Vasarą uogos greitai tampa tuo maistu, kurio net nereikia reklamuoti. Avietės kvepia vaikyste, mėlynės dažo pirštus, braškės dingsta nuo stalo dar nespėjus jų nuplauti. Tačiau kalbant apie maistinę vertę, į priekį dažnai išsiveržia ne pačios saldžiausios uogos.
Mitybos specialistai vis dažniau išskiria juoduosius serbentus. Jie rūgštesni, aitresni, ne tokie lengvi kaip avietės ar mėlynės, todėl dalis jų vengia. Bet būtent tas stiprus skonis išduoda, kad uoga nėra tuščia.
Juodieji serbentai turi labai daug vitamino C. 100 g šių uogų gali duoti daugiau šio vitamino nei daugelis įprastų vaisių. Dėl to jos ypač vertinamos vasarą, kai norisi prisivalgyti šviežių uogų ne tik dėl skonio, bet ir dėl naudos.
Dar viena priežastis, kodėl juodieji serbentai vadinami viena vertingiausių uogų, yra antocianinai. Tai tamsūs augaliniai pigmentai, suteikiantys uogoms sodrią spalvą. Jie siejami su antioksidaciniu poveikiu, o antioksidantai padeda organizmui kovoti su oksidaciniu stresu.
Serbentai naudingi ir dėl skaidulų. Jos svarbios virškinimui, žarnyno veiklai, sotumui. Dėl to sauja juodųjų serbentų yra visai kitoks pasirinkimas nei saldus desertas. Skonis ryškus, cukraus palyginti nedaug, o naudingų medžiagų daug.
Juodieji serbentai lenkia ne skoniu, o sudėtimi
Raudonieji ir baltieji serbentai taip pat vertingi, bet juodieji dažniausiai išsiskiria stipresne sudėtimi. Juose daugiau vitamino C, daugiau tamsių pigmentų, daugiau ryškaus rūgštumo. Tai uoga, kuri neprivalo būti saldi, kad būtų verta vietos ant stalo.
Juodieji serbentai gali būti naudingi imunitetui, kraujagyslėms, odai, virškinimui ir bendrai mitybos įvairovei. Žinoma, jie negydo ligų ir nepakeičia vaistų. Tačiau kaip sezoninis maistas jie yra labai stiprus pasirinkimas.
Juodieji serbentai išsiskiria didele maistine verte ir intensyviu skoniu. – Nuotrauka iš: Shutterstock.com
Geriausia juos valgyti šviežius. Sauja serbentų prie košės, varškės, natūralaus jogurto ar tiesiog po pietų gali būti paprasčiausias būdas pasinaudoti sezonu. Jei rūgštumas per stiprus, galima maišyti su saldesnėmis uogomis, pavyzdžiui, braškėmis ar šilauogėmis.
Žiemai juoduosius serbentus verta šaldyti. Taip išlieka daugiau skonio ir naudos nei ilgai verdant su dideliu cukraus kiekiu. Uogienė skani, bet jei cukraus daug, sveikatos nauda jau tampa kuklesnė. Geras variantas yra trinti serbentai su mažesniu cukraus kiekiu ir laikyti šaldiklyje mažomis porcijomis.
Juodieji serbentai tinka ir kompotui, padažui prie paukštienos, rūgštesniam desertui, glotnučiui, arbatai. Jų nereikia daug. Net kelios saujos per savaitę sezono metu gali papildyti mitybą vitaminais, skaidulomis ir augaliniais junginiais.
Atsargiau turėtų elgtis tie, kuriems rūgštūs produktai dirgina skrandį. Tokiu atveju geriau valgyti mažesnį kiekį, ne tuščiu skrandžiu ir stebėti savijautą.
Sveikiausia uoga nebūtinai turi būti saldžiausia. Juodieji serbentai kaip tik tuo ir įdomūs. Jie kandūs, rūgštūs, stiprūs, bet maistine verte labai turtingi. Kol jų sezonas dar nesibaigė, verta neapeiti krūmo tik dėl to, kad uoga sutraukia lūpas. Kartais naudingiausias pasirinkimas būna ne tas, kuris lengviausiai nuslysta gomuriu.
Iš pirmo žvilgsnio ji niekuo neišsiskiria. Nedidelė geltona laukinė gėlė, auganti drėgnesnėse pievose, miško pakraščiuose ar pelkėtose vietose. Bet būtent stačioji sidabražolė dabar sudomino mokslininkus dėl to, ko plika akimi nepamatysi.
Naujas tyrimas parodė, kad šio augalo junginiai laboratorijoje gali veikti prieš vieną sunkiausiai gydomų bakterijų, Acinetobacter baumannii. Tai nėra paprastas peršalimo sukėlėjas. Ši bakterija ypač kelia nerimą ligoninėse, nes kai kurios jos atmainos tampa atsparios vaistams, kurių gydytojai griebiasi paskutinėse situacijose.
Apie tyrimą rašė Futura Sciences, o pats darbas paskelbtas žurnale Microbiology. Jį atlikę mokslininkai iš Dublino Trejybės koledžo ir Sautamptono universiteto tikrino daugiau kaip 70 pelkių augalų ekstraktų. Stačioji sidabražolė tarp jų pasirodė viena įdomiausių.
Maža gėlė, rimta bakterija
Acinetobacter baumannii pavojinga ne tuo, kad apie ją dažnai girdime kasdienybėje. Pavojus slypi kitur: ji gali išgyventi ligoninių aplinkoje, sukelti sunkias infekcijas ir ne visada pasiduoda įprastam gydymui.
Kai bakterija tampa atspari daugeliui antibiotikų, gydymo galimybės siaurėja. Tada kartais lieka tokie vaistai kaip kolistinas. Jis gali būti veiksmingas, bet nėra lengvas pasirinkimas, nes gali turėti rimtų šalutinių poveikių.
Dėl to mokslininkams svarbu rasti būdų, kurie padėtų antibiotikams veikti geriau. Ne pakeisti juos žolelėmis, o sustiprinti jų galimybes ten, kur bakterijos jau išmoko gintis.
Atradimas, kurį verta išskleisti
Stačioji sidabražolė tyrime veikė ne 1 kryptimi. Būtent tai ir padarė ją tokia įdomia.
Stabdė bakterijų augimą. Augalo ekstraktai laboratorijoje slopino Acinetobacter baumannii dauginimąsi.
Mažino bioplėveles. Tai bakterijų sluoksniai, kurie padeda joms išlikti ir apsisaugoti nuo gydymo.
Stiprino kolistino poveikį. Su augalo junginiais šis antibiotikas laboratorijoje veikė stipriau.
Trukdė bakterijoms gauti geležies. Bakterijoms geležis reikalinga augti, todėl jos trūkumas jas silpnina.
Parodė naują kryptį tyrimams. Augalai stiprinantys antibiotikus gali tapti svarbia sritimi ieškant sprendimų prieš atsparias infekcijas.
