Pradžia Tinklaraštis

Kodėl nėštumo metu taip pykina? paaiškėjo, kas turi didelę įtaką

Justinas Rimkevičius
-
0
Kodėl nėštumo metu taip pykina? paaiškėjo, kas turi didelę įtaką

Pykinimas nėštumo metu yra vienas dažniausių ankstyvo nėštumo negalavimų. Dabar aiškėja ir viena svarbi priežastis, kodėl vienos moterys jį jaučia nestipriai, o kitoms pykinimas ir vėmimas tampa sunkiai pakeliami.

Didelę įtaką gali turėti vienas hormonas

Mokslininkų dėmesio centre atsidūrė hormonas GDF15. Didžioji jo dalis nėštumo metu į motinos kraują patenka iš vaisiaus ir placentos, o šis hormonas veikia smegenų sritis, susijusias su pykinimu ir vėmimu.

Tyrimas, paskelbtas žurnale „Nature“, parodė, kad svarbus ne tik GDF15 kiekis. Reikšmės turi ir tai, kiek moters organizmas yra jautrus šiam hormonui.

Tai gali padėti paaiškinti, kodėl nėščiųjų savijauta taip skiriasi.

Pykinimas būdingas daugeliui nėščiųjų

Nors dažnai vartojamas terminas „rytinis pykinimas“, jis nėra labai tikslus. Pykinti gali ryte, vakare ar bet kuriuo kitu paros metu.

NHS duomenimis, pykinimą, vėmimą arba abu šiuos simptomus patiria maždaug 8 iš 10 nėščiųjų. Daugumai moterų savijauta pagerėja maždaug 12-20 nėštumo savaitę.

Dažniausiai tai nėra pavojinga nei mamai, nei vaisiui. Tačiau kai pykinimas ir vėmimas tampa labai stiprūs, situacija jau kitokia.

Kada pykinimas jau gali būti per stiprus?

Sunkiausia nėščiųjų pykinimo ir vėmimo forma vadinama hyperemesis gravidarum. Ji gali pasireikšti iki 3 iš 100 nėščiųjų.

Į gydytoją reikėtų kreiptis, jei:

  • nepavyksta išlaikyti maisto ar skysčių
  • vemiama dažnai ir ilgai
  • pradeda mažėti kūno svoris
  • šlapinamasi retai, šlapimas tampa tamsus
  • jaučiamas stiprus silpnumas ar svaigsta galva
  • stojantis jaučiamas alpimas
  • smarkiai plaka širdis

Tokiais atvejais kyla dehidratacijos pavojus, todėl delsti nereikėtų. Sunkesniais atvejais gali prireikti gydymo ligoninėje.

Ar dėl pykinimo kaltas „toksinų kaupimasis“?

Internete galima rasti teiginių, kad stiprų pykinimą nėštumo metu lemia organizme susikaupę toksinai, kepenų „perkrova“, žarnyno mikrofloros sutrikimai ar magnio trūkumas.

Dabartiniai medicinos duomenys neleidžia šių teiginių pateikti kaip pagrindinės nėščiųjų pykinimo priežasties. Naujausi tyrimai daug dėmesio skiria hormoniniams ir genetiniams veiksniams, o vienu svarbiausių laikomas GDF15.

Taip pat nėra pagrindo manyti, kad stiprus pykinimas reiškia, jog moters organizmas nėštumo metu „valosi nuo toksinų“.

Kas gali padėti pasijusti geriau?

Esant lengvam pykinimui, kai kurioms moterims padeda gana paprasti kasdieniai pokyčiai. Amerikos akušerių ir ginekologų kolegija nurodo, kad galima koreguoti valgymo laiką ir pasirenkamus maisto produktus, o prireikus yra ir nėštumo metu vartoti tinkamų vaistų nuo pykinimo.

Nereikėtų manyti, kad stiprų pykinimą tiesiog reikia iškentėti. Ypač jei dėl jo sunku valgyti, gerti ar atlikti įprastus darbus, apie savijautą verta pasakyti nėštumą prižiūrinčiam specialistui.

GDF15 atradimai dar nereiškia, kad jau turime vieną paprastą atsakymą į visus nėščiųjų pykinimo atvejus. Tačiau jie padeda geriau suprasti, kodėl tas pats nėštumo simptomas vienai moteriai gali būti tik nemalonus, o kitai tapti rimta sveikatos problema.

Šaltiniai:
„Nature“ – GDF15 ryšys su pykinimu ir vėmimu nėštumo metu
RCOG – pykinimas ir vėmimas nėštumo metu
NHS – stiprus pykinimas ir vėmimas nėštumo metu
ACOG – nėščiųjų pykinimas ir vėmimas

H. pylori vargina daugelį: dėmesio sulaukė viena natūrali arbata

Justinas Rimkevičius
-
0
H. pylori vargina daugelį: dėmesio sulaukė viena natūrali arbata

H. pylori aptinkama daugelio žmonių skrandyje, o susidūrus su jos sukeliamomis problemomis ieškoma ne tik įprastų gydymo būdų. Dėmesio sulaukė ir arbata nuo H. pylori, kurios sudėtyje yra keli įdomūs natūralūs ingredientai.

Kas tai per arbata?

Kalbama apie Matulos arbatą. Jos sudėtyje gali būti mastikos dervos, juodųjų kmynų sėklų ir česnako veikliųjų junginių.

Būtent šie ingredientai ir kelia didžiausią susidomėjimą. Kai kurie jų atskirai buvo tiriami dėl galimo poveikio H. pylori bakterijai.

Kuo jie išsiskiria:

  • Mastikos derva tyrinėta dėl galimo antibakterinio poveikio H. pylori
  • Juodieji kmynai turi įvairių biologiškai aktyvių medžiagų ir taip pat tirti žmonėms, turintiems H. pylori
  • Česnakas turi alicino, kuris pasižymi antibakterinėmis savybėmis

Tai nereiškia, kad iš šių medžiagų pagaminta arbata automatiškai tampa vaistu. Tačiau jų savybės paaiškina, kodėl toks mišinys apskritai sulaukė dėmesio.

Daugiausia dėmesio sulaukė mastikos derva

Mastikos derva gaunama iš mastikinės pistacijos. Viduržemio jūros regione ji naudojama jau seniai, o mokslininkai tyrė ir jos galimą poveikį H. pylori.

Viename nedideliame tyrime mastikos derva padėjo išnaikinti H. pylori daliai ją vartojusių žmonių. Rezultatai priklausė nuo dozės, tačiau įprastas gydymas tame pačiame tyrime buvo veiksmingesnis.

