šalia natūralių sėmenų tinka kaip šaltas augalinių riebalų šaltinis kasdienėje mityboje.
Šaltai vartojamas linų sėmenų aliejus. – Nuotrauka iš: shutterstock.com

Linų sėmenų aliejus turi daugiau privalumų nei vien jo ryšys su cholesterolio rodikliais.

  • Augalinės omega 3: vienas didžiausių šio aliejaus privalumų yra didelis ALA kiekis. Tai ypač aktualu retai valgantiems žuvį.
  • Širdies veikla: nesočiųjų riebalų gausesnė mityba yra palankesnė širdies ir kraujagyslių sistemai nei didelis sočiųjų riebalų kiekis.
  • Cholesterolio pusiausvyra: dalį sočiųjų riebalų pakeitus augaliniais, ilgainiui galima prisidėti prie palankesnio cholesterolio balanso.
  • Kraujagyslių būklė: omega 3 turintys produktai gali būti naudinga mitybos dalis rūpinantis kraujagyslėmis ir kraujotaka.
  • Kraujospūdžio kontrolė: linų produktų vartojimas siejamas su palankiais kraujospūdžio pokyčiais, nors vien aliejumi jo kontroliuoti nereikėtų.
  • Virškinimas: nedidelis aliejaus kiekis kai kuriems palengvina tuštinimąsi. Jei norisi daugiau skaidulų, geresnis pasirinkimas bus maltos linų sėmenys.
  • Uždegiminių procesų kontrolė: omega 3 riebalai dalyvauja organizmo reakcijose, susijusiose su uždegimu.
  • Sotesnis maistas: nedidelis kiekis aliejaus suteikia patiekalui riebalų, todėl po valgio sotumas gali išlikti ilgiau.

Ryte išgerti galima, bet yra ir skanesnių būdų

Šaukštą linų sėmenų aliejaus galima išgerti gryną. Jei toks būdas patogus, nėra priežasties jo atsisakyti. Tačiau rytas ar tuščias skrandis papildomo poveikio nesuteikia. Aliejų galima suvartoti kartu su pusryčiais, pietumis ar kitu dienos maistu.

Jo skonis švelniai riešutinis, todėl nedidelis kiekis dera su varške, natūraliu jogurtu ar jau išvirta koše. Aliejumi galima pagardinti salotas, virtas bulves, daržoves, humusą ar kitus šaltus patiekalus.

Jei grynas aliejus atrodo per sunkus, maišymas su maistu yra visiškai normalus pasirinkimas. Organizmas tas pačias riebalų rūgštis gaus ir tokiu būdu.

Daugiau taip pat nėra geriau. Keli papildomi šaukštai nesuteiks greitesnio rezultato, o kalorijų kiekį padidins gana lengvai.

Kepti su juo nereikėtų

Su linų sėmenų aliejumi reikia elgtis kiek kitaip nei su įprastu kepimo aliejumi. Aukšta temperatūra jam nepalanki, todėl į keptuvę jo geriau nepilti.

Kur kas geriau naudoti šaltą arba užpilti ant jau pagaminto ir kiek pravėsusio patiekalo.

Atidarytas butelis turėtų būti laikomas šaldytuve. Šviesa, šiluma ir oras greitina riebalų gedimą, todėl praktiškiau rinktis mažesnę pakuotę, kurią galima gana greitai sunaudoti.

Apkartęs ar nemaloniai kvepiantis aliejus jau nėra tas produktas, kurio verta dėti į maistą.

Aliejus ir sėmenys turi skirtingų privalumų

Jeigu tikslas yra gauti kuo daugiau augalinių omega 3, aliejus yra labai koncentruotas pasirinkimas. Maltos linų sėmenys turi kitą pranašumą. Jose išlieka skaidulos, baltymai ir įvairios augalinės medžiagos, kurių aliejuje beveik nelieka.

Todėl virškinimui ar norint padidinti skaidulų kiekį verta rinktis pačias sėmenis. Aliejų galima naudoti kaip papildomą augalinių riebalų šaltinį.

Kada su kiekiu geriau nepersistengti

Per didelė porcija jautresniam skrandžiui gali sukelti nemalonių pojūčių ar paskatinti tuštinimąsi. Dėl to pradėti nuo didelių kiekių nėra prasmės.

