Pradžia Tinklaraštis

Pieno produktų valgote mažai? Šie 6 vaisiai turi kalcio

Kaulams svarbus ne vien pienas, sūris ar jogurtas. Jei šių produktų valgote mažai, dalį reikalingų mineralų ir vitaminų galima gauti ir iš vaisių.

Vis dėlto vaisiai kaulų sveikatai yra papildomas pasirinkimas, o ne pagrindinių kalcio šaltinių pakaitalas. Ypač išsiskiria šeši vaisiai, kuriuose yra kalcio, magnio, kalio, vitamino C arba vitamino K.

Džiovintos figos išsiskiria kalcio kiekiu

Pusėje puodelio džiovintų figų, maždaug 75 gramuose, yra apie 120 mg kalcio. Tai sudaro maždaug 9 procentus suaugusiesiems taikomos 1 300 mg kalcio paros normos.

Džiovintose figose mineralų koncentracija didesnė todėl, kad pašalinus vandenį vaisius tampa maistingesnis pagal svorį. Jose taip pat yra magnio, kuris dalyvauja kaulų formavimosi ir kalcio reguliavimo procesuose, bei kalio.

Dygliuotoji kriaušė nėra tik egzotiškas vaisius

Dygliuotoji kriaušė, dar vadinama kaktuso vaisiumi, viename puodelyje suteikia apie 83 mg kalcio. Pagal šį rodiklį ji lenkia daugelį kitų šviežių vaisių.

Su kaktusais susiję tyrimai leidžia manyti, kad jų tirpiosios skaidulos gali būti naudingos kalcio pasisavinimui ir kaulų būklei. Tačiau viename tyrime stebėtas poveikis žiurkėms, todėl šių rezultatų negalima tiesiogiai priskirti žmonėms.

Apelsinas suteikia ne tik vitamino C

Viename vidutinio dydžio apelsine yra apie 60 mg kalcio ir beveik visa suaugusio žmogaus vitamino C paros norma. Šis vitaminas reikalingas kolageno gamybai.

Kolagenas sudaro kaulo struktūrinį pagrindą ir suteikia jam lankstumo, o mineralai, įskaitant kalcį, prisideda prie tvirtumo. Todėl apelsinas svarbus ne vien dėl jame esančio kalcio kiekio.

Šilkmedžiuose yra kelių kaulams reikalingų medžiagų

Puodelis šilkmedžių suteikia apie 55 mg kalcio. Juose taip pat randama vitamino C ir magnio, todėl šie vaisiai papildo mitybą keliomis skirtingomis maistinėmis medžiagomis.

Laboratoriniai ir su gyvūnais atlikti tyrimai nagrinėjo šilkmedžių polifenolių poveikį kaulų formavimuisi ir nykimui. Kol kas trūksta tiesioginių tyrimų su žmonėmis, todėl šilkmedžių nereikėtų laikyti gydomąja priemone.

Kiviai ir gervuogės papildo vitaminų pasirinkimą

Du kiviai suteikia apie 52 mg kalcio. Jų reikšmė kaulams labiau siejama su vitaminu C ir vitaminu K nei su dideliu kalcio kiekiu. Nedidelis tyrimas su pomenopauzinio amžiaus moterimis nustatė kaulų sveikatos rodiklių pokyčių, tačiau kiviai buvo vartojami kartu su izoflavonų papildais, todėl vien kivių poveikio atskirai įvertinti negalima.

Puodelyje šviežių arba šaldytų nesaldintų gervuogių yra apie 44 mg kalcio. Jose taip pat yra kalio, fosforo, vitaminų C ir K. Vitaminas K dalyvauja aktyvinant osteokalciną – baltymą, susijusį su kaulų apykaita.

Vaisiai papildo, bet nepakeičia kalcio šaltinių

Kalcio kiekis priklauso nuo vaisiaus rūšies, porcijos dydžio ir kitų sudėties ypatybių. Be to, apie kalcio pasisavinimą iš sveikų šviežių vaisių žinoma mažiau nei apie jo kiekį šiuose produktuose.

Vaisiai kaulų sveikatai naudingi ir dėl kitų maistinių medžiagų bei skaidulų, tačiau vien vaisiais neįmanoma patenkinti viso kalcio poreikio. Mityboje taip pat reikalingi kalciu praturtinti produktai, žuvis su valgomais kaulais, ankštiniai augalai ar kiti patikimi kalcio šaltiniai.

Rinkdamiesi vaisius dažniau įtraukite džiovintų figų, apelsinų, kivių, šilkmedžių, gervuogių ar dygliuotųjų kriaušių. Geriausias rezultatas pasiekiamas tada, kai jie tampa įvairios mitybos dalimi, o ne vieninteliu būdu rūpintis kaulais.


Šaltiniai

Juodasis šokoladas ar raudonasis vynas - kas laimi antioksidantų dvikovą?

Juodasis šokoladas ir raudonasis vynas dažnai minimi kalbant apie antioksidantus bei širdies sveikatą. Tačiau viename yra alkoholio, o kitas suteikia nemažai cukraus ir riebalų, todėl abu produktus reikėtų vartoti saikingai.

Palyginus jų sudėtį, juodasis šokoladas pagal antioksidantų koncentraciją dažniausiai lenkia raudonąjį vyną. Vis dėlto tai nereiškia, kad jį reikėtų laikyti vaistu širdžiai ar valgyti dideliais kiekiais.

Šokoladas išsiskiria didesne antioksidantų koncentracija

Viename palyginamajame tyrime daugiausia antioksidantų turėjo šokoladas, kuriame buvo 71 proc. kakavos. Kuo didesnis kakavos kiekis, tuo daugiau produkte paprastai būna flavonoidų – augalinių junginių, siejamų su kraujagyslių veikla ir kraujotaka.

Šie junginiai gali padėti kraujagyslėms atsipalaiduoti, o kai kurie tyrimai juodąjį šokoladą sieja su mažesniu uždegiminiu aktyvumu. Dėl to nagrinėjamas ir galimas ryšys su mažesne aterosklerozės bei širdies ligų rizika. Tačiau rezultatai nėra vienodi, todėl šokoladas neturėtų pakeisti gydytojo paskirto gydymo ar subalansuotos mitybos.