Tai įdomus rezultatas, bet tyrimas buvo nedidelis. Todėl iš jo negalima daryti išvados, kad mastikos derva ar jos turinti arbata patikimai išgydo infekciją.

O kaip juodieji kmynai?

Juodieji kmynai taip pat nėra tik prieskonis. Jų sėklose yra biologiškai aktyvių junginių, dėl kurių poveikio H. pylori atlikta tyrimų.

Viename tyrime H. pylori turintys žmonės kartu su skrandžio rūgšties išsiskyrimą mažinančiu vaistu vartojo skirtingą kiekį juodųjų kmynų. Geriausias rezultatas tarp šių grupių nustatytas vartojant 2 g per dieną. Vis dėlto standartinis gydymas ir šiame tyrime bakteriją išnaikino didesnei daliai žmonių.

Taigi juodieji kmynai yra įdomi tyrimų kryptis, tačiau jų nereikėtų laikyti įrodytu antibiotikų pakaitalu.

Kodėl H. pylori apskritai gydoma?

H. pylori gali būti organizme ilgą laiką ir žmogus gali nieko nejausti. Tačiau ši bakterija gali sukelti skrandžio gleivinės uždegimą, opas ir yra siejama su padidėjusia skrandžio vėžio rizika.

Todėl teiginys, kad H. pylori apskritai nereikia naikinti, yra klaidinantis. Dabartinėse Amerikos gastroenterologijos koledžo rekomendacijose nurodoma, kad nustačius H. pylori infekciją ji turi būti gydoma, o po gydymo rekomenduojama patikrinti, ar bakterija išnaikinta.

Kada verta kreiptis į gydytoją?

H. pylori infekcija gali nepasireikšti jokiais požymiais. Tačiau išsitirti verta aptarti su gydytoju, ypač jei vargina:

  • pasikartojantis skrandžio skausmas ar deginimas
  • dažnas pilvo pūtimas ar pykinimas
  • anksčiau diagnozuota skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opa
  • nepaaiškinamas svorio kritimas
  • juodos išmatos ar vėmimas krauju

Pastarieji 2 požymiai gali rodyti rimtesnę problemą, todėl jiems atsiradus reikėtų kreiptis medicininės pagalbos.

Arbata gali padėti, bet gydymo pakeisti neturėtų

Arbata nuo H. pylori patraukli tuo, kad viename mišinyje sujungiami keli augaliniai ingredientai, kurie atskirai yra tyrinėti dėl galimo poveikio bakterijai. Ypač įdomių duomenų yra apie mastikos dervą ir juoduosius kmynus.

Tačiau laboratorijoje nustatytas antibakterinis poveikis ir net nedideli tyrimai su žmonėmis dar neįrodo, kad pats arbatos mišinys gali patikimai išgydyti H. pylori infekciją.

Todėl diagnozavus H. pylori nereikėtų savarankiškai atsisakyti paskirto gydymo ir pakeisti jo arbata. Jei norima tokią priemonę vartoti papildomai, ypač kartu su vaistais, tai verta aptarti su gydytoju ar vaistininku.

Šaltiniai:
„World Journal of Gastroenterology“ – H. pylori patogenezės, diagnostikos ir gydymo apžvalga
PubMed – mastikos dervos poveikio H. pylori tyrimas
PubMed – juodųjų kmynų ir H. pylori tyrimas
American College of Gastroenterology – H. pylori gydymo rekomendacijos

Iki 80 proc. derliaus nuostolių: ūkininkus įspėja dėl agresyvios piktžolės

Ingrida Šimkutė
-
0
Iki 80 proc. derliaus nuostolių: ūkininkus įspėja dėl agresyvios piktžolės

Drėgnas ir gana šiltas ruduo sudaro palankias sąlygas piktžolėms žiemkenčių laukuose. „Linas Agro“ ekspertai ypač išskiria pelinį pašiaušėlį. Pasak jų, stipriai išplitusi ir nekontroliuojama ši piktžolė gali lemti net iki 80 proc. derliaus nuostolių.

Šiemet riziką didina gausi drėgmė ir piktžolėms palanki temperatūra. „Linas Agro“ agrotechnologijų plėtros vadovė dr. Gabrielė Pšibišauskienė teigia, kad artimiausiomis dienomis pasirodžius pirmiesiems žieminių kviečių daigams, kartu aktyviai dygs ir su jais konkuruojančios piktžolės.

Kodėl šis ruduo palankus piktžolėms?

Pasak G. Pšibišauskienės, nuolatinė drėgmė ir 16-20 laipsnių temperatūra sudaro geras sąlygas dirvinei smilguolei, vienmetei miglei ir peliniam pašiaušėliui. Lietus jų sėklas išplauna į dirvos paviršių, o daliai šių piktžolių itin palankus maždaug 2 cm gylis.

Sudygusios piktžolės sparčiai auga ir pradeda konkuruoti su javais dėl maistinių medžiagų. Dėl to pasėliai gali išretėti, silpniau krūmytis ir prasčiau pasiruošti žiemai.

Ekspertė atkreipia dėmesį, kad pavasarį jau didelę žaliąją masę užauginusias piktžoles kontroliuoti tampa gerokai sudėtingiau. Todėl dalį darbų rekomenduojama atlikti dar rudenį.

Pelinis pašiaušėlis gali tapti rimta problema

„Linas Agro“ pesticidų produkto ekspertas Petras Kiseliovas pelinį pašiaušėlį vadina viena agresyviausių ūkininkams rūpesčių keliančių piktžolių.

Problema išryškėjo ir keičiantis žemės dirbimo būdams. Pasak eksperto, daugiau ūkių pasirinkus beariminę technologiją, susidarė palankesnės sąlygos peliniam pašiaušėliui, vienmetei miglei ir daržinei žliūgei.

Pelinis pašiaušėlis lengvai dygsta maždaug 2 cm gylyje. Skutant dirvą sėklos gali likti būtent šiame sluoksnyje, o kokybiškai ariant jos gali būti įterpiamos gerokai giliau.

Dar vienas sunkumas yra ilgas dygimo laikotarpis. P. Kiseliovo teigimu, pelinio pašiaušėlio sėklos gali dygti visą rudenį ir net gruodį, jeigu dirvos temperatūra išlieka teigiama.

„Joms sudygus, susiformuoja tarsi piktžolių kilimas, kuris „užkloja“ pasėlių laukus, dėl ko derliaus nuostoliai gali siekti net iki 80 procentų“, – sako P. Kiseliovas.

Vienos priemonės neužtenka

Pasak specialisto, kovojant su šia piktžole nėra vieno sprendimo, kuris tiktų visais atvejais. Reikalinga priemonių visuma, apimanti žemės dirbimą, tinkamą sėjomainą ir augalų apsaugą.