Daugiau atsargumo reikia vartojantiems kraujo krešėjimą veikiančius vaistus ar turintiems lėtinių sveikatos sutrikimų. Tokiu atveju dažnesnį vartojimą geriau aptarti su gydytoju.

Linų sėmenų aliejus cholesteroliui gali būti naudingas kaip ilgalaikės, širdžiai palankesnės mitybos dalis. Ryte išgertas šaukštas yra paprastas būdas jį vartoti, tačiau tokį pat rezultatą galima pasiekti aliejų įmaišant į maistą. Didžiausia jo vertė yra omega 3 gausa ir galimybė dalį mažiau palankių riebalų pakeisti augaliniais.

Šį augalą laikykite šalia lovos: giliau miegosite ir lengviau kvėpuosite

Levandos kvapas miegamajame gali būti kur kas naudingesnis nei vien malonus aromatas. Jis siejamas su atsipalaidavimu, ramesniu miegu ir mažesne įtampa prieš užmiegant. Tyrimai taip pat rodo, kad levandų aromatas gali pagerinti subjektyviai vertinamą miego kokybę.

Levandos prie lovos ypač patiks tiems, kuriems vakare sunku nurimti po įtemptos dienos. Stipraus kvapo nereikia. Pakanka, kad švelnus aromatas būtų juntamas miegamajame.

Kodėl levandų kvapas siejamas su geresniu miegu

Vakare kūnui reikia pereiti iš aktyvumo į poilsio būseną. Tačiau galvoje dar gali suktis dienos darbai, o įtampa neleidžia greitai užmigti.

Levandų aromatas gali padėti nurimti ir lengviau pasiruošti miegui. Tyrimuose žmonės, prieš miegą naudoję levandų aromatą, savo miego kokybę vertino palankiau ir ryte jautėsi labiau pailsėję.

Tai nereiškia, kad levanda veikia kaip migdomasis vaistas. Jos poveikis švelnesnis. Kvapas gali padėti sukurti ramesnę aplinką ir sumažinti vakarinę įtampą.

Levandų poveikis, kurį galite pajusti

Levandos prie lovos gali skleisti švelnų aromatą, padedantį vakare atsipalaiduoti ir sukurti ramesnę poilsio aplinką.
Žydinčios levandos vazone. – Nuotrauka iš: shutterstock.com

Levandos tiriamos ne vien dėl užmigimo. Jų aromatas siejamas ir su kitais pojūčiais, kurie vakare gali turėti nemažai reikšmės.


Ramesnis užmigimas: levandų kvapas gali padėti atsipalaiduoti, kai prieš miegą sunku nustoti galvoti apie darbus ar rūpesčius.

Geresnė miego kokybė: tyrimuose levandų aromatą naudoję dalyviai dažniau nurodė, kad miegojo ramiau ir geriau pailsėjo.

Mažiau įtampos: švelnus kvapas gali padėti nusiraminti po emociškai sunkesnės dienos ir lengviau pereiti prie poilsio.

Mažesnis nerimo pojūtis: levandų aromatas tirtas ir kalbant apie nerimą. Rezultatai rodo galimą raminantį poveikį, tačiau jis nėra vienodas visiems.

Gaivesnė savijauta ryte: geresnė miego kokybė gali reikšti, kad pabudus jaučiamasi mažiau apsnūdus ir lengviau pradedama diena.

Mažiau naktinio blaškymosi: kai kuriuose tyrimuose levandų aromatas siejamas su ramesniu miegu ir retesniais prabudimais.

Ramesnis kvėpavimas: atsipalaidavus kvėpavimas natūraliai gali tapti lėtesnis ir tolygesnis. Dėl to prieš užmiegant gali atrodyti, kad kvėpuoti lengviau.

Malonesnė miegamojo aplinka: kvapas gali tapti pažįstamu vakaro ženklu, kurį smegenys ilgainiui pradeda sieti su poilsiu.

Gyvas augalas, džiovinti žiedai ar aliejus

Gyvą levandą galima laikyti ant naktinio staliuko ar netoliese esančios palangės. Jei augalas žydi ir aromatas jaučiamas, papildomų priemonių gali neprireikti.

