Pradžia Tinklaraštis

Ne tik avižos: 5 košės, kurios padeda sumažinti blogąjį cholesterolį

Justinas Rimkevičius
-
0
Ne tik avižos: 5 košės, kurios padeda sumažinti blogąjį cholesterolį

Padidėjęs blogojo MTL cholesterolio kiekis glaudžiai susijęs su tuo, ką valgome. Vienas paprastas pokytis yra rafinuotus grūdus pakeisti pilno grūdo produktais. Košės cholesterolio mažinimui ypač vertingos dėl skaidulų, o avižose ir miežiuose esantys beta gliukanai turi tiesioginį poveikį cholesterolio apykaitai.

Kodėl grūdai gali padėti mažinti cholesterolį?

Pilno grūdo produktuose išlieka grūdo luobelė, gemalas ir didesnė dalis skaidulų. Cholesterolio kontrolei ypač naudingos tirpiosios skaidulos.

Virškinimo trakte jos sugeria vandenį ir sudaro tirštesnę masę, kuri padeda pašalinti dalį tulžies rūgščių. Naujoms tulžies rūgštims gaminti kepenys panaudoja cholesterolį, todėl kraujyje gali mažėti MTL cholesterolio koncentracija.

Ryškiausiai veikia avižose ir miežiuose esantys beta gliukanai. Tyrimų analizės rodo, kad maždaug 3 g beta gliukanų per parą jau gali prisidėti prie cholesterolio mažėjimo.

1. Miežių košė

Miežiai verti gerokai daugiau dėmesio nei gauna. Juose, kaip ir avižose, gausu beta gliukanų, kurie padeda mažinti bendrą ir MTL cholesterolį.

Klinikinių tyrimų metaanalizėje miežių beta gliukanų vartojimas sumažino MTL cholesterolį maždaug 0,25 mmol/l. Kita analizė taip pat nustatė mažesnį bendrą ir MTL cholesterolio kiekį vartojant miežius.

Košei galima naudoti miežių dribsnius arba kruopas. Skoniui tinka obuolys, cinamonas, uogos, graikiniai riešutai ir maltos linų sėmenys.

2. Sorų košė

Soros yra dar vienas variantas, kurio nereikėtų palikti vien garnyrams. Jose yra skaidulų, magnio, geležies ir augalinių junginių, o jų poveikis kraujo lipidams atrodo palankus.

19 tyrimų analizėje sorų vartojimas buvo susijęs su maždaug 8 proc. mažesniu bendru cholesteroliu ir 10 proc. mažesniu MTL cholesteroliu. Taip pat mažėjo trigliceridų kiekis.

Sorų košė yra švelnaus skonio, todėl tinka tiek saldžiam, tiek sūriam variantui. Pusryčiams galima pridėti uogų, obuolio, riešutų ar sėklų.

3. Bolivinės balandos košė

Bolivinė balanda techniškai yra sėkla, tačiau virtuvėje naudojama panašiai kaip kruopos. Joje gausu skaidulų, augalinių baltymų, magnio ir kitų mineralinių medžiagų.

Klinikinių tyrimų analizėje bolivinės balandos vartojimas buvo susijęs su mažesniu bendru cholesteroliu, MTL cholesteroliu ir trigliceridais.

Pusryčių košei bolivinę balandą galima virti vandenyje arba nesaldintame augaliniame gėrime. Cinamonas, uogos ir smulkinti riešutai suteiks daugiau skonio be didelio cukraus kiekio.

4. Bulguro košė

Bulguras gaminamas iš kviečių, tačiau nuo baltų ryžių ar įprastų kvietinių makaronų skiriasi tuo, kad išsaugo gerokai daugiau grūdo dalių ir skaidulų.

Pilno grūdo produktų tyrimų analizėje jų vartojimas buvo susijęs su mažesniu bendru ir MTL cholesterolio kiekiu.

Bulguras ypač gerai tinka sūriai košei. Jį galima derinti su pomidorais, žalumynais, avinžirniais, pupelėmis ar keptomis daržovėmis. Toks patiekalas suteikia ir daugiau skaidulų nei vien kruopos.

5. Avižinė košė

Avižos sąraše lieka dėl rimtos priežasties. Jų beta gliukanai yra vienos geriausiai ištirtų tirpiųjų skaidulų, siejamų su cholesterolio mažėjimu.

28 klinikinius tyrimus apėmusi analizė parodė, kad tiek nesmulkintų avižų produktai, tiek iš jų išgauti beta gliukanai mažino bendrą ir MTL cholesterolį. Kitoje metaanalizėje, kurioje dalyvavo 927 suaugusieji su padidėjusiu cholesteroliu, taip pat nustatytas MTL sumažėjimas.

Rinktis verta paprastus avižinius dribsnius be pridėtinio cukraus. Košę galima papildyti obuoliais, uogomis, graikiniais riešutais, chia ar linų sėmenimis.

Kaip košę ruošti cholesterolio mažinimui?

Vien kruopų pasirinkimas dar neapsprendžia viso patiekalo. Košę galima lengvai paversti ir desertu su dideliu cukraus bei sočiųjų riebalų kiekiu. Geriau rinktis pilno grūdo kruopas arba dribsnius, o saldumui naudoti vaisius ir uogas. Riešutai, sėklos ir malti linų sėmenys suteikia nesočiųjų riebalų bei papildomų skaidulų.

Grietinėlės, didelio sviesto kiekio ar kokosų aliejaus verta dėti mažiau. Sotieji riebalai gali didinti MTL cholesterolį, tad jų gausi porcija gali sumažinti grūdų teikiamą naudą.

Avižas ir miežius verta kaitalioti su soromis, bolivine balanda ar bulguru. Taip gaunama skirtingų skaidulų, mineralinių medžiagų ir augalinių junginių.

Jei gydytojas jau paskyrė cholesterolį mažinančių vaistų, mitybos pokyčiai gali papildyti gydymą, tačiau vaistų vartojimo savavališkai keisti nereikėtų.

Šaltiniai

Verčia vėžio ląsteles nusižudyti: kuo ypatingos šios daržovės?

Justinas Rimkevičius
-
0
Verčia vėžio ląsteles nusižudyti: kuo ypatingos šios daržovės?

Nori, wakame, kombu ir kiti jūros dumbliai išsiskiria neįprastai koncentruota maistine sudėtimi. Juose gausu jodo, skaidulų, mineralų ir biologiškai aktyvių medžiagų. Ypač įdomūs rudieji dumbliai, kuriuose randami fukoidanas ir fukoksantinas. Tyrimuose šie junginiai veikė vėžio ląstelių augimą ir skatino apoptozę, procesą, per kurį ląstelė pati nutraukia savo gyvavimą.

Kuo jūros dumbliai tokie vertingi?

Jūros dumblių sudėtis priklauso nuo rūšies. Nori, wakame ir kombu nėra vienodi, tačiau juose galima rasti jodo, kalcio, magnio, kalio, geležies, cinko, vario ir seleno.

Dumbliai taip pat suteikia skaidulų, augalinių baltymų, polifenolių ir karotenoidų. Ruduosiuose dumbliuose gausu alginatų, fukoidano ir fukoksantino. Pastarieji du junginiai sulaukia nemažai dėmesio vėžio tyrimuose.

Jodas iš dumblių yra pasisavinamas žmogaus organizme. Klinikinis tyrimas su moterimis, kurioms jo trūko, parodė, kad nedidelis jūros dumblių papildas per dvi savaites pagerino jodo būklę.

Kuo jie įdomūs kalbant apie vėžį?

Fukoidanas yra ruduosiuose dumbliuose esantis polisacharidas. Tyrime su žmogaus storosios žarnos vėžio HT-29 ir HCT116 ląstelėmis fukoidanas sumažino gyvybingų ląstelių skaičių ir paskatino apoptozę. Buvo aktyvinami keli ląstelės žūtį valdantys mechanizmai.

Panašiai tiriamas fukoksantinas. Eksperimentuose su žmogaus krūties vėžio MCF-7 ir MDA-MB-231 ląstelėmis fukoksantinas bei jo metabolitas fukoksantinolis sumažino ląstelių gyvybingumą ir padidino apoptozę. Poveikis augo kartu su veikimo laiku.

Duomenų yra ir iš klinikinių tyrimų. Atsitiktinių imčių dvigubai aklame tyrime dalyvavo 54 pacientai, sergantys metastazavusiu storosios žarnos vėžiu. Prie gydymo pridėjus mažos molekulinės masės fukoidaną, ligos kontrolės rodiklis siekė 92,8 proc., kontrolinėje grupėje 69,2 proc.

Sisteminėje apžvalgoje buvo įvertinti keturi klinikiniai tyrimai su 118 vėžiu sergančių pacientų. Dviejuose darbuose fukoidano vartojimas buvo susijęs su ilgesniu išgyvenamumu ir ilgesniu chemoterapijos tęsimu.

Įdomūs ir mitybos duomenys. Pietų Korėjoje atliktame tyrime, kuriame dalyvavo 362 krūties vėžiu sergančios moterys bei kontrolinė grupė, didesnis gim, nori tipo dumblių, vartojimas buvo susijęs su mažesne krūties vėžio rizika. Aukščiausio vartojimo grupėje nustatyta rizika buvo maždaug perpus mažesnė nei žemiausio vartojimo grupėje.