2024 metų Mendelio randomizacijos tyrime juodojo šokolado vartojimas buvo siejamas su mažesne pirminės hipertenzijos rizika. Vis dėlto ryšio su dešimčia kitų širdies ir kraujagyslių sistemos baigčių nenustatyta. Tai nėra įrodymas, kad šokoladas apsaugo nuo širdies ir kraujagyslių ligų.

Raudonajame vyne esantis resveratrolis nėra priežastis gerti daugiau

Raudonajame vyne yra resveratrolio ir kitų iš vynuogių kilusių antioksidantų. Tačiau gaminant vyną dalis šių medžiagų prarandama, todėl jų kiekis galutiniame gėrime nėra toks didelis, kaip kartais įsivaizduojama.

Šaltiniuose nurodoma, kad galimai palanki resveratrolio dozė siekia apie 1 gramą per dieną, o litre raudonojo vyno jo būna maždaug 0,4-1,9 miligramo. Tai labai nedidelis kiekis, todėl viena taurė vyno tokios resveratrolio dozės nesuteikia. Gerti daugiau vien tam, kad jos gautumėte, nerekomenduojama.

Be to, alkoholis ilgainiui siejamas su nutukimu ir lėtinėmis ligomis. Dėl šios priežasties raudonojo vyno antioksidantų negalima vertinti atskirai nuo galimos alkoholio žalos.

Maistinė vertė skiriasi labiau, nei atrodo

Palyginimui dažnai pasirenkama 147 gramų raudonojo vyno porcija ir 28,4 gramo juodojo šokolado, kurio sudėtyje yra 70-85 proc. kakavos. Tokie kiekiai nėra vienodi pagal svorį, tačiau padeda įvertinti kasdienio pasirinkimo skirtumus.

  • Raudonasis vynas suteikia apie 125 kalorijas, 3,8 gramo angliavandenių ir 0,9 gramo cukraus.
  • Juodasis šokoladas turi apie 170 kalorijų, 12 gramų riebalų, 13 gramų angliavandenių ir 6,8 gramo cukraus.
  • Šokoladas vienam gramui suteikia daugiau polifenolių ir flavonoidų, tačiau kartu turi daugiau kalorijų, riebalų ir cukraus.

Renkantis šokoladą, didesnis kakavos procentas dažniausiai reiškia mažesnį pridėtinio cukraus kiekį. Vis dėlto net ir kokybišką juodąjį šokoladą reikėtų vertinti kaip skanėstą, o ne pagrindinį antioksidantų šaltinį.

Saikas svarbesnis už tariamą naudą

Praktiškai rekomenduojama per dieną neviršyti maždaug 30 gramų juodojo šokolado. Toks kiekis leidžia pasimėgauti produktu, bet neapkrauna raciono pernelyg dideliu cukraus ir riebalų kiekiu.

Jeigu pasirenkamas raudonasis vynas, dažniausiai nurodoma iki vienos taurės moterims ir iki dviejų taurių vyrams. Tačiau žmonėms, kurie nevartoja alkoholio, pradėti jį gerti dėl galimos naudos širdžiai nereikėtų.

Juodajame šokolade esantis kofeinas ir alkoholis gali neigiamai sąveikauti su kai kuriais vaistais. Reguliariai vartojant medikamentus, dėl šių produktų reikėtų pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

Taigi, vertinant vien antioksidantų kiekį, juodasis šokoladas dažniausiai yra koncentruotesnis pasirinkimas. Tačiau širdies sveikatą labiau lemia visas valgymo režimas, fizinis aktyvumas, nerūkymas ir alkoholio ribojimas, o ne vienas konkretus produktas.


Šaltiniai

Čija pudingas ar brinkintos avižos? Kurių pusryčiuose daugiau skaidulų?

Čija pudingas ir brinkintos avižos – abu pusryčių variantai patogūs: juos galima pasiruošti iš vakaro, valgyti šaltus ir pritaikyti pagal savo skonį. Į abu tinka dėti vaisių, pieno, riešutų, sėklų ar tiršto graikiško jogurto.

Vis dėlto jų maistinė sudėtis šiek tiek skiriasi. Čija pudingas išsiskiria skaidulomis ir omega-3 riebalų rūgštimis, o brinkintos avižos suteikia beta gliukano ir lengvai pritaikomos sotesniems pusryčiams.

Maistinė sudėtis skiriasi gana aiškiai

Palyginimui imama porcija iš 2 šaukštų čija sėklų, pusės puodelio pieno ir pusės puodelio vaisių. Avižų variantui naudojama pusė puodelio avižinių dribsnių, tiek pat pieno ir vaisių.

  • Čija pudinge yra apie 9 g baltymų.
  • Brinkintose avižose – apie 9,5 g baltymų.
  • Čija pudinge – maždaug 5 g omega-3 riebalų rūgščių.
  • Avižose omega-3 kiekis beveik nesiekia 1 g.
  • Čija pudinge yra apie 12 g skaidulų.
  • Avižų porcijoje – apie 6 g skaidulų.

Todėl renkantis tarp čija pudingo ir avižų svarbu ne tik skonis. Jei norisi daugiau skaidulų ir augalinės kilmės omega-3 riebalų rūgščių, pranašumas tenka čija sėkloms.

Baltymų kiekis panašus, bet pusryčių dažnai neužtenka

Abiejuose variantuose paprastai būna apie 9-10 g baltymų. Čija sėklose yra visos devynios nepakeičiamosios aminorūgštys, todėl jos laikomos visaverčiu augalinių baltymų šaltiniu. Avižose vienos aminorūgšties – lizino – kiekis yra mažesnis.

Vis dėlto praktiškai skirtumas nėra didelis, ypač jei naudojamas karvės ar sojų pienas. Pienas suteikia visų nepakeičiamųjų aminorūgščių, o pusė puodelio sojų pieno prideda apie 4 g baltymų.

Viename tokiame pusryčių dubenėlyje dažniausiai būna mažiau nei 20-30 g baltymų – toks kiekis dažnai laikomas tinkamu vienam pagrindiniam valgymui. Baltymų galima padauginti įmaišius baltymų miltelių, pusę puodelio tiršto graikiško jogurto, šaukštą kanapių sėklų arba riešutų sviesto.

Čija pudingas laimi pagal skaidulų kiekį

Čija sėklos skystyje išbrinksta ir sukuria tirštą, želė primenančią tekstūrą. Tokį efektą lemia tirpiosios skaidulos, kurios padeda ilgiau jaustis sotiems. Netirpiosios skaidulos svarbios žarnyno veiklai ir reguliariam tuštinimuisi.