Džiovintos levandos kvepia ryškiau. Nedidelį maišelį su žiedais galima padėti šalia lovos, stalčiuje ar kiek toliau nuo pagalvės.

Eterinis aliejus yra gerokai koncentruotesnis. Jo reikia labai mažai ir naudoti reikėtų pagal produkto instrukciją. Stipresnis kvapas nėra naudingesnis, o jautresniam žmogui gali pradėti trukdyti.

Jei kvapas erzina, sukelia galvos skausmą ar nuo jo darosi sunkiau užmigti, levandų miegamajame geriau nelaikyti.

Dėl lengvesnio kvėpavimo yra viena svarbi detalė

Levanda neatkemša nosies ir negydo kvėpavimo takų ligų. Ji taip pat nėra priemonė nuo astmos, miego apnėjos ar stipraus knarkimo.

Lengvesnio kvėpavimo pojūtis labiau susijęs su atsipalaidavimu. Kai sumažėja įtampa, kvėpavimas tampa ramesnis, todėl prieš užmiegant galima jaustis patogiau.

Jei naktį pabundama dėl oro trūkumo, dusulio ar labai stipraus knarkimo, tokios problemos reikėtų ieškoti ne augalų pagalba.

Levandai miegamajame reikia šviesos

Jei pasirinkote gyvą augalą, verta prisiminti, kad levanda mėgsta šviesą. Todėl tamsi vieta prie lovos jai ne visada patiks.

Dieną vazoną geriau laikyti šviesioje vietoje. Vakare, jei norisi stipriau pajusti aromatą, jį galima pastatyti arčiau lovos. Laistyti levandos per gausiai taip pat nereikia. Drėgmės perteklius jai gali pakenkti labiau nei trumpesnis sausros laikotarpis.

Levandos prie lovos gali tapti nedideliu vakaro įpročiu, ypač jei jų aromatas jums malonus. Jos nepakeis gero miego režimo, ramaus kambario ir pakankamo poilsio, tačiau gali padėti greičiau atsipalaiduoti, ramiau išmiegoti naktį ir ryte jaustis geriau.

Pranoksta žaliąją arbatą: stiklinė šių sulčių tirpdo cholesterolį

Granatą ne visi noriai deda į pirkinių krepšelį. Kieta žievė, smulkios sėklos ir nemažai darbo jas išrenkant dažnai nugali norą valgyti patį vaisių. Tačiau iš granato išspaustos sultys vertinamos dėl didelio polifenolių ir kitų antioksidantų kiekio.

Ryškiai raudonose sėklose esančios medžiagos padeda saugoti ląsteles nuo oksidacinės pažaidos. Granatų antioksidacinės savybės yra viena priežasčių, kodėl jų poveikis lyginamas su žaliąja arbata.

Sultys cholesterolio mažinimui domina ir dėl galimo poveikio MTL cholesteroliui bei kraujagyslių būklei. Granatas savaime nėra cholesterolį tirpdantis vaistas, tačiau jo sudėtyje esančios medžiagos gali veikti procesus, kurie dalyvauja formuojantis aterosklerozinėms sankaupoms.

Kaip granatų sultys veikia kraujagysles

Kraujagyslių sienelėms kenkia ne vien padidėjęs cholesterolio kiekis. Reikšmės turi ir MTL cholesterolio oksidacija, uždegiminiai procesai bei ilgainiui patiriama kraujagyslių pažaida.

Granatų polifenoliai veikia kaip antioksidantai. Jie padeda mažinti oksidacinį stresą ir saugoti kraujagyslių ląsteles nuo pažeidimų.

Jeigu MTL cholesterolio dalelės oksiduojasi, jos lengviau įsitraukia į procesus, dėl kurių kraujagyslių sienelėse gali pradėti formuotis sankaupos. Granatų sultys tokių apnašų tiesiogiai neištirpdo, tačiau gali padėti slopinti dalį nepalankių procesų.

Poveikis siejamas ir su kraujagyslių elastingumu. Kai jų sienelės išlaiko gebėjimą atsipalaiduoti, kraujui lengviau cirkuliuoti.

Granatų sulčių poveikis, kurį galite pajusti

Granatų nauda neapsiriboja vien cholesterolio rodikliais. Nedidelė porcija gali papildyti mitybą įvairiais augaliniais junginiais.