Jūros dumblių nauda sveikatai

Papildo jodo atsargas
Jodas reikalingas normaliai skydliaukės veiklai ir skydliaukės hormonų gamybai. Jūros dumbliai išsiskiria ypač dideliu jo kiekiu, todėl net nedidelė porcija gali reikšmingai papildyti gaunamo jodo kiekį.

Suteikia vertingų mineralų
Jūros dumbliuose randama kalcio, magnio, kalio, geležies, cinko, vario ir seleno. Šie mineralai dalyvauja nervų sistemos, raumenų, kaulų, kraujodaros ir imuninės sistemos veikloje.

Papildo skaidulų kiekį
Dumbliuose gausu įvairių skaidulų, tarp jų alginatų. Jos padeda palaikyti normalią žarnyno veiklą, lėtina maisto slinkimą virškinimo traktu ir gali suteikti ilgesnį sotumo pojūtį.

Palaiko žarnyno mikrobiotą
Dalis dumblių polisacharidų tampa maistine medžiaga naudingoms žarnyno bakterijoms. Palanki mikrobiotos sudėtis siejama su geresniu virškinimu, žarnyno barjero funkcija ir normalia imuninės sistemos veikla.

Suteikia antioksidacinių junginių
Jūros dumbliuose yra polifenolių, karotenoidų ir kitų bioaktyvių medžiagų. Jos padeda neutralizuoti laisvuosius radikalus ir mažinti oksidacinį stresą, kuris gali pažeisti ląsteles.

Gali padėti palaikyti normalų kraujospūdį
Kalio, magnio, skaidulų ir bioaktyvių junginių derinys gali būti naudingas širdies ir kraujagyslių sistemai. Jūros dumbliai taip pat gali tapti alternatyva sūresniems pagardams, nes jų umami skonis suteikia patiekalams ryškumo.

Gali prisidėti prie cholesterolio kontrolės
Tirpios dumblių skaidulos gali surišti dalį tulžies rūgščių žarnyne ir taip prisidėti prie cholesterolio apykaitos. Kartu gaunami polifenoliai ir kiti augaliniai junginiai papildo bendrą naudą širdies ir kraujagyslių sistemai.

Gali padėti palaikyti stabilesnį cukraus kiekį kraujyje
Dumblių skaidulos gali sulėtinti angliavandenių pasisavinimą po valgio. Ruduosiuose dumbliuose esantys junginiai taip pat siejami su gliukozės apykaitos procesais.

Papildo mitybą augaliniais baltymais
Kai kurios rūšys, ypač nori ir kiti raudonieji dumbliai, turi nemažą baltymų kiekį. Juose yra įvairių aminorūgščių, todėl dumbliai gali papildyti kitus augalinės kilmės baltymų šaltinius.

Suteikia omega 3 riebalų rūgščių
Dumbliuose randama polinesočiųjų riebalų rūgščių, įskaitant omega 3. Jų kiekis priklauso nuo rūšies, tačiau jos papildo medžiagų, susijusių su normalia širdies ir smegenų veikla, spektrą.

Gali padėti ilgiau jaustis sotiems
Dumblių skaidulos sugeria vandenį ir skrandyje padidina savo tūrį. Dėl to sotumo pojūtis gali išlikti ilgiau, ypač kai dumbliai valgomi kartu su baltymų ir daržovių turinčiu maistu.

Papildo mitybą fukoidanu ir fukoksantinu
Ruduosiuose dumbliuose aptinkamas fukoidanas ir pigmentas fukoksantinas. Šie junginiai domina dėl poveikio uždegiminiams procesams, oksidaciniam stresui, ląstelių dalijimuisi ir medžiagų apykaitai.

Padeda sumažinti druskos poreikį
Nori, kombu ir kitos rūšys turi ryškų umami skonį. Nedidelis jų kiekis gali sustiprinti sriubų, ryžių, daržovių ar ankštinių skonį, todėl papildomos druskos gali prireikti mažiau.

Papildo mitybą mažai kaloringu produktu
Dauguma paruoštų valgomųjų dumblių turi nedaug kalorijų, tačiau suteikia skaidulų, mineralų ir bioaktyvių junginių. Dėl to net nedidelė porcija gali papildyti patiekalą nepadidindama jo energinės vertės labai smarkiai.

Kaip jūros dumblius vartoti?

Džiovinti jūros dumbliai mediniame šaukšte.
Džiovinti dumbliai. shutterstock.com

Pradėti patogu nuo nori arba wakame. Jų skonis nėra toks intensyvus kaip dalies kitų rūšių, o panaudojimo būdų daug.

Nori galima suplėšyti ir berti į ryžius, sriubas, salotas, kiaušinių ar daržovių patiekalus.

Wakame kelias minutes pamirkomi vandenyje ir dedami į sriubas, salotas, ryžius arba makaronus.

Dulse tinka sriuboms, salotoms, bulvėms ar daržovėms pagardinti.

Kombu gerai tinka sultiniams bei ankštiniams virti. Jo kiekį verta riboti dėl didelės jodo koncentracijos.

Džiovintų dumblių reikia nedaug, nes vandenyje jie smarkiai išbrinksta. Ant pakuotės verta patikrinti porcijos dydį, paruošimo būdą ir jodo kiekį.

Su jodu persistengti nereikėtų

Didelis jodo kiekis yra ir viena priežasčių, kodėl jūros dumblių porcijų nereikėtų didinti be saiko. Ypač daug jodo gali turėti kombu.

2026 metais Norvegijoje atliktame klinikiniame tyrime dalyvavo 49 jūros dumblius vartojantys suaugusieji. Pradinė apskaičiuota jodo dozė siekė 658 mikrogramus per parą. Šešioms savaitėms atsisakius dumblių ji sumažėjo iki 189 mikrogramų, taip pat pakito skydliaukės veiklą rodantis TSH.

Esant skydliaukės sutrikimams, vartojant jodo papildus ar nėštumo metu didelius jūros dumblių kiekius verta aptarti su gydytoju.

Dumbliai gali sukaupti ir nepageidaujamų elementų iš aplinkos, todėl verta rinktis aiškios kilmės produktus, kuriems atliekama teršalų kontrolė. Tyrime su savanoriais nori, kombu ir wakame vartojimas parodė, kad kartu su naudingais mikroelementais gali padidėti ir kai kurių nepageidaujamų elementų poveikis.

Literatūra

Pipirmėtės nauda sveikatai: skanūs gėrimų receptai ir vartojimas

Justinas Rimkevičius
-
0
Pipirmėtės nauda sveikatai: skanūs gėrimų receptai ir vartojimas

Kvapas toks ryškus, kad pipirmėtę lengva atpažinti net užsimerkus. Jos lapuose yra mentolio, mentono, rozmarino rūgšties ir flavonoidų, o iš augalo išgaunamas pipirmėčių aliejus jau ne vieną dešimtmetį tiriamas dėl poveikio virškinimo sistemai, skausmui ir savijautai.

Pipirmėtės nauda sveikatai priklauso ir nuo to, kokia augalo forma vartojama. Paprasta lapų arbata yra švelnus kasdienis gėrimas, o standartizuotas pipirmėčių aliejus yra daug koncentruotesnis. Būtent aliejui turime daugiausia klinikinių tyrimų, ypač kalbant apie dirgliosios žarnos sindromą.

Pipirmėtės nauda sveikatai: kuo ji išsiskiria

Pipirmėtė vertinama dėl gaivaus skonio ir biologiškai aktyvių junginių, tokių kaip mentolis, mentonas, rozmarino rūgštis ir flavonoidai. Ji ypač naudinga virškinimo sistemai, o pipirmėčių arbata yra paprastas būdas šį aromatingą augalą išnaudoti.

Lengvina pilvo spazmus
Pipirmėtė atpalaiduoja virškinamojo trakto lygiuosius raumenis, todėl ypač vertinama tada, kai vargina spazminis pilvo skausmas, tempimas ar nemalonus žarnyno susitraukimų pojūtis.

Mažina dirgliosios žarnos sindromo simptomus
Standartizuotas pipirmėčių aliejus padeda sumažinti pilvo skausmą, pūtimą ir bendrą diskomfortą žmonėms, sergantiems dirgliosios žarnos sindromu.

Palengvina sunkumo ir pilnumo pojūtį po valgio
Pipirmėtė ypač tinka po sotesnio maisto, kai jaučiamas sunkumas viršutinėje pilvo dalyje ar nemalonus pilnumas.

Mažina pilvo skausmą
Mentolis ir kiti pipirmėčių junginiai veikia žarnyno raumenų tonusą, todėl sumažėja spazmų lydimas skausmas.

Padeda esant pykinimui
Pipirmėčių aromatas ir eterinis aliejus naudojami pykinimo pojūčiui mažinti, ypač kai norisi papildomos nehormoninės ir nestimuliuojančios priemonės.

Mažina įtampos tipo galvos skausmą
Ant smilkinių ir kaktos naudojami pipirmėčių aliejaus preparatai suteikia vėsinantį pojūtį ir gali sumažinti įtampos tipo galvos skausmo intensyvumą.

Gaivina kvėpavimą
Mentolis burnoje palieka ryškų vėsos ir gaivos pojūtį, todėl pipirmėtė dažnai naudojama arbatose, burnos priežiūros produktuose ir gaiviuose gėrimuose.

Suteikia antioksidacinių junginių
Pipirmėčių lapuose yra rozmarino rūgšties, eriocitrino, liuteolino ir kitų polifenolių, kurie padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso.