Avižose taip pat yra abiejų rūšių skaidulų, tačiau jos ypač vertinamos dėl beta gliukano. Ši tirpioji skaidula siejama su mažesniu cholesterolio kiekiu ir tolygesniu cukraus pasisavinimu. Tam svarbu rinktis ne vien saldžius greito paruošimo mišinius, bet ir paprastus avižinius dribsnius.

Į abu pusryčių variantus papildomai tinka avietės, riešutai ir sėklos. Taip padidėja skaidulų kiekis, o patiekalas tampa sotesnis.

Omega-3 daugiau gausite iš čija sėklų

Čija sėklos yra vienas iš gausesnių augalinių alfa linoleno rūgšties, arba ALA, šaltinių. Vienoje aptariamoje porcijoje jos suteikia apie 5 g omega-3 riebalų rūgščių. ALA siejama su širdies ir kraujagyslių sistemos veikla, uždegiminių procesų reguliavimu ir smegenų funkcija.

Brinkintose avižose omega-3 beveik nėra, tačiau jų kiekį galima padidinti. Įmaišius šaukštą maltų linų sėmenų gaunama apie 1,6 g ALA, o 30 g graikinių riešutų suteikia maždaug 2,5 g.

Paruošimas užtrunka vos kelias minutes

Čija pudingui tinka toks santykis: 2 šaukštai sėklų ir pusė puodelio pieno. Mišinį reikia išmaišyti, po maždaug 5 minučių dar kartą permaišyti, kad nesusidarytų gumuliukų, ir laikyti šaldytuve mažiausiai 4 valandas arba per naktį.

Skoniui pagyvinti tinka kakava su avietėmis, obuoliai su cinamonu arba mangas su pasifloromis.

Brinkintoms avižoms naudojamas maždaug vienodas avižų ir pieno kiekis. Jei po kelių valandų masė tampa per tiršta, galima įpilti šiek tiek daugiau pieno. Norint švelnesnės tekstūros, avižas su pienu galima sutrinti.

Šiam variantui tinka citrina su aguonomis, obuoliai su riešutų sviestu arba spanguolės su apelsinu. Renkantis tarp čija pudingo ir avižų, daugiausia lemia tai, ko konkrečiai norisi iš pusryčių: daugiau skaidulų ir omega-3 ar švelnesnės tekstūros bei beta gliukano iš avižų.


Šaltiniai

Padidėjęs cukraus kiekis kraujyje? Dietologai išskiria avietes ir avokadus

Padidėjęs cukraus kiekis kraujyje nereiškia, kad vaisių reikia visiškai atsisakyti. Tinkamai pasirinkti vaisiai suteikia skaidulų, vitaminų, mineralų ir antioksidantų, o skaidulos lėtina virškinimą bei gliukozės pasisavinimą.

Ieškant, kokie vaisiai tinka, kai cukraus kiekis kraujyje yra padidėjęs, dietologai ypač išskiria avietes ir avokadus. Jie skiriasi skoniu bei sudėtimi, tačiau abu turi savybių, kurios svarbios kontroliuojant su maistu gaunamų angliavandenių kiekį.

Avietės suteikia daug skaidulų

Vienas puodelis aviečių turi apie 8 gramus skaidulų ir 14,6 gramo angliavandenių. Palyginti su daugeliu kitų vaisių, avietėse cukraus yra nedaug, todėl jos dažnai tampa patogiu pasirinkimu norint pasimėgauti saldžiu skoniu be didelės angliavandenių porcijos.

Skaidulos padeda sulėtinti maisto virškinimą ir gliukozės pasisavinimą. Dėl to po valgio gliukozės kiekis kraujyje kyla ne taip greitai, nors galutinį atsaką lemia visas patiekalas, porcijos dydis ir tai, su kuo uogos valgomos.

Nedidelis atsitiktinių imčių tyrimas, kuriame dalyvavo 32 suaugusieji, parodė, kad avietės, valgytos kartu su daug angliavandenių turinčiais pusryčiais, pagerino kai kuriuos gliukozės ir insulino rodiklius žmonėms, kuriems buvo padidėjusi diabeto rizika. Vis dėlto tai buvo trumpalaikis vieno valgymo tyrimas, todėl jo rezultatai neįrodo ilgalaikio poveikio diabeto gydymui.

Avokadas išsiskiria riebalais ir skaidulomis

Avokadas botaniškai taip pat yra vaisius, nors dažniau naudojamas kaip pikantiškas maisto produktas. Pusė avokado turi maždaug 4,6 gramo skaidulų ir tik apie 6 gramus angliavandenių. Be to, jame gausu nesočiųjų riebalų, kurie padeda ilgiau jaustis sotiems ir valgant kartu lėtina angliavandenių pasisavinimą.

Stebėjimo tyrimai avokadų vartojimą siejo su mažesne diabeto išsivystymo rizika bei palankesniais gliukozės ir insulino apykaitos rodikliais. Tačiau tokie duomenys rodo sąsają, o ne įrodo, kad avokadai apsaugo nuo diabeto ar jį gydo.

Šį vaisių lengva pritaikyti įvairiems patiekalams. Minkštą avokadą galima sutrinti į užtepėlę, įmaišyti į kokteilį, dėti ant skrebučio ar patiekti su česnaku, kalendra ir trupučiu parmezano.

Vaisius derinkite su baltymais ar riebalais

Vaisiai, kai cukraus kiekis kraujyje yra padidėjęs, dažnai tampa palankesniu pasirinkimu, kai jie nėra valgomi visiškai vieni. Baltymai ir sveikieji riebalai papildomai sulėtina virškinimą, todėl gliukozė į kraują patenka lėčiau.

  • avietes derinkite su natūraliu jogurtu arba varške;
  • uogas berkite į avižinę košę ir papildykite ją sėklomis;
  • avietėmis pagardinkite salotas su baltymų šaltiniu;
  • avokadą derinkite su kiaušiniais, ankštiniais augalais ar viso grūdo duona;
  • šaldytas uogas rinkitės vietoj sulčių, nes jose išlieka daugiau skaidulų.

Sultys nėra lygiavertis sveikų vaisių pakaitalas, nes jose trūksta dalies skaidulų. Konservuotus vaisius taip pat rinkitės atidžiai: geriau ieškoti tokių, kurie laikomi savo sultyse arba neturi pridėtinio cukraus.