Rudeninei piktžolių kontrolei naudojamos kitokios veikliosios medžiagos nei pavasarį. P. Kiseliovas tarp rudenį naudojamuose produktuose esančių medžiagų mini prosulfokarbą, pendimetaliną ir chlorotoluroną, taip pat jų derinius su kitomis veikliosiomis medžiagomis.

Konkretų produktą ir jo naudojimo sąlygas ūkininkams reikia rinktis pagal pasėlį, piktžolių rūšis ir registruoto augalų apsaugos produkto etiketėje pateiktus reikalavimus.

Darbų neatidėjus, pavasarį gali būti paprasčiau

Ekspertai pabrėžia, kad rudeninė kontrolė gali sumažinti pavasarį laukiančių darbų apimtį. Palikus piktžoles augti iki pavasario, jos gali būti didesnės ir sunkiau kontroliuojamos.

Tai gali reikšti ankstesnius važiavimus į dar šlapius laukus, intensyvesnę augalų apsaugą ir didesnes išlaidas. Tuo metu dalį piktžolių suvaldžius rudenį, pavasarį gali prireikti mažiau važiavimų į laukus.

G. Pšibišauskienė atkreipia dėmesį ir į rapsų pabiras žieminių javų pasėliuose. Pavasarį jas suvaldyti gali būti sunkiau, todėl, anot jos, palankiau tai padaryti, kol augalai turi vos 1-2 lapelius.

Ne visas piktžoles galima galutinai suvaldyti rudenį

Vėluojanti žieminių javų sėja šiemet gali turėti ir vieną palankią pusę. Vėliau pasėjus javus, sumažėja dalies vienskilčių ir dviskilčių piktžolių sudygimas.

Tačiau tai problemos visiškai neišsprendžia. Kai kurios piktžolės gali dygti ir esant labai žemai temperatūrai, o jų kontrolę tenka tęsti pavasarį.

Pavyzdžiui, dirsių dygimas gali užsitęsti iki vėlyvo rudens, jos gali sudygti ir giliau nei 2 cm. Kibusis lipikas, anot ekspertės, gali dygti net esant vos 1-2 laipsnių temperatūrai.

Todėl „Linas Agro“ specialistai ragina vertinti konkrečią situaciją laukuose ir nepalikti visos piktžolių kontrolės pavasariui. Ypač daug dėmesio šį rudenį siūloma skirti laukams, kuriuose plinta pelinis pašiaušėlis.

Šaltinis:
„Linas Agro“ 2026 m. rugsėjo 21 d. pranešimas žiniasklaidai

Svarainiai su medumi: 2 ingredientų receptas, kurį verta užsirašyti

Rūta Mickevičienė
-
0
Svarainiai su medumi: 2 ingredientų receptas, kurį verta užsirašyti

Svarainiai su medumi daugeliui primena rudenį, tačiau šį derinį verta prisiminti ne vien dėl malonaus skonio. Rūgštūs, kvapnūs svarainiai turi vitamino C, antioksidantų ir kitų naudingų medžiagų, o medus suteikia saldumo ir papildo mišinį savo natūraliais junginiais.

Paruošti tokį mišinį labai paprasta. Nereikia nei virti, nei ieškoti daugybės ingredientų. Pakanka svarainių, medaus ir švaraus stiklainio.

Kuo naudingi svarainiai su medumi?

Svarainiai vertinami dėl vitamino C, skaidulų, organinių rūgščių ir antioksidantų. Meduje taip pat yra antioksidacinių medžiagų, todėl kartu gaunamas ne tik skanus, bet ir maistine prasme įdomus derinys.

Svarainių ir medaus mišinys gali būti naudingas tuo, kad:

  • Papildo mitybą vitaminu C, kuris svarbus normaliai imuninės sistemos veiklai
  • Suteikia antioksidantų, padedančių apsaugoti ląsteles nuo oksidacinės pažaidos
  • Turi skaidulų, kurių gauname valgydami ir pačius svarainių gabalėlius
  • Gali būti malonus gerklei, ypač vartojamas su šiltu gėrimu
  • Padeda paįvairinti mitybą vaisiais ir juose esančiomis augalinėmis medžiagomis
  • Gali pakeisti dalį kitų saldumynų, kai norisi ryškesnio saldžiarūgščio skonio
  • Tinka šiltai arbatai, todėl ypač mėgstamas šaltuoju metų laiku
  • Leidžia paprastai panaudoti svarainių derlių, net jei švieži vaisiai atrodo pernelyg rūgštūs

Svarainiuose esantis vitaminas C svarbus ne tik imuninei sistemai. Jis taip pat padeda palaikyti normalią energinių medžiagų apykaitą, nervų sistemos veiklą ir kolageno susidarymą.

Antioksidantų turi ir svarainiai, ir medus. Dėl to šis derinys gali būti visavertės ir įvairios mitybos dalis.

Kodėl svarainiai taip gerai dera su medumi?

Šviežio svarainio paragavus tiesiai nuo šakelės, jo skonis gali pasirodyti pernelyg rūgštus ir sutraukiantis. Medus šį rūgštumą sušvelnina.

Palikti stiklainyje supjaustyti svarainiai pradeda išskirti sultis. Jos susimaišo su medumi, todėl po kelių dienų susidaro kvapnus saldžiarūgštis sirupas.

Minkštėja ir patys vaisių gabalėliai. Juos galima valgyti kartu su sirupu, todėl nereikia išmesti vertingos vaisiaus dalies.

Svarainiai su medumi: paprastas receptas

Šiam receptui reikia tik 2 pagrindinių ingredientų.

Reikės:

  • svarainių
  • natūralaus medaus
  • švaraus stiklainio su dangteliu

Kaip paruošti:

  1. Svarainius kruopščiai nuplaukite ir nusausinkite.
  2. Perpjaukite vaisius ir pašalinkite sėklas bei kietąją vidurinę dalį.
  3. Svarainius supjaustykite plonomis skiltelėmis.
  4. Į švarų stiklainį įdėkite sluoksnį svarainių.
  5. Ant viršaus užpilkite medaus.
  6. Vėl dėkite svarainių ir medaus. Taip sluoksniuokite, kol pripildysite stiklainį.
  7. Uždarykite ir laikykite šaldytuve.

Jau po kelių dienų svarainiai išleis sulčių. Medus taps skystesnis, o vaisiai suminkštės. Mišinį kartkartėmis galima atsargiai pamaišyti švariu šaukšteliu.

Kadangi tai namuose ruošiamas produktas, saugiausia jį laikyti šaldytuve. Pastebėjus pelėsį, neįprastą kvapą ar kitus gedimo požymius, mišinio vartoti nereikėtų.