Papildo mitybą augaliniais polifenoliais
Paprasta pipirmėčių arbata leidžia gauti dalį lapuose esančių vandenyje tirpių augalinių junginių be papildomo cukraus ar kalorijų.

Suteikia stiprų gaivumo pojūtį be kofeino
Gryna pipirmėčių arbata natūraliai neturi kofeino, todėl ją patogu gerti ir vakare.

Padeda pakeisti saldžius gėrimus
Ryškus mentolio aromatas suteikia skoniui intensyvumo, todėl pipirmėčių vanduo ar arbata gali būti maloni alternatyva limonadams, sirupais saldintiems gėrimams ar desertinei kavai.

Gaivina ir karštu oru
Pipirmėtės mentolis aktyvina šalčiui jautrius receptorius, todėl šaltas pipirmėčių gėrimas sukuria ryškų vėsinantį pojūtį net be cukraus.

Svarbiausia nepainioti pipirmėčių arbatos su pipirmėčių aliejumi. Dauguma geriausių klinikinių duomenų apie virškinimą gauti naudojant tiksliai dozuotas, dažnai žarnyne tirpstančias pipirmėčių aliejaus kapsules. Paprastas lapų užpilas nėra tokios pačios koncentracijos priemonė.

Klasikinė pipirmėčių arbata

Švieži pipirmėčių lapai su vandens lašeliais.
Pipirmėčių lapai. shutterstock.com

Jei naudojate šviežias pipirmėtes, vienam dideliam puodeliui pakanka maždaug 8 ar 10 lapelių. Juos lengvai patrinkite tarp pirštų ir sudėkite į puodelį.

Užpilkite 250 ml karšto vandens, uždenkite ir palaikykite 7 minutes. Per tą laiką atsiskleidžia mentolio aromatas, tačiau gėrimas dar neįgauna stipraus žolinio kartumo.

Džiovintų pipirmėčių vienam puodeliui užtenka maždaug 1 arbatinio šaukštelio.

Jei norisi švelnesnio skonio, įmeskite ploną citrinos griežinėlį. Jei pipirmėtė labai stipri, ją galima trumpiau palaikyti ir užpilą papildyti karštu vandeniu.

Šaltas pipirmėčių ir agurkų vanduo

Šitas variantas geriausiai tinka karštai dienai, o proporcijų tiksliai matuoti beveik nereikia.

Į 1 litro ąsotį dėkite saują pipirmėčių lapų, pusę plonais griežinėliais supjaustyto agurko ir kelias laimo skilteles. Pipirmėtes prieš dedant lengvai suspauskite delne.

Užpilkite šaltu vandeniu, įberkite ledo ir palikite šaldytuve maždaug valandai.

Laimą po kelių valandų verta išimti, nes ilgai mirkusi žievelė suteikia kartumo. Agurkas ir pipirmėtė gali likti ilgiau.

Uogų ir pipirmėčių ąsotis

Šaldytos uogos čia vienu metu suteikia ir skonio, ir atšaldo gėrimą.

Į ąsotį dėkite:

  • saują šaldytų aviečių arba braškių
  • 10 ar 12 pipirmėčių lapelių
  • 700 ml šalto vandens
  • kelis ledo kubelius
  • truputį citrinos sulčių pagal skonį

Uogas lengvai paspauskite šaukštu, kad jos išleistų dalį sulčių. Pipirmėtes suplėšykite rankomis į kelias dalis ir viską užpilkite vandeniu.

Po maždaug pusvalandžio vanduo įgauna uogų spalvą, o mentolio skonis tampa aiškiai juntamas.

Karštas imbiero ir pipirmėčių gėrimas

Šiame recepte ingredientai į puodą keliauja ne vienu metu.

300 ml vandens užvirkite su 3 plonais imbiero griežinėliais. Pavirkite maždaug 3 minutes ir nukelkite nuo kaitros.

Tik tada dėkite saują pipirmėčių lapų. Uždenkite ir palaikykite dar 5 minutes.

Į jau paruoštą gėrimą įspauskite truputį citrinos. Pipirmėčių neverta ilgai virinti kartu su imbieru, nes gaiviausias jų aromatas geriau išlieka užplikant nukėlus nuo kaitros.

Vakarinis ramunėlių ir pipirmėčių puodelis

Pipirmėtės gaivumas labai gražiai susijungia su švelnesniu ramunėlių skoniu.

Vienam didesniam arbatinukui pakanka:

1 arbatinio šaukštelio džiovintų pipirmėčių
1 arbatinio šaukštelio ramunėlių
400 ml karšto vandens

Užpilą palaikykite uždengtą maždaug 7 minutes ir nukoškite.

Kadangi nei pipirmėtė, nei ramunėlės neturi kofeino, šį derinį patogu ruošti vakarais.

Citrininė pipirmėčių arbata šaltai arba karštai

Šio gėrimo privalumas tas, kad tą patį pagrindą galima gerti dviem visiškai skirtingais būdais.

Pirmiausia 10 pipirmėčių lapelių užpilkite 200 ml karšto vandens. Palaikykite 6 minutes ir nukoškite. Karštam variantui pridėkite citrinos sulčių ir išgerkite iš karto.

Šaltam variantui įpilkite dar 150 ml šalto vandens, įdėkite ledo ir kelias citrinos skilteles. Jei norisi vaisiškesnio skonio, tinka ir keli apelsino gabalėliai.

Pipirmėčių limonadas be pridėtinio cukraus

Į didelį ąsotį išspauskite vienos citrinos ir pusės apelsino sultis. Įdėkite didelę saują pipirmėčių ir kelis kartus paspauskite lapus mediniu šaukštu.

Užpilkite maždaug 800 ml labai šalto gazuoto vandens. Pabaigoje pridėkite daug ledo ir kelias citrusinių vaisių skilteles. Gėrimas išlieka rūgštokas, gaivus ir ryškaus skonio, todėl sirupo jam nereikia.

Pipirmėčių aliejus ir arbata nėra tas pats

Eterinis pipirmėčių aliejus yra labai koncentruotas. Jo savarankiškai lašinti į arbatą ar vandenį nereikėtų vien todėl, kad ant etiketės parašyta „natūralus“.

Klinikiniuose tyrimuose geriamasis pipirmėčių aliejus naudojamas nustatytomis dozėmis ir specialiose kapsulėse. Šalutinis poveikis taip pat realus. Dažniausiai minimi rėmuo, pykinimas, pilvo skausmas ir burnos sausumas.

Pipirmėčių aliejus ypač aktualus žmonėms, kuriuos vargina gastroezofaginis refliuksas. Jis gali sustiprinti rėmenį, todėl NCCIH žmonėms, sergantiems GERL, rekomenduoja elgtis atsargiai.

Paprasta pipirmėčių arbata vertinama kaip saugi daugumai suaugusiųjų, tačiau ilgalaikio labai didelių pipirmėčių lapų kiekių vartojimo saugumas nėra gerai ištirtas.

Pipirmėtės nauda sveikatai geriausiai suprantama atskyrus du dalykus. Lapai tinka kasdieniams nesaldiems gėrimams ir suteikia įvairių augalinių junginių. Koncentruotas pipirmėčių aliejus turi stipresnį poveikį ir būtent jam tenka didžioji dalis klinikinių virškinimo sistemos tyrimų.

Šaltiniai

Obuolių pyragas su cinamonu: paruošite vos per 15 minučių

Rūta Mickevičienė
-
0
Obuolių pyragas su cinamonu: paruošite vos per 15 minučių

Obuolių pyragas yra vienas tų kepinių, kuriems nereikia ypatingos progos. Pakanka kelių obuolių, cinamono ir paprastos tešlos, kad namai greitai prisipildytų jaukaus kepinio aromato. Šis variantas ypač patogus tuo, kad pasiruošimas užtrunka vos apie 15 minučių, o likusį darbą atlieka orkaitė.

Pyragas kepamas su pilno grūdo miltais ir alyvuogių aliejumi, todėl jo skonis šiek tiek sodresnis nei klasikinio biskvito su baltais miltais ir sviestu. Obuoliai suteikia drėgmės, o cinamonas puikiai papildo jų natūralų saldumą.

Tai paprastas kepinys savaitgaliui, popietės kavai ar net ramiems pusryčiams. Geriausia tai, kad nereikia nei sudėtingų technikų, nei ilgai plakti ar sluoksniuoti tešlos.

