Pradžia Tinklaraštis

Lydytas sviestas ar alyvuogių aliejus: kuris palankesnis cholesteroliui?

Jeigu MTL cholesterolio kiekis padidėjęs ir reikia pasirinkti vieną pagrindinį riebalą kasdieniam maistui, alyvuogių aliejus turi aiškų pranašumą. Jame vyrauja nesotieji riebalai, o lydytame svieste, dar vadinamame ghee, daug didesnę dalį sudaro sotieji riebalai. Jų perteklius gali didinti MTL cholesterolio kiekį kraujyje.

Tai nereiškia, kad ghee būtina visiškai išbraukti iš virtuvės. Daug svarbiau, kuris riebalas naudojamas dažniausiai. Jeigu dalis sviesto ar ghee pakeičiama alyvuogių aliejumi, sumažėja sočiųjų riebalų ir padaugėja nesočiųjų, o tokį pakeitimą širdies sveikatai rekomenduoja ir specialistai.

Alyvuogių aliejus laimi dėl riebalų sudėties

Abu produktai beveik visiškai sudaryti iš riebalų, todėl vien kalorijų lyginti nėra didelės prasmės. Kur kas svarbiau, kokie riebalai sudaro didžiąją produkto dalį.

Alyvuogių aliejuje vyrauja mononesotieji riebalai. Ghee turi ir nesočiųjų riebalų, tačiau jame gerokai daugiau sočiųjų. Būtent čia atsiranda pagrindinis skirtumas žmogui, kuris stengiasi kontroliuoti cholesterolį.

Palyginimas Alyvuogių aliejus Lydytas sviestas, ghee
Vyraujantys riebalai Nesotieji Sotieji
MTL cholesterolio požiūriu Palankesnis pasirinkimas, kai pakeičia sočiuosius riebalus Didelis kiekis gali didinti MTL cholesterolį
Cholesterolis pačiame produkte Nėra Yra
Kasdieniam naudojimui esant padidėjusiam MTL Geresnis pasirinkimas Geriau vartoti saikingiau

Pasaulio sveikatos organizacija(WHO) rekomenduoja, kad nuo dvejų metų amžiaus didžiąją suvartojamų riebalų dalį sudarytų nesotieji riebalai, o sotieji neviršytų 10 proc. visos per dieną gaunamos energijos.

Ghee ir alyvuogių aliejus buvo palyginti ir tyrime su žmonėmis

Įdomu tai, kad abu produktai buvo lyginti ne tik pagal jų sudėtį. Atsitiktinių imčių tyrime dalyvavo 30 sveikų vyrų ir moterų. Po keturias savaites jų mityboje buvo naudojamas ghee arba alyvuogių aliejus, tarp šių laikotarpių darant pertrauką.

Ghee vartojimo laikotarpiu apo B ir ne DTL cholesterolio rodikliai buvo aukštesni nei vartojant alyvuogių aliejų. MTL cholesterolio rodiklis irgi buvo aukštesnis, tačiau šiame nedideliame tyrime skirtumas nebuvo statistiškai reikšmingas.

Tyrimo autoriai padarė praktišką išvadą: rezultatai papildo jau turimus įrodymus, kad daug sočiųjų riebalų turinčius produktus verta keisti nesočiųjų riebalų šaltiniais.

Svarbus ne papildomas šaukštas aliejaus, o pakeitimas

Čia lengva padaryti klaidą. Jei į įprastą mitybą tiesiog papildomai įpilsite alyvuogių aliejaus, tačiau paliksite tiek pat sviesto, ghee, riebios mėsos ir kitų sočiųjų riebalų šaltinių, norimo pokyčio galite ir nepasiekti.

Nauda atsiranda pirmiausia keičiant vieną riebalų šaltinį kitu. Pavyzdžiui, vietoje ghee daržovėms kepti naudojamas alyvuogių aliejus arba sviestinis padažas pakeičiamas alyvuogių aliejaus pagrindo padažu. Amerikos širdies asociacija būtent tokį principą ir akcentuoja: sočiuosius riebalus keisti mononesočiaisiais bei polinesočiaisiais.

Tai aktualu ir dėl kalorijų. Alyvuogių aliejus išlieka riebus bei kaloringas produktas, todėl neribotas jo kiekis nėra reikalingas vien dėl to, kad jo riebalų sudėtis palankesnė.

Ghee nėra blogas produktas, tačiau kasdienai yra geresnis pasirinkimas

Lydytas sviestas ant duonos riekės.
Lydytas sviestas. – Nuotr. Shutterstock.com

Ghee gaminamas kaitinant sviestą, kol pašalinamas vanduo ir pieno sausosios medžiagos. Lieka koncentruoti pieno riebalai ir stipresnis, sviestinis skonis.

Dėl to jis gali būti naudingas kaip kulinarinis ingredientas, ypač patiekaluose, kuriuose norisi būtent tokio skonio. Tačiau natūralumas savaime nereiškia, kad produktas yra palankesnis cholesterolio rodikliams.

Viename valgomajame šaukšte ghee gali būti apie 9 g sočiųjų riebalų. Tai nemaža dalis dienos kiekio, ypač jei tą pačią dieną valgoma sūrio, riebesnės mėsos, sviesto ar riebių pieno produktų.

Amerikos širdies asociacija žmonėms, siekiantiems mažinti širdies ir kraujagyslių ligų riziką, rekomenduoja sočiųjų riebalų kiekį laikyti dar mažesnį, maždaug iki 6 proc. dienos energijos. 2000 kcal mityboje tai būtų apie 13 g per dieną.

Ką galima pakeisti jau šiandien

Nereikia pertvarkyti visos virtuvės. Pradėti galima nuo kelių vietų, kuriose riebalų rūšį pakeisti lengviausia:

  • daržoves kepti ar apšlakstyti alyvuogių aliejumi vietoje ghee
  • salotoms rinktis alyvuogių aliejaus pagrindo padažą
  • ghee palikti patiekalams, kuriems jo skonis iš tiesų reikalingas
  • atkreipti dėmesį ne tik į kepimui naudojamus riebalus, bet ir į sūrį, sviestą, riebią mėsą bei kitus sočiųjų riebalų šaltinius
  • alyvuogių aliejų naudoti vietoje kito riebalo, o ne tiesiog papildomai jo įpilti

AHA 2026 metų mitybos rekomendacijose ir toliau vienu pagrindinių širdžiai palankios mitybos principų įvardijamas nesočiųjų riebalų pasirinkimas vietoje sočiųjų.

Jeigu MTL cholesterolis jau ryškiai padidėjęs arba paskirti cholesterolį mažinantys vaistai, vien pakeisti kepimo riebalus gali nepakakti. Mityba yra viena bendro cholesterolio kontrolės dalis, o paskirtų vaistų savarankiškai nutraukti nereikėtų.

Trumpas atsakymas į klausimą paprastas: cholesteroliui palankesnis alyvuogių aliejus, ypač tada, kai jis pakeičia ghee, sviestą ar kitą daug sočiųjų riebalų turintį produktą. Lydytas sviestas gali likti virtuvėje dėl skonio, tačiau esant padidėjusiam MTL nėra geriausias pasirinkimas pagrindiniams kasdien naudojamiems riebalams.