Kaip vartoti?

Vienas paprasčiausių būdų yra įdėti šaukštelį mišinio į šiltą arbatą. Tik nereikėtų jo pilti į verdantį vandenį, nes vitaminas C yra jautrus aukštai temperatūrai.

Svarainiai su medumi tinka ir kitur:

  • prie natūralaus jogurto
  • į avižinę ar kitą košę
  • prie varškės
  • kaip saldžiarūgštis pagardas
  • su šilta arbata
  • nedidelis kiekis tiesiai iš stiklainio

Valgyti galima ne tik susidariusį sirupą. Suminkštėję svarainių gabalėliai taip pat tinkami vartoti ir turi vaisiuose esančių skaidulų.

Naudingas, bet ne stebuklingas mišinys

Svarainiams su medumi kartais priskiriama daugybė savybių, tarp jų organizmo, kraujo ar kepenų „valymas“. Tokių pažadų nereikėtų suprasti tiesiogiai. Kepenys ir inkstai patys atlieka organizmui nereikalingų medžiagų apdorojimo bei šalinimo funkcijas.

Tai nereiškia, kad svarainiai su medumi neturi vertės. Priešingai, svarainiai suteikia vitamino C, skaidulų ir augalinių antioksidantų, o medus leidžia labai rūgštų vaisių paversti gardžiu ir lengvai panaudojamu produktu.

Reikėtų prisiminti ir tai, kad meduje daug natūralių cukrų, todėl didelių jo kiekių valgyti nereikia. Medaus taip pat negalima duoti vaikams iki 1 metų.

Rudenį, kai svarainių netrūksta, šiam receptui tikrai verta paskirti vieną stiklainį. Paruošimas užtrunka neilgai, ingredientų reikia vos 2, o gautą saldžiarūgštį mišinį galima panaudoti daugybe būdų.

Šaltiniai:
PubMed – svarainių sudėtis ir tyrinėjamos sveikatai palankios savybės
„Foods“ – vitamino C ir fenolinių junginių kiekis japoninių svarainių produktuose
„Nutrients“ – klinikinių tyrimų apie medaus poveikį sveikatai apžvalga

Ar švieži pomidorai tikrai geresni? Yra viena svarbi išlyga

Gabrielė Žukauskaitė
-
0
Ar švieži pomidorai tikrai geresni? Yra viena svarbi išlyga

Šviežias produktas nebūtinai visais atvejais reiškia maistingesnį. Sprendžiant, švieži ar konservuoti pomidorai yra geresnis pasirinkimas, atsakymas priklauso nuo to, kokių medžiagų norime gauti. Švieži turi savų pranašumų, tačiau terminis apdorojimas pomidorams suteikia ir vieną gana netikėtą savybę.

Kaitinant pomidorų ląstelių sienelės suyra, todėl organizmui tampa lengviau pasisavinti likopeną. Tai natūralus augalinis pigmentas, suteikiantis pomidorams raudoną spalvą ir pasižymintis antioksidacinėmis savybėmis.

Tačiau kaitinimas turi ir kitą pusę. Vitaminas C yra jautrus aukštai temperatūrai, todėl dalis jo konservavimo metu prarandama.

Švieži pomidorai turi savų pranašumų

Pateikti maistinės vertės duomenys rodo gana ryškius skirtumus. 180 g smulkintų šviežių pomidorų yra apie:

  • 32,5 kcal
  • 24,5 mg vitamino C
  • 75,5 mcg vitamino A
  • 9 mg natrio
  • 4630 mcg likopeno

Šviežių pomidorų stiprioji pusė yra didesnis vitaminų C ir A kiekis bei labai mažas natrio kiekis. Todėl jie ypač patogūs žmonėms, kurie stengiasi riboti su maistu gaunamos druskos kiekį.

Vitaminas C veikia kaip antioksidantas, prisideda prie normalios imuninės sistemos veiklos ir kolageno susidarymo. Vitaminas A svarbus regėjimui, odai ir normaliai imuninės sistemos veiklai.

Konservavimas pakeičia pomidoro savybes

121 g konservuotų pomidorų pateikiama:

  • 38,5 kcal
  • 11 mg vitamino C
  • 13,5 mcg vitamino A
  • 225 mg natrio
  • 6180 mcg likopeno

Porcijos nėra vienodo dydžio, todėl šių skaičių nereikėtų vertinti kaip tiesioginio 1:1 palyginimo. Tačiau jie gerai iliustruoja esminį skirtumą.

Konservuotuose pomidoruose vitamino C ir A gali būti mažiau, tačiau terminis apdorojimas pagerina likopeno biologinį prieinamumą. Be to, gaminant konservuotus pomidorus pašalinama dalis vandens, todėl kai kurios medžiagos produkte tampa labiau koncentruotos.

Kita detalė, kurią verta patikrinti parduotuvėje, yra druska. Konservuotuose produktuose natrio kiekis gali būti gerokai didesnis, todėl naudinga perskaityti etiketę ir, jei įmanoma, rinktis variantus su mažesniu pridėtos druskos kiekiu.

Kodėl tiek dėmesio skiriama likopenui?

Likopenas yra vienas geriausiai žinomų pomidoruose esančių antioksidantų. Moksliniuose darbuose nagrinėjamas jo ryšys su oksidacinio streso ir uždegiminių procesų mažinimu.

Tyrimuose taip pat vertinamas galimas likopeno poveikis širdies ir kraujagyslių sveikatai. Tarp nagrinėjamų mechanizmų yra MTL cholesterolio apsauga nuo oksidacijos ir kraujagyslių funkcija.

Pomidoruose esantys junginiai tyrinėjami ir dėl galimo poveikio gliukozės bei riebalų apykaitai, odos reakcijai į ultravioletinius spindulius ir kai kuriems su vėžiu susijusiems biologiniams procesams. Vis dėlto daliai šių galimų naudų dar reikia daugiau tyrimų su žmonėmis, todėl pomidorų nereikėtų vertinti kaip ligų gydymo priemonės.

Tad kuriuos geriau rinktis?

Rinktis tik vieno varianto nebūtina. Švieži ar konservuoti pomidorai gali būti naudingi skirtingais atvejais.

Švieži gerai tinka salotoms, sumuštiniams ir kitiems termiškai neapdorojamiems patiekalams. Jie taip pat suteikia daugiau vitamino C ir leidžia lengviau kontroliuoti suvartojamos druskos kiekį.

Konservuoti praktiškesni sriuboms, troškiniams ir padažams. Jų pranašumas yra termiškai apdorotas likopenas, kurį organizmas gali lengviau pasisavinti. Perkant verta atkreipti dėmesį į sudėtį ir natrio kiekį.