Obuolių pyragas su cinamonu

Paruošimo laikas: apie 15 minučių
Kepimo laikas: apie 30 minučių
Bendras laikas: apie 45 minutės
Porcijos: 8
Sudėtingumas: lengvas

Ingredientai

  • 200 g pilno grūdo kvietinių arba speltos miltų
  • 3 vidutinio dydžio obuoliai
  • 3 kiaušiniai
  • 130 ml ypač tyro alyvuogių aliejaus
  • 100 g ksilitolio, kokosų cukraus arba kito kepiniams tinkamo saldiklio
  • 1 valgomasis šaukštas malto cinamono
  • 1 pakelis kepimo miltelių
  • Žiupsnelis druskos
  • Šiek tiek aliejaus kepimo formai patepti

Gaminimas

  1. Orkaitę įkaitinkite iki 180 °C. Maždaug 26–28 cm kepimo formą lengvai patepkite aliejumi ir, jei norite, pabarstykite nedideliu kiekiu miltų.
  2. Du obuolius nulupkite, pašalinkite sėklalizdžius ir supjaustykite nedideliais kubeliais. Trečią obuolį pasilikite pyrago viršui ir supjaustykite plonomis skiltelėmis.
  3. Į didelį dubenį įmuškite kiaušinius, suberkite pasirinktą saldiklį ir plakite šluotele kelias minutes, kol masė taps vientisa ir kiek puresnė.
  4. Supilkite alyvuogių aliejų ir trumpai išmaišykite.
  5. Suberkite pilno grūdo miltus, kepimo miltelius, didžiąją dalį cinamono ir žiupsnelį druskos. Maišykite tik tiek, kad neliktų sausų miltų.
  6. Į tešlą įmaišykite kubeliais pjaustytus obuolius.
  7. Tešlą supilkite į paruoštą formą ir išlyginkite paviršių. Ant viršaus išdėliokite plonas obuolių skilteles ir pabarstykite likusiu cinamonu.
  8. Kepkite apie 30 minučių. Prieš išimdami patikrinkite mediniu pagaliuku. Jei įsmeigus į pyrago vidurį jis ištraukiamas be žalios tešlos, kepinys paruoštas.
  9. Pyragą palikite formoje šiek tiek pravėsti ir tik tada atsargiai išimkite.

Kodėl obuoliai pyrage tokie svarbūs?

Obuoliai šiame recepte nėra vien tik priedas dėl skonio. Kepdami jie suminkštėja ir išskiria dalį savo sulčių, todėl pyrago vidus išlieka drėgnas ir neatrodo sausas net naudojant pilno grūdo miltus.

Geriausia rinktis tvirtesnius, saldžiarūgščius obuolius. Jie kepdami nepraranda visos savo tekstūros ir suteikia pyragui ryškesnį skonį. Labai minkšti ar ypač sultingi obuoliai taip pat tiks, tačiau tuomet tešla gali būti drėgnesnė ir pyragui gali prireikti keliomis minutėmis ilgesnio kepimo.

Jei obuoliai labai saldūs, galima šiek tiek sumažinti į tešlą dedamo saldiklio kiekį.

Cinamono galima nepagailėti

Obuolių ir cinamono derinys klasika tapo ne be priežasties. Cinamonas suteikia šilto aromato ir padeda išryškinti obuolių saldumą.

Vienas valgomasis šaukštas suteiks gana ryškų skonį. Jei cinamoną mėgstate tik kaip lengvą foną, jo kiekį galima sumažinti iki vieno ar dviejų arbatinių šaukštelių.

Dar daugiau aromato galima suteikti įbėrus žiupsnelį malto kardamono, vanilės arba trupučio muskato riešuto. Tačiau papildomi prieskoniai nėra būtini. Obuolių ir cinamono visiškai pakanka, kad pyragas būtų kvapnus.

Pilno grūdo miltai suteikia kitokią tekstūrą

Naudojant pilno grūdo miltus nereikėtų tikėtis tokio paties lengvumo kaip iš labai smulkių baltų kvietinių miltų pagamintame biskvite. Pyragas bus šiek tiek sodresnis ir tvirtesnės tekstūros.

Būtent todėl svarbu tešlos nepermaišyti. Kai tik miltai susijungia su kitais ingredientais, maišyti galima nustoti.

Speltos pilno grūdo miltai dažnai suteikia švelnesnę tekstūrą ir lengvai riešutinį skonį, tačiau puikiai tiks ir įprasti pilno grūdo kvietiniai miltai.

Ką daryti, kad pyragas neišsausėtų?

Vienas dažniausių paprasto obuolių pyrago priešų yra per ilgas kepimas. Orkaitės kepa nevienodai, todėl 30 minučių reikėtų vertinti kaip orientyrą.

Pirmą kartą pyragą patikrinti verta maždaug po 27–30 minučių. Jeigu pagaliukas ištraukiamas su keliais drėgnais trupiniais, tačiau be skystos tešlos, pyragas jau gali būti iškepęs.

Svarbu ir nepalikti jo pernelyg ilgai karštoje formoje. Pravėsęs 10–15 minučių pyragas jau gali būti išimamas ir toliau aušinamas atskirai.

Ar galima kepti be glitimo?

Pilno grūdo miltus galima pakeisti kepiniams skirtu begliuteniu miltų mišiniu. Vis dėlto rezultatas gali būti kiek kitoks, nes skirtingi mišiniai sugeria nevienodą kiekį skysčio.

Jei naudojami vien avižų miltai, pyragas gali būti trapesnis ir tankesnis. Universalesnis begliutenis mišinys su trupučiu krakmolo paprastai padeda išgauti artimesnę tradiciniam pyragui tekstūrą.

Kaip laikyti obuolių pyragą?

Visiškai atvėsusį pyragą galima laikyti sandariame inde arba gerai uždengtą. Kambario temperatūroje geriausia jį suvartoti per kelias dienas.

Jeigu namuose šilta arba norite pyragą išlaikyti ilgiau, dėkite į šaldytuvą. Prieš valgant gabalėlį galima trumpam palaikyti kambario temperatūroje arba šiek tiek pašildyti.

Pyragą taip pat patogu užšaldyti porcijomis. Supjaustykite visiškai atvėsusį kepinį gabalėliais, sandariai supakuokite ir prireikus išimkite tiek, kiek norėsite.

Šis obuolių pyragas su cinamonu nereikalauja ilgo pasiruošimo, tačiau turi viską, ko norisi iš naminio kepinio. Minkštą vidų, sultingus obuolius, cinamono aromatą ir gražiai apskrudusį paviršių. Aktyviai virtuvėje užtruksite maždaug 15 minučių, o po pusvalandžio orkaitėje jau galėsite pjaustyti pirmąjį gabalėlį.

Kokoso ir citrinos rutuliukai: saldus pasilepinimas be cukraus

Gabrielė Žukauskaitė
-
0
Kokoso ir citrinos rutuliukai: saldus pasilepinimas be cukraus

Kai norisi ko nors saldaus, bet nesinori jungti orkaitės ar ilgai suktis virtuvėje, verta prisiminti paprastus desertus be kepimo. Kokoso ir citrinos rutuliukai būtent tokie. Paruošimas užtrunka vos keliolika minučių, o didžiąją darbo dalį atlieka virtuvinis smulkintuvas.

Šių rutuliukų skonis gana gaivus. Kokosas suteikia saldumo ir sodrumo, citrina įneša rūgštelės, o anakardžiai padeda išgauti minkštą, lengvai formuojamą masę. Recepte nenaudojamas rafinuotas cukrus, tačiau saldumui dedamas nedidelis kiekis klevų, agavų arba kokosų sirupo.

Kokoso ir citrinos rutuliukai

Paruošimo laikas: apie 15 minučių
Kiekis: apie 12 rutuliukų
Sudėtingumas: lengvas
Papildomai: apie 1–2 valandos šaldytuve

Ingredientai

  • 130 g anakardžių
  • 75 g kokosų drožlių
  • pusės citrinos smulkiai nutarkuota žievelė
  • 15 g citrinos sulčių
  • 15 g klevų, agavų arba kokosų sirupo
  • 10 g kokosų aliejaus

Maždaug 10 g kokosų drožlių pasilikite rutuliukams apvolioti.

Gaminimas

  1. Anakardžius suberkite į virtuvinį smulkintuvą arba kombainą ir susmulkinkite iki smulkių trupinių.
  2. Sudėkite citrinos žievelę, supilkite citrinos sultis, sirupą ir kokosų aliejų. Suberkite apie 65 g kokosų drožlių.
  3. Viską dar kartą smulkinkite, kol susidarys tiršta ir lengvai lipni masė. Suspaudus nedidelį jos gabalėlį tarp pirštų, jis turėtų išlaikyti formą.
  4. Iš masės rankomis formuokite nedidelius vienodo dydžio rutuliukus.
  5. Likusias kokosų drožles suberkite į lėkštę ir jose apvoliokite kiekvieną rutuliuką.
  6. Paruoštus rutuliukus dėkite į šaldytuvą bent valandai. Dar geresnę tekstūrą jie įgaus pabuvę šaltai apie dvi valandas.

Paprastas desertas, kurį lengva pritaikyti

Vienas šio recepto privalumų yra tai, kad jam nereikia sudėtingų konditerinių įgūdžių. Svarbiausia išgauti tinkamą masės konsistenciją.

Jeigu ji atrodo per sausa ir formuojant trupa, galima įlašinti dar truputį citrinos sulčių arba įdėti labai nedidelį kiekį kokosų aliejaus. Skysčių geriau pilti po truputį, nes per minkštą masę pataisyti sudėtingiau.

Jeigu masė, priešingai, limpa prie rankų ir nelaiko formos, galima įberti šiek tiek daugiau kokosų drožlių. Jos sugers dalį drėgmės ir padės rutuliukams sutvirtėti.

Citrinos skonį taip pat nesunku reguliuoti. Jei norisi ryškesnio aromato, geriau įdėti daugiau smulkiai tarkuotos žievelės, o ne pilti daug papildomų sulčių. Taip masė neišskystės.

Anakardžius galima pakeisti

Anakardžiai šiame recepte ypač patogūs dėl švelnaus skonio ir kremiškos tekstūros, tačiau jų nebūtina laikyti vieninteliu pasirinkimu.