Sutrinkite šias sėklas ir užpilkite: išvalys inkstus nuo toksinų

Virtuvės spintelėje esančios prieskonių sėklos tinka ne tik patiekalams gardinti. Jas sutrynus ir užpylus karštu vandeniu galima pasigaminti paprastą, kvapnų gėrimą, kuriam nereikia nei brangių ingredientų, nei ilgo ruošimo.

Toks užpilas suteikia skysčių ir augalinių junginių. Inkstams skysčiai ypač reikalingi, nes šie organai filtruoja kraują, reguliuoja vandens bei mineralų pusiausvyrą ir su šlapimu pašalina organizmui nereikalingas medžiagas.

Kalendrų sėklų užpilas paruošiamas per kelias minutes

Tam naudojamos kalendrų sėklos. Jose yra eterinių aliejų ir įvairių augalinių junginių, o būdingą kvapą didžiąja dalimi suteikia linalolis.

Vienam puodeliui reikės:

  • 1 arbatinio šaukštelio kalendrų sėklų
  • apie 250 ml karšto vandens

Sėklas lengvai sutrinkite grūstuvėje arba prispauskite plokščiąja peilio puse. Suberkite į puodelį, užpilkite karštu vandeniu, uždenkite ir palaikykite apie 10 minučių. Po to nukoškite.

Užpilas būna švelniai prieskoninis, su lengva citrusine nata. Cukraus jam nereikia, o atvėsus galima įspausti šiek tiek citrinos sulčių.

Kuo naudingos kalendrų sėklos

Kalendrų sėklos inkstams minimos pirmiausia dėl jose esančių augalinių medžiagų ir galimo antioksidacinio poveikio. Tačiau jų savybės tuo neapsiriboja. Kalendrų sėklos tiriamos ir dėl poveikio cukraus bei riebalų apykaitai, kraujagyslėms ir uždegiminiams procesams.


Inkstams: bandymuose su gyvūnais kalendrų sėklų ekstraktas buvo siejamas su palankesniais kai kuriais inkstų veiklos rodikliais bei mažesniu oksidaciniu stresu. Paprastas užpilas nėra vaistas nuo inkstų ligų, tačiau sėklų sudėtis mokslininkams kelia susidomėjimą.

Cukraus kiekiui kraujyje: tyrimuose, kuriuose dalyvavo 2 tipo diabetu sergantys suaugusieji, kalendrų sėklų vartojimas buvo siejamas su mažesniu gliukozės kiekiu nevalgius. Ryškesnis poveikis pastebėtas sėklas vartojant ne vieną dieną, o kelias savaites.

Cholesteroliui: kalendrų sėklų miltelius vartojusių dalyvių tyrimuose stebėti ir MTL cholesterolio bei trigliceridų pokyčiai. Tai aktualu širdžiai ir kraujagyslėms, nes ilgą laiką padidėjęs šių riebalų kiekis nėra palankus kraujotakos sistemai.

Kraujospūdžiui: kalendrų sėklos tiriamos ir dėl galimo poveikio kraujagyslių veiklai. Kai kuriuose tyrimuose jų vartojimas buvo siejamas su sistolinio kraujospūdžio sumažėjimu.

Apsaugai nuo oksidacinio streso: sėklose yra polifenolių ir kitų antioksidacinių junginių. Jie padeda neutralizuoti laisvuosius radikalus, kurie gali pažeisti ląsteles.

Uždegiminiams procesams: dalis kalendrose esančių junginių tiriama dėl priešuždegiminių savybių. Tokie procesai svarbūs ne vien inkstams, bet ir bendrai kraujagyslių bei medžiagų apykaitos būklei.

Virškinimui: kalendrų sėklos tradiciškai vartojamos po sunkesnio maisto, kai jaučiamas pilvo sunkumas ar kaupiasi dujos. Šiltas nesaldintas užpilas gali būti malonesnis pasirinkimas nei saldus gėrimas po valgio.

Skysčių kiekiui: vienas puodelis tokio užpilo prisideda prie per dieną išgeriamų skysčių. Jei juo pakeičiami saldinti gėrimai, kartu sumažėja ir gaunamo cukraus kiekis.

Daugiau sėklų nereiškia stipresnio poveikio

Kalendrų sėklos ir švieži kalendrų lapai
Kalendrų sėklos. – Nuotrauka iš: shutterstock.com

Įprastas užpilas ruošiamas iš nedidelio sėklų kiekio. Kelis kartus padidinus porciją gėrimas netampa kelis kartus naudingesnis, todėl vienam puodeliui visiškai pakanka arbatinio šaukštelio.

Svarbi ir visa dienos mityba. Inkstams nepalankus didelis druskos kiekis, nuolat padidėjęs kraujospūdis bei blogai kontroliuojamas cukraus kiekis kraujyje. Vienas augalinis gėrimas šių dalykų nepakeis.

Kam reikėtų elgtis atsargiau

Kalendrų sėklos maiste vartojamos nedideliais kiekiais, tačiau koncentruoti ekstraktai veikia kitaip nei įprastas naminis užpilas. Dėl to nereikėtų savarankiškai vartoti labai didelių sėklų ar jų ekstraktų dozių.

Atsargumo reikia vartojant cukraus kiekį kraujyje mažinančius vaistus. Sergant lėtine inkstų liga taip pat geriau pirmiausia pasitarti su gydytoju, nes esant ryškiam inkstų veiklos sutrikimui gali būti taikomi individualūs skysčių ir mitybos apribojimai.

Kalendrų sėklos inkstams gali būti naudojamos kaip paprastas nesaldintas užpilas, papildantis dienos skysčius. Didžiausią naudą inkstų sveikatai vis tiek duoda keli dalykai kartu: pakankamas vandens kiekis, mažiau druskos, normalus kraujospūdis ir gera cukraus kiekio kraujyje kontrolė.

Gydytoja įveikė IV stadijos vėžį: atskleidė, kaip jai tai pavyko

Šeimos gydytoja Odile Fernández pati išgirdo diagnozę, kurios bijo kiekvienas pacientas, ketvirtos stadijos kiaušidžių vėžys. Po onkologinio gydymo ji pasveiko, o vėliau pradėjo daugiau domėtis tuo, kokią vietą sveikatai ir ligų prevencijai gali turėti maistas bei gyvenimo būdas.

Savo patirtimi besidalijanti gydytoja išskiria ne egzotiškus papildus ar sudėtingas dietas. Jos virtuvėje daug vietos užima įprastos daržovės: brokoliai, kopūstai, česnakai, svogūnai, pomidorai ir žalios lapinės daržovės. Ji kartu pabrėžia, kad maistas nepakeičia vėžio gydymo, tačiau gali būti viena iš bendros sveikatos ir prevencijos dalių.

Didžiausią vietą ji skiria daržovėms

Gydytojos požiūris gana paprastas. Užuot ieškojus vieno ypatingo produkto, verta valgyti įvairių spalvų ir rūšių daržoves bei tai daryti nuolat.

