Saldikliai randami maiste vis dažniau tampa nematomu pasirinkimu, kai akys užkliūva už etiketės be cukraus. Tokia žyma sukuria saugumo jausmą ir leidžia manyti, kad produktas automatiškai palankesnis sveikatai. Tačiau maisto sudėtis dažnai pasako visai kitą istoriją.
Ieškant alternatyvų cukrui, pasirinkimai tapo gerokai platesni. Vietoje įprasto saldumo naudojami įvairūs pakaitalai, kurie skiriasi kilme, poveikiu organizmui ir ilgalaikėmis pasekmėmis.
Dalis jų pristatomi kaip natūralūs, kiti kaip visiškai nekaloringi, tačiau pats pavadinimas dar nereiškia, kad organizmui toks sprendimas protingesnis.
Saldiklių rūšys ir vietos, kuriose jie slepiasi
Saldikliai randami maiste ne tik desertuose ar gaiviuosiuose gėrimuose.
Jie dažnai naudojami produktuose, kurie iš pirmo žvilgsnio net neatrodo saldūs. Dėl to suvartojamas kiekis gali būti didesnis, nei sąmoningai pasirenkama.
Natūralūs saldikliai ir jų tikrasis poveikis
Prie natūralių cukraus pakaitalų priskiriami medus, klevų sirupas, agavų sirupas, vaisių sulčių koncentratai.
Tokie ingredientai dažnai pateikiami kaip palankesnė alternatyva rafinuotam cukrui, tačiau organizmas juos skaido labai panašiai.
Maistinė vertė dažniausiai nedaug skiriasi nuo paprasto cukraus. Skaidulų, vitaminų ar mineralų kiekiai yra minimalūs, o energinė vertė išlieka aukšta.
Dėl to net ir natūralūs saldikliai prisideda prie perteklinio kalorijų suvartojimo, dantų ėduonies ir riebalų apykaitos pokyčių.
Dirbtiniai saldikliai perdirbtame maiste
Dirbtiniai cukraus pakaitalai pasižymi itin intensyviu saldumu ir beveik neturi kalorijų.
Dėl to jie plačiai naudojami perdirbtuose produktuose, skirtuose svorį kontroliuojantiems ar cukraus vengiantiesiems vartotojams.
Tokie saldikliai dažniausiai randami gaiviuosiuose gėrimuose, baltymų batonėliuose, jogurtuose, padažuose, desertuose ir net kepiniuose.
Etiketėje nurodytas be cukraus užrašas neretai slepia sudėtį, kurioje dominuoja aspartamas, sukralozė, acesulfamo kalis ar stevijos dariniai.
Kodėl saldikliai randami net nesaldžiuose produktuose
Saldikliai naudojami ne vien skoniui suteikti. Jie padeda išryškinti aromatus, subalansuoti rūgštumą ir pagerinti tekstūrą.
Dėl to jų galima aptikti duonoje, konservuotuose gaminiuose, pusfabrikačiuose ar net kai kuriuose mėsos produktuose.
Toks platus panaudojimas reiškia, kad saldumo receptoriai nuolat stimuliuojami, net tada, kai maistas suvokiamas kaip neutralus.
Ilgainiui tai gali keisti skonio suvokimą ir didinti potraukį saldesniems produktams.
Nuotrauka: shutterstock.com
Pasaulio sveikatos organizacijos požiūris į saldiklius
Pasaulio sveikatos organizacija vertina saldiklius atsargiai ir jų nelaiko sprendimu nei svorio kontrolei, nei lėtinių ligų prevencijai.
Nors tokie priedai nesukelia staigaus gliukozės šuolio kraujyje, ilgalaikėje perspektyvoje jie nekeičia bendros sveikatos krypties taip, kaip dažnai tikimasi.
PSO pateikiamose gairėse nurodoma, kad necukriniai saldikliai neturėtų būti naudojami kaip priemonė mažinti kūno svorį ar riziką susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis.
Tokia pozicija grindžiama tyrimais, kurie rodo, jog saldaus skonio palaikymas maiste išlaiko įprotį ieškoti saldumo, o tai trukdo keisti mitybos elgseną iš esmės.
Svorio kontrolė ir klaidingas saugumo jausmas
Produktai su žyma be cukraus dažnai vartojami didesniais kiekiais, nes sukuriamas pojūtis, kad ribojimų nebereikia.
Organizmas saldumą vis tiek atpažįsta, todėl apetito reguliavimas nesikeičia taip, kaip tikimasi. Dėl to bendras energijos suvartojimas gali išlikti toks pats arba net padidėti.
PSO pabrėžia, kad laisvojo cukraus pakeitimas saldikliais nepadeda išspręsti problemos, jeigu bendra mityba išlieka orientuota į stipriai perdirbtus produktus.
Ilgalaikis poveikis siejamas ne su vienu ingredientu, o su viso raciono struktūra.
Išimtis sergant diabetu
Sergant diabetu saldikliai gali būti naudingi kaip alternatyva cukrui, kai būtina kontroliuoti gliukozės kiekį kraujyje.
Tokiais atvejais sprendimas vertinamas individualiai ir derinamas su gydytojo ar dietologo rekomendacijomis.
Tačiau net ir esant tokiai būklei, saldikliai nelaikomi universaliu sprendimu.
Jie padeda sumažinti cukraus kiekį, bet nepakeičia subalansuotos mitybos, kurioje ribojami saldūs gėrimai, desertai ir stipriai perdirbti produktai.
Kai „be cukraus“ ima klaidinti
Saldikliai randami maiste dažnai suvokiami kaip saugus sprendimas, tačiau pats pavadinimas dar nepasako visko.
Tiek natūralūs, tiek dirbtiniai pakaitalai palaiko saldaus skonio poreikį ir nekeičia mitybos krypties taip, kaip tikimasi. Organizmas ir toliau reaguoja į saldumą, o tai veikia apetitą ir pasirinkimus.
Gydytojų vertinimu, žyma be cukraus neturėtų tapti leidimu valgyti be ribų. Tikrasis pokytis siejamas ne su pakaitalais, o su mažesniu saldaus skonio poreikiu ir paprastesne sudėtimi lėkštėje.
Atidesnis etikečių skaitymas padeda suprasti, kad sveikesnis pasirinkimas dažniausiai prasideda ne nuo pakeisto ingrediento, o nuo bendro požiūrio į maistą.