Vietoj jų galima naudoti migdolus. Tokiu atveju rutuliukai bus kiek tvirtesni ir turės ryškesnį riešutų skonį. Tiktų ir makadamijų riešutai, kurie suteiktų minkštesnę, sodresnę tekstūrą.

Keičiant riešutus verta atkreipti dėmesį į masę. Skirtingi riešutai turi nevienodą riebalų ir drėgmės kiekį, todėl kartais gali prireikti šiek tiek daugiau kokosų drožlių ar kelių lašų citrinos sulčių.

Geriausi gerai atšaldyti

Vos suformuoti rutuliukai bus gana minkšti, todėl šaldymo etapo geriau nepraleisti. Pastovėję šaldytuve jie tampa tvirtesni, juos patogiau valgyti, o citrinos ir kokosų skonis tampa vientisesnis.

Juos patogu pasigaminti ir iš anksto. Sandariame inde šaldytuve rutuliukai gali būti laikomi kelias dienas, todėl tai geras variantas, kai norisi turėti nedidelį desertą po ranka.

Dalį galima ir užšaldyti. Prieš valgant pakanka palikti kambario temperatūroje, kol šiek tiek suminkštės.

Kokoso ir citrinos rutuliukai ypač patiks tiems, kurie mėgsta paprastus desertus be kepimo. Ingredientų nedaug, paruošimas aiškus, o didžiąją dalį laiko tereikia palaukti, kol savo darbą atliks šaldytuvas.

Mokslininkai nustatė, koks maistas skatina vėžio ląstelių plitimą

Justinas Rimkevičius
-
0
Mokslininkai nustatė, koks maistas skatina vėžio ląstelių plitimą

Ryšys tarp mitybos ir vėžio nėra toks paprastas, kad vieną produktą būtų galima pavadinti ligos priežastimi. Vis dėlto naujas laboratorinis tyrimas parodė įdomų ir kartu neraminantį dalyką: pakeitus aplinką, kurioje augo agresyvaus krūties vėžio ląstelės, pasikeitė ir jų elgesys.

Didžiausias skirtumas pasirodė tada, kai sąlygos buvo panašios į tas, kurias gali sukurti riebalų gausi mityba. Tokiose sąlygose laboratorijoje augintas naviko modelis didėjo greičiau, o vėžio ląstelės aktyviau skverbėsi į aplinkinius audinius.

Tyrimas atliktas su trigubai neigiamo krūties vėžio ląstelėmis. Tai agresyvus krūties vėžio tipas, kurio gydymas gali būti sudėtingesnis.

Tyrėjai bandė atkartoti tai, kas vyksta organizme

Mėsainiai, gruzdintos bulvytės ir saldumynai ant stalo.
Riebi mityba. shutterstock.com

Įprastai laboratorijoje ląstelės auginamos specialiuose maistiniuose tirpaluose. Problema ta, kad tokia aplinka ne visada panaši į žmogaus kraują.

Prinstono universiteto komanda pasirinko kitą kelią. Tyrėjai sukūrė trimačius mažus naviko modelius ir tiekė jiems skirtingos sudėties terpę, kuri buvo kuo artimesnė žmogaus kraujo plazmos sąlygoms.

Buvo lyginamos kelios situacijos. Tarp jų buvo daugiau gliukozės, daugiau insulino, ketoninių kūnų ir riebalų gausi aplinka. Didžiausias pokytis buvo matomas paskutiniu atveju.

Ką jie pamatė

Rezultatus paprasčiau galima suskirstyti į keturias dalis:

  • naviko modeliai riebalų gausioje aplinkoje augo greičiau
  • ląstelės tapo judresnės
  • jos aktyviau skverbėsi į aplinkinius audinius
  • padidėjo medžiagų, susijusių su audinių ardymu ir ląstelių judėjimu

Laboratorijoje tai atrodė kaip mažos iš naviko į išorę besitęsiančios ataugos. Toks elgesys tyrėjams svarbus todėl, kad gebėjimas prasiskverbti į aplinkinius audinius yra viena iš savybių, susijusių su agresyvesniu vėžiu.

Riebi mityba ir vėžys nereiškia, kad visi riebalai blogi

Čia labai lengva padaryti klaidingą išvadą ir nuspręsti, kad reikia atsisakyti avokadų, riešutų, žuvies ar alyvuogių aliejaus. Tyrimas tokio atsakymo nepateikia.

Jame buvo tiriamos laboratorinės sąlygos, kuriose padidintas cirkuliuojančių riebalų rūgščių ir cholesterolio kiekis. Mokslininkai netyrė, ar vienas konkretus maistas, pavyzdžiui, sviestas, riešutai ar alyvuogių aliejus, tokiu pačiu būdu veikia vėžiu sergančio žmogaus organizmą.

Riebalai organizmui reikalingi. Jie dalyvauja hormonų gamyboje, padeda pasisavinti dalį vitaminų ir yra energijos šaltinis. Daug daugiau reikšmės turi visas valgymo būdas ir tai, iš kokių produktų riebalai gaunami.

Ką tada verta rinktis dažniau?

Kalbant apie mitybą ir vėžio riziką, patikimos rekomendacijos remiasi ne vieno produkto draudimu. Didesnę maisto dalį siūloma sudaryti iš daržovių, vaisių, ankštinių ir pilno grūdo produktų, o labai stipriai perdirbtą maistą riboti.

Praktiškai tai gali atrodyti labai paprastai:

  • dažniau rinktis pupeles, lęšius ir kitas ankštines daržoves
  • valgyti įvairių daržovių ir vaisių
  • baltus, stipriai perdirbtus grūdinius produktus dalį laiko keisti pilno grūdo produktais
  • riešutus, sėklas ir alyvuogių aliejų naudoti kaip nesočiųjų riebalų šaltinius
  • rečiau rinktis stipriai perdirbtus produktus, kuriuose kartu daug riebalų, druskos ar cukraus

Tai nėra dieta, skirta gydyti vėžį. Tai bendras mitybos modelis, kuris sutampa su tarptautinėmis vėžio prevencijos rekomendacijomis.

Labiausiai tyrėjus sudomino ne vien greitesnis augimas

Riebalų gausioje aplinkoje vėžio ląstelės ne tik sparčiau daugėjo. Jos pradėjo aktyviau gaminti baltymą MMP1.

Pavadinimo prisiminti nereikia. Paprastai tariant, šis baltymas dalyvauja ardant struktūras, kurios laiko ląsteles savo vietoje. Kai aplinkinis audinys tampa lengviau įveikiamas, vėžio ląstelėms paprasčiau judėti toliau.

Mokslininkams tai suteikė vieną galimą paaiškinimą, kodėl riebalų gausi aplinka jų modelyje buvo susijusi su agresyvesniu ląstelių elgesiu.

Tyrimas taip pat nustebino kitu rezultatu. Sąlygos, sukurtos imituojant ketogeninę mitybą, šiame modelyje neparodė laukto apsauginio poveikio. Tyrėjai pabrėžia, kad laboratoriniame modelyje nėra visų organizmo ląstelių ir procesų, todėl iš to negalima spręsti, kaip ketogeninė dieta veiktų pacientą.

Vienas laboratorinis tyrimas dar nėra mitybos receptas sergant vėžiu

Tai labai reikšmingas skirtumas. Eksperimentas buvo atliktas ne su pacientais, o su laboratorijoje sukurtais trigubai neigiamo krūties vėžio modeliais.

Todėl teiginys, kad riebi mityba tiesiogiai paspartins kiekvieno vėžio augimą, būtų per stiprus. Pats Prinstono universitetas pažymi, kad rezultatai nebūtinai tinka kitiems vėžio tipams, o laboratorinis modelis negali atkartoti visų žmogaus organizme vykstančių procesų.

Tyrimo vertė yra kitur. Jis parodė mechanizmą, kurį dabar galima tikrinti toliau ir aiškintis, ar panaši reakcija vyksta tikrame žmogaus organizme bei kaip mitybos sąlygos gali paveikti atsaką į gydymą.

Jei vėžys jau diagnozuotas, staigiai keisti mitybą pagal vieną naują tyrimą nereikėtų. Ypač gydymo metu energijos, baltymų ir kitų maistinių medžiagų poreikis gali keistis, todėl individualią mitybą geriausia derinti su gydančia komanda.

Riebi mityba ir vėžys yra tema, kurioje dar laukia nemažai atsakymų. Naujas tyrimas neįrodė, kad konkretus riebus patiekalas maitina naviką, tačiau parodė, kad riebalų gausi aplinka gali tiesiogiai pakeisti agresyvaus krūties vėžio ląstelių elgesį. Tai jau pakankama priežastis šį ryšį tirti daug atidžiau.

Šaltiniai

Vargina karščio pylimas? Natūralus būdas palengvinti menopauzę

Justinas Rimkevičius
-
0
Vargina karščio pylimas? Natūralus būdas palengvinti menopauzę

Menopauzė neprasideda vieną rytą. Pokyčiai gali pasirodyti gerokai anksčiau, kai mėnesinės dar nėra visiškai pasibaigusios. Ciklas tampa ne toks nuspėjamas, naktį staiga išpila prakaitas, o dieną be jokios aiškios priežasties kūną užlieja stipri karščio banga.

Prie to gali prisidėti prastesnis miegas, dirglumas, nuovargis, širdies plakimo pojūtis, galvos skausmai ar makšties sausumas. Vienoms moterims tokie pokyčiai būna gana lengvi, kitoms karščio pylimas pažadina kelis kartus per naktį ir pradeda trukdyti normaliai išsimiegoti.