Ypač ji išskiria kryžmažiedes daržoves. Tai brokoliai, žiediniai ir gūžiniai kopūstai, Briuselio kopūstai, lapiniai kopūstai, ridikai bei pak choi.

Jose randama gliukozinolatų. Pjaustant, kramtant ir virškinant šias daržoves iš jų susidaro kiti augaliniai junginiai, tarp jų sulforafanas. Jie tiriami dėl poveikio uždegiminiams procesams ir ląstelių apsaugai, nors tyrimų su žmonėmis rezultatai kol kas nėra vienodi.

Brokolių daiguose sulforafano gali būti ypač daug, todėl Fernández juos taip pat vertina.

Brokolių ji neperverda

Svarbu ne vien tai, ką valgome, bet ir kaip ruošiame.

Fernández pataria brokolius ir kitas panašias daržoves susmulkinti bei gerai sukramtyti. Ilgai virti jų taip pat nereikia. Paprastas trumpas garinimas leidžia išlaikyti daugiau augale esančių medžiagų ir fermentų.

Praktiškai tai reiškia, kad brokolio nebūtina virti tol, kol jis tampa visiškai minkštas. Trumpai pagarintas jis lieka tvirtesnis, ryškesnio skonio ir puikiai tinka prie žuvies, vištienos, kruopų ar kitų daržovių.

Česnakui duoda kelias minutes

Dar vienas produktas, kurį gydytoja naudoja, yra česnakas.

Jame yra sieros junginių. Susmulkinus ar sutraiškius česnako skiltelę prasideda procesai, per kuriuos susidaro alicinas. Dėl to Fernández siūlo sutraiškytą česnaką prieš dedant į patiekalą maždaug dešimčiai minučių palikti ramybėje.

Šalia česnako ji mini ir svogūnus, porus bei laiškinius česnakus. Svogūnuose yra kvercetino, augalinio antioksidanto.

Tad gydytojos mityba po vėžio nėra paremta vien brangiais produktais. Nemaža jos dalis susideda iš daržovių, kurios įprastai ir taip būna namų virtuvėje.

Pomidorus ji valgo ne tik žalius

Su pomidorais situacija kiek kitokia. Juose esantis likopenas geriau pasisavinamas pomidorus pakaitinus.

Todėl naminis pomidorų padažas gali būti ne mažiau vertingas už šviežią pomidorą. Fernández rekomenduoja ruošiant pomidorus pridėti ir šiek tiek alyvuogių aliejaus, nes riebalai pagerina likopeno pasisavinimą.

Kasdienėje virtuvėje jos principus galima pritaikyti visai paprastai:

  • brokolius, žiedinius ar Briuselio kopūstus dažniau trumpai garinti
  • į salotas ir šiltus patiekalus dėti svogūnų bei porų
  • sutraiškytą česnaką prieš gaminimą kelias minutes palaikyti
  • pomidorus valgyti ir šviežius, ir termiškai paruoštus
  • prie pomidorų patiekalų naudoti šiek tiek alyvuogių aliejaus
  • per savaitę kaitalioti skirtingas daržoves, o ne nuolat rinktis tas pačias

Vieno stebuklingo produkto jos meniu nėra

Fernández istorija lengvai gali sudaryti įspūdį, kad egzistuoja konkretus maistas, galintis nugalėti vėžį. Pati gydytoja taip savo patirties neaiškina.

Jos išskiriamos daržovės yra mitybos dalis, o ne onkologinio gydymo pakaitalas. Vėžio prevencijos rekomendacijose taip pat kalbama apie visą gyvenimo būdą: daugiau daržovių, vaisių, ankštinių ir viso grūdo produktų, fizinį aktyvumą, sveiko kūno svorio palaikymą, mažesnį alkoholio kiekį ir nerūkymą.

Būtent dėl to gydytojos mityba po vėžio įdomi savo paprastumu. Jos išskiriami produktai nėra reti ar brangūs. Brokoliai, kopūstai, česnakai, svogūnai ir pomidorai lengvai telpa į įprastą savaitės meniu, o didžiausia nauda atsiranda ne suvalgius vieną konkrečią daržovę, bet valgant įvairiai ir tokius įpročius išlaikant ilgą laiką.

Šaltinis:
https://portal.abczdrowie.pl/lekarka-pokonala-raka-w-iv-stadium-oto-co-jadla/7312652639209952a

Natūrali priemonė nuo vidurių užkietėjimo ir cukraus šuolių: kainuoja centus

Vidurių užkietėjimas, staigūs cukraus kiekio kraujyje pakilimai ar padidėjęs MTL cholesterolis atrodo kaip visai skirtingos problemos. Tačiau viena labai paprasta augalinė skaidula gali būti naudinga visais trimis atvejais.

Ji nebrangi, beveik neturi skonio ir lengvai įmaišoma į vandenį ar maistą. Didžiąją jos dalį sudaro tirpios skaidulos, kurios patekusios į skrandį ir žarnyną sugeria vandenį bei smarkiai išbrinksta.

Gysločio luobelės žarnyne virsta tiršta mase

Gysločio luobelės gaunamos iš Plantago ovata augalo sėklų išorinio sluoksnio. Nuo pačių sėklų jos skiriasi tuo, kad beveik visą jų vertę sudaro vandenį sugeriančios skaidulos.

Sumaišius luobeles su vandeniu, skystis gana greitai pradeda tirštėti. Panašus procesas vyksta ir virškinimo trakte.

Susidariusi masė sulaiko vandenį, todėl išmatos tampa minkštesnės ir lengviau pasišalina. Tuo pačiu mechanizmu jos gali būti naudingos ir esant viduriavimui, nes sugeria skysčių perteklių ir padeda sutvirtinti išmatas.

Toks dvejopas poveikis yra viena įdomiausių šių skaidulų savybių.

Nauda neapsiriboja vien vidurių užkietėjimu

Gysločio luobelės šaukšte.
Nuotrauka iš: shutterstock.com

Lengvesnis tuštinimasis: išbrinkusios skaidulos padidina išmatų tūrį, išlaiko jose daugiau vandens ir skatina normalesnį žarnyno judėjimą.

Pagalba viduriuojant: skaidulos gali sugerti dalį skysčio pertekliaus, todėl išmatos tampa tvirtesnės ir lengviau kontroliuojamos.

Mažesni cukraus šuoliai po valgio: tiršta skaidulų masė sulėtina angliavandenių virškinimą. Gliukozė į kraują patenka palaipsniui, todėl po valgio jos kiekis gali kilti ne taip staigiai.

Nauda sergant 2 tipo diabetu: tyrimuose reguliarus vartojimas buvo siejamas su palankesniais gliukozės rodikliais, ypač kai cukraus kontrolė prieš tai buvo prastesnė.

MTL cholesterolio mažėjimas: skaidulos žarnyne suriša dalį tulžies rūgščių. Organizmui gaminant naujas, tam panaudojama dalis cholesterolio, todėl MTL rodiklis gali sumažėti.