Porcija ir visas valgymo planas taip pat svarbūs

Nė vienas vaisius savarankiškai nekontroliuoja cukraus kiekio kraujyje. Reikšmės turi bendras angliavandenių kiekis, porcijos dydis, fizinis aktyvumas, miegas ir gydytojo paskirtas gydymas.

Skaidulų kiekį mityboje didinkite palaipsniui. Staigus pokytis gali sukelti pilvo pūtimą, dujų kaupimąsi, spazmus ar viduriavimo bei vidurių užkietėjimo epizodus. Geriamas pakankamas vandens kiekis padeda organizmui lengviau prisitaikyti.

Taigi vaisiai, kai cukraus kiekis kraujyje yra padidėjęs, nebūtinai turi būti pašalinti iš valgiaraščio. Avietės išsiskiria skaidulomis ir mažu cukraus kiekiu, o avokadas suteikia skaidulų bei naudingųjų riebalų. Svarbiausia juos valgyti saikingomis porcijomis ir vertinti viso valgymo sudėtį.


Šaltiniai

Košė ne vien iš avižų: rudens derinys smegenims ir ilgesniam sotumui

Rudens pusryčiai smegenims neturi būti sudėtingi ar reikalauti daug laiko. Šiltas avižų dubenėlis, kepta saldžioji bulvė ar keli gerai parinkti priedai suteikia sotumo ir padeda dieną pradėti be staigių energijos svyravimų.

Pagrindą sudaro moliūgas, riešutai, viso grūdo produktai, vaisiai ir šildantys prieskoniai. Šie ingredientai dera tarpusavyje, todėl pusryčiai tampa ne tik jaukesni, bet ir maistingesni. Svarbiausia galvoti ne apie vieną stebuklingą produktą, o apie visą derinį.

Pusryčių pagrindą sudaro 5 grupės

Renkantis produktus, verta derinti skaidulų, baltymų, naudingųjų riebalų ir įvairių augalinių junginių šaltinius. Į rudens pusryčius dažniau įtraukite:

  • Moliūgą, žieminius moliūgus arba saldžiąsias bulves
  • Obuolius ir kriaušes
  • Graikinius riešutus, pekano riešutus, migdolus arba moliūgų sėklas
  • Avižas, viso grūdo duoną arba skaidulomis praturtintus dribsnius
  • Cinamono, muskato, gvazdikėlių ir imbiero

Moliūguose ir saldžiosiose bulvėse gausu karotenoidų bei vitamino A. Rudens vaisiai ir daržovės taip pat aprūpina organizmą vitaminais, mineralais ir antioksidantais, kurie padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinės pažaidos.

Šiltas avižų dubenėlis ilgesniam sotumui

Avižos yra vienas paprasčiausių būdų susikurti maistingus pusryčius. Į išvirtą košę įmaišykite kelis šaukštus virto moliūgo, saują kapotų graikinių riešutų ir žiupsnį cinamono arba muskato.

Saldumo suteiks nesaldinta obuolienė, smulkintas obuolys ar kriaušė. Toks derinys suteikia skaidulų, baltymų ir naudingųjų riebalų, todėl alkis dažniausiai negrįžta taip greitai kaip po saldžių pusryčių.

Daug skaidulų turintis maistas taip pat padeda ilgiau išlikti sotiems ir mažina norą tarp valgymų griebtis mažiau palankių užkandžių. Viso grūdo produktai palaiko tolygesnį energijos tiekimą ir padeda išvengti sunkumo jausmo ryte.

Riešutai papildo pusryčius naudingais riebalais

Graikiniai riešutai, pekano riešutai, migdolai ir moliūgų sėklos suteikia baltymų bei naudingųjų riebalų. Graikiniuose riešutuose taip pat yra omega-3 riebalų rūgščių. Šios medžiagos svarbios normaliai smegenų veiklai, o riešutuose esantys junginiai pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis.

Riešutus galima berti į košę, jogurtą ar skaidulomis praturtintus dribsnius. Nebūtina jų smulkinti iki miltų: stambiai kapoti gabalėliai suteikia daugiau tekstūros ir padeda pusryčius valgyti lėčiau.

Obuoliai ir kriaušės taip pat gerai dera su riešutais. Jų vartojimas nagrinėjamas dėl sąsajų su palankesne širdies ir kraujagyslių sistemos būkle, todėl šie vaisiai tinka ne tik skoniui pagerinti.

Skonį sustiprina prieskoniai, ne cukrus

Cinamonas, muskatas, gvazdikėliai ir imbieras pusryčiams suteikia rudenišką aromatą be papildomo cukraus. Tai ypač naudinga tiems, kurie į košę ar dribsnius įpratę berti kelis šaukštelius cukraus.

Per didelis pridėtinio cukraus kiekis siejamas su uždegiminiais procesais, svorio augimu ir didesne diabeto rizika. Cinamonas taip pat tiriamas dėl galimo poveikio pažinimo funkcijoms, tačiau šioje srityje dar reikia daugiau patikimų tyrimų.

Kepta saldžioji bulvė tinka ne tik pietums

Saldžiąją bulvę galima iškepti iš anksto, perpjauti ir pusryčiams papildyti kapotais pekano riešutais, keliais šaukštais skaidulų turinčių dribsnių bei cinamonu ar imbieru.

Toks pasirinkimas ypač patogus tada, kai norisi šilto maisto, tačiau nesinori virti košės. Saldžioji bulvė suteikia karotenoidų ir vitamino A, o riešutai bei dribsniai prideda baltymų, riebalų ir skaidulų.

Ko geriau nepalikti rytiniame meniu

Dažnas keptas maistas, perdirbta mėsa, pavyzdžiui, dešrelės, šoninė ar kumpis, ir didelis sviesto kiekis pusryčiams nėra palankiausias derinys. Tokie patiekalai gali apsunkinti savijautą, skatinti vangumą ir apsunkinti susikaupimą.

Ilgainiui daug perdirbtų ir riebių produktų siejama su didesne širdies ir kraujagyslių ligų, insulto, demencijos bei miego problemų rizika. Todėl rudens pusryčiai smegenims turėtų būti planuojami iš anksto, ypač tomis dienomis, kai ryte trūksta laiko.

Pakanka iš vakaro išsivirti moliūgo, iškepti saldžiąją bulvę ar pasiruošti riešutų ir vaisių. Tada rudens pusryčiai smegenims tampa ne teorija, o greitai įgyvendinamu pasirinkimu.