Taigi šviežumas šiuo atveju nėra vienintelis maistinės vertės matas. Skirtingai paruošti pomidorai gali papildyti vienas kitą, todėl mityboje vietos gali atsirasti abiem variantams.

Šaltiniai:
„Antioxidants“ – pomidorų apdorojimo įtaka likopenui ir kitoms bioaktyvioms medžiagoms
„Journal of Nutrition and Metabolism“ – mokslinė likopeno poveikio sveikatai apžvalga
„Biology“ – pomidorų ir juose esančio likopeno poveikio sveikatai mokslinė apžvalga

Gvazdikėliai, raudonėlis, imbieras, ciberžolė: kas juos sieja?

Justinas Rimkevičius
-
0
Gvazdikėliai, raudonėlis, imbieras, ciberžolė: kas juos sieja?

Cinamonas nėra vienintelis prieskonis, vertinamas dėl antioksidantų. Prieskoniai su antioksidantais, tokie kaip gvazdikėliai, ciberžolė, raudonėlis ir imbieras, aprūpina organizmą skirtingais augaliniais junginiais, kurie padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso ir yra tiriami dėl poveikio uždegiminiams procesams.

Šių prieskonių nauda nėra vienoda. Gvazdikėliuose svarbus eugenolis, ciberžolėje – kurkuminas, raudonėlyje – timolis ir karvakrolis, o imbieras išsiskiria gingeroliais. Dėl to nebūtina rinktis tik 1 prieskonio.

Gvazdikėliai – vieni turtingiausių antioksidantais

Gvazdikėliai iš šio 4 prieskonių sąrašo išsiskiria ypač dideliu antioksidaciniu aktyvumu. Juose randama eugenolio, flavonoidų ir galio rūgšties. Šaltinyje cituojama mitybos specialistė Seema Shah nurodo, kad maltų gvazdikėlių ORAC rodiklis yra net didesnis nei cinamono.

Šie junginiai siejami su apsauga nuo oksidacinio streso, o eugenolis tiriamas ir dėl antibakterinių savybių. 2025 m. tyrime gvazdikėlių pumpurų antioksidantai mažomis koncentracijomis parodė stiprų antioksidacinį aktyvumą, tačiau laboratorinių rezultatų negalima tiesiogiai prilyginti poveikiui žmogaus organizme.

Maltų gvazdikėlių galima berti į košę, jogurtą ar kepinius, o sveikus naudoti ruošiant karštus gėrimus. Didelių kiekių vartoti nereikėtų, nes didelės gvazdikėlių ir juose esančio eugenolio dozės gali būti žalingos.

Ciberžolės stiprybė – kurkuminas

Ciberžolėje svarbiausias antioksidacinis junginys yra kurkuminas. Jis tiriamas dėl priešuždegiminių ir antioksidacinių savybių bei galimo poveikio oksidaciniam stresui.

Šaltinyje nurodoma, kad ciberžolėje kurkuminas paprastai sudaro apie 2-9 proc. Ciberžolę galima naudoti sriuboms, troškiniams, kariams ir padažams, o kurkumino pasisavinimą gali pagerinti jo derinimas su juodaisiais pipirais ir riebalų šaltiniu.

Vis dėlto prieskonis maiste ir koncentruotas kurkumino papildas nėra tas pats. Didelės dozės gali sąveikauti su kraują skystinančiais ir kai kuriais kitais vaistais.

Raudonėlis naudingas ne vien dėl skonio

Raudonėlyje gausu flavonoidų, taip pat timolio ir karvakrolio. Tai antioksidacinėmis savybėmis pasižymintys augaliniai junginiai. Šaltinyje cituojamos specialistės teigimu, pagal ORAC rodiklį raudonėlis tarp aptariamų prieskonių taip pat užima aukštą vietą.

Timolis ir karvakrolis tyrinėjami ir dėl antimikrobinių savybių. Pats raudonėlis lengvai pritaikomas maiste – jo galima berti į daržovių ir mėsos patiekalus, sriubas ar padažus.

Tačiau raudonėlio eterinis aliejus yra gerokai koncentruotesnis už džiovintą prieskonį. Šaltinyje pabrėžiama, kad ilgai ar netinkamai vartojamas koncentruotas aliejus gali sutrikdyti žarnyno mikroorganizmų pusiausvyrą.

Imbieras keičiasi jį džiovinant

Imbieras įdomus tuo, kad naudingų junginių yra tiek šviežiame, tiek džiovintame produkte. Vienas pagrindinių yra gingerolis, kuriam imbieras skolingas ir dalį savo aštraus skonio.

Džiovinant dalis gingerolių virsta šogaoliais. Laboratoriniuose tyrimuose šie junginiai pasižymi antioksidaciniu ir priešuždegiminiu aktyvumu. Dėl to šviežias ir maltas imbieras šiek tiek skiriasi savo chemine sudėtimi.

Imbierą galima naudoti arbatai, sriuboms, padažams ir įvairiems patiekalams. Įprasti maistui naudojami kiekiai laikomi saugiais, tačiau koncentruoti papildai gali sukelti virškinimo sutrikimų arba sąveikauti su kai kuriais vaistais.

Kuo naudingi visi 4 prieskoniai?

Nors jų sudėtis skiriasi, šiuos prieskonius su antioksidantais vienija augaliniai junginiai, galintys prisidėti prie organizmo apsaugos nuo oksidacinio streso. Kai kurie iš jų taip pat tiriami dėl poveikio uždegiminiams procesams ir mikroorganizmams.

  • Gvazdikėliai išsiskiria eugenoliu, flavonoidais ir galio rūgštimi
  • Ciberžolė suteikia kurkumino, pasižyminčio antioksidacinėmis ir priešuždegiminėmis savybėmis
  • Raudonėlyje yra timolio, karvakrolio ir flavonoidų
  • Imbiere randama gingerolių ir šogaolių

Vis dėlto didesnis antioksidantų kiekis nereiškia, kad prieskonių reikia vartoti kuo daugiau. Didesnę reikšmę turi įvairi mityba, kurioje skirtingi augaliniai produktai suteikia skirtingų naudingų junginių. Prieskoniai gali ją papildyti, tačiau nėra gydymo ar gydytojo paskirtų vaistų pakaitalas.

Riebėjančių kepenų galite ir nejausti: ką tuomet valgyti?

Justinas Rimkevičius
-
0
Riebėjančių kepenų galite ir nejausti: ką tuomet valgyti?