Mokslininkai išskyrė 2 svarbius junginius: agrimoniną ir elago rūgštį. Abu jie randami stačiosios sidabražolės šaknyje. Manoma, kad jų gebėjimas veikti bakterijų geležies apykaitą yra viena priežasčių, kodėl augalas pasirodė toks perspektyvus.
Žolininkai žinojo augalą, mokslas tikrina iš naujo
Stačioji sidabražolė žolininkystėje nėra naujiena. Ji seniai minima dėl sutraukiančių savybių, dažniausiai kalbant apie šaknį. Tačiau laboratorija leidžia į augalą pažiūrėti visai kitaip: ne pagal pasakojimus, o pagal tai, kokie junginiai veikia bakterijas.
Tai nereiškia, kad senas žolelių naudojimas automatiškai tampa šiuolaikiniu gydymu. Bet tokie tyrimai gražiai primena, kad gamtoje dar daug neišnaudotų cheminių kelių. Kartais paprastas pievos augalas gali pasiūlyti idėją, kurios labai reikia medicinai.
Svarbi riba, kurios negalima peržengti
Šita naujiena skamba stipriai, bet ją būtina suprasti teisingai. Stačioji sidabražolė nėra antibiotikas iš puodelio. Jos arbata, tinktūra ar milteliai negali gydyti plaučių uždegimo, šlapimo takų infekcijos ar ligoninėse plintančių bakterijų.
Taip pat nereikėtų savarankiškai vartoti jokių augalinių priemonių kartu su paskirtais antibiotikais, tikintis sustiprinti poveikį. Tai, kas veikia laboratorinėje lėkštelėje, dar turi būti patikrinta saugumo ir veiksmingumo tyrimuose su žmonėmis.
Augalai stiprinantys antibiotikus yra daug žadanti mokslo kryptis. Bet kol kas tai ne namų receptas, o kelias į galimus ateities vaistus.
Pabaigai
Stačioji sidabražolė atrodo kukliai, bet jos istorija dabar skamba visai nekukliai. Ji parodė, kad laukiniai augalai gali turėti junginių, kurie padeda kovoti su bakterijų atsparumu.
Tai gera žinia mokslui. Ir kartu priminimas skaitytojui: gamta gali duoti idėjų, bet gydymą turi parinkti gydytojas. Ypač tada, kai kalbame apie infekcijas, kurioms antibiotikai gali būti gyvybiškai svarbūs.
Širdis retai supyksta dėl 1 vakarienės. Daug dažniau ją vargina tai, kas kartojasi metų metus: rūkytos mėsos gabalėlis pusryčiams, balta duona prie kiekvieno sumuštinio, bulvytės fri kaip įprastas garnyras.
Remiantis HuffPost publikacija, kurioje kalbinti kardiologai ir mitybos specialistė, yra 3 produktai, kuriuos dėl širdies verta smarkiai riboti. Ne dėl mados. Dėl kraujospūdžio, cholesterolio, druskos kiekio ir kraujagyslių.
1. Šoninė: skonis stiprus, nauda menka
Šoninė turi vieną bėdą: jos kvapas lengvai nugali protą. Keptuvėje ji atrodo nekalta, lėkštėje užima nedaug vietos, bet organizmui tai nėra lengvas produktas.
Joje daug druskos, sočiųjų riebalų, dažnai naudojami konservantai. Kepant aukštoje temperatūroje susidaro medžiagų, kurios kraujagyslėms tikrai nėra dovana. Jei šoninė atsiranda ant stalo kartą per didesnę progą, pasaulis nesugrius. Bet jei ji tampa įpročiu, širdžiai tai jau prastas ženklas.
Į tą pačią lentyną galima dėti ir dešreles, rūkytas dešras, kumpius, mėsos užkandžius. Viskas patogu, greita, sotu, bet perdirbta mėsa nėra tas maistas, kurio širdžiai reikia dažnai.
Pusryčiams geriau rinktis kiaušinį, varškę, natūralų jogurtą, avokadą, žuvį, pupeles ar lęšius. Sotumo bus, tik be tokio druskos ir riebalų krūvio.
2. Balta duona: minkšta, bet tuščia
Balta duona dažnai atrodo kaip nieko blogo. Ne riebi, ne aštri, ne kepta aliejuje. Bet problema kita: joje mažai skaidulų, todėl sotumas trumpas. Po balto batono sumuštinio alkis gali grįžti labai greitai. Rafinuoti miltai greičiau kelia cukraus kiekį kraujyje, o tai ilgainiui nepalanku nei svoriui, nei trigliceridams, nei širdžiai.
Dėl to verta rinktis viso grūdo duoną. Ne tiesiog rudą, ne su keliomis sėklytėmis viršuje, o tokią, kurios sudėtyje pirmiausia nurodyti viso grūdo miltai.
Dar geriau, jei ant duonos keliauja ne rūkytas kumpis, o avinžirnių užtepėlė, kiaušinis, varškė, tunas, pomidorai, žalumynai. Tas pats sumuštinis, bet širdžiai jau visai kitas reikalas.
3. Bulvytės fri: ne bulvė čia kalta
Bulvytės fri yra vienas dažniausiai minimų produktų, kurį verta valgyti rečiau. – Nuotrauka iš: Shutterstock.com
Bulvė nėra priešas. Virta, kepta orkaitėje su odele ar troškinta ji gali būti normali pietų dalis. Bet bulvytės fri yra kita istorija.
Jos sugeria riebalus, dažnai būna gausiai sūdytos, o su padažais tampa dar sunkesniu pasirinkimu. Jei toks maistas valgomas retai, nieko dramatiško. Bet kai fri tampa įprastu priedu prie pietų, širdžiai tai nepadeda.
Namuose galima pasidaryti geresnę versiją: bulves supjaustyti skiltelėmis, palikti odelę, pašlakstyti trupučiu aliejaus, pabarstyti česnaku, paprika, rozmarinu ar čiobreliu ir kepti orkaitėje. Skonis lieka, tik riebalų bei druskos kiekį valdote patys.
Atsiminkite
Maistas kenkiantis širdžiai dažnai laimi todėl, kad yra patogus. Tad keisti reikia ne gražiai popieriuje, o taip, kad pavyktų laikytis.
Vietoj šoninės dažniau dėkite į lėkštę ankštinių, žuvies, kiaušinių ar liesesnės paukštienos. Vietoj baltos duonos rinkitės viso grūdo. Vietoj fri kepkite bulves orkaitėje arba ruoškite daržoves. Širdžiai nereikia tobulo meniu. Jai reikia mažiau druskos, mažiau perdirbtos mėsos, mažiau rafinuotų miltų ir mažiau aliejuje kepto maisto.
Maistas kenkiantis širdžiai pavojingas tuo, kad atrodo labai įprastas. Bet jį pakeisti irgi galima įprastais dalykais: pupelėmis, kruopomis, daržovėmis, žuvimi, viso grūdo duona. Ne skambiai, ne sudėtingai, bet taip, kad širdis kasdien gautų šiek tiek daugiau ramybės.