Viena iš augalinių priemonių, apie kurią kalbama būtent dėl karščio pylimo ir prakaitavimo, yra juodoji blakėžudė. Jos lotyniškas pavadinimas – Actaea racemosa arba Cimicifuga racemosa.

Menopauzės pradžia gali pasirodyti labai skirtingai

Pereinamuoju laikotarpiu hormonų kiekis svyruoja, todėl ir savijauta gali keistis. Vieną mėnesį ciklas dar atrodo įprastas, kitą mėnesinės vėluoja, o kartu atsiranda pirmosios karščio bangos.

Karščio pylimas dažniausiai prasideda staigiai. Karštis gali pakilti nuo krūtinės link kaklo ir veido, oda parausta, prasideda prakaitavimas. Naktį tas pats pojūtis gali pažadinti iš miego, o po kelių tokių prabudimų ryte jaučiamas nuovargis.

Todėl problema nėra vien kelios nemalonios karščio minutės. Jei naktinis prakaitavimas kartojasi, nukenčia miegas, o kartu ir savijauta kitą dieną.

Juodoji blakėžudė menopauzei labiausiai vertinama dėl karščio pylimų

Juodoji blakėžudė menopauzei naudojama kaip augalinė priemonė, kurios preparatai gaminami iš augalo šakniastiebių ir šaknų.
Juodoji blakėžudė vartojama menopauzės simptomams, ypač karščio pylimui ir gausiam prakaitavimui, lengvinti. Nuotrauka iš: shutterstock.com

Vaistiniuose preparatuose naudojama ne visa žydinti augalo dalis, o jo šakniastiebis ir šaknys. Iš jų gaminami standartizuoti ekstraktai.

Europos vaistų agentūra juodosios blakėžudės preparatus pripažįsta kaip vartojamus menopauzės simptomams, ypač karščio pylimui ir gausiam prakaitavimui, lengvinti. Tai nėra estrogenų terapija ir augalinis preparatas nepakeičia gydytojo paskirto hormoninio gydymo, tačiau daliai moterų gali būti viena iš nehormoninių pasirinkimo galimybių.

Kuo ji gali būti naudinga menopauzės laikotarpiu

  1. Gali sumažinti karščio pylimų intensyvumą. Būtent dėl šio simptomo juodoji blakėžudė vartojama dažniausiai. Moterims, kurias per dieną kelis kartus užplūsta karščio bangos, sumažėjęs jų stiprumas gali pastebimai pagerinti savijautą.
  2. Gali palengvinti naktinį prakaitavimą. Karščio bangos naktį ypač nemalonios, nes tenka pabusti, nusikloti ar net persirengti. Sumažėjus prakaitavimui lengviau išmiegoti ilgesnę nakties dalį neprabundant.
  3. Gali netiesiogiai pagerinti miegą. Juodoji blakėžudė nėra migdomoji žolelė. Tačiau jei miegą ardo karščio pylimai ir prakaitavimas, jų sumažėjimas gali reikšti ir ramesnę naktį.
  4. Ryte gali būti mažiau nuovargio. Čia ryšys taip pat gana paprastas. Kai naktį mažiau prabundama, kitą dieną lengviau susikaupti, mažiau vargina mieguistumas ir energijos stoka.
  5. Tai nehormoninis pasirinkimas. Juodosios blakėžudės preparatai nėra estrogenai. Moterims, kurios nenori arba dėl tam tikrų priežasčių negali iš karto rinktis hormoninės terapijos, augalinį variantą galima aptarti su gydytoju ar vaistininku.

Nereikia tikėtis poveikio po pirmos kapsulės

Augalinis ekstraktas nėra greita priemonė, kuri karščio pylimą sustabdo per keliolika minučių. Poveikis paprastai vertinamas po kelių savaičių vartojimo.

Juodoji blakėžudė menopauzei dažniausiai parduodama standartizuoto ekstrakto forma. Renkantis preparatą verta žiūrėti ne vien į augalo paveikslėlį ant pakuotės, bet į tai, kiek ekstrakto yra vienoje dozėje ir kokį vartojimą nurodo gamintojas.

Europos rinkoje yra skirtingų ekstraktų, todėl vieno universalaus kapsulių skaičiaus visiems produktams nėra. Dėl tos pačios priežasties nereikėtų pačiai perskaičiuoti vieno preparato dozės pagal kito preparato etiketę.

EMA taip pat rekomenduoja be gydytojo konsultacijos juodosios blakėžudės preparatų nevartoti ilgiau kaip šešis mėnesius. Jei per tą laiką simptomai nemažėja arba ryškėja, verta ieškoti kito sprendimo.

Miegas gali pagerėti vien sutvarkius nakties karščio bangas

Menopauzės laikotarpiu miego problemos ne visada prasideda nuo nemigos. Moteris gali užmigti lengvai, tačiau po valandos pabusti visa suprakaitavusi. Vėliau reikia laiko vėl užmigti, o po kelių tokių epizodų naktis tampa suskaidyta.

Todėl nereikia tikėtis, kad juodoji blakėžudė veiks kaip raminamasis preparatas. Jos nauda gali pasirodyti kitu keliu – sumažėjus karščio pylimams, sumažėja ir priežastis, dėl kurios tenka nuolat prabusti.

Jei miegas blogas ir tomis naktimis, kai karščio pylimų nėra, priežasties verta ieškoti plačiau. Menopauzės laikotarpiu gali susidėti hormonų pokyčiai, įtampa, kofeinas, alkoholis ir pasikeitęs miego ritmas.

Kada su juodąja blakėžude reikia elgtis atsargiau

Augalinė kilmė nereiškia, kad preparatas tiks kiekvienai moteriai. Retais atvejais vartojant juodosios blakėžudės produktus buvo pranešta apie kepenų pažeidimus, nors ne visais atvejais pavyko patvirtinti, kad priežastis buvo pats augalas. Sergant kepenų liga tokį preparatą reikėtų rinktis tik pasitarus su gydytoju.

Atsargumo reikia ir vartojant vaistus. Jeigu gydotės nuo aukšto kraujospūdžio, turite lėtinių ligų arba vartojate kelis receptinius preparatus, apie juodąją blakėžudę pasakykite gydytojui arba vaistininkui.

Dar daugiau atsargumo reikia moterims, kurios serga ar anksčiau sirgo krūties, gimdos ar kitu nuo hormonų priklausomu vėžiu. Duomenys apie juodosios blakėžudės vartojimą tokiose situacijose nėra tokie aiškūs, kad būtų galima ją savarankiškai pradėti vartoti. Gydantis nuo vėžio bet kokius augalinius preparatus reikėtų derinti su onkologu.

Jei karščio pylimas jau trukdo miegoti, dirbti ar normaliai jaustis dieną, nereikia metų metus su juo taikstytis. Juodoji blakėžudė menopauzei gali būti viena iš priemonių, kurią verta aptarti, tačiau pasirinkimų yra daugiau – nuo gyvenimo būdo pakeitimų iki nehormoninių vaistų ar hormoninės terapijos.

Menopauzė yra natūrali gyvenimo dalis, bet stipriai varginantys simptomai nėra kažkas, ką privaloma tiesiog iškęsti. Gerai parinkta pagalba gali sumažinti karščio bangas, grąžinti ramesnį miegą ir padaryti šį laikotarpį gerokai lengvesnį.

Šaltiniai

  1. European Medicines Agency. Cimicifugae rhizoma – herbal medicinal product.
    https://www.ema.europa.eu/en/medicines/herbal/cimicifugae-rhizoma
  2. National Center for Complementary and Integrative Health. Black Cohosh: Usefulness and Safety.
    https://www.nccih.nih.gov/health/black-cohosh
  3. Sadahiro R, Matsuoka LN ir kt. Black cohosh extracts in women with menopausal symptoms: an updated pairwise meta-analysis.
    https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/37192826/

Į bulves dėkite vietoj druskos: bus daug skaniau ir sveikiau

Gabrielė Žukauskaitė
-
0
Į bulves dėkite vietoj druskos: bus daug skaniau ir sveikiau

Verdant bulves ranka beveik automatiškai tiesiasi prie druskinės. Tas pats vyksta ruošiant bulvių košę ar skilteles orkaitėje. Be druskos jos atrodo lyg praras pusę skonio.

Tačiau gerai parinkti prieskoniai gali padaryti priešingai. Bulvės įgauna daugiau aromato, atsiranda aitrumo, rūgštelės ar skrudinto česnako saldumo, todėl druskos norisi gerokai mažiau.

Ir nereikia ieškoti vieno reto prieskonio. Didžioji dalis geriausių derinių jau greičiausiai yra virtuvės spintelėje.

Greitas pasirinkimas pagal tai, kokias bulves gaminate

Jei nėra noro eksperimentuoti, galima pradėti nuo kelių aiškių derinių:

  • virtoms bulvėms – krapai, juodieji pipirai ir truputis citrinos sulčių;
  • orkaitėje keptoms – rozmarinas, česnakas ir saldžioji arba rūkyta paprika;
  • bulvių košei – keptas česnakas, juodieji pipirai ir smulkinti svogūnų laiškai;
  • traškioms skiltelėms – paprika, čiobreliai, česnakas ir citrinos žievelė;
  • bulvėms su daržovėmis – raudonėlis, bazilikas ir pipirai;
  • norint ryškesnio skonio – karis, kuminas arba nedidelis kiekis imbiero.