Riebėjančios kepenys ilgą laiką gali nesukelti aiškių simptomų. Riebalų kaupimasis kepenyse siejamas su antsvoriu, atsparumu insulinui, 2 tipo diabetu ir kitais medžiagų apykaitos sutrikimais. Įtakos turi ir mityba.

Todėl nereikia ieškoti vieno produkto, kuris būtų „geriausias kepenims“. Daug svarbiau, ką žmogus valgo nuolat, kiek suvartoja cukraus ir stipriai perdirbtų produktų, ar pakankamai juda ir ar turi antsvorio.

Ką valgyti dažniau?

JAV Nacionalinis diabeto, virškinimo ir inkstų ligų institutas (NIDDK) rekomenduoja dažniau rinktis žemo glikeminio indekso produktus, tarp jų daržoves, vaisius ir viso grūdo produktus. Sočiuosius ir transriebalus patariama keisti nesočiaisiais riebalais.

Į įprastą mitybą galima įtraukti:

  • daržoves ir vaisius
  • pupeles, lęšius ir kitus ankštinius
  • viso grūdo duoną, kruopas, ryžius ir makaronus
  • žuvį
  • riešutus ir sėklas
  • kiaušinius ir kitus baltymų šaltinius

Nebūtina visko pakeisti iš karto. Didesnę reikšmę turi tai, ar tokia mityba tampa įprasta, o ne keli trumpalaikiai pokyčiai.

Pirmiausia galima mažinti saldžių gėrimų kiekį

Vienas aiškiausių pasirinkimų yra mažiau saldžių gėrimų. NIDDK rekomendacijose žmonėms, sergantiems metaboline kepenų suriebėjimo liga, patariama vengti maisto ir gėrimų, kuriuose yra daug paprastųjų cukrų, ypač fruktozės. Ji aptinkama ir saldintuose gaiviuosiuose bei kituose saldžiuose gėrimuose.

Mažinti verta ir itin perdirbto maisto kiekį. Saldumynai, dalis paruoštų patiekalų bei užkandžių gali turėti daug cukraus, kalorijų ir riebalų.

Baltą duoną ar baltuosius ryžius galima dažniau pakeisti viso grūdo alternatyvomis. Tai nėra draudžiamų produktų sąrašas. Esmė yra jų kiekis ir visas mitybos režimas.

Alkoholis ir kepenų suriebėjimas

Alkoholis yra atskiras kepenų pažeidimo rizikos veiksnys. NIDDK žmonėms, kuriems nustatyta metabolinė kepenų suriebėjimo liga, rekomenduoja alkoholio vartojimą mažinti, nes jis gali dar labiau pakenkti kepenims.

Jeigu kepenų suriebėjimas jau diagnozuotas, dėl alkoholio vartojimo geriausia pasitarti su gydytoju. Individualios rekomendacijos gali priklausyti nuo kepenų būklės ir kitų ligų.

Maistas yra tik viena dalis

Riebėjančios kepenys glaudžiai susijusios su kūno svoriu ir metaboline sveikata. Didesnę riziką turi žmonės, turintys antsvorio, ypač kai daugiau riebalų kaupiasi pilvo srityje, taip pat sergantys 2 tipo diabetu ar turintys padidėjusį cholesterolio kiekį.

Jeigu žmogus turi antsvorio ar nutukimą, svorio mažinimas gali sumažinti kepenyse susikaupusių riebalų kiekį. NIDDK pabrėžia, kad svorį reikėtų mažinti palaipsniui, nes labai greitas svorio kritimas ir nepakankama mityba kepenų būklę gali pabloginti. Fizinis aktyvumas naudingas net ir tuomet, kai kūno svoris nesumažėja.

Didžiosios Britanijos NHS rekomenduoja reguliariai judėti ir per savaitę siekti bent 150 minučių fizinio aktyvumo.

Kodėl galima ilgai nieko nejausti?

Kepenų suriebėjimas dažnai aptinkamas atliekant tyrimus dėl kitų priežasčių. NHS nurodo, kad ši būklė paprastai nesukelia simptomų, todėl dalis žmonių apie ją nežino.

Ligai progresuojant gali atsirasti uždegimas, fibrozė, kai kepenyse formuojasi randinis audinys, o vėliau ir cirozė. Tačiau ne kiekvienam žmogui kepenų suriebėjimas progresuoja iki šių stadijų.

Todėl vien gera savijauta neparodo kepenų būklės. Jei kepenų suriebėjimas jau nustatytas, yra 2 tipo diabetas, didelis antsvoris ar tyrimai rodo kepenų veiklos sutrikimus, individualius mitybos ir gydymo sprendimus reikėtų aptarti su gydytoju.

Šaltiniai:
JAV NIDDK – mitybos rekomendacijos sergant kepenų suriebėjimo liga
NHS – kepenų suriebėjimo simptomai, rizikos veiksniai ir gydymas
EASL, EASD ir EASO – klinikinės MASLD gydymo gairės

Miegate prie šviesos? Tyrimas atskleidė netikėtą poveikį širdžiai

Justinas Rimkevičius
-
0
Miegate prie šviesos? Tyrimas atskleidė netikėtą poveikį širdžiai

Net ir silpna šviesa miego metu gali būti susijusi su širdies pokyčiais. Daugiau nei 11 tūkst. žmonių duomenis analizavę mokslininkai nustatė, kad didesnis naktinės šviesos poveikis siejosi su širdies struktūros pokyčiais, o per vėlesnį stebėjimo laikotarpį – ir su 29 proc. didesne širdies nepakankamumo rizika.

Tyrimo rezultatai paskelbti „European Heart Journal“. Jie atkreipia dėmesį į kasdienes situacijas, kurios iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nereikšmingos. Naktį šviesa gali sklisti iš telefono ekrano, koridoriaus, gatvės žibintų ar kitų miegamajame esančių šaltinių.

Mokslininkai stebėjo daugiau nei 11 tūkst. žmonių

Tyrime dalyvavo daugiau kaip 11 tūkst. žmonių iš Jungtinės Karalystės. Septynias dienas jie ant riešo nešiojo jutiklius, kurie leido įvertinti naktinės šviesos poveikį.

Maždaug po trejų metų dalyviams buvo atlikti širdies magnetinio rezonanso tyrimai. Mokslininkai palygino žmones, kurių miego aplinka buvo tamsesnė, su tais, kuriuos naktį veikė ryškesnė nei 3 liuksų šviesa.

Tai nėra itin ryškus apšvietimas. Straipsnyje kaip galimi tokio šviesos lygio pavyzdžiai minimas ant naktinio stalelio esantis telefonas ar pro atviras duris sklindanti koridoriaus lempos šviesa.