Ilgesnis sotumo jausmas: išbrinkusios skaidulos užima daugiau vietos skrandyje ir sulėtina maisto slinkimą, todėl po valgio alkis gali grįžti vėliau.

Reguliaresnė žarnyno veikla: vartojamos nuolat jos gali padėti suvienodinti tuštinimosi ritmą, ypač tiems, kurių žarnyno veikla linkusi svyruoti.

Daug skaidulų už labai mažą kainą: viename šaukšte jų yra nemažai, todėl tai vienas paprastesnių būdų padidinti skaidulų kiekį nekeičiant viso dienos meniu.

Vandens čia taupyti negalima

Svarbiausia vartojimo taisyklė labai paprasta: gysločio luobeles būtina užgerti pakankamu kiekiu vandens.

Pradėti galima nuo nedidelio kiekio, pavyzdžiui, vieno arbatinio šaukštelio per dieną. Organizmui pripratus porciją galima palaipsniui didinti.

Patogiausia:

  • luobeles suberti į maždaug stiklinę vandens
  • greitai išmaišyti
  • išgerti iš karto, kol mišinys dar netapo labai tirštas
  • po to išgerti dar šiek tiek vandens
  • pirmomis dienomis rinktis mažesnį kiekį, jei linkę pūsti pilvą

Jeigu tikslas yra sumažinti cukraus šuolį po maisto, jos paprastai vartojamos prieš valgį arba kartu su juo.

Luobeles taip pat galima įmaišyti į jogurtą, kefyrą ar košę, tačiau ir tokiu atveju per dieną reikia gerti pakankamai skysčių.

Vaistus geriau atskirti keliomis valandomis

Tiršta skaidulų masė gali sulėtinti ne tik maisto, bet ir kai kurių vaistų pasisavinimą.

Dėl to vaistus ir gysločio luobeles geriau vartoti atskirai. Ypač tai aktualu vartojant skydliaukės hormonus, vaistus nuo epilepsijos ar kitus preparatus, kurių dozė turi būti labai stabili.

Jei vaistai geriami kasdien, saugiausia dėl laiko tarpo pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

Sausų luobelių ryti negalima

Čia jau ne patogumo, o saugumo klausimas. Sausos skaidulos greitai sugeria skystį ir išbrinksta, todėl jas užgeriant per mažu kiekiu vandens gali būti sunku nuryti.

Dėl tos pačios priežasties jų nereikėtų vartoti prieš pat miegą.

Daugiau atsargumo reikia turint rijimo sutrikimų, žarnyno susiaurėjimą ar nepraeinamumą, taip pat po kai kurių pilvo operacijų. Jei atsiranda stiprus pilvo skausmas, vėmimas, neišeina dujos ar išmatos, reikia kreiptis į medikus.

Gysločio luobelės gali būti labai paprastas būdas vienu metu padidinti skaidulų kiekį, palengvinti tuštinimąsi, sumažinti staigius gliukozės pakilimus ir šiek tiek pagerinti MTL cholesterolio rodiklius. Didžiausias skirtumas atsiranda jas vartojant reguliariai ir nepamirštant vandens.

Šaltiniai:

  1. European Medicines Agency (EMA). Community herbal monograph on Plantago ovata Forssk., seminis tegumentum
  2. The American Journal of Clinical Nutrition. Psyllium fiber improves glycemic control proportional to loss of glycemic control: a meta-analysis
  3. The American Journal of Clinical Nutrition. Effect of psyllium (Plantago ovata) fiber on LDL cholesterol and alternative lipid targets: a systematic review and meta-analysis of randomized controlled trials
  4. PubMed Central (NLM/NIH). The role and therapeutic effectiveness of Plantago ovata seed husk (psyllium husk) in gastrointestinal diseases
  5. PubMed Central (NLM/NIH). Evidence-Based Approach to Fiber Supplements and Clinically Meaningful Health Benefits, Part 2
  6. PubMed Central (NLM/NIH). The role and therapeutic effectiveness of Plantago ovata husk (psyllium husk) in gastrointestinal diseases
  7. MedlinePlus – U.S. National Library of Medicine. Psyllium

Pigiau už lašišą, bet turi daugiau omega-3: pamatę etiketę nustebsite

Lašiša dažnai laikoma vienu geriausių omega-3 šaltinių, todėl už ją pirkėjai sutinka mokėti gerokai daugiau. Tačiau pažvelgus į konkrečių produktų etiketes galima rasti netikėtą rezultatą: pigesnėje žuvyje omega-3 kiekis gali būti kelis kartus didesnis.

Skirtumas aktualus ne vien piniginei. EPA ir DHA omega-3 rūgštys reikalingos širdžiai, smegenims ir regėjimui, todėl verta žiūrėti ne į žuvies kainą ar reputaciją, o į tai, kas iš tikrųjų parašyta ant pakuotės.

Skumbrė omega-3 kiekiu gali gerokai aplenkti lašišą

Pigesnė žuvis buvo skumbrė. Jos etiketėje nurodyta apie 4,7 g omega-3 riebalų rūgščių 100 gramų produkto.

Rūkytoje lašišoje jų buvo maždaug 1,4–1,8 g 100 gramų. Vadinasi, skumbrės porcijoje omega-3 gali būti daugiau nei dvigubai tiek.

Tai nereiškia, kad kiekviena skumbrė turės lygiai 4,7 g, o kiekviena lašiša mažiau nei 2 g. Žuvies riebumas priklauso nuo rūšies, kilmės, pašaro ir gamintojo, todėl parduotuvėje verta patikrinti savo rankose laikomą pakuotę.

Vis dėlto skumbrė tikrai nėra prastesnis pasirinkimas vien todėl, kad kainuoja mažiau.

Už ką organizmas vertina omega-3

Riebiose žuvyse randamos EPA ir DHA rūgštys reikalingos kelioms organizmo sistemoms. Jos dalyvauja normalioje širdies veikloje, o DHA yra svarbi smegenims ir akių tinklainei.

Žuvį valgant gaunama ir kokybiškų baltymų, todėl skumbrės porcija gerai pasotina. Tai patogus būdas omega-3 gauti su maistu, o ne vien iš kapsulių.

Riebias žuvis galima ir kaitalioti. Vieną savaitę rinktis skumbrę, kitą sardines, silkę ar lašišą. Taip meniu neatsibosta ir nereikia prisirišti prie vieno brangaus produkto.

Kainų skirtumas buvo dar ryškesnis

Technologo vertinta skumbrė kainavo apie 44 zlotus už kilogramą, o rūkyta lašiša apie 170 zlotų.

Taigi už gerokai pigesnę žuvį buvo gaunamas didesnis omega-3 kiekis. Toks skirtumas ypač aktualus šeimai, kuri žuvį perka reguliariai.

Brangesnė lašiša dėl to netampa blogu produktu. Ji taip pat suteikia omega-3, baltymų ir kitų vertingų medžiagų. Tiesiog aukštesnė kaina savaime nereiškia didesnio omega-3 kiekio.