MTL cholesterolio pokyčiai: granatų sudėtyje esančios medžiagos gali slopinti blogojo cholesterolio oksidaciją, kuri susijusi su aterosklerozės vystymusi.

Kraujospūdžio kontrolė: daliai asmenų granatų vartojimas gali būti siejamas su nežymiai mažesniu kraujospūdžiu.

Kraujagyslių elastingumas: polifenoliai gali padėti palaikyti geresnę kraujagyslių sienelių būklę.

Apsauga nuo oksidacinės pažaidos: antioksidantai neutralizuoja dalį laisvųjų radikalų, galinčių pažeisti ląsteles.

Uždegiminiai procesai: granatų augaliniai junginiai nagrinėjami ir dėl galimo poveikio uždegimui organizme.

Širdies veikla: cholesterolio, kraujospūdžio ir kraujagyslių būklė tarpusavyje susiję, todėl granatai gali būti viena iš širdžiai palankios mitybos dalių.

Vitaminai: vaisiuje yra vitamino C, vitamino K, folatų ir kitų maistinių medžiagų.

Virškinimas: valgant visą granatą gaunama skaidulų. Išspaustose sultyse jų lieka gerokai mažiau.

Energijos kiekis: sultys suteikia natūralių vaisių cukrų, todėl nedidelė stiklinė yra visai kas kita nei keli dideli puodeliai.

Granatų sultis lengva išsispausti namuose

Sultys cholesterolio mažinimui spaudžiamos iš šviežio granato, kad būtų išsaugotas ryškus skonis ir natūralūs augaliniai junginiai.
Šviežiai spaudžiamos granatų sultys. – Nuotrauka iš: shutterstock.com

Vienai maždaug 200 ar 250 ml porcijai prireiks 1 arba 2 prinokusių granatų. Kiekis priklausys nuo vaisių dydžio ir sultingumo.

Granatą perpjaukite į kelias dalis. Sėklas patogu išimti dubenyje su šaltu vandeniu. Jos nusės į dugną, o baltos plėvelės atsiskirs ir dalis jų iškils į paviršių.

Sėklas nusausinkite ir suberkite į tvirtą maistinį maišelį. Padėkite jį ant stalo ir lengvai spauskite kočėlu, kol pradės skirtis sultys. Tada viename maišelio kampe padarykite nedidelę angą ir skystį supilkite į stiklinę.

Turint trintuvą, galima pasirinkti dar paprastesnį kelią. Sėklas trumpai sutrinkite, o gautą masę perkoškite per tankų sietelį. Ilgai malti nereikia, nes pažeistos kietesnės sėklų dalys gali suteikti kartumo.

Pirktinės sultys taip pat tinka. Ant etiketės verta ieškoti 100 procentų granatų sulčių be pridėtinio cukraus. Granatų skonio gėrime gali būti daug vandens, kitų vaisių sulčių ar saldiklių.

Gali užtekti ir vienos stiklinės

Granatų sultys nėra vanduo, todėl jų nereikia gerti dideliais kiekiais. Kartu su vertingomis medžiagomis jose yra ir natūralių vaisių cukrų.

Maždaug 200 ml yra nedidelė ir praktiška porcija. Išgėrus kelias stiklines vienu metu nauda automatiškai nepadidėja, o cukrų gaunama gerokai daugiau.

Stebint gliukozės kiekį kraujyje, į sulčių porciją reikėtų atsižvelgti kaip į maisto dalį. Tokiu atveju pats granatas gali būti palankesnis pasirinkimas, nes kartu gaunama ir skaidulų. Atsargumas aktualus vartojant kraujospūdį mažinančius vaistus. Granatai gali papildomai veikti kraujospūdį, todėl didelis sulčių kiekis gali būti nepageidaujamas.

Cholesterolį mažinančių vaistų šiomis sultimis keisti taip pat nereikėtų. Sultys cholesterolio mažinimui gali papildyti mitybą, tačiau jų poveikis nėra toks pats kaip paskirto gydymo.

Pabaigai

Granatų sultyse gausu polifenolių ir kitų antioksidantų, dėl kurių jos siejamos su kraujagyslių apsauga, MTL cholesterolio oksidacijos mažinimu ir kraujospūdžio kontrole.