Kulnai dažnai išduoda daugiau, nei norėtųsi. Iš pradžių tik truputį šiurkštėja. Paskui pradeda kabintis už kojinių. Dar po kurio laiko atsiranda įtrūkimas, kuris primena apie save kiekvieną kartą žengiant.
Tokiai odai neužtenka vien greitai patepti kremu ir tikėtis, kad ryte viskas bus gražu. Reikia trijų dalykų: suminkštinti, ne per stipriai nuimti suragėjusį sluoksnį ir uždaryti drėgmę riebiu tepimu. Būtent taip veikia senas receptas suskilinėjusiems kulnams.
Vakarinis mišinys suskeldėjusiai odai
Reikės:
1 valgomojo šaukšto medaus
1 valgomojo šaukšto glicerino
1 arbatinio šaukštelio obuolių acto
vazelino, taukų, kokoso aliejaus arba labai riebaus pėdų kremo
plonų maišelių arba silikoninių pėdų kojinių
medvilninių kojinių
Medų, gliceriną ir obuolių actą sumaišykite mažame indelyje. Mišinys turi būti tirštokas, lipnus, lengvai tepamas. Jei kulnai jautrūs arba įtrūkimai gilesni, acto dėkite tik kelis lašus arba visai jo atsisakykite.
Kojas nuplaukite šiltu vandeniu. Jei oda labai kieta, pėdas galima pamirkyti 10 minučių. Ne karštame vandenyje, o maloniai šiltame. Per karštas vanduo sausą odą dar labiau išsausina.
Tada kulnus gerai nusausinkite. Jei yra storas kietos odos sluoksnis, vos patrinkite pemza ar pėdų dilde. Tik tiek, kiek lengvai nusivalo. Kulnų nereikia nulupti iki rausvumo.
Užtepkite medaus, glicerino ir acto mišinį. Ant viršaus dėkite riebesnį sluoksnį: vazeliną, taukus, kokoso aliejų arba tirštą kremą. Tada užmaukite maišelius arba silikonines kojines, ant viršaus medvilnines kojines.
Palaikykite bent 30 minučių. Jei negraužia, netempia ir oda jaučiasi gerai, galima palikti nakčiai. Ryte kojas nuplaukite, nusausinkite ir dar kartą patepkite kremu.
Kodėl močiutės būdas vis dar turi logikos
Medus šiuo atveju duoda ne saldumą, o minkštumo pojūtį. Jis padeda sausai odai atrodyti ramesnei, švelnesnei, ne tokiai pavargusiai. Ypač tada, kai kulnai išsausėję nuo basučių, dulkių, darbo darže ar vaikščiojimo basomis.
Glicerinas yra labai geras sausos odos draugas. Jis padeda pritraukti ir išlaikyti drėgmę. Dėl to kulnai po kelių vakarų gali nebeatrodyti tokie pilki, kieti ir šiurkštūs.
Obuolių actas dedamas tik mažai. Jo darbas yra padėti suminkštinti kietesnį paviršių. Bet čia reikia proto. Ant atviros žaizdelės, kraujuojančio įtrūkimo ar labai jautrios odos actas netinka.
Riebus sluoksnis yra ta dalis, kurios praleisti neverta. Be jo viskas greitai nudžiūsta. Vazelinas, taukai ar riebus kremas padaro tą seną, paprastą darbą: apgaubia odą ir neleidžia jai taip greitai vėl išsausėti.
Paprastesnė versija, kai nesinoriniekomaišyti
Sausa ir suragėjusi pėdų oda reikalauja reguliaraus drėkinimo. – Nuotrauka iš: Shutterstock.com
Jei vakare nėra nei laiko, nei noro gaminti mišinio, užtenka medaus. Nuplautus ir sausai nušluostytus kulnus patepkite medumi, užmaukite maišelius, tada kojines ir palaikykite pusvalandį.
Po to medų nuplaukite, o kulnus patepkite labai riebiu kremu, vazelinu arba aliejumi. Toks variantas švelnesnis, todėl labiau tinka tada, kai kulnai sausi, bet dar nėra gilių įtrūkimų.
Dar senesnis būdas yra taukai su trupučiu bičių vaško. Tepama vakare, storesniu sluoksniu, užmaunamos kojinės ir paliekama iki ryto. Kvapas ne kiekvienam patiks, bet sausai, kietai odai toks riebus sluoksnis dažnai būna tikra atgaiva.
Viena klaida, kuri kulnus dar labiau supykdo
Blogiausia, ką galima padaryti, tai po ilgo mirkymo imti kulnus stipriai tarkuoti. Tą akimirką atrodo, kad oda gražiai nusivalo. Bet kitą dieną ji gali tapti dar jautresnė, šiurkštesnė, o įtrūkimai tik pagilėja.
Geriau daryti mažiau. Vieną vakarą suminkštinti ir patepti. Kitą vakarą truputį pašveisti. Trečią vėl tik riebiai pamaitinti. Kulnai mėgsta ne jėgą, o kartojimą. Labai padeda ir paprastas įprotis po dušo patepti pėdas iškart. Kol oda dar vos drėgna. Ne tada, kai jau prisiminėte eidami miegoti, o iškart po nusausinimo. Tirštas pėdų kremas, glicerinas ar vazelinas čia tinka daug geriau nei lengvas kūno losjonas.
Jei kulnai linkę skilinėti, namuose geriau nevaikščioti basomis ant sausų grindų. Kojinės ar minkštos šlepetės skamba nuobodžiai, bet jos tikrai padeda ilgiau išlaikyti minkštesnę odą.
Kai kulnas jau nebe sausas, o skaudantis
Receptas suskilinėjusiems kulnams geriausiai tinka tada, kai problema yra sausumas, kieta oda ir paviršiniai įtrūkimai. Jei kulnas kraujuoja, šlapiuoja, parausta, tinsta ar skauda taip, kad sunku žengti, su medumi ir actu geriau neeksperimentuoti.
Tada kulną reikia saugoti kaip žaizdą. Jokio acto, jokio stipraus šveitimo, jokio deginančio mišinio. Tinka švelnus riebus tepalas, švara ir specialisto apžiūra, jei negerėja. Ypač atsargiems reikia būti sergant diabetu, turint kraujotakos sutrikimų, pėdų grybelį ar labai jautrią odą. Tokiais atvejais net mažas kulno įtrūkimas gali pridaryti daugiau bėdų, nei atrodo iš pradžių.
Sausi kulnai dažniausiai nesusitvarko nuo vieno patepimo. Bet keli vakarai iš eilės gali labai pakeisti vaizdą. Šiltas vanduo, truputis kantrybės, medus, glicerinas, riebus sluoksnis ir kojinės. Paprasta, sena ir vis dar verta prisiminti.
Kai pilvas sunkus, o į tualetą nueiti vis nepavyksta, dažnai pradedama ieškoti stiprių priemonių. Bet kartais verta pradėti nuo daug paprastesnio dalyko: prinokusios kriaušės.