Šaltiniai

Metant svorį saldaus atsisakyti nebūtina - šios uogos turi apie 8 g skaidulų

Mažinant svorį saldaus skonio nebūtina išbraukti iš mitybos. Tam gali tikti avietės – jos natūraliai saldžios, turi nedaug kalorijų ir išsiskiria dideliu skaidulų kiekiu.

Vis dėlto nė vienas produktas savaime svorio nesumažina. Rezultatams svarbi visa mityba, porcijų dydžiai, fizinis aktyvumas, miegas ir ilgalaikiai valgymo pasirinkimai. Tačiau avietės gali būti patogus pasirinkimas, kai norisi maistingo ir saldaus užkandžio.

Daug skaidulų už nedaug kalorijų

Vienas puodelis šviežių arba šaldytų aviečių suteikia apie 8 gramus skaidulų. Tai maždaug ketvirtadalis per dieną rekomenduojamo skaidulų kiekio suaugusiesiems.

Skaidulos virškinamos lėčiau, todėl padeda ilgiau jaustis sotiems. Dėl to po uogų užkandžio gali būti lengviau išvengti dažno užkandžiavimo ar staigaus noro rinktis saldumynus.

Skaidulos taip pat svarbios reguliariam tuštinimuisi. Jos maitina žarnyne gyvenančias naudingas bakterijas, kurios susijusios su subalansuota žarnyno mikrobiota ir svarbiomis organizmo funkcijomis.

Natūralus saldumas be pridėtinio cukraus

Avietės leidžia patenkinti norą užkąsti ko nors saldaus, tačiau jų saldumą suteikia natūraliai esantys cukrūs. Tai nėra tas pats, kas saldumynas, kuriame kartu gausu pridėtinio cukraus ir mažai maistinių medžiagų.

Žinoma, svarbus bendras dienos maisto kiekis. Net ir maistingos uogos neturėtų tapti vieninteliu maistu ar priežastimi nekreipti dėmesio į kitus valgymo pasirinkimus.

Raudona spalva slepia antioksidantus

Ryškią aviečių spalvą suteikia antocianinai – antioksidantų grupei priklausantys junginiai. Antioksidantai padeda apsaugoti ląsteles nuo laisvųjų radikalų poveikio.

Avietėse taip pat yra vitamino C. Šis vitaminas prisideda prie normalios imuninės sistemos veiklos ir veikia kaip antioksidantas. Tačiau aviečių nereikėtų laikyti vaistu ar produktu, kuris vienas apsaugo nuo ligų.

Jų vertė atsiskleidžia tada, kai uogos tampa įvairios ir visavertės mitybos dalimi. Tai ypač svarbu žmonėms, kurie ieško tinkamų produktų metant svorį, bet nenori laikytis pernelyg griežtų dietų.

Avietės kasdieniame meniu

Šviežios ir šaldytos avietės yra panašiai praktiškos. Šaldytos uogos praverčia tada, kai šviežių nėra, o jų nereikia specialiai saldinti.

  • Įmaišykite aviečių į natūralų jogurtą ir avižinius dribsnius.
  • Suberkite jų į košę ar glotnutį.
  • Naudokite kaip priedą prie varškės.
  • Įmaišykite į salotas, jei patinka saldžiarūgštis skonis.
  • Dėkite į naminius kepinius ar lengvesnius desertus.

Jei uogas valgote su jogurtu, riešutais ar sėklomis, užkandis tampa sotesnis. Tokį derinį patogu rinktis pusryčiams arba tarp pagrindinių valgymų.

Svorio mažinimas nėra vien skaičius

Mažesnis svoris gali būti vienas iš tikslų, tačiau sveikata neturėtų būti vertinama tik pagal svarstyklių parodymus. Kai kuriems žmonėms svarbiau lengviau judėti, pagerinti cukraus ar kraujospūdžio rodiklius, turėti daugiau energijos šeimai ir mėgstamai veiklai.

Ilgalaikiams pokyčiams reikalinga ne vien mityba. Reikšmės turi reguliarus judėjimas, kokybiškas miegas ir streso valdymas. Todėl avietės gali būti naudinga kasdienio meniu dalis, bet ne greitas sprendimas norint numesti svorio.

Jeigu ankstesnės dietos skatino persivalgymą, kaltę dėl maisto ar kitus sutrikusio valgymo požymius, griežtą svorio mažinimo planą geriau aptarti su šeimos gydytoju, dietistu ar psichikos sveikatos specialistu. Maistas turi padėti rūpintis savijauta, o ne tapti nuolatiniu nerimo šaltiniu.

Mėsa - ne vienintelė išeitis metant svorį: pupelės ilgai sotina

Ieškant maisto, kuris padėtų ilgiau išlikti sotiems, dažnai pirmiausia prisimenama mėsa, kiaušiniai ar pieno produktai. Tačiau pupelės metant svorį taip pat yra vienas praktiškiausių pasirinkimų: jose dera baltymai, skaidulos ir palyginti nedaug sočiųjų riebalų.

Be to, šis produktas nebrangus, ilgai išsilaiko ir tinka daugeliui patiekalų. Dėl tokio derinio pupelės gali tapti ne trumpalaikės dietos dalimi, o patogiu kasdienės mitybos pagrindu.

Baltymai ir skaidulos veikia išvien

Vienas didžiausių pupelių privalumų yra tai, kad jos aprūpina organizmą ir baltymais, ir skaidulomis. Baltymai prisideda prie sotumo po valgio, o skaidulos lėtina virškinimą ir padeda ilgiau nejausti alkio.

Toks derinys ypač naudingas tada, kai tarp pagrindinių valgymų norisi nuolat užkandžiauti. Sotesnis patiekalas gali padėti lengviau laikytis pasirinkto valgymo plano ir rečiau griebtis saldumynų ar kitų greitų užkandžių.

Puodelyje virtų pupelių yra maždaug 15 gramų baltymų ir panašus kiekis skaidulų. Tai nemažas indėlis į dienos racioną, ypač jei pupelės derinamos su daržovėmis, viso grūdo produktais ar kitais maistingais ingredientais.

Maistingos, bet lengvos piniginei

Pupelėse taip pat yra kalio, folatų ir magnio. Šios medžiagos svarbios normaliai organizmo veiklai, o kalis prisideda prie kraujospūdžio kontrolės.