Didelių kiekių nereikia. Nedidelė stiklinė be pridėtinio cukraus gali būti paprastas būdas įtraukti granatus į mitybą, o valgant visą vaisių papildomai gaunama ir skaidulų.

Užtenka tik pauostyti: šis prieskonis iškart aštrina atmintį

Rozmarinas daug kam pažįstamas kaip prieskonis mėsai, bulvėms ar daržovėms, tačiau jo kvapas domina ir tyrėjus. Kai kuriuose tyrimuose pastebėta, kad rozmarino aromatas gali padėti geriau susikaupti, išlaikyti dėmesį ir atlikti atminties užduotis.

Rozmarino kvapas atminčiai nagrinėjamas dėl jame esančių medžiagų, kurios į organizmą patenka kvėpuojant. Paprastai tariant, stiprus rozmarino aromatas gali paveikti smegenų veiklą, susijusią su dėmesiu ir atmintimi.

Kvapas gali turėti daugiau reikšmės, nei atrodo

Eksperimentuose žmonės atliko įvairias užduotis aplinkoje, kurioje buvo juntamas rozmarino aromatas. Dalis jų parodė geresnius rezultatus nei tie, kurie tokio kvapo nejautė.

Tai nereiškia, kad užtenka vieną kartą pauostyti rozmarino ir atmintis iš karto taps puiki. Tyrimų dar nėra tiek daug, kad būtų galima kalbėti apie vienodą poveikį visiems. Tačiau rezultatai pakankamai įdomūs, kad rozmarinas būtų tiriamas toliau.

Rozmarinas gali veikti ir nuotaiką

Šviežias rozmarinas vazone - rozmarino kvapas atminčiai siejamas su geresniu dėmesiu ir susikaupimu.
Šviežio rozmarino aromatas domina mokslininkus dėl galimo poveikio dėmesiui ir atminčiai. – Nuotrauka iš: shutterstock.com

Kai kuriuose tyrimuose žmonės, vartoję rozmarino ekstraktą, jautėsi žvalesni, geriau miegojo ir lengviau susikaupė.

Taip pat tiriama, ar rozmarine esančios medžiagos gali turėti įtakos nuotaikai. Kol kas negalima teigti, kad jis veikia kaip vaistas ar gali pakeisti gydymą.

Rozmariną geriau vertinti kaip prieskonį, kuris gali turėti papildomos naudos, o ne kaip priemonę nuo atminties ar nuotaikos problemų.

Kaip jį naudoti namuose

Rozmarino daug nereikia, nes jo kvapas labai stiprus.

Jį galima:

  • dėti prie keptų bulvių
  • naudoti su vištiena ar kita mėsa
  • berti ant keptų daržovių
  • dėti į sriubas
  • gardinti duoną ar picą
  • maišyti su alyvuogių aliejumi

Šviežią rozmarino šakelę galima lengvai patrinti tarp pirštų. Taip kvapas tampa dar stipresnis.

Vien rozmarino neužtenka

Atmintis priklauso nuo daugybės dalykų. Miego, poilsio, fizinio aktyvumo, mitybos ir bendros sveikatos.

Todėl rozmarino kvapas atminčiai gali būti įdomus papildymas, tačiau ne pagrindinė priemonė.

Jei norisi pasirūpinti smegenų veikla, daugiau naudos duos pakankamas miegas, judėjimas ir įvairus maistas. Rozmarinas gali tiesiog būti malonus priedas prie viso to.

Su rozmarino papildais reikėtų būti atsargesniems nei su prieskoniu maiste. Nėštumo metu, sergant epilepsija ar vartojant tam tikrus vaistus, prieš juos vartojant geriau pasitarti su gydytoju.

Veltui kaltinate keptuvę: štai kodėl jūsų blynai gaunasi kieti ir guminiai

Kai blynai išeina kieti, guminiai arba sunkiai lankstosi, kaltė ne visada tenka keptuvei. Labai dažnai problema prasideda dar dubenyje, kai tešla maišoma per ilgai arba paruošiama netinkamos konsistencijos.

Kieti blynai dažniausiai gaunasi tada, kai miltai per ilgai maišomi su skysčiu. Kuo ilgiau tešla plakama, tuo stipriau vystosi glitimo tinklas. Nedidelis jo kiekis padeda blynui išlikti elastingam, tačiau persistengus tekstūra tampa tampri ir guminė.