Kriaušė nėra triukas iš močiutės užrašų knygelės. Joje yra skaidulų, vandens ir natūralaus sorbitolio. Toks derinys žarnynui labai palankus, ypač ryte, kai kūnas po nakties gauna pirmą maistą ir skysčių.
Kriaušė ryte turi daugiau galios, nei atrodo
Kriaušė naudinga ne tik dėl saldumo. Didelė dalis jos vertės yra odelėje, todėl geriau valgyti neskustą, tik labai gerai nuplautą. Odelėje lieka daugiau skaidulų, kurios padeda formuoti minkštesnį turinį žarnyne.
Prinokusi kriaušė veikia švelniau nei vaistai. Ji ne priverčia, o padeda pajudinti. Dėl to vaisiai nuo vidurių užkietėjimo ypač tinka tada, kai problema lengva, atsiradusi po mažiau judėjimo, kelionės, sausesnio maisto ar per mažo vandens kiekio.
Ryte kriaušę verta suvalgyti kartu su stikline vandens. Be skysčių skaidulos gali veikti silpniau. Dar geriau, jei po pusryčių išeinama bent trumpai pasivaikščioti. Žarnynas mėgsta judesį.
Kriaušė gali būti pirmas pasirinkimas, bet ne vienintelis. Gerai veikia ir slyvos. Jose taip pat yra sorbitolio, o džiovintos slyvos turi dar stipresnį vardą kalbant apie užkietėjusius vidurius. Tik jų nereikia padauginti, nes jautresniam pilvui gali atsirasti pūtimas.
Kiviai verti atskiro dėmesio. Jie gaivūs, turi skaidulų ir dažnai tinka tiems, kuriems sunkesni vaisiai sukelia sunkumą. Vienas ar du kiviai ryte gali būti labai geras pasirinkimas, ypač kartu su vandeniu.
Obuoliai irgi naudingi, bet su jais verta stebėti savijautą. Vieniems obuolys padeda, kitiems pučia pilvą. Geriau rinktis ne sausą užkandį bėgant, o suvalgyti ramiai, su vandeniu ar šalia košės.
Uogos yra dar viena gera kryptis. Avietės, mėlynės, juodieji serbentai, braškės turi skaidulų ir neužkrauna skrandžio. Žiemą tinka šaldytos uogos, įmaišytos į avižinę košę ar natūralų jogurtą.
Vaisiai turi veikti kartu su vandeniu
Vaisiai nuo vidurių užkietėjimo nėra vien saldus užkandis. Jie geriausiai veikia tada, kai žmogus geria pakankamai vandens, valgo ne vien baltą duoną, ryžius ar sausainius ir bent šiek tiek juda.
Labai paprastas rytinis derinys gali atrodyti taip: stiklinė vandens, viena prinokusi kriaušė su odele, keli šaukštai natūralaus jogurto arba avižinė košė su uogomis. Toks pusryčių variantas duoda skaidulų, drėgmės ir sotumo.
Jei pilvas labai jautrus, pradėkite nuo mažesnio kiekio. Pusė kriaušės, vienas kivis ar kelios džiovintos slyvos bus protingiau nei didelė lėkštė vaisių. Per staigus skaidulų kiekio padidinimas gali sukelti pūtimą.
Pabaigai
Vaisiai nuo vidurių užkietėjimo gali būti labai gera pradžia, ypač kriaušės. Jos paprastos, lengvai randamos, malonaus skonio ir turi tai, ko žarnynui dažnai trūksta: skaidulų, vandens ir natūralaus švelnumo.
Jei viduriai nekietėja nuolat, kriaušė ryte gali greitai priminti kūnui jo ritmą. Bet jei užkietėjimas tęsiasi ilgai, atsiranda kraujo, stiprus pilvo skausmas, nepaaiškinamas svorio kritimas ar staigus tuštinimosi pokytis, vaisių jau nepakanka. Tada reikia gydytojo.
O lengvesniais atvejais pradžia gali būti labai paprasta. Ne tabletė, ne sudėtingas planas, o prinokusi kriaušė, stiklinė vandens ir truputis kantrybės.
Nerimas dažnai prasideda tyliai. Mintys sukasi greičiau, kūnas įsitempia, vakare sunku išjungti galvą, o krūtinėje lieka nepaaiškinamas spaudimas. Tokiais momentais ne visada norisi stiprių priemonių. Kartais pirmas žingsnis gali būti labai paprastas: puodelis šiltos melisos arbatos.
Melisa yra viena maloniausių raminančių arbatžolių. Ji nekvepia vaistine, nėra karti, neerzina skrandžio kaip kai kurios stipresnės žolės. Jos skonis švelnus, truputį citrininis, todėl melisos arbata nuo nerimo tinka net tiems, kurie paprastai vaistažolių vengia.
Melisa verta vietos namų lentynoje
1. Ramina įsitempusią nervų sistemą Melisa nuo seno vertinama kaip augalas, padedantis nusiraminti po įtemptos dienos. Ji neveikia grubiai. Jos stiprybė yra švelnumas: kūnas po truputį atsileidžia, o mintys nebeatrodo tokios aštrios.
2. Padeda, kai nerimas sustiprėja vakare Yra žmonių, kuriems dieną dar pavyksta laikytis, bet vakare viskas išlenda į paviršių. Melisos arbata nuo nerimo tokiu metu gali tapti labai geru vakaro signalu kūnui: jau laikas lėtėti.
3. Palengvina užmigimą Melisa dažnai pasirenkama tada, kai miegas tampa jautrus. Ji gali padėti lengviau pereiti iš dienos tempo į poilsį. Ypač gerai veikia tada, kai vakare atsisakoma telefono, stiprios kavos ir sunkaus maisto.
4. Mažina vidinį dirglumą Kai nerimas persimaišo su susierzinimu, žmogų erzina net smulkmenos. Melisos arbata šiuo atveju gali padėti sušvelninti tą vidinį aštrumą. Ne užgniaužti emocijas, o leisti kūnui nebereaguoti taip stipriai.
5. Tinka jautresniam skrandžiui Įtampa dažnai nusėda pilve. Vieniems dingsta apetitas, kitiems maudžia skrandį, treti jaučia gurgimą ar spazmus. Melisa tradiciškai vartojama ir virškinimo diskomfortui, susijusiam su nervine įtampa, lengvinti.
6. Padeda atsisakyti vakarinės kavos ar saldumynų Kai norisi nusiraminti, ranka dažnai siekia saldaus užkandžio. Šilta melisos arbata gali pakeisti tą įprotį. Ji duoda skonio, šilumos ir nedidelį ritualą, kurio kartais labiausiai ir trūksta.
7. Gerai dera su kitomis švelniomis žolėmis Melisą galima maišyti su ramunėlėmis, mėtomis ar liepžiedžiais. Toks mišinys tampa švelnesnis, kvapnesnis ir labiau tinkamas vakarui. Stiprių mišinių iš daug žolelių geriau nedaryti, nes tada sunkiau suprasti, kas tinka, o kas ne.