Dar vienas privalumas tas, kad pupelėse nėra cholesterolio, o sočiųjų riebalų jose labai mažai. Dėl to jos gali būti palanki alternatyva daliai mėsos patiekalų, ypač kai norisi sumažinti riebių gyvūninės kilmės produktų kiekį.

Konservuotos pupelės praverčia tada, kai trūksta laiko. Džiovintos laikomos ilgai, todėl jas patogu turėti spintelėje ir panaudoti tada, kai namuose trūksta idėjų vakarienei. Taip pat sumažėja tikimybė iššvaistyti greitai gendančius produktus.

Kaip pupeles dažniau įtraukti į meniu

Jei pupelės iki šiol retai patekdavo ant jūsų stalo, pradėkite nuo kelių nedidelių porcijų per savaitę. Konservuotas pupeles prieš vartojimą verta nuskalauti vandeniu, kad sumažėtų skysčio, druskos ir dalies priedų kiekis.

  • Įmaišykite jas į daržovių salotas su tunu, kukurūzais ar žalumynais.
  • Virkite tirštą čili su raudonosiomis pupelėmis ir daržovėmis.
  • Trinkite į užtepėlę su citrinų sultimis, česnaku ir prieskoniais.
  • Dėkite į sriubas, troškinius ar grikių patiekalus.
  • Derinkite su keptomis saldžiosiomis bulvėmis ir šviežiomis daržovėmis.

Pupelės metant svorį naudingiausios ne tada, kai valgomos vienos, o kai tampa visaverčio patiekalo dalimi. Į dubenį galima įdėti pupelių, daržovių, šiek tiek ryžių ar bolivinės balandos ir lengvo padažo. Taip gausite sotų maistą, kuriame netrūks nei baltymų, nei skaidulų.

Kiekis taip pat turi reikšmės

Nors pupelės maistingos, didelė porcija gali būti gana soti ir kai kuriems žmonėms sukelti pilvo pūtimą. Jei organizmas prie didesnio skaidulų kiekio nepratęs, pupelių kiekį didinkite pamažu ir nepamirškite gerti pakankamai skysčių.

Suaugusiesiems dažnai rekomenduojama gauti apie 14 gramų skaidulų 1 000 kalorijų. Orientacinis dienos kiekis moterims siekia apie 25, vyrams – apie 38 gramus, tačiau konkretus poreikis priklauso nuo bendro suvartojamo maisto kiekio ir individualios sveikatos būklės.

Norint mažinti svorį, svarbu vertinti ne vieną produktą, o visą racioną ir porcijų dydį. Vis dėlto pupelės yra retas derinys, kuris vienu metu suteikia sotumo, vertingų maistinių medžiagų ir nekelia didelių išlaidų. Todėl pupelės metant svorį gali būti paprastas žingsnis, padedantis susidėlioti sotesnį ir maistingesnį meniu.

Pyragas sergant diabetu - kurie 6 desertai lengviau pritaikomi?

Šventinis desertas nebūtinai turi būti visiškai išbrauktas iš valgiaraščio, net jei reikia stebėti gliukozės kiekį kraujyje. Daugiau lemia ne vien pyrago pavadinimas, bet ir porcija, sudėtis bei tai, su kuo jis valgomas.

Pyragą renkantis sergant diabetu verta pradėti ne nuo pažado rasti desertą be cukraus, o nuo protingesnio varianto. Vaisių ir daržovių įdarai dažnai suteikia skaidulų, tačiau miltų pagrindas ir pridėtinis cukrus vis tiek gali greitai padidinti gliukozės kiekį. Todėl net ir maistingesnį pyragą reikėtų valgyti saikingai.

Skaidulos desertą paverčia sotesniu

Skaidulos yra augalinės kilmės angliavandeniai, kuriuos organizmas virškina lėčiau. Dėl to cukrus į kraują patenka palaipsniui, o sotumas išlieka ilgiau. Uogos, vaisiai, moliūgas, saldžiosios bulvės, avižos ir riešutai gali suteikti pyragui daugiau skaidulų nei vien balti miltai ir cukrus.

Vis dėlto net ir skaidulų turintis pyragas nėra neribotas desertas. Daug lemia gabalėlio dydis, tešlos sudėtis ir tai, kiek cukraus panaudota recepte. Skaidulos neanuliuoja pyrage esančių angliavandenių, todėl svarbu vertinti visą desertą, o ne vien jo įdarą.

6 desertai, kuriuos lengviau pritaikyti

Šie pyragai nėra tinkami valgyti be saiko. Jie tiesiog turi sudedamųjų dalių, suteikiančių daugiau skaidulų, baltymų ar antioksidantų nei vien cukrus ir balti miltai.

  1. Mėlynių pyragas. Mėlynėse yra tirpiųjų ir netirpiųjų skaidulų. Uogos taip pat suteikia antocianinų – augalinių junginių, siejamų su uždegimo procesų slopinimu ir geresne gliukozės apykaita. Tačiau pyrago tešloje ir įdare dažnai būna nemažai cukraus, todėl rinkitės nedidelį gabalėlį.
  2. Moliūgų pyragas. Moliūgas suteikia skaidulų, vitaminų, mineralų ir antioksidantų. Dėl to toks įdaras yra maistingesnis už vien cukraus pagrindu pagamintus kremus. Į pyragą verta dėti mažiau cukraus, o šalia rinktis natūralų graikišką jogurtą, kuris desertą papildo baltymais.
  3. Vyšnių pyragas. Vyšniose yra skaidulų ir antioksidantų. Skaidulos lėtina angliavandenių pasisavinimą, todėl gliukozė į kraują patenka tolygiau. Tyrimai apie pačias vyšnias yra įdomūs, tačiau tai nereiškia, kad saldus vyšnių pyragas suteikia tokį pat poveikį. Šiuo atveju ypač svarbi nedidelė porcija.
  4. Obuolių pyragas. Obuoliai, ypač valgomi su odele, suteikia skaidulų ir pektino. Ši tirpioji skaidula, susimaišiusi su vandeniu, sudaro gelio pavidalo masę ir padeda palaikyti normalų virškinimą. Daugiau skaidulų suteiks avižinis trupinių sluoksnis vietoje storos viršutinės tešlos dalies.
  5. Kiaušinių kremo pyragas. Kiaušiniai ir pienas suteikia baltymų bei riebalų. Baltymai lėtina virškinimą ir gali padėti ilgiau jaustis sotiems, todėl gliukozės šuolis po tokio deserto kartais būna mažesnis nei valgant vien angliavandenių gausų saldumyną. Vis dėlto cukraus kiekis recepte išlieka svarbus.
  6. Saldžiųjų bulvių pyragas. Saldžiosios bulvės turi skaidulų, vitaminų, mineralų ir antioksidantų. Tačiau jose yra daugiau angliavandenių nei moliūge, todėl verta mažinti cukraus kiekį ir, jei įmanoma, pyragą valgyti be tešlos pagrindo.