Tešlos nereikia plakti ilgai

Maišyti pakanka tiek, kad neliktų sausų miltų ir didelių gumulėlių. Tešla neturi būti plakama iki visiškai glotnios masės kelias minutes iš eilės.

Dar viena dažna klaida yra per mažas skysčio kiekis. Tiršta tešla keptuvėje pasklinda sunkiau, blynai išeina storesni ir greičiau tampa sausi.

Gera blynų tešla turėtų priminti skystą grietinėlę. Ji turi lengvai nubėgti nuo samčio ir greitai pasiskirstyti keptuvėje. Skystį geriau pilti palaipsniui. Taip paprasčiau sustoti tada, kai pasiekiama norima konsistencija.

20 minučių gali pakeisti rezultatą

Šviežiai sumaišytos tešlos nebūtina iš karto pilti į keptuvę. Palikus ją pastovėti maždaug 20 ar 30 minučių, miltai geriau sugeria skystį, o glitimas šiek tiek atsipalaiduoja.

Po tokio poilsio tešla tampa vientisesnė ir lengviau pasiskirsto keptuvėje. Blynai mažiau plyšta, juos paprasčiau apversti ir susukti su įdaru. Jei po pastovėjimo tešla sutirštėjo, galima įpilti truputį pieno ar vandens ir trumpai išmaišyti.

Dažniausios priežastys, kodėl blynai nepavyksta

Jei tekstūra nuolat nuvilia, verta patikrinti kelis dalykus:

  • tešla buvo maišoma per ilgai
  • įpilta per mažai skysčio
  • tešla per tiršta
  • blynai kepami per ilgai
  • keptuvė nepakankamai įkaitinta
  • blynas apverčiamas per anksti
  • pasirinkti miltai sugeria daugiau skysčio nei įprasta

Vienos priežasties ne visada pakanka. Kartais susideda keli maži dalykai ir rezultatas būna kietas, nors receptas iš pirmo žvilgsnio atrodo geras.

Gazuotas vanduo padeda, bet problemos neišsprendžia

Dalį pieno galima pakeisti gazuotu mineraliniu vandeniu. Anglies dioksido burbuliukai tešlai suteikia lengvumo, todėl iškepę blynai gali būti minkštesni.

Tačiau vien gazuoto vandens neužtenka, jei tešla per tiršta arba permaišyta. Jis labiau papildo gerą receptą, o ne išgelbėja blogai paruoštą tešlą.

Į tešlą taip pat galima įpilti šiek tiek aliejaus arba ištirpinto sviesto. Tai padeda išlaikyti minkštesnę tekstūrą ir sumažina prilipimo riziką.

Keptuvės temperatūra vis tiek turi reikšmės

Nors problema dažnai prasideda ne nuo keptuvės, jos temperatūra svarbi. Per šalta keptuvė verčia blyną kepti ilgiau. Per tą laiką jis praranda daugiau drėgmės ir gali tapti sunkesnis. Per karštoje keptuvėje paviršius greitai paruduoja, o vidus dar nespėja normaliai iškepti.

Geriausia tešlą pilti į jau įkaitintą keptuvę ir iškart ją paskirstyti plonu sluoksniu. Kai kraštai pradeda atsiskirti, o paviršius nebėra skystas, blyną galima versti.

Jei blynai plyšta, priežastis kita

Plyštantys blynai nebūtinai reiškia tą pačią problemą kaip kieti. Tešla gali būti per skysta, joje gali trūkti kiaušinio arba ji dar nespėjo pastovėti.

Plyšimą dažnai sukelia ir per ankstyvas vertimas. Jei apatinė pusė dar nesutvirtėjusi, blynas lengvai įtrūksta per vidurį.

Miltai taip pat keičia rezultatą. Grikių, ryžių, kukurūzų ar kiti alternatyvūs miltai elgiasi kitaip nei kvietiniai, todėl jiems gali reikėti kitokio skysčio kiekio.

Kieti blynai dažnai yra ne blogos keptuvės, o kelių nedidelių klaidų rezultatas. Trumpesnis maišymas, skystesnė tešla, 20 ar 30 minučių poilsio ir gerai įkaitinta keptuvė paprastai duoda daug geresnį rezultatą.