Didesnį naktinės šviesos poveikį patyrusių žmonių širdies tyrimuose pastebėtas kairiojo skilvelio sustorėjimas ir požymiai, susiję su prastesniu širdies atsipalaidavimu tarp susitraukimų.

Tyrimo dalyvius stebint dar 8-10 metų nustatytas ir kitas ryšys. Didesnę naktinės šviesos ekspoziciją patyrusių žmonių grupėje širdies nepakankamumo rizika buvo 29 proc. didesnė.

Tyrimas parodo sąsają, todėl vien iš šių rezultatų negalima teigti, kad būtent naktinė šviesa tiesiogiai sukėlė širdies nepakankamumą ar nustatytus anatominius pokyčius.

Kodėl šviesa miego metu gali būti svarbi?

Vienas iš galimų paaiškinimų susijęs su cirkadiniu ritmu – natūraliu organizmo paros ciklu, padedančiu reguliuoti miegą ir daugelį kitų organizmo procesų.

Kardiologė Chen-Han Chen leidiniui „Prevention“ aiškino, kad naktinė šviesa gali trikdyti šį ritmą. Jis susijęs ne tik su miegu, bet ir su kraujospūdžio, medžiagų apykaitos bei kitų širdies ir kraujagyslių sistemai svarbių procesų reguliavimu.

Miego svarba širdžiai nėra nauja idėja. Amerikos širdies asociacija sveiką miegą įtraukia tarp pagrindinių širdies ir kraujagyslių sveikatą lemiančių veiksnių.

Ilgą laiką trunkantis prastas ar nepakankamas miegas gali būti susijęs su kraujospūdžiu, gliukozės reguliavimu ir medžiagų apykaita. Miego sutrikimai, tarp jų miego apnėja, taip pat siejami su širdies ir kraujagyslių problemomis.

Visiškos tamsos vaikytis nebūtina

Naujo tyrimo rezultatai nereiškia, kad naktį reikia pašalinti kiekvieną menkiausią šviesos šaltinį. Specialistai siūlo pirmiausia atsisakyti to apšvietimo, kurio miegant tiesiog nereikia.

Miegamajame galima:

  • Išjungti nereikalingas lempas
  • Pritemdyti ekranus ir nelaikyti jų šalia lovos
  • Naudoti tamsinančias užuolaidas, jei į kambarį patenka gatvės šviesa
  • Išbandyti miego kaukę, jei kambario visiškai užtemdyti nepavyksta
  • Naktinę lemputę palikti kuo silpnesnę, jei jos reikia saugiam judėjimui tamsoje

Jeigu šviesos reikia norint naktį saugiai nueiti į vonios kambarį ar dėl kitų praktinių priežasčių, gydytojai nerekomenduoja jos atsisakyti bet kokia kaina. Tokiu atveju galima rinktis mažiausią patogų apšvietimo lygį.

Tamsesnis miegamasis – tik viena dėlionės dalis

Šviesa miego metu nėra vienintelis veiksnys, į kurį verta atsižvelgti rūpinantis širdimi. Tyrimo rezultatai papildo jau turimus duomenis apie miego ir širdies bei kraujagyslių sistemos ryšį.

Širdies sveikatai taip pat svarbus fizinis aktyvumas, mityba, kūno svoris, kraujospūdžio ir cholesterolio kontrolė, nerūkymas bei saikingas alkoholio vartojimas.

Naujojo tyrimo praktinė žinutė gana paprasta. Jeigu miegamajame visą naktį dega nereikalinga lemputė, šviečia ekranas ar pro langą patenka stipri lauko šviesa, jos sumažinimas yra nesudėtingas būdas sukurti miegui palankesnę aplinką.

Turite padidėjusį cholesterolį? Dietologė patarė, ką valgyti pusryčiams

Justinas Rimkevičius
-
0
Turite padidėjusį cholesterolį? Dietologė patarė, ką valgyti pusryčiams

Padidėjus cholesterolio kiekiui pusryčių meniu nebūtina apversti aukštyn kojomis. Dietologė Lauren Manaker rekomenduoja vieną paprasčiausių variantų – dubenėlį avižinės košės su šviežiais vaisiais, riešutais ar sėklomis. Didžiausias avižų privalumas šiuo atveju yra jose esančios tirpiosios skaidulos.

Aukštas cholesterolio kiekis didina širdies ir kraujagyslių ligų riziką, todėl kasdieniai mitybos pasirinkimai tampa ypač svarbūs. Pusryčiai yra gera vieta pradėti, o avižoms nereikia nei sudėtingo recepto, nei brangių priedų.

Avižose slypi svarbi tirpiųjų skaidulų rūšis

Avižose gausu beta gliukanų. Tai tirpiosios skaidulos, kurios virškinamajame trakte sudaro į gelį panašią masę ir padeda mažinti LDL cholesterolio, dažnai vadinamo bloguoju cholesteroliu, kiekį.

L. Manaker teigimu, vienas puodelis virtos avižinės košės gali suteikti apie 4 gramus tirpiųjų skaidulų. Todėl avižos yra paprastas būdas jų įtraukti į kasdienę mitybą.

Tačiau dubenėlis košės nebūtinai turi reikšti vien avižas ir vandenį. Dietologė siūlo pusryčius papildyti šviežiomis uogomis, bananu ar obuoliu. Vaisiai suteikia papildomų skaidulų, vitaminų ir antioksidantų.

Dar vienas geras priedas – riešutai ir sėklos. Migdolai, graikiniai riešutai ar ispaninio šalavijo sėklos suteikia baltymų ir nesočiųjų riebalų. Graikiniai riešutai ir ispaninio šalavijo sėklos taip pat yra augalinės omega-3 riebalų rūgšties ALA šaltiniai.

Paprastas dubenėlis be sudėtingo recepto

Tokiems pusryčiams nebūtina tiksliai sekti recepto. Pagrindą sudaro avižinė košė, o likusius ingredientus galima keisti pagal tai, ką turite namuose.

Vienam paprastam variantui tiks:

  • Virta avižinė košė
  • Sauja šviežių arba šaldytų uogų
  • Šiek tiek smulkintų graikinių riešutų
  • Ispaninio šalavijo sėklos
  • Cinamonas

Jei norisi saldesnio skonio, galima įdėti šiek tiek medaus. Tačiau vaisių saldumo dažnai visiškai pakanka, ypač naudojant bananą ar saldesnį obuolį.

Košę galima nuolat keisti. Vieną rytą rinktis obuolį, graikinius riešutus ir cinamoną, kitą – uogas bei ispaninio šalavijo sėklas. Taip tie patys pusryčiai greitai neatsibosta.