8. Lengvai prieinama ir paprasta naudoti Melisa auga daržuose, vazonuose, jos galima rasti vaistinėse ir žolelių parduotuvėse. Ji nėra brangi ar egzotiška. Dėl to melisos arbata nuo nerimo yra viena lengviausiai pritaikomų priemonių namuose.
Vienam puodeliui pakanka 1 arbatinio šaukštelio džiovintos melisos arba kelių šviežių lapelių. Užpilkite karštu, bet ne stipriai verdančiu vandeniu. Uždenkite ir palaikykite 8 ar 10 minučių.
Nukoškite ir gerkite šiltą. Jei norisi saldumo, medų dėkite tik tada, kai arbata pravėsta. Labai karšta arbata medui nėra palanki.
Vakare melisą geriausia gerti likus maždaug valandai iki miego. Ne bėgant pro virtuvę, ne viena ranka laikant telefoną, o ramiau. Toks mažas sustojimas kartais veikia ne prasčiau nei pati žolė.
Jei nerimas kyla dieną, galima pasidaryti silpnesnį puodelį. Tokiu atveju dėkite mažiau melisos ir negerkite jos litrais. Vaistažolės nėra vanduo, saikas visada svarbus.
Stipresnis mišinys įtemptam vakarui
Kai diena buvo sunki, galima rinktis švelnų mišinį:
1 arbatinis šaukštelis melisos pusė arbatinio šaukštelio ramunėlių keli mėtos lapeliai 250 ml karšto vandens
Užpilkite, uždenkite, palaikykite apie 10 minučių. Toks gėrimas tinka vakarui, kai kūnas pavargęs, o galva dar vis dirba. Skonis švelnus, kvapas jaukus, poveikis ne staigus, bet malonus.
Melisos arbata nuo nerimo geriausiai pasiteisina tada, kai ji tampa ne vienkartiniu bandymu, o ramiu vakaro įpročiu. Vis dėlto jos nereikia gerti mėnesiais be pertraukos. Pavartojus kurį laiką verta padaryti pauzę ir stebėti savijautą.
Kai vien arbatos jau per mažai
Jei nerimas trukdo dirbti, miegoti, išeiti iš namų, bendrauti ar atsiranda panikos priepuoliai, vien melisos arbatos nepakanka. Tokiu atveju reikia kreiptis į gydytoją ar psichikos sveikatos specialistą. Tai nėra silpnumas. Tai normalus rūpinimasis savimi.
Atsargumo reikia vartojant raminamuosius, migdomuosius, skydliaukės vaistus, laukiantis, žindant ar turint rimtų sveikatos sutrikimų. Vaikams melisą geriau duoti tik pasitarus su specialistu.
Pabaigai verta pasakyti paprastai: melisa nėra stebuklingas išsigelbėjimas nuo visų baimių. Bet ji yra labai gera pradžia. Šilta, švelni, prieinama ir pakankamai stipri, kad vakare padėtų kūnui prisiminti, kaip atrodo ramybė.
Rytinė kava daug kam yra mažas dienos startas. Vieniems reikia stiprios ir juodos, kitiems su pienu, dar kiti nejučia įberia šaukštelį cukraus. O paskui stebisi, kodėl po valandos vėl norisi ko nors saldaus.
Čia praverčia cinamonas. Ne kaip stebuklingi milteliai, o kaip protingas priedas, kuris suteikia saldumo pojūtį be cukraus. Kava be cukraus su cinamonu gali tapti labai paprastu pokyčiu tiems, kurie nori švelniau pradėti rytą ir mažiau kilnoti cukraus lygį kraujyje.
Cinamonas kavoje vertas vietos
Cinamonas turi šiltą, salstelėjusį kvapą. Jo įbėrus į kavą, burnai atrodo, kad gėrimas švelnesnis, net jei cukraus jame nėra. Tai labai svarbu tiems, kurie bando atsisakyti saldintos kavos, bet nenori gerti kartaus puodelio per prievartą.
Yra ir rimtesnė pusė. Cinamonas tiriamas dėl poveikio gliukozės apykaitai. Kai kurie tyrimai rodo, kad jis gali padėti mažinti gliukozės kiekį nevalgius, gerinti jautrumą insulinui ir turėti naudos žmonėms, kuriems aktualus cukraus kontrolės klausimas.
Bet čia reikia blaivaus požiūrio. Cinamonas nepakeičia vaistų, gydytojo patarimo ar mitybos plano. Jei cukraus kiekis kraujyje per didelis, vien kava su cinamonu problemos neišspręs.
Vis dėlto kaip mažas rytinis įprotis jis labai vertingas. Ypač tada, kai cinamonas pakeičia cukrų, sirupą ar saldų kavos priedą.
1. Padeda lengviau atsisakyti cukraus Cinamonas suteikia kavos skoniui šilumos ir natūralaus saldumo įspūdį. Dėl to cukraus šaukštelis tampa mažiau reikalingas. Tai vienas paprasčiausių būdų sumažinti saldumą ryte be didelio streso.
2. Gali palaikyti stabilesnį cukraus kiekį Cinamonas siejamas su gliukozės apykaita ir jautrumu insulinui. Poveikis nėra vienodas visiems, bet kaip priedas prie mažiau saldžios mitybos jis turi prasmės. Didžiausia nauda prasideda tada, kai cukrus iš kavos iš tiesų dingsta.
3. Mažina norą užkąsti saldžiai Saldinta kava gali pažadinti norą dar vienam saldžiam kąsniui. Cinamonas padeda išlaikyti malonų skonį, bet be cukraus šuolio. Rytas tampa ramesnis, o ranka ne taip greitai tiesiasi prie sausainio.
4. Suteikia kavai sodresnį skonį Net paprasta juoda kava su cinamonu tampa jaukesnė. Skonis šiltesnis, kvapas stipresnis, poskonis minkštesnis. Tokia kava atrodo lyg pagardinta, bet be sirupo, grietinėlės ar cukraus.
5. Papildo mitybą antioksidaciniais junginiais Cinamonas turi augalinių junginių, kurie siejami su antioksidaciniu poveikiu. Tai nereiškia, kad vienas žiupsnelis išspręs sveikatos klausimus, bet toks prieskonis yra geresnis pasirinkimas nei tuščias cukrus.
6. Tinka lėtesniam rytui be desertinio skonio Kava be cukraus su cinamonu ypač patinka tiems, kurie nori ne saldaus gėrimo, o šilto, kvapnaus ir šiek tiek prieskoninio skonio. Ji labiau primena ramų ritualą, ne greitą kofeino dozę.
Kaip dėti cinamoną, kad kava nebūtų karti
Cinamoną geriausia berti mažais kiekiais. Pradėkite nuo žiupsnelio arba ketvirtadalio arbatinio šaukštelio. Jei įbersite per daug, kava gali tapti sausa, aitri ir nemaloniai milteliška.