Etiketėje verta pažiūrėti daugiau nei vieną skaičių

Jeigu perkama rūkyta žuvis, omega-3 nėra vienintelė reikalinga eilutė. Greitai peržvelkite:

  • omega-3 kiekį 100 gramų
  • druskos kiekį
  • žuvies rūšį ir kilmę
  • ingredientų sąrašą
  • kiek žuvies iš tiesų yra produkte

Druska ypač aktuali perkant rūkytą skumbrę ar lašišą. Kai kuriuose gaminiuose jos gali būti nemažai, todėl tokių produktų nereikėtų paversti kasdieniu didelių porcijų maistu.

Jeigu skumbrė patinka, ją galima rinktis ir kitaip paruoštą. Kepta orkaitėje ar ant grilio ji leidžia pačiam kontroliuoti naudojamos druskos kiekį.

Laukinė ar užauginta ūkyje?

Skumbrės dažniau sugaunamos laukinėje gamtoje, o nemaža parduodamos lašišos dalis užauginama ūkiuose. Tačiau vien šio užrašo neužtenka nuspręsti, kuri žuvis vertingesnė.

Ūkyje užauginta lašiša nėra automatiškai prastos kokybės. Lygiai taip pat užrašas laukinė negarantuoja, kad produktas turės daugiau omega-3 ar mažiau druskos.

Daug praktiškiau pasižiūrėti į sudėtį ir maistinę lentelę.

Jeigu ieškoma žuvies turinčios daug omega 3, skumbrė tikrai verta vietos pirkinių krepšelyje. Ji gali turėti gerokai daugiau omega-3 nei rūkyta lašiša, kainuoti kelis kartus pigiau ir kartu suteikti daug baltymų. Parduotuvėje tereikia skirti kelias sekundes etiketei ir nepamiršti patikrinti druskos kiekio.

Puola žarnyną, smegenis ir odą: kaltas vieno vitamino trūkumas

Iš pradžių oda gali pradėti keistai rausti ir pleiskanoti. Vėliau prisideda viduriavimas, silpnumas, sunkiau susikaupti, prastėja atmintis. Atrodytų, kad tai keli skirtingi sutrikimai, tačiau juos gali sujungti viena priežastis.

Taip pasireiškia ryškus vitamino B3, arba niacino, stygius. Sunkiausia jo forma vadinama pelagra. Šiandien ji reta, tačiau vis dar pasitaiko tada, kai organizmas ilgą laiką negauna pakankamai maistinių medžiagų arba negali jų normaliai pasisavinti.

Oda dažnai perspėja viena pirmųjų

Vitamino B3 trūkumas ypač pastebimas tose kūno vietose, kurias dažniau pasiekia saulė. Paraudimas gali priminti nudegimą, vėliau oda tamsėja, sausėja, pleiskanoja ir tampa storesnė.

Pokyčiai gali atsirasti ant veido, rankų, dilbių ir kaklo. Būdingas paraudimo bei patamsėjimo ruožas aplink kaklą istorijoje net gavo atskirą pavadinimą.

Priežastis gana paprasta. Niacinas reikalingas ląstelėms normaliai atsinaujinti, todėl jo smarkiai stokojant oda sunkiau susitvarko su kasdien patiriama žala.

Tuo pat metu pradeda streikuoti ir žarnynas

Kitas dažnas pelagros požymis yra užsitęsęs viduriavimas. Jis ne tik išvargina, bet ir dar labiau apsunkina padėtį, nes organizmui tampa sunkiau pasisavinti tai, ko jam ir taip trūksta.

Gali sumažėti apetitas, atsirasti pilvo diskomfortas, bendras silpnumas. Jei tokia būklė tęsiasi ilgiau, maistinių medžiagų stygius tik gilėja.

Dėl to niacino trūkumas gali įsisukti tarsi uždaras ratas: prasta mityba sukelia trūkumą, o sutrikęs virškinimas vėliau dar labiau trukdo atsistatyti.

Smegenys į vitamino B3 stygių taip pat reaguoja

Esant dideliam trūkumui, gali pasikeisti ne tik fizinė savijauta. Atsiranda dirglumas, nerimas, sunkiau susikaupti, žmogus gali pasimesti gerai pažįstamoje aplinkoje ar prasčiau prisiminti įprastus dalykus.

Sunkiais atvejais vystosi ryškus sumišimas ir kiti neurologiniai sutrikimai. Būtent todėl pelagra anksčiau buvo apibūdinama trimis pagrindinėmis problemomis: odos pažeidimu, viduriavimu ir demencija. Negydoma liga gali tapti pavojinga gyvybei.

Kodėl organizmui niacino reikia nuolat

Vitaminas B3 padeda iš maisto išgauti energiją. Be jo ląstelėms būtų daug sunkiau panaudoti angliavandenius, riebalus ir baltymus.

Jis reikalingas ir ląstelių atsinaujinimui bei pažeistos DNR taisymui. Kadangi niacinas tirpsta vandenyje, didelių jo atsargų organizmas nekaupia, todėl jo reikia gauti reguliariai.

Dalį niacino kūnas gali pasigaminti iš triptofano, kurio yra baltymingame maiste. Tačiau tam taip pat reikia kitų medžiagų, tarp jų geležies bei kitų B grupės vitaminų. Jei mityba labai skurdi, visas šis mechanizmas pradeda strigti.

Kodėl istorijoje dėl pelagros išgarsėjo kukurūzai

Kukurūzuose niacino yra, tačiau dalis jo žmogui sunkiai pasisavinama. Dar viena problema yra nedidelis triptofano kiekis.

Ten, kur kukurūzai ilgą laiką sudarė beveik visą maisto pagrindą, pelagra buvo kur kas dažnesnė.

Įdomu tai, kad Centrinės Amerikos gyventojai nuo seno kukurūzus ruošdavo specialiai, mirkydavo ir virdavo šarminiame vandenyje. Toks apdorojimas padidina niacino prieinamumą organizmui. Kitose vietose kukurūzai buvo pradėti valgyti be tokio paruošimo, todėl problema išryškėjo gerokai stipriau.

Kam niacino gali pritrūkti dabar

Įprastai įvairiai besimaitinančiam žmogui didelis trūkumas nėra dažnas. Didesnė rizika atsiranda tuomet, kai ilgai valgoma labai vienodai arba organizmas negali normaliai pasisavinti maistinių medžiagų.

Tai gali nutikti piktnaudžiaujant alkoholiu, sergant Krono liga, po kai kurių virškinimo sistemos operacijų, turint valgymo sutrikimų ar labai stipriai ribojant maistą.

Rečiau niacino stygių gali paskatinti paveldimos ligos arba tam tikri vaistai.

Kur ieškoti vitamino B3

Niacino šaltinių tikrai nereikia ieškoti egzotiškose parduotuvėse. Jo yra įprastuose produktuose, kuriuos lengva įtraukti į dienos valgymus:

  • tunuose ir kitoje žuvyje
  • vištienoje ir kalakutienoje
  • kepenėlėse
  • žemės riešutuose
  • saulėgrąžų sėklose
  • pupelėse ir kituose ankštiniuose
  • viso grūdo duonoje bei kruopose

Vitaminas B3 gana gerai ištveria kepimą ir virimą. Verdant dalis jo gali patekti į vandenį, todėl sriubose ar troškiniuose jis neprapuola, nes suvalgomas ir pats nuoviras.