Saldūs priedai gali pakeisti visą pusryčių vertę

Avižinė košė savaime yra geras pasirinkimas, tačiau daug kas priklauso nuo to, kas atsiduria šalia jos.

L. Manaker pataria nepersistengti su cukrumi ir saldžiais sirupais. Jų perteklius gali prisidėti prie svorio augimo ir padidėjusio gliukozės kiekio kraujyje, o tai nėra palanku ir cholesterolio kontrolei.

Atsargiau reikėtų vertinti saldintus džiovintus vaisius, šokolado gabalėlius bei kitus desertinius priedus. Jei norisi daugiau skonio, paprastesnis sprendimas yra cinamonas, švieži vaisiai ar nedidelis kiekis medaus.

Tai nereiškia, kad košė turi būti prėska. Prinokęs bananas, obuolys su cinamonu ar uogos gali suteikti pakankamai saldumo ir be kelių šaukštelių cukraus.

Kodėl verta pridėti riešutų ir vaisių?

Avižos atlieka pagrindinį vaidmenį dėl beta gliukanų, tačiau tinkamai parinkti priedai pusryčius padaro visaverčius.

Vaisiai padidina bendrą skaidulų kiekį. Uogos, obuoliai ir kiti vaisiai taip pat suteikia įvairių augalinių junginių bei vitaminų. Riešutai ir sėklos papildo pusryčius baltymais bei nesočiaisiais riebalais.

Toks derinys turi ir labai praktišką privalumą – sotumas. Skaidulos, baltymai ir riebalai virškinami kitaip nei greitai pasisavinami angliavandeniai, todėl gerai sukomplektuotas košės dubenėlis gali pasotinti ilgesniam laikui.

Be to, nereikia kasdien valgyti identiškų pusryčių. Avižos gali likti pagrindu, o vaisius, riešutus ir sėklas galima nuolat kaitalioti.

Jei cholesterolis aukštas, svarbi visa diena

Net ir gerai parinkti pusryčiai neveikia atskirai nuo likusios mitybos. Dietologė siūlo per dieną valgyti daugiau daržovių, ankštinių produktų ir viso grūdo produktų, rinktis žuvį bei kitus liesesnius baltymų šaltinius.

Riebalams galima dažniau naudoti alyvuogių aliejų, avokadus ir riešutus. Tuo metu daug sočiųjų ir transriebalų, pridėtinio cukraus bei natrio turinčių produktų racione reikėtų riboti.

Fizinis aktyvumas ir sveiko kūno svorio palaikymas taip pat yra svarbios cholesterolio kontrolės dalys. Rūkantiems žmonėms aktualus ir rūkymo atsisakymas, o alkoholio vartojimą rekomenduojama riboti.

Pusryčiai esant aukštam cholesteroliui todėl neturi būti nei egzotiški, nei sudėtingi. Paprastos avižos, vaisiai ir saujelė riešutų ar sėklų yra lengvai pritaikomas derinys, kurį galima keisti pagal sezoną ir savo skonį.

Jei cholesterolio kiekis jau yra padidėjęs, vien mitybos pokyčių ne visada pakanka. Ypač sergant diabetu, širdies ir kraujagyslių ligomis ar vartojant cholesterolį mažinančius vaistus, individualų planą reikėtų aptarti su gydytoju.

Šaltinis:
Verywell Health – The Best Breakfast for Lower Cholesterol, According to a Dietitian

Charčio sriuba su jautiena: sotus ir aromatingas receptas

Rūta Mickevičienė
-
0
Charčio sriuba su jautiena: sotus ir aromatingas receptas

Charčio sriuba su jautiena – sotus, kvapnus ir maloniai aštrokas patiekalas, kuriame dera ilgai virtas mėsos sultinys, pomidorai, česnakai, čili ir prieskoniai. Nors sriubai išvirti prireiks daugiau laiko, didžiąją jo dalį jautiena tiesiog lėtai verda puode.

Šiame recepte naudojami ryžiai suteikia sriubai tirštumo, o citrinos sultys subalansuoja sodrų jautienos ir pomidorų skonį. Aštrumą nesunku reguliuoti keičiant čili pipirų kiekį.

Ko reikės charčio sriubai?

  • 600 g jautienos
  • 100 g ryžių
  • 1-2 čili pipirų
  • 2 svogūnų
  • 3 valgomųjų šaukštų pomidorų pastos
  • 2-3 valgomųjų šaukštų citrinos sulčių
  • 4-5 česnako skiltelių
  • 2 lauro lapų
  • 3-4 kvepiančiųjų pipirų
  • Maltos kalendros
  • Džiovinto baziliko
  • Druskos
  • Juodųjų pipirų
  • Šviežios kalendros
  • Petražolių
  • 2,5 l vandens
  • Sviesto svogūnams kepti

Kaip paruošti?

Jautieną supjaustykite nedideliais gabalėliais, sudėkite į puodą ir užpilkite 2,5 litro vandens. Įdėkite lauro lapus bei kvepiančiuosius pipirus. Virkite ant silpnos ugnies apie 1,5 valandos.

Kol mėsa verda, smulkiai supjaustykite svogūnus ir čili pipirus. Keptuvėje ištirpinkite šiek tiek sviesto ir pakepinkite svogūnus su čili. Sudėkite pomidorų pastą, išmaišykite ir kepkite dar maždaug 2 minutes.

Į paruoštą sultinį suberkite nuplautus ryžius ir virkite 10 minučių. Tada sudėkite keptus svogūnus su čili ir pomidorų pasta.

Supilkite citrinos sultis, suberkite maltą kalendrą, džiovintą baziliką, smulkintą česnaką, druską ir juoduosius pipirus. Sriubą virkite dar 5-7 minutes.

Pačioje pabaigoje suberkite smulkintą šviežią kalendrą ir petražoles. Išjunkite kaitrą, puodą uždenkite ir palikite sriubą pastovėti apie 15 minučių.

Neskubėkite pilstyti į lėkštes

Paskutinės 15 minučių šiame recepte nėra nereikalingas laukimas. Pastovėjusi charčio sriuba tampa vientisesnio skonio, o česnakų, žalumynų ir prieskonių aromatai geriau susijungia su jautienos sultiniu.

Jeigu mėgstate švelnesnius patiekalus, pradėkite nuo vieno čili pipiro. Norint ryškesnio aštrumo galima naudoti du. Citrinos sulčių kiekį taip pat patogu reguliuoti pagal skonį – pradėti nuo dviejų šaukštų ir tik tada, jei norisi daugiau rūgštelės, įpilti dar.

Paruoštą sriubą geriausia patiekti karštą, papildomai pabarstytą šviežia kalendra arba petražolėmis.

123...6001 iš 600 psl.