Patogiausias būdas yra cinamoną įmaišyti į maltą kavą prieš plikymą. Tada skonis pasiskirsto tolygiau. Jei kavą ruošiate puodelyje, cinamoną galima pirma sumaišyti su labai mažu kiekiu karšto vandens, o tik tada pilti kavą. Taip jis mažiau plaukios paviršiuje.
Labai geras derinys yra kava, cinamonas ir šlakelis pieno. Jei norisi dar švelniau, galima rinktis nesaldintą augalinį gėrimą. Tik verta žiūrėti etiketę, nes kai kuriuose augaliniuose gėrimuose cukraus būna daugiau, nei tikimasi.
Saldiklių čia dažnai net nereikia. Leiskite liežuviui priprasti. Po kelių dienų saldinta kava gali pasirodyti net per sunki.
Saikas, kuris čia būtinas
Cinamonas yra stiprus prieskonis. Jo nereikia šaukštais. Kasdien į kavą beriami dideli kiekiai nėra gera mintis, ypač jei naudojamas kasijos cinamonas. Jame gali būti daugiau kumarino, kuris didesniais kiekiais nepalankus kepenims.
Švelnesnis pasirinkimas yra Ceilono cinamonas. Jis brangesnis, bet dažnai laikomas saugesniu ilgesniam vartojimui mažais kiekiais.
Atsargumo reikia turint kepenų ligų, vartojant kraują skystinančius vaistus, vaistus nuo cukraus kiekio kraujyje, laukiantis, žindant ar turint jautrų skrandį. Tokiais atvejais cinamonas neturėtų būti vartojamas kaip sveikatos priemonė be specialisto patarimo.
Pabaigai
Kava be cukraus su cinamonu yra mažas, bet labai gudrus pokytis. Ji padeda išlaikyti malonų skonį, sumažinti cukraus poreikį ir paverčia rytinį puodelį šiltesniu.
Didžiausia jos stiprybė ne pažaduose, o paprastume. Nereikia naujo režimo, brangių papildų ar sudėtingų taisyklių. Tik mažiau cukraus, žiupsnelis cinamono ir kava, kuri po truputį moko gomurį norėti švelnesnio saldumo.
Prasidėjus lauko agurkams, virtuvėje iškart atsiranda stiklainiai, krapai, česnakai ir tas pažįstamas noras bent kelis stiklainius pasidėti žiemai. Marinuoti agurkai atrodo labai lengvas ruošinys, bet skonį dažnai sugadina ne patys agurkai, o netikęs marinatas.
Čia verta prisiminti vieną aiškią proporciją. Agurkų marinatas vienam litrui daromas taip: vienas valgomasis šaukštas druskos, du valgomieji šaukštai cukraus ir actas pagal mėgstamą rūgštumą. Dėl to recepto nereikia kasmet ieškoti iš naujo.
Receptas vienam litrui marinato
Vienam litrui vandens reikės:
1 valgomojo šaukšto druskos
2 valgomųjų šaukštų cukraus
80 arba 100 ml 9 proc. acto
kelių juodųjų pipirų grūdelių
1 arba 2 lauro lapelių
Į stiklainį dėkite:
nedidelių lauko agurkų
krapų žiedynų
česnako skiltelių
vyšnių lapų
juodųjų serbentų lapų
krieno lapo gabalą
Jei mėgstate švelnesnius agurkus, acto pilkite 80 ml. Jei norisi ryškesnės rūgštelės, tiks 100 ml. Cukrus čia nėra vien dėl saldumo. Jis suapvalina acto skonį, todėl agurkai nebūna aštriai rūgštūs.
Tokia proporcija patogi tuo, kad ją lengva padidinti. Dviem litrams vandens reikės dviejų šaukštų druskos, keturių šaukštų cukraus ir 160 arba 200 ml acto.
Gaminimo eiga
Agurkus pirmiausia gerai nuplaukite ir pamerkite į šaltą vandenį. Bent kelioms valandoms. Jei agurkai skinti ne tą pačią dieną, mirkymas labai padeda, nes jie atsigauna ir lieka standesni.
Nupjaukite agurkų galiukus. Į švarius stiklainius sudėkite krapus, česnaką, vyšnių lapus, juodųjų serbentų lapus ir nedidelį krieno lapo gabalą. Tada standžiai sudėkite agurkus. Užpilkite stiklainius verdančiu vandeniu ir palaikykite 20 arba 30 minučių. Po to vandenį nupilkite. Šis žingsnis padeda agurkams sušilti, todėl vėliau karštas marinatas juos veikia tolygiau.
Atskirai užvirinkite vandenį marinatui. Į vieną litrą dėkite druską, cukrų, pipirus ir lauro lapus. Kai druska ir cukrus ištirpsta, supilkite actą. Ilgai virinti su actu nereikia.
Karštą marinatą pilkite ant agurkų iki pat stiklainio viršaus. Stiklainius sandariai užsukite, apverskite, šiltai apkloję palikite per naktį. Atvėsusius perkelkite į vėsesnę vietą.
Agurkų marinatas vienam litrui geras tuo, kad jo beveik neįmanoma pamiršti. Vienas šaukštas druskos, du cukraus, actas ir kvapnūs priedai stiklainyje duoda tą klasikinį skonį, kurio žiemą labiausiai norisi prie bulvių, mėsos, mišrainės ar tiesiog juodos duonos.
Svarbu neperkrauti stiklainio žalumynais ir nepamiršti švaros. Agurkai turi būti nuplauti, stiklainiai švarūs, dangteliai sandarūs. Tada žiemą atsidarius stiklainį laukia ne nusivylimas, o traškus, kvapnus vasaros skonis.
Krienai dažniausiai prisimenami tik švenčių išvakarėse, kai ant stalo garuoja mėsa ar stingsta šaltiena. Aštriausio pagardo vaidmenį atlieka šaknis, o štai didžiuliai, sultingi žali lapai neretai tiesiog nupjaunami ir be gailesčio iškeliauja į komposto dėžę. Tai didžiulė klaida, nes būtent ši augalo dalis slepia intensyvų aromatą, gydomąją kaitrą ir nuo seno užima garbingą vietą namų vaistinėlėje.
Pamirškite švelnias ramunėlių arbatėles – apgalvotas krienų lapų naudojimas reikalauja pagarbos. Tai stipri, aštraus charakterio daržo žolė, galinti greitai sušildyti, suaktyvinti kraujotaką, praturtinti žiemai ruošiamas atsargas ir suteikti maistui išskirtinio charakterio. Nors nauda išties didžiulė, su šiuo augalu privalu elgtis išmintingai bei saikingai.
Pagrindinės krienų lapų savybės ir nauda organizmui
1. Šildo skaudamas vietas Liaudies išmintis šiuos lapus nuo seno vertina dėl stebėtino gebėjimo atstoti šildančius kompresus. Uždėjus ant maudžiančios nugaros, pavargusio juosmens ar maudžiančio sąnario, netrukus pajuntama stipri, gili šiluma. Toks natūralus poveikis tampa tikru išsigelbėjimu persidirbus darže, netaisyklingai pakėlus sunkų nešulį ar po ilgos pamainos ant kojų.