Ryškūs simptomai jau nėra vien mitybos klausimas

Jeigu kartu atsiranda neįprasti odos pažeidimai, ilgai trunkantis viduriavimas, didelis silpnumas, sumišimas ar ryškiai blogėjanti atmintis, vien pakeisti meniu neužtenka. Tokius simptomus turi įvertinti gydytojas.

Pelagra gydoma atkuriant niacino kiekį ir ieškant priežasties, dėl kurios jis sumažėjo. Pradėjus gydymą laiku, dalis simptomų gali pradėti silpnėti gana greitai.

Niacino trūkumas gerai parodo, kad net vienos maistinės medžiagos stygius gali vienu metu paliesti odą, žarnyną ir smegenis. Įvairi mityba, kurioje yra pakankamai baltymų, ankštinių, sėklų, žuvies ir viso grūdo produktų, dažniausiai leidžia tokio ryškaus vitamino B3 stygiaus išvengti.

Šaltiniai

Dermatologai atskleidė: ši arbata – greitai atjaunina veido odą

Odos senėjimą lemia ne vien metai. Saulė, oro tarša, miego trūkumas ir kiti aplinkos veiksniai gali greičiau išryškinti sausumą, smulkias raukšleles, paraudimą bei papilkėjusią odos spalvą.

Dermatologai tarp gėrimų išskiria žaliąją arbatą. Ji gerai ištirta dėl joje esančių antioksidantų, o reguliarus vartojimas gali padėti odai apsisaugoti nuo oksidacinės žalos ir uždegiminių procesų.

Kodėl išskiriama būtent žalioji arbata

Žaliosios arbatos lapuose gausu katechinų. Vienas žinomiausių yra EGCG, stiprus augalinis antioksidantas.

Paprastai tariant, jis padeda neutralizuoti laisvuosius radikalus. Jų susidaro ir natūraliai, tačiau kiekį gali didinti ultravioletiniai spinduliai, oro tarša bei kiti išoriniai veiksniai. Kai tokios žalos susikaupia daugiau, oda gali greičiau prarasti elastingumą ir atrodyti pavargusi.

Todėl žalioji arbata veido odai vertinama ne dėl vieno vitamino ar mineralo. Jos stiprybė yra visas augalinių antioksidantų derinys.

Ką reguliarus žaliosios arbatos gėrimas gali duoti odai

Puodelis žaliosios arbatos, kurios antioksidantai gali padėti apsaugoti veido odą nuo oksidacinės žalos.
Žalioji arbata išsiskiria odai naudingais antioksidantais. – Nuotrauka iš: shutterstock.com

Mažesnė oksidacinė žala: žaliosios arbatos katechinai padeda kovoti su laisvaisiais radikalais, kurie gali pažeisti odos ląsteles ir greitinti senėjimo požymių atsiradimą.

Ramesnė oda: EGCG pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis. Tai gali būti naudinga, kai oda linkusi rausti, sausėti ar jautriai reaguoti į aplinkos poveikį.

Apsauga nuo ankstyvo senėjimo: dalis odos senėjimo susijusi su ilgalaikiu saulės poveikiu. Žaliosios arbatos polifenoliai tiriami dėl gebėjimo sumažinti dalį UV spindulių sukeliamos oksidacinės žalos.

Elastingumo išsaugojimas: su amžiumi odoje natūraliai mažėja kolageno ir elastino. Antioksidantų turinti mityba gali padėti apsaugoti šias struktūras nuo papildomos žalos.

Lygesnė odos išvaizda: mažesnis uždegimas ir geresnė ląstelių apsauga ilgainiui gali prisidėti prie tolygesnės, mažiau papilkėjusios odos išvaizdos.

Mažesnis paraudimas: dėl priešuždegiminių savybių žaliosios arbatos junginiai tiriami ir kalbant apie jautrią bei parausti linkusią odą.

Daugiau skysčių per dieną: nesaldinta arbata prisideda prie bendro suvartojamų skysčių kiekio. Pakankamas skysčių vartojimas svarbus ir normaliai odos būklei.

Arbata nepakeičia SPF, tačiau gali papildyti apsaugą

Žalioji arbata nėra apsauginis kremas nuo saulės. Jei dieną oda gauna daug ultravioletinių spindulių, vien keli puodeliai arbatos nuo jų neapsaugos.

Tačiau jos polifenoliai gali padėti odos ląstelėms geriau susidoroti su dalimi oksidacinės žalos. Todėl praktiškiausia derinti abu dalykus: odą saugoti iš išorės, o mityboje turėti pakankamai antioksidantų.

Dar didesnę reikšmę turi ir paprasti įpročiai:

  • kasdien naudoti apsaugą nuo saulės
  • gerti pakankamai vandens ir kitų nesaldintų gėrimų
  • valgyti daugiau daržovių, uogų ir vaisių
  • nerūkyti
  • pasirūpinti reguliariu miegu

Vienas produktas odos būklės nepakeičia per naktį, tačiau keli geri įpročiai kartu ilgainiui jau gali būti pastebimi veidrodyje.

Kaip ją gerti, kad naudos nepaskandintų cukrus

Žaliąją arbatą geriausia palikti gana paprastą. Jei į kiekvieną puodelį dedama keli šaukšteliai cukraus arba geriami saldinti buteliuose parduodami arbatos gėrimai, gaunamas jau visai kitas produktas.

Jei paprastas skonis per kartus, galima trumpiau plikyti arba rinktis švelnesnę žaliąją arbatą. Tinka ir keli citrinos griežinėliai.

Vakare jautresniems kofeinui jos geriau negerti labai vėlai. Žaliojoje arbatoje kofeino yra mažiau nei kavoje, tačiau kai kuriems jo užtenka miegui sutrikdyti, o prastas miegas odos išvaizdai tikrai nepadeda.

Veido oda labiausiai vertina pastovumą

Vienas puodelis nesuteiks momentinio jauninančio efekto. Žaliosios arbatos nauda siejama su reguliariu jos vartojimu ir bendrais kasdieniais įpročiais.

Jei ieškoma paprasto gėrimo, kuris suteiktų daug antioksidantų, arbata veido odai gali būti būtent žalioji. Ji išsiskiria EGCG ir kitais katechinais, kurie padeda saugoti odos ląsteles, raminti uždegiminius procesus ir mažinti aplinkos daromą oksidacinę žalą.

Šaltinis: eatingwell.com

6 savaites kasdien valgė pomidorus: štai kaip reagavo kepenys

Metabolinis kepenų riebalėjimas tampa itin paplitusia sveikatos problema. Lėtinė būklė prasideda tada, kai organo ląstelėse atsiranda perteklinės riebalų sankaupos. Būklę skatina antsvoris, atsparumas insulinui bei kiti organizmo medžiagų apykaitos sutrikimai. Ligai ilgai progresuojant be ryškių simptomų, organizmas patiria tylų krūvį.