Kuriuos pyragus geriau riboti

Daugiausia atsargumo reikia su kreminiais ir sirupiniais desertais. Pekano riešutų, šokoladinio kremo, kokosų kremo ir citrininiu morengu pagardinti pyragai dažnai turi daug pridėtinio cukraus, riebalų ir kalorijų.

Tai nereiškia, kad jų būtina atsisakyti visam laikui. Tačiau jų porciją verta mažinti, o dažniau rinktis pyragus su uogų, vaisių ar daržovių įdaru. Taip pat pravartu atkreipti dėmesį į gėrimus: saldus gėrimas kartu su desertu gali dar labiau padidinti bendrą suvartojamų angliavandenių kiekį.

Maži pakeitimai, kurie keičia rezultatą

  • Rinkitės plonesnį pagrindą arba tešlą iš avižų, riešutų ir viso grūdo produktų.
  • Pyragą valgykite po baltymų ir daržovių turinčio valgio, o ne tuščiu skrandžiu.
  • Porciją mažinkite ir desertą valgykite lėtai.
  • Saldų gėrimą pakeiskite vandeniu.
  • Po valgio trumpai pasivaikščiokite.

Net 10 minučių ėjimo po gliukozės kiekį didinančio maisto gali padėti palaikyti sveikesnį cukraus kiekį kraujyje. Tai nėra priežastis valgyti didesnę porciją, tačiau trumpas pasivaikščiojimas yra paprastas būdas pajudėti po deserto.

Pyragų pasirinkimas sergant diabetu turėtų būti derinamas prie individualios sveikatos būklės, vartojamų vaistų ir gydytojo rekomendacijų. Jei gliukozės kiekį kraujyje kontroliuoti sunku, konkretesnį desertų ir porcijų planą padės sudaryti dietistas.


Šaltiniai

Mokslininkai 20 metų stebėjo beveik 4000 žmonių ir atskleidė netikėtą vienatvės ir demencijos ryšį

Vienatvę kartais pajunta beveik kiekvienas žmogus. Vis dėlto naujas ilgalaikis tyrimas rodo, kad svarbu ne tik tai, ar žmogus kada nors pasijuto vienišas, bet ir kiek ilgai ši būsena tęsiasi.

Duomenys leidžia manyti, kad lėtinė vienatvė ir demencija yra susijusios stipriau nei trumpi ar retkarčiais pasitaikantys vienišumo epizodai. Kartu tyrėjai pabrėžia, kad pats vienišumo jausmas dar neįrodo, jog žmogus būtinai susirgs demencija.

20 metų stebėjimas atskleidė skirtumą

Tyrime analizuoti 3777 65 metų ir vyresnių žmonių duomenys. Dalyviai buvo stebimi kelis dešimtmečius, o tyrėjai vertino, kaip dažnai jie jautėsi vieniši ir kaip vėliau keitėsi jų kognityvinė sveikata.

Pagal atsakymus žmonės suskirstyti į tris grupes: tuos, kurie nesijautė vieniši, tuos, kurie vienišumą patyrė retkarčiais, ir tuos, kuriems jis tapo nuolatine būsena. Iš pradžių demencijos neturėję 1540 dalyvių vėliau buvo stebimi dar 20 metų.

Per šį laikotarpį demencija išsivystė 33,1 proc. žmonių, kurie niekada nesijautė vieniši. Tarp tų, kurie patyrė lėtinį vienišumą, šis rodiklis siekė 49,1 proc.

Įvertinus kitus veiksnius, lėtinį vienišumą patyrusių žmonių demencijos rizika buvo beveik 40 proc. didesnė nei tų, kurie vienišumo nejautė. O retkarčiais pasireiškiantis vienišumas nebuvo susijęs su statistiškai reikšmingai didesne rizika.

Vienatvė nėra tas pats, kas gyvenimas vienam

Vienas svarbiausių tyrimo akcentų – žmogaus gyvenimo sąlygos ne visada parodo, kaip jis iš tiesų jaučiasi. Beveik 30 proc. lėtinį vienišumą patyrusių dalyvių negyveno vieni.

Tai reiškia, kad žmogus gali jaustis atskirtas net gyvendamas su partneriu, vaikais ar kitais artimaisiais. Vienatvę kartais lemia nepatenkinami santykiai, nuolatinė rūpinimosi kitais našta, prasmingos veiklos stoka ar jausmas, kad nėra su kuo atvirai pasikalbėti.

Dėl šios priežasties vien klausimas, ar žmogus gyvena vienas, neleidžia tiksliai įvertinti jo socialinės gerovės. Daug svarbiau išsiaiškinti, ar jis jaučiasi išgirstas, reikalingas ir palaiko artimą ryšį su kitais.

Kaip lėtinė vienatvė gali veikti sveikatą

Tyrėjai mano, kad ilgalaikis vienišumas gali būti susijęs su keliais vienas kitą papildančiais procesais. Nuolatinis socialinis stresas siejamas su ilgiau trunkančia organizmo streso reakcija ir uždegiminiais procesais, tačiau šie mechanizmai dar nėra iki galo išaiškinti.

Vienatvę patiriantys žmonės taip pat gali mažiau judėti, rečiau dalyvauti socialiniame gyvenime, prasčiau maitintis ar rečiau kreiptis pagalbos. Tokie veiksniai gali bloginti širdies ir kraujagyslių sveikatą, o kraujagyslių ligos bei diabetas priskiriami prie demencijos rizikos veiksnių.

Be to, bendravimas ir prasminga veikla suteikia smegenims kognityvinės stimuliacijos. Kai socialinių kontaktų ilgą laiką trūksta, žmogus gali rečiau įsitraukti į pokalbius, naujas veiklas ar sprendimų reikalaujančias užduotis.