2. Atpalaiduoja įtemptus raumenis Šiluma, sklindanti nuo šio augalo, anaiptol nėra švelni. Ji skvarbi, aštri ir labai aiškiai juntama. Dėl šios priežasties augalas puikiai tinka trumpiems įtrynimams arba greitiems kompresams, kai norisi atleisti sustingusius raumenų blokus. Svarbiausia taisyklė – nelaikyti kompreso pernelyg ilgai, nes oda gali smarkiai parausti ar net nudegti.
3. Slopina nugaros ir juosmens maudimą Uždėti žalią lapą ant juosmens yra bene garsiausias kaimiškas receptas. Žinoma, tai nepašalina tikrosios skausmo priežasties, tačiau suteikia laukiamą palengvėjimą, kai nugara perpūsta vėjo, sustingusi nuo sėdėjimo ar tiesiog pervargusi. Tiesa, jei skausmas veriantis, plinta į kojas ar jaučiate galūnių tirpimą, žoleles palikite nuošalyje ir skubėkite pas gydytoją.
4. Gausu aštrių augalinių junginių Chemija čia kalba pati už save. Krienuose gausu gliukozinolatų, kurie virsta aštriais izotiocianatais. Būtent šios medžiagos ir sukelia tą iki ašarų nosį kutenantį efektą. Moksliniuose tyrimuose šie junginiai dažnai siejami su stipriu antimikrobiniu potencialu, todėl augalas pelnytai vadinamas vienu galingiausių ginklų mūsų daržuose.
5. Pagalbininkas peršalimo sezono metu Vien pauosčius šviežiai trinto lapo, nosis atsidaro kone akimirksniu. Nors tai nėra oficialus vaistas nuo slogos, specifinis aštrumas ir eterinių aliejų gausa puikiai paaiškina, kodėl mūsų seneliai krienus traukdavo pajutę pirmuosius peršalimo simptomus. Visgi, kalbant apie vidinį vartojimą, reikėtų išlaikyti maksimalų atsargumą.
6. Išjudina odos kraujotaką Uždėtas kompresas vietoje sukelia tikrą kraujotakos audrą. Oda greitai sušyla, pajuntamas intensyvus dilgčiojimas, pereinantis į lengvą deginimą. Būtent šis kraujo suplūdimas į probleminę vietą ir padeda malšinti diskomfortą. Tačiau toks ekstremalus metodas griežtai draudžiamas jautrios, alergiškos ar pažeistos odos savininkams.
7. Prieskonis žiemos atsargoms Kulinarinėje praktikoje tai nepakeičiamas komponentas raugiant agurkus, pomidorus ar kitas daržo gėrybes. Jis ne tik suteikia stiklainio turiniui pikantiško aromato, bet ir išlaiko daržoves nepaprastai traškias bei tvirtas. Svarbu nepadauginti – į stiklainį keliauja tik nedidelė lapo atraiža, kitaip marinatas taps tiesiog per šiurkštus.
8. Patogus paruošimas žiemai Žalumą galima nesunkiai susidžiovinti arba tiesiog užšaldyti. Džiovintas variantas idealiai tiks gydomiesiems kompresams bei naminiams spiritiniams įtrynimams, o šaldytas nepriekaištingai atliks savo darbą žiemą raugiant kopūstus ar ruošiant greitus marinatus, kai už lango spaudžia šaltis ir daržai visiškai tušti.
9. Ekonomiškas ir stiprus veikimas Tai ne ta žolelė, kurią reikėtų semti saujomis. Siekiant rezultato, dažnai pakanka vos vieno nedidelio lapelio, plono atpjauto gabalėlio ar vos kelių lašų naminės tinktūros. Tai didžiulis pliusas, nes augalas be galo dosnus ir taupus, o jo atsargų užtenka ilgam.
10. Sumažina maisto švaistymą Užuot visą žaliąją masę išmetus, ją galima sumaniai panaudoti nuo kulinarijos iki namų terapijos. Platus krienų lapų naudojimas leidžia išspausti maksimalią naudą iš to, ką jau užsiauginote savo kieme, paverčiant kompostui skirtas atliekas vertingu namų ūkio resursu.
Praktinis krienų lapų paruošimas ir pritaikymas
Švieži lapai tinka kompresams, džiovinimui ir žiemos atsargoms. – Nuotrauka iš: Shutterstock.com
Kad daržo gėrybės nepridarytų žalos ir atneštų tik naudą, būtina žinoti kelias esmines paruošimo taisykles. Pateikiame patogiausius būdus, kaip sumaniai įdarbinti šį augalą, nešvaistant laiko:
Šildantys kompresai: Pasirinkite sveiką ir švarų lapą. Jį kruopščiai nuplaukite, nusausinkite ir labai trumpam pamerkite į karštą vandenį, kad suminkštėtų. Šiek tiek pravėsusį dėkite ant skaudamos vietos, tačiau būtinai per ploną medvilninį audinį. Tiesioginis kontaktas su oda nerekomenduojamas. Laikykite apie 10–20 minučių. Pradėjus stipriai deginti, kompresą nuimkite nedelsiant, o odą patepkite neutraliu kūno aliejumi ar raminamuoju kremu.
Naminiai įtrynimai: Į stiklainį sandariai prikimškite susmulkintų lapų ir užpilkite juos degtine, kad skystis pilnai apsemtų žalumą. Indą laikykite tamsioje vietoje maždaug savaitę, tuomet skystį nukoškite. Šiuo ekstraktu galima trumpai ir greitai įtrinti maudžiančius sąnarius ar nugarą. Venkite veido srities, atvirų žaizdų ir jautrių kūno vietų. Prieš pradedant, patartina tirpalą išbandyti ant mažo odos ploto.
Atsargų džiovinimas: Derlių rinkite tik saulėtą, sausą dieną. Nuplaukite tik esant būtinybei ir itin gerai nusausinkite popieriniu rankšluosčiu. Džiovinkite pavėsyje, paskleidę plonu, orui pralaidžiu sluoksniu. Teisingai išdžiūvusi žaluma turi traškėti ir lūžti, o ne lankstytis. Laikykite sandariame stikliniame inde arba popieriniuose maišeliuose.
Daržovių rauginimas: Ruošiant žiemos stiklainius, naudokite tik nedidelį lapo fragmentą. Jis suteiks skysčiui aštresnį profilį ir padės išsaugoti daržovių kietumą. Jei nuskynėte milžinišką lapą, vienam stiklainiui drąsiai pakaks ir trečdalio.
Užšaldymas žiemai: Šviežią masę supjaustykite patogiais gabalėliais, suberkite į šaldymo maišelius plonu sluoksniu ir pašaukite į kamerą. Atšildyti gabalėliai arbatai netiks, tačiau bus idealūs trumpiems išoriniams kompresams ar greitam marinatui ruošti.