Nesiimant priemonių, riebalėjimas gali sukelti lėtinį audinių pažeidimą, randėjimą ar net cirozę. Sveikesnis valgiaraštis bei reguliarus judėjimas lieka pagrindiniai būdai padėti savo kūnui. Italijos tyrimų centre atliktas eksperimentas parodė, kad pomidorai kepenims gali suteikti apčiuopiamą pagalbą.

Mokslinio tyrimo eiga ir gauti rezultatai

Moksliniame eksperimente, kurio rezultatai paskelbti žurnale Nutrients, dalyvavo 79 suaugę asmenys. Visiems tyrimo dalyviams diagnozuotas metabolinis kepenų riebalėjimas. Dalyviai buvo padalinti į dvi atskiras grupes.

Pirmoji grupė šešias savaites kasdien valgė po 200 gramų šviežių pomidorų bei 50 gramų pomidorų padažo. Antroji grupė maitinosi įprastai, tačiau iš valgiaraščio visiškai pašalino pomidorus ir jų gaminamus produktus.

Abiejų grupių nariams buvo pateiktos identiškos mitybos gairės, prašant nekeisti kitų gyvensenos įpročių. Mokslininkai vertino kepenų riebalėjimo lygį naudodami specialų elastografijos tyrimo rodiklį, kuris tiksliai pamatuoja riebalų sankaupas.

Po šešių savaičių teigiamas postūmis užfiksuotas abiejose grupėse, tačiau pomidorų vartotojų rodikliai pagerėjo žymiai labiau. Šioje grupėje riebalėjimo rodiklis nukrito vidutiniškai 35 vienetais, o kitoje grupėje sumažėjo tik 18 vienetų.

Tiesioginis poveikis be svorio pokyčių

Tyrėjus itin nustebino faktas, kad riebalų sankaupos kepenyse sumažėjo net ir tada, kai kūno svoris, liemens apimtis ar bendras riebalų kiekis nekito. Tai patvirtina, kad pomidorai kepenims daro tiesioginį poveikį, nepriklausomai nuo bendro kūno masės indekso.

Asmenims, kuriems sunkiai sekasi numesti svorio, šios išvados itin reikšmingos. Net ir be drastiškų kūno masės pokyčių tam tikri maisto produktai padeda valyti organo audinius. Trumpalaikis tyrimas neparodė didelių kraujo fermentų ar gliukozės lygio pokyčių, tačiau riebalinio audinio sumažėjimas yra reikšmingas žingsnis gerinant bendrą organo būklę. Mažesnis riebalų kiekis sudaro sąlygas ląstelėms lengviau atsistatyti.

Pagrindinės naudingosios medžiagos ir jų gausa

Pomidorai yra neatsiejama Viduržemio jūros mitybos dalis, garsėjanti teigiamu poveikiu širdžiai bei kraujagyslėms. Šiose daržovėse gausu biologiškai aktyvių junginių, skatinančių organizmo atsinaujinimą bei apsaugą.

Pagrindinės pomidoruose esančios medžiagos ir jų nauda organizmui:

  • Likopenas ir karotenoidai kovoja su oksidaciniu stresu bei saugo ląsteles nuo pažaidos
  • Antioksidantai padeda reguliuoti riebalų metabolizmą kepenų audiniuose
  • Priešuždegiminiai junginiai mažina lėtinius uždegiminius procesus visame kūne
  • Vitaminas C ir kalis palaiko kraujagyslių elastingumą bei kraujospūdį
  • Skaidulinės medžiagos gerina virškinimą bei žarnyno veiklą

Apsauga nuo oksidacinio streso yra itin svarbi, nes laisvieji radikalai skatina kepenų ląstelių pažeidimus bei trikdo normalią organo veiklą.

Paruošimo taisyklės geresniam įsisavinimui

Valgant šias daržoves verta žinoti kelias paruošimo taisykles. Pagrindinis antioksidantas likopenas yra tirpus riebaluose. Vartojant daržoves kartu su šlakeliu alyvuogių aliejaus, naudingos medžiagos įsisavinamos daug efektyviau.

Termiškai apdoroti pomidorai turi dar daugiau aktyvaus likopeno nei švieži. Kepimas, troškinimas ar virimas suardo ląstelių sieneles, todėl organizmui lengviau pasisavinti vertingus junginius.

Šiltos pomidorų sriubos, naminiai padažai, daržovių troškiniai ar šviežios salotos su aliejumi yra puikūs būdai papildyti mitybą vertingais antioksidantais. Natūralūs pomidorai kepenims padeda išsaugoti gyvybingumą bei palaiko gerą bendrą savijautą.

Subalansuota mityba ir natūralūs maisto produktai leidžia paprastai bei efektyviai pasirūpinti vidaus organais. Įtraukus daugiau šių daržovių į valgiaraštį, sukuriama puiki terpė ilgalaikei kepenų apsaugai.

Šaltinis: https://portal.abczdrowie.pl/przez-6-tygodni-codziennie-jedli-pomidory-tak-zareagowala-watroba/7315134951802944a

Mažina cholesterolį ir saugo žarnyną: šie grybai – Azijos medicinos ramstis

Maisto gamyboje grybai dažnai laikomi tik paprastu priedu patiekalams. Tačiau Rytų medicinos tradicijose aukštai vertinami gydomieji grybai, pasižymintys gausiu biologiškai aktyvių medžiagų kiekiu.

Tolimuosiuose Rytuose jie vertinami kaip gyvybingumo šaltinis, padedantis apsaugoti virškinimo sistemą bei stiprinantis imuninę sistemą.

Grybuose esantys vertingi junginiai padeda palaikyti kelias pagrindines organizmo funkcijas:

  • Virškinamojo trakto apsauga ir žarnyno veiklos gerinimas
  • Cholesterolio kiekio bei kraujospūdžio reguliavimas
  • Smegenų veiklai bei atminčiai reikalinga parama
  • Imuniteto stiprinimas ir kova su infekcijomis

Reishi (tikrinis blizgutis)

Rytų medicinoje reishi pelnytai vadinamas nemirtingumo grybu. Kinijoje jis naudojamas ištisus tūkstantmečius dėl gebėjimo lėtinti senėjimo procesus bei rišti laisvuosius radikalus. Reishi padeda kovoti su infekcijomis, reguliuoja kraujospūdį ir padeda mažinti cholesterolio lygį kraujyje.

Grybe esantys polisacharidai bei triterpenai veikia kaip prebiotikas, palaikantis sveiką žarnyno mikrobiomą. Dėl kartaus skonio maistui jis beveik nenaudojamas, todėl gaminami maisto papildai kapsulių pavidalu. Lietuvoje grybas auga retai ir yra saugomas.