Nebūtina iš karto naudoti penkių skirtingų prieskonių. Du ar trys gerai suderinti ingredientai paprastai veikia geriau nei visas prieskonių stalčius viename kepimo inde.

Rozmarinas ir česnakas – lengviausias derinys keptoms bulvėms

Jeigu reikėtų pradėti nuo vieno varianto, orkaitėje keptoms bulvėms labai gerai tinka česnakas su rozmarinu.

Bulves supjaustykite skiltelėmis, įpilkite nedaug aliejaus, įberkite džiovinto arba šviežio rozmarino, juodųjų pipirų ir česnako. Kepant česnako skonis sušvelnėja, o rozmarinas suteikia stiprų aromatą, dėl kurio druskos trūkumas jaučiamas mažiau.

Česnaką galima naudoti ir kitaip. Visą galvutę iškepkite orkaitėje, išspauskite suminkštėjusį minkštimą ir įmaišykite į bulvių košę. Skonis bus sodresnis, nors papildomos druskos reikės mažiau.

Taip pat skaitykite:

Kaip gaminti bulves, kad jos neaugtų į kūną: dietologės patarimas

Citrina suteikia ryškų skonį

Rūgštumas yra vienas paprasčiausių būdų sustiprinti patiekalo skonį. Virtas arba keptas bulves galima lengvai apšlakstyti citrinos sultimis jau baigus gaminti.

Prie orkaitėje keptų bulvių gerai tinka ir smulkiai nutarkuota citrinos žievelė. Derinys ypač skanus su česnaku, petražolėmis ar čiobreliais.

Tinka ir keli lašai obuolių acto. Tik jo nereikia daug – rūgštis turi paryškinti bulvių skonį, o ne paversti garnyrą actu pagardintomis salotomis.

Paprika išgelbėja net paprasčiausias bulvių skilteles

Saldžioji paprika suteikia ne tik skonio, bet ir gražią spalvą. Rūkyta paprika dar intensyvesnė, todėl jos užtenka nedaug.

Prie paprikos dera česnakas, juodieji pipirai ir čiobreliai. Jei mėgstate aštriau, galima pridėti žiupsnelį aitriosios paprikos.

Dar viena kryptis – karis ir kuminas. Tokios bulvės jau visai nepanašios į įprastas virtas ar keptas bulves. Ryškesni prieskoniai ypač praverčia tada, kai norisi sumažinti druską, bet nevalgyti prėsko maisto.

Traškumas irgi sustiprina skonį

Bulvės be druskos verdamos puode ant viryklės, ruošiant jas gardinti prieskoniais ir žolelėmis.
Bulvės be druskos neturi būti prėskos, nes skonį galima kurti česnaku, žolelėmis, pipirais, paprika ir rūgštele. Nuotrauka iš: shutterstock.com

Prieskoniai nėra vienintelis būdas. Ant jau iškeptų bulvių galima užberti lengvai paskrudintų moliūgų, saulėgrąžų ar sezamo sėklų.

Sėklos prideda riešutinio skonio ir traškumo. Bulvės tampa įdomesnės net tada, kai prieskonių naudojama nedaug.

Graikiniai riešutai taip pat gali tikti, ypač prie keptų bulvių su česnaku ir petražolėmis. Tik riešutų bei sėklų reikia nedidelio kiekio, nes jie gana kaloringi.

Bulvės be druskos neprivalo reikšti visiškai nulio druskos

Jei visą gyvenimą bulves sūdėte gausiai, staigus perėjimas prie visiškai nesūdyto maisto gali nepatikti. Kur kas paprasčiau pradėti nuo mažesnio kiekio ir likusį skonį sukurti žolelėmis, česnaku, pipirais bei rūgštele.

Tai praktiška ir dėl to, kad nemažai natrio gauname ne vien iš druskinės. Jo gali būti duonoje, sūriuose, mėsos gaminiuose, padažuose ir kituose paruoštuose produktuose.

Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja suaugusiesiems suvartoti mažiau nei 5 g druskos per parą, o mažesnis natrio kiekis siejamas su mažesniu kraujospūdžiu.

Todėl bulvės be druskos arba su gerokai mažesniu jos kiekiu gali būti labai paprastas pokytis. Skonio čia neprarandame – tiesiog jį kuriame ne vien druskos pagalba.

O jei reikia vieno derinio, kurį sunku sugadinti, imkite bulves, česnaką, rozmariną, juoduosius pipirus ir kepimo pabaigoje išspauskite truputį citrinos. Druskinės galima net nepasigesti.

Stop! Jokiais būdais nenaudokite šio aliejaus savo keptuvėje

Rūta Mickevičienė
-
0
Stop! Jokiais būdais nenaudokite šio aliejaus savo keptuvėje

Jis kietas kambario temperatūroje, gerai pakelia kaitrą ir ilgą laiką buvo pristatomas kaip puikus pasirinkimas gaminant maistą. Dėl to nemažai kas jį pastatė visai šalia viryklės ir pradėjo naudoti vietoje įprasto aliejaus ar sviesto.

Problema slypi ne tame, kas nutinka jam įkaitus. Didesnį klausimą kelia tai, ką kartu su juo gauname į savo maistą. Jei tokiuose riebaluose kepama nuolat, širdžiai palankesni aliejai virtuvėje lieka nuošalyje.

Kokosų aliejus kepimui tinka, bet yra vienas didelis minusas

Kokosų aliejus gana stabilus kaitinant, todėl pats kepimo procesas nėra pagrindinė priežastis jo vengti. Rafinuotas kokosų aliejus gali būti naudojamas ir aukštesnėje temperatūroje, o nerafinuotas turi ryškesnį kokosų aromatą ir labiau tinka patiekalams, kuriuose toks skonis dera.

Tačiau kokosų aliejuje apie 80 proc. riebalų rūgščių sudaro sotieji riebalai. Jų perteklius maiste gali didinti MTL cholesterolio kiekį kraujyje, o aukštas MTL yra susijęs su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Amerikos širdies asociacija kokosų ir palmių aliejus dėl didelio sočiųjų riebalų kiekio priskiria prie riebalų, kuriuos verta riboti.

Tai ir yra svarbiausias skirtumas tarp dviejų klausimų: ar kokosų aliejuje galima kepti ir ar tai geriausias riebalas dažnam kepimui. Į pirmą klausimą atsakymas yra taip, į antrą – ne.

Aukšta dūmų temperatūra dar nereiškia geresnio pasirinkimo

Ant aliejaus butelių ar mitybos straipsniuose dažnai minima dūmų temperatūra. Ji parodo temperatūrą, kurioje riebalai pradeda aiškiai rūkti ir irti, todėl tai naudinga informacija renkantis aliejų konkrečiam gaminimo būdui.

Tačiau pagal vien dūmų temperatūrą spręsti apie aliejaus naudą sveikatai negalima. Reikia žiūrėti ir į tai, kokių riebalų rūgščių jame daugiausia bei kuo tas aliejus pakeičiamas.

Pavyzdžiui, alyvuogių ir rapsų aliejuje gerokai daugiau nesočiųjų riebalų. Pakeitus jais dalį sočiųjų riebalų, mitybos riebalų sudėtis tampa palankesnė širdžiai. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja, kad sotieji riebalai sudarytų mažiau nei 10 proc. per dieną gaunamos energijos, o didesnę riebalų dalį sudarytų nesotieji.

Ką tada pilti į keptuvę?

Paprastam maisto gaminimui nereikia ieškoti egzotiško produkto. Keptuvėje puikiai galima naudoti aliejus, kuriuose sočiųjų riebalų gerokai mažiau.

Geri pasirinkimai:

  • alyvuogių aliejus daržovėms, kiaušiniams, žuviai ir trumpam kepimui;
  • rapsų aliejus, kai norisi neutralesnio skonio;
  • saulėgrąžų ar kitą kepimui pritaikytą augalinį aliejų;
  • recepte numatytą nedidelį sviesto kiekį, jei jis naudojamas dėl konkretaus skonio, o ne kaip vieninteliai riebalai visą dieną.

Amerikos širdies asociacija tarp kepimui tinkamų aliejų išskiria rapsų, alyvuogių, saulėgrąžų, kukurūzų, sojų ir kitus netropinius augalinius aliejus. Juose daugiau mono- ir polinesočiųjų riebalų bei mažiau sočiųjų riebalų nei kokosų aliejuje.

O jeigu kokosų aliejus jau stovi virtuvėje?

Kokosų aliejus kepimui pilamas tiesiai į keptuvę prieš ruošiant maistą.
Nuotrauka iš: shutterstock.com

Išmesti jo nereikia. Gerokai prasmingiau pakeisti naudojimo būdą ir nebevertinti kokosų aliejaus kaip pagrindinių riebalų visam maisto gaminimui.

Jo galima palikti desertams, kepiniams ar patiekalams, kuriems kokosų skonis iš tiesų tinka. Nedidelis kiekis retkarčiais nėra tas pats, kas kiekvieną rytą jame kepti kiaušinius, per pietus mėsą, o vakare daržoves.

Čia porcijos ir dažnis turi daugiau reikšmės nei vienas atskiras valgymas. Jei mityboje jau yra sviesto, riebaus sūrio, riebesnės mėsos ir kitų sočiųjų riebalų šaltinių, papildomas kokosų aliejus jų kiekį dar padidina.