Vis dėlto tai yra galimi paaiškinimai, o ne įrodymas, kad vienatvė tiesiogiai sukelia demenciją. Stebėjimo tyrimai parodo reiškinių ryšį, tačiau neleidžia vienareikšmiškai nustatyti priežasties.

Pagalbos reikia ne tik gyvenantiems vieniems

Specialistai ragina socialinę riziką vertinti plačiau. Dėmesio gali reikėti ne tik vienišiems senjorams, bet ir tiems, kurie gyvena šeimoje, slaugo artimąjį arba iš pirmo žvilgsnio turi pakankamai socialinių kontaktų.

  • reguliarus bendravimas su artimaisiais;
  • dalyvavimas bendruomenės veikloje;
  • prasmingi pomėgiai ir mokymasis;
  • pagalba žmonėms, kuriems sunku patiems užmegzti ryšius;
  • galimybė kreiptis į šeimos gydytoją ar psichikos sveikatos specialistą.

Retkarčiais pasijusti vienišam savaime nėra neįprasta. Tačiau jei vienatvė tampa ilgalaikė, slegia ir trukdo palaikyti ryšius ar rūpintis savimi, tai jau signalas, kad žmogui gali reikėti papildomos pagalbos.


Šaltiniai

Mokslininkai palygino alų, vyną ir stipriuosius gėrimus: vienas iš jų išsiskyrė netikėtu poveikiu inkstams

Alkoholis ir inkstai naujame tyrime atsidūrė greta dėl priežasties, į kurią dažnai neatkreipiama pakankamai dėmesio. Didelės apimties analizė parodė, kad alaus ir stipriųjų alkoholinių gėrimų vartojimas buvo siejamas su didesne ūminio inkstų pažeidimo rizika.

Tuo metu raudonojo ir baltojo vyno vartojimas tokio ryšio neparodė. Vis dėlto tai nereiškia, kad vynas tapo sveiku ar saugiu alkoholio pasirinkimu. Tyrėjai pabrėžė, kad jų darbas nustatė ryšį, o ne įrodė tiesioginę priežastį.

Duomenys apėmė daugiau nei 250 tūkst. žmonių

Tyrėjai išanalizavo 250 791 alkoholį vartojusio Jungtinės Karalystės gyventojo duomenis. Dalyviai buvo stebimi vidutiniškai 14 metų, o per šį laikotarpį užfiksuoti 10 335 ūminio inkstų pažeidimo atvejai.

Ūminis inkstų pažeidimas reiškia staigų inkstų funkcijos pablogėjimą. Tai rimta būklė, kuri kai kuriais atvejais gali būti susijusi su vėlesne lėtine inkstų liga, inkstų nepakankamumu ir didesne ankstyvos mirties rizika.

Analizėje buvo vertinamas alaus, stipriųjų gėrimų, raudonojo ir baltojo vyno vartojimas. Tyrėjai taip pat atsižvelgė į kitus sveikatos ir gyvenimo būdo veiksnius, įskaitant kepenų ligas.

Didėjant alaus ir stipriųjų gėrimų kiekiui, rizika augo

Stipriųjų gėrimų mėgėjai, per savaitę suvartojantys apie 9 alkoholio vienetus, ūminį inkstų pažeidimą patyrė 26 procentais dažniau nei žmonės, išgeriantys maždaug 1 vienetą per savaitę.

Alaus grupėje taip pat pastebėtas skirtumas. Žmonės, per savaitę išgeriantys apie 24 alaus vienetus, su šia būkle susidūrė 15 procentų dažniau nei tie, kurie išgerdavo maždaug 3 vienetus.

  • 1 alkoholio vienetas tyrime prilygintas 10 mililitrų arba 8 gramams gryno etanolio.
  • Stipriųjų gėrimų vartojimas buvo siejamas su didesne ūminio inkstų pažeidimo rizika nei mažiausiai vartojančių žmonių grupėje.
  • Alaus vartojimo ryšys taip pat stiprėjo didėjant išgeriamam kiekiui.

Šie skaičiai nereiškia, kad kiekvienas žmogus, išgėręs tam tikrą kiekį alaus ar stipriųjų gėrimų, patirs inkstų pažeidimą. Jie rodo statistinį ryšį didelėje žmonių grupėje.

Vynas neįrodė apsauginio poveikio

Mažiau nei 14 vyno vienetų per savaitę vartojimas tyrime nebuvo susijęs su didesne ūminio inkstų pažeidimo rizika. Viršijus šį kiekį, ryšys taip pat tapo panašus į kitų alkoholinių gėrimų atvejus.

Vis dėlto tyrimo rezultatus reikia vertinti atsargiai. Vyną geriantys žmonės gali skirtis nuo alaus ar stipriųjų gėrimų vartotojų savo mityba, fiziniu aktyvumu, pajamomis ir kitais sveikatos veiksniais. Todėl vien iš šių duomenų negalima daryti išvados, kad vynas apsaugo inkstus.

Be to, dalyvių alkoholio vartojimas buvo vertinamas tyrimo pradžioje. Per 14 metų jis galėjo keistis, o tokie pokyčiai ne visada tiksliai atsispindi analizėje.

Galimas ryšys su uždegiminiais procesais

Tyrimo autoriai pastebėjo, kad didesnis alaus ir stipriųjų gėrimų vartojimas buvo susijęs su aukštesniais uždegimo rodikliais. Tai paskatino svarstyti, kad alkoholis inkstus gali veikti ne tik netiesiogiai, per kepenų pažeidimą.

Vis dėlto šis mechanizmas dar nėra galutinai įrodytas žmonėms. Tyrimas buvo stebėjimo pobūdžio, todėl jis neleidžia tvirtai pasakyti, kad būtent alus ar stiprieji gėrimai sukėlė inkstų pažeidimą.

Ką šis tyrimas reiškia praktiškai

Pagrindinė žinutė paprasta: alkoholio rūšis nepanaikina jo keliamos rizikos, o didesnis suvartojamas kiekis nėra nekenksmingas. Vien tai, kad gėrimas yra vynas, nereiškia, kad jį galima vartoti neribotai.

Žmonėms, turintiems inkstų, kepenų, širdies ir kraujagyslių ligų ar vartojantiems vaistus, alkoholio poveikis gali būti ypač svarbus. Tokiais atvejais saugiausia individualų vartojimą aptarti su gydytoju, o ne remtis vienu tyrimu ar skirtingų gėrimų rūšių palyginimu.


Šaltiniai