Liūto karčiai (Hericium erinaceus)

Grybų pasaulio ženšeniu vadinamas liūto karčių grybas išsiskiria teigiamu poveikiu nervų sistemai. Jis skatina nervinių ląstelių atsinaujinimą, gerina atmintį bei padeda išlaikyti koncentraciją. Papildomai liūto karčiai saugo skrandį bei žarnyną nuo pažeidimų, reguliuoja gliukozės kiekį bei mažina blogojo cholesterolio lygį. Švelnus skonis leidžia jį pritaikyti gaminant įvairius patiekalus.

Shiitake (valgomasis dantenis)

Azijos šalyse shiitake yra itin populiarus ingredientas sriuboms bei padažams. Būtent tokie vertingi gydomieji grybai Rytuose pelnytai priskiriami supermaisto kategorijai. Grybuose esantys beta-gliukanai ir lentinanas aktyvina organizmo apsaugines funkcijas, palaiko nervų sistemos veiklą, padeda reguliuoti svorį bei mažina cholesterolį.

Čaga (įstrižasis skylenis)

Čaga pagrįstai vadinama grybų karaliumi. Įstrižasis skylenis yra vienas stipriausių natūralių antioksidantų, lenkiantis net tokias uogas kaip akai ar goji. Čaga slopina uždegiminius procesus, skatina kepenų atsinaujinimą, gerina virškinimą bei lengvina skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opų simptomus. Mūsų miškuose čaga auga ant beržų, tačiau yra dalinai saugoma.

Kordicepsas (Cordyceps sinensis)

Kinadvario kordicepsas itin vertinamas dėl gebėjimo atkurti jėgas. Jis padeda greičiau atsigauti po sunkių ligų, stiprina širdies veiklą, skatina kepenų valymąsi bei didina ištvermę. Gamtoje kordicepsas vystosi kaip vabzdžių parazitas, tačiau jo nauda pavertė jį viena iš vertingiausių Rytų medicinos priemonių.

Subalansuota gyvensena ir gydomieji grybai leidžia natūraliais būdais pasirūpinti savijauta. Šie natūralūs komponentai suteikia kūnui gyvybingumo, apsaugo virškinimo sistemą bei padeda išsaugoti gerą sveikatą ilgus metus.

Oftalmologai įvardijo 10 maisto produktų, kurie išsaugos regėjimą

Akių sveikata ir geras regėjimas labai priklauso nuo mūsų kasdienės mitybos. Pasak mitybos specialistų ir oftalmologų, tinkamas maistas regėjimui yra vienas svarbiausių veiksnių, padedančių apsaugoti akis nuo senėjimo procesų ir aplinkos žalos.

Kai kuriuose maisto produktuose gausu medžiagų, kurios palaiko tinklainės funkciją, mažina oksidacinį stresą ir su amžiumi susijusių regėjimo pokyčių riziką.

Ką verta įtraukti į savo kasdienį valgiaraštį? Štai 10 produktų, praturtintų omega-3 riebalų rūgštimis, vitaminais A, C, E, cinku ir galingais antioksidantais:

Dubenėlis šviežių lapinių daržovių - maistas regėjimui, kuriame yra akims svarbių liuteino ir zeaksantino.
Lapinės daržovės yra vienas vertingiausių liuteino ir zeaksantino šaltinių. Nuotrauka iš: shutterstock.com

1. Lašiša ir kitos riebios žuvys
Lašiša, tunas, skumbrė, silkė ir upėtakis yra puikūs omega-3 riebalų rūgščių šaltiniai. Šios rūgštys yra būtinos normaliai tinklainės veiklai palaikyti ir gali padėti išvengti akių sausumo, skatindamos natūralią ašarų gamybą.

2. Lapinės daržovės ir žalumynai
Kopūstai, brokoliai, špinatai ir Briuselio kopūstai – tai itin vertingas maistas regėjimui, nes juose gausu karotinoidų, tokių kaip liuteinas ir zeaksantinas. Šios medžiagos veikia tarsi natūralūs saulės akiniai, padedantys apsaugoti akis nuo žalingo šviesos poveikio ir oksidacinio streso.

3. Morkos
Visi nuo vaikystės žino, kad morkos naudingos akims. Jose gausu beta karoteno, kurį organizmas paverčia vitaminu A. Šis vitaminas yra gyvybiškai svarbus normaliam regėjimui, ypač esant silpnam apšvietimui, taip pat jis padeda palaikyti sveiką akies paviršių. Panašių maistinių medžiagų taip pat gausu saldžiosiose bulvėse, moliūguose ir papajose.

4. Kiaušiniai
Kiaušinių tryniuose taip pat gausu liuteino ir zeaksantino. Šie antioksidantai kaupiasi akies geltonojoje dėmėje ir saugo ją nuo pažeidimų. Kadangi organizmas pats šių medžiagų negamina, labai svarbu jų gauti su maistu.

5. Citrusiniai vaisiai
Apelsinai, greipfrutai, citrinos ir laimai pasižymi dideliu vitamino C kiekiu. Šis antioksidantas padeda apsaugoti akių audinius ir aktyviai dalyvauja kolageno gamyboje, kuris yra nepakeičiamas ragenos sveikatai.

6. Riešutai ir sėklos
Migdolai, lazdyno bei žemės riešutai ir saulėgrąžų sėklos yra puikus vitamino E šaltinis. Šis vitaminas saugo ląsteles nuo pažeidimų. Kasdienė saujelė riešutų – tai lengvai pasiekiamas maistas regėjimui, stiprinantis audinius ir lėtinantis senėjimo procesus.

7. Paprikos
Raudonosiose ir žaliosiose paprikose apstu ne tik vitamino C ir E, bet ir beta karoteno. Šis vitaminų kompleksas aktyviai dalyvauja audinių atstatymo ir priežiūros procesuose.

8. Austrės ir kiti cinko šaltiniai
Austrės yra vienas turtingiausių natūralių cinko šaltinių. Mineralas cinkas yra būtinas sklandžiai tinklainės veiklai bei vitamino A pasisavinimui. Jei jūros gėrybių nemėgstate, cinko taip pat nesunkiai gausite iš liesos mėsos, paukštienos, avinžirnių ar moliūgų sėklų.

9. Žalioji arbata
Šis gėrimas vertinamas dėl jame esančių katechinų – antioksidantų, kurie atidžiai tiriami dėl teigiamo poveikio akims. Mokslininkai pastebi, kad žalioji arbata gali atlikti prevencinį vaidmenį saugant nuo kataraktos, glaukomos ir sausų akių sindromo.

10. Ciberžolė
Ciberžolėje esantis kurkuminas pasižymi stipriomis priešuždegiminėmis ir antioksidacinėmis savybėmis. Nors tyrimai dėl jo poveikio akių ligoms dar tęsiami, ciberžolė yra puikus prieskonis, papildantis sveiką mitybą. Tiesa, jos nereikėtų laikyti savarankišku gydymu nuo ligų.

Apibendrinimas

Mūsų akys kasdien patiria didelę įtampą, todėl rūpestis jomis turėtų prasidėti lėkštėje. Subalansuotas ir įvairus maistas regėjimui gali tapti pačia geriausia natūralia prevencija, padedančia išsaugoti akių sveikatą ir aiškų matymą ilgus metus.

Šaltinis: prevention.com