Rafinuotas ir nerafinuotas nėra tas pats

Nerafinuotas kokosų aliejus paprastai išlaiko daugiau būdingo kokosų aromato. Dėl to jis gerai dera kepiniuose, kariuose ar desertuose, tačiau skonis gali trukdyti ruošiant neutralesnius patiekalus.

Rafinuotas yra švelnesnio skonio ir paprastai geriau pakelia didesnę kaitrą. Vis dėlto rafinavimas nepakeičia pagrindinio fakto – didžiąją jo riebalų dalį vis tiek sudaro sotieji riebalai.

Todėl ieškant kokosų aliejaus kepimui neverta galvoti, kad rafinuotas variantas tampa širdžiai palankiu aliejumi. Jis tiesiog patogesnis tam tikram gaminimo būdui.

Vienas paprastas pakeitimas turi daugiau prasmės

Jei keptuvė namuose naudojama beveik kasdien, kokosų aliejų galima patraukti į spintelę, o prie viryklės pastatyti alyvuogių arba rapsų aliejų. Toks pakeitimas nereikalauja keisti receptų, nes daugumoje patiekalų kepimo principas lieka toks pats.

Ypač verta apie tai pagalvoti, jei kraujo tyrimuose jau nustatytas padidėjęs MTL cholesterolio kiekis. Tokiu atveju svarbu vertinti visus su maistu gaunamus sočiuosius riebalus, o ne tik vieną konkretų produktą.

Taigi kokosų aliejus nėra nuodas, kuris vos patekęs į keptuvę tampa pavojingas. Tačiau jo reputacija ilgą laiką buvo geresnė, nei leidžia teigti riebalų sudėtis. Kokosų aliejus kepimui gali būti naudojamas retkarčiais, o dažnam gaminimui paprasčiau rinktis aliejų, kuriame daugiau nesočiųjų riebalų.

Gydytoja įspėja dėl vitamino D: trūkumą nustatė 100% tirtųjų

Justinas Rimkevičius
-
0
Gydytoja įspėja dėl vitamino D: trūkumą nustatė 100% tirtųjų

Atrodytų, kad rugpjūčio pabaiga turėtų būti pats geriausias metas vitamino D atsargoms. Už nugaros visa vasara, daugiau laiko lauke ir gerokai daugiau saulės nei žiemą. Tačiau vieno tyrimo rezultatai gydytoją nustebino.

Buvo tiriamos 30-50 metų moterys, gyvenančios kaimo vietovėse ir nemažai laiko praleidžiančios lauke. Kraujo mėginiai paimti rugpjūčio 25 dieną. Gydytojos teigimu, nė vienos tirtos moters rezultatas nepateko į jų naudotas normos ribas – trūkumas svyravo nuo lengvo iki labai ryškaus.

Skamba grėsmingai, tačiau yra svarbi detalė: tai buvo konkreti tiriamųjų grupė, todėl rezultato negalima perkelti visai populiacijai. Vis dėlto jis gerai parodo, kad vien buvimas lauke dar negarantuoja pakankamo vitamino D kiekio.

Ką iš tikrųjų parodo vitamino D tyrimas?

Kraujyje paprastai matuojamas 25-hidroksivitaminas D, trumpinamas 25(OH)D. Tai pagrindinis rodiklis, naudojamas vitamino D būklei organizme įvertinti.

Vis dėlto viena universali riba, kuri visame pasaulyje vienodai atskirtų trūkumą nuo idealios būklės, nėra nustatyta. JAV Nacionalinių sveikatos institutų duomenimis, mažesnė nei 30 nmol/l koncentracija siejama su vitamino D trūkumo rizika, 30-50 nmol/l gali rodyti nepakankamą kiekį, o 50 nmol/l ar daugiau daugumai laikoma pakankamu kiekiu.

Dėl skirtingų laboratorijų ribų ir individualios situacijos rezultatą geriausia vertinti ne atskirai nuo visko, o kartu su gydytoju.

Saulė padeda, bet vien jos ne visada pakanka

Vitaminą D oda gali gaminti veikiama UVB spindulių, tačiau procesas priklauso nuo metų laiko, geografinės vietos, odos pigmentacijos, amžiaus, aprangos, laiko lauke ir kitų aplinkybių.

Todėl vasara savaime nėra garantija, kad kraujyje bus pakankamas kiekis. Tą gerai iliustruoja ir gydytojos aprašyta moterų grupė: jos gyveno ne biuruose užsidariusios, turėjo sodus ir būdavo lauke, tačiau rugpjūčio pabaigoje visų rezultatai vis tiek buvo žemesni už tyrime taikytą normą.

Vitamino D galima gauti ir su maistu. Jo yra riebioje žuvyje, kiaušinių tryniuose, kai kuriuose grybuose bei vitaminu D papildytuose produktuose, tačiau vien iš įprasto maisto pakankamą kiekį surinkti ne visada lengva.

Kam vitamino D tyrimas gali būti ypač aktualus?

Vien dėl nuovargio savarankiškai diagnozuoti vitamino D trūkumo nereikėtų. Silpnumas, raumenų maudimas ar energijos stoka gali turėti daugybę kitų priežasčių.

Tyrimo poreikį verta aptarti su gydytoju, jei yra aplinkybių, galinčių didinti trūkumo tikimybę:

  • labai mažai būnama saulėje;
  • yra kaulų ar mineralų apykaitos problemų;
  • sutrikęs maistinių medžiagų pasisavinimas žarnyne;
  • vartojami vaistai, galintys paveikti vitamino D apykaitą;
  • gydytojas įtaria trūkumą pagal simptomus ar kitų tyrimų rezultatus;
  • jau gydomas nustatytas ryškus vitamino D trūkumas.

Čia yra įdomus niuansas. Naujos Endokrininės draugijos gairės nerekomenduoja profilaktiškai tirti 25(OH)D kiekio kiekvienam sveikam suaugusiajam, net jei žmogus neturi jokių simptomų ar kitų medicininių indikacijų.

Taigi garsus rezultatas, kai trūkumas rastas 100 % tirtųjų, nėra argumentas visiems rytoj bėgti į laboratoriją. Jis greičiau primena, kad vitamino D būklės negalima patikimai nustatyti vien pagal tai, kiek laiko vasarą praleidome lauke.

Su papildais daugiau nereiškia geriau

Vitamino D tyrimas ir papildų vartojimas, rankoje laikoma vitamino D kapsulė.
Vitamino D papildų dozės nereikėtų didinti vien pagal savijautą, o vartojant kelis preparatus svarbu įvertinti bendrą vitamino D kiekį. Nuotrauka iš: shutterstock.com

Dar viena gydytojos iškelta problema – vitaminas D gali slėptis keliuose vienu metu vartojamuose preparatuose. Viena kapsulė skirta vitaminui D, kita perkama kaip multivitaminai, trečioje priemonėje jis pridėtas kartu su kitomis medžiagomis. Sudėjus dozes, bendras kiekis gali būti gerokai didesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Suaugusiesiems 4000 TV per parą laikoma toleruojama viršutine paros riba iš visų šaltinių, o ne rekomenduojama doze kiekvienam. Gydytojas gali skirti ir didesnes dozes nustatytam trūkumui gydyti, tačiau tai jau kita situacija.

Per didelis vitamino D kiekis gali padidinti kalcio koncentraciją kraujyje. Tuomet gali pasireikšti pykinimas, silpnumas, troškulys, dažnesnis šlapinimasis, o sunkesniais atvejais gali nukentėti inkstai.

Todėl prieš didinant dozę pravartu bent patikrinti visų vartojamų papildų etiketes. Tas pats vitaminas D gali būti keliose pakuotėse skirtingais pavadinimais ar skirtingomis dozėmis.

Vienas skaičius nepasako visos istorijos

Vitamino D tyrimas yra naudingas tada, kai yra priežastis jį atlikti ir rezultatas gali pakeisti tolesnius sprendimus. Pats skaičius laboratorijos lape neturėtų tapti priežastimi savarankiškai pradėti vartoti labai dideles dozes.

Gydytojos aprašytas atvejis vertas dėmesio dėl kitos priežasties. Net po saulėto metų laikotarpio ir nemažai laiko praleidžiant lauke vitamino D gali būti mažiau, nei tikimės. Tačiau tai, kiek jo reikia papildomai, priklauso nuo amžiaus, sveikatos būklės, mitybos, vartojamų vaistų ir kitų aplinkybių.

Šaltiniai

  1. Medonet. Prawie wszyscy mają niedobór. Nie uzyskaliśmy nawet jednego wyniku w normie.
    https://www.medonet.pl/leki-od-a-do-z/witaminy-i-mineraly/jak-wybrac-najlepsza-witamine-d-w-aptece-ten-blad-popelnia-wielu-pacjentow/vyrebpn
  2. National Institutes of Health, Office of Dietary Supplements. Vitamin D – Health Professional Fact Sheet.
    https://ods.od.nih.gov/factsheets/VitaminD-HealthProfessional/
  3. Endocrine Society. Vitamin D for the Prevention of Disease.
    https://www.endocrine.org/clinical-practice-guidelines/vitamin-d-for-prevention-of-disease
  4. U.S. Preventive Services Task Force. Vitamin D Deficiency in Adults: Screening.
    https://www.uspreventiveservicestaskforce.org/uspstf/recommendation/vitamin-d-deficiency-screening
123...5981 iš 598 psl.