Svarbus įspėjimas dėl vidinio vartojimo: Su šiuo augalu virtuvėje ir namų medicinoje privalu elgtis itin apdairiai. Aštrios veikliosios medžiagos gali smarkiai sudirginti skrandžio gleivinę, gerklę ar šlapimo takus. Esant opaligei, gastritui, inkstų ligoms, nėštumo ar žindymo periodu, taip pat nuolat vartojant vaistus, tokių liaudiškų priemonių griežtai nerekomenduojama naudoti nepasitarus su savo gydytoju.
Tvirtas charakteris ir nepakeičiama nauda
Iš pirmo žvilgsnio šis augalas atrodo grubus, per didelis ir ne itin estetiškas. Tačiau jame slypi milžiniška gamtos jėga. Jis skleidžia intensyvų aromatą, giliai šildo ir buityje pasitarnauja kur kas plačiau, nei galėjote pamanyti.
Vienintelė taisyklė – su šia daržo gėrybe nereikia kovoti ar bandyti iškęsti jos keliamą diskomfortą. Jei kompresas degina, vadinasi, laikas nuimti. Jei valgant dirgina skrandį, vadinasi, toks prieskonis jums netinka. Jautrios odos savininkams visada geriau paieškoti švelnesnių alternatyvų.
Atsakingas krienų lapų naudojimas neabejotinai vertas jūsų dėmesio. Kitą kartą rovę šaknis, vieną dalį žalumos palikite daržui, kitą susidžiovinkite, o kelis gražiausius lapus pasilikite rauginimui. Taip komposto dėžėje atsidurs kur kas mažiau vertingos masės, o jūsų namuose įsikurs stipri, kvapni ir tikrai nepakeičiama natūrali priemonė.
Burokėlių lapai yra vienas tų daržo dalykų, kuriuos lengva nuvertinti. Gumbai keliauja į rūsius, stiklainius ar orkaitę, o lapai neretai lieka nuošalyje. Veltui. Iš jų žiemą galima virti rūgštesnę sriubą, dėti į šaltibarščius, troškinius ar net naudoti kaip rūgštynių priedą. Tik yra viena bėda. Burokėlių lapai žiemai gali būti arba minkšti ir kvapnūs, arba priminti sausą, kietą žolę. Skirtumą padaro paruošimas.
Didžiausia klaida yra sugrūsti bet kokius lapus į maišelį ir tikėtis, kad žiemą jie bus kaip ką tik iš daržo. Per seni lapai, stori lapkočiai ir jokio plikymo dažnai baigiasi tuo pačiu: skonis prastas, tekstūra kieta, o sriuboje plaukioja ne lapai, o šienas.
Klaida, kuri sugadina visą maišelį
Burokėlių lapams žiemai geriausiai tinka jauni, sveiki, dar sultingi lapai. Jei lapas jau didelis, šiurkštus, su kietu kotu ir pavargusiais kraštais, iš jo gero rezultato tikėtis sunku.
Dar viena gudrybė: kotelius ir lapus ruoškite atskirai. Lapai suminkštėja greitai, o koteliams reikia daugiau laiko. Jei viską mesite į puodą kartu, lapai pavirs koše, kol koteliai dar bus kieti.
Prieš šaldymą lapus verta trumpai nuplikyti. Ne virti pusvalandį, ne išplauti skonį, o tik trumpai apdoroti karštu vandeniu. Tai padeda išlaikyti geresnę spalvą, skonį ir tekstūrą.
Patogiausia daryti taip:
Lapus kruopščiai nuplaukite.
Kotelius supjaustykite atskirai.
Lapus supjaustykite stambiau.
Kotelius dėkite į verdantį vandenį 2 ar 3 minutėms.
Lapus dėkite tik 30 ar 60 sekundžių.
Išgriebkite, perliekite šaltu vandeniu.
Gerai nusausinkite.
Dėkite porcijomis į maišelius ar indelius.
Nusausinimas labai svarbus. Jei į šaldiklį keliauja šlapi lapai, jie sušąla į ledo gabalą ir praranda malonumą. Geriau mažesnės porcijos vienai sriubai, negu vienas didelis maišas, kurį žiemą reikia kapoti peiliu.
Šaldymui ir stiklainiams reikia skirtingo požiūrio
Šaldymas yra lengviausias kelias. Applikyti, nusausinti, supakuoti ir viskas. Tokie burokėlių lapai žiemai labai tinka sriubai, šaltibarščiams, troškiniui su bulvėmis ar kruopomis.
Dar skaniau, jei dalį lapų maišysite su rūgštynėmis. Geras santykis yra maždaug trys dalys burokėlių lapų ir viena dalis rūgštynių. Rūgštynės duoda rūgštelės, o burokėlių lapai suteikia švelnesnį, žemiškesnį skonį.
Stiklainiams reikia daugiau atsargumo. Burokėlių lapai nėra rūgštus produktas, todėl vien druska ir trumpas užkaitinimas nėra pats saugiausias kelias, jei stiklainiai bus laikomi ne šaldytuve. Dėl to geriau rinktis rūgštesnį variantą su actu arba rūgštynėmis.
Paprastas stiklainio variantas sriubai:
1 kg nuplautų burokėlių lapų su koteliais
250 g rūgštynių
1 litras vandens
1 valgomasis šaukštas druskos
2 valgomieji šaukštai acto
Pirmiausia pavirkite kotelius, tada dėkite lapus ir rūgštynes. Užtenka kelių minučių, kol viskas sukrenta. Supilkite druską, actą, dar kartą užkaitinkite ir karštą masę dėkite į švarius stiklainius. Užsukite, apverskite ir palikite atvėsti uždengtus. Tokį ruošinį geriausia laikyti vėsiai. Jei neturite rūsio, saugiau rinktis šaldiklį.
Kur panaudoti žiemą
Burokėlių lapai labai tinka ne tik sriubai. Juos galima dėti į daržovių troškinį, patroškinti su svogūnu ir česnaku, įmaišyti į grikius, perlines kruopas ar bulvių košę. Su šlakeliu grietinės ar kefyro jie tampa visai paprastu, bet labai naminiu patiekalu.
Šaltibarščiams labiausiai tinka jauni lapai ir koteliai. Jie turi būti minkšti, nepervirti ir su lengva rūgštele. Jei ruošinyje yra rūgštynių, skonis bus gyvesnis. Žiemą išsitraukti savo lapų porciją yra geras jausmas. Daržas jau seniai po sniegu, o puode kvepia vasara. Tik tam reikia vieno dalyko: nepagailėti kelių minučių paruošimui dabar.
Burokėlių lapai žiemai nėra sudėtingas ruošinys. Svarbu nenaudoti per senų lapų, nepervirti, gerai nusausinti ir nepamiršti rūgšties, jei keliaus į stiklainius. Tada vietoj šieno turėsite tikrą daržo skonį.
