Sansevjerijos dauginimas turi savitą ramybę: paimi lapą ar šaknų gabalą, suteiki jam vietos naujame vazonėlyje ir beveik gali būti tikras, kad jis prigis. Šis augalas reaguoja lėtai, bet užtikrintai, todėl viskas vyksta be įtampos – tiesiog stebi, kaip po truputį atsiranda nauji ūgliai.
Dažnai pakanka atidžiau įsižiūrėti į savo augalą ir tampa aišku, kad jis jau pasiruošęs dalintis. Kai kurios dalys natūraliai atsiskiria, kitos tvirtai laikosi, bet duoda ženklą, jog gali pratęsti augimą atskirai. Tokiais momentais ir verta imtis dauginimo.
Metodas, kuriuo sansevjerijos dauginimas duoda penkis naujus augalus
Sansevjerijos dauginimas gali būti labai produktyvus, jei naudojama šakniastiebio atkarpa. Patyrę augintojai vertina šį būdą dėl vienos priežasties: iš vienos atkarpos dažnai išlenda ne vienas, o keli nauji ūgliai. Viskas vyksta gana tyliai, bet rezultatas dažnai pranoksta lūkesčius.
Kaip tai atliekama
- Augalas iškeliamas iš vazono ir atsargiai nukratomos žemės, kad matytųsi visas šakniastiebis.
- Ieškoma storesnės, sveikos šaknų dalies, kuri jungia kelis lapus. Tokios vietos turi daugiausia jėgos formuoti naujus ūglius.
- Atkarpa atkerpama taip, kad būtų bent vienas augimo taškas.
- Pjūvis paliekamas keletui valandų, kad apsidžiūtų.
- Atkarpa sodinama horizontaliai, lengvai pridengiant žeme.
Horizontali padėtis panaši į mažą tiltą žemėje. Iš skirtingų jos vietų ima bustis atžalos, todėl iš vieno gabalo gali išaugti keli nauji kereliai. Iš pradžių laistymo nereikia daug, svarbiausia, kad žemė būtų puri ir neprisigėrusi.
Paprastai pirmi ūgliai pasirodo tada, kai jau beveik pamiršti, jog laukei.
Priežiūra pirmosiomis savaitėms po pasodinimo
Kai šakniastiebio atkarpa jau guli žemėje, pirmos savaitės turi daug įtakos tam, kiek naujų ūglių ji išleis. Svarbiausia šiame etape nepersistengti. Žemė turi būti puri ir lengvai drėgna tik tiek, kad atkarpa nepradėtų džiūti. Per didelė drėgmė dažnai priverčia pjūvio vietą suminkštėti, todėl laistymas turi būti ypač saikingas.
Vieta taip pat daro savo. Šviesa turi būti švelni, be tiesioginių spindulių. Tokiose sąlygose atkarpa natūraliai pradeda pabusti. Lapų dar nematyti, tačiau viduje vyksta daug. Būtent tada susiformuoja pirmieji mažučiai šaknų taškai ir paruošiami būsimi ūgliai.
Dažnas noras – iškrapštyti atkarpą ir pažiūrėti, kas vyksta viduje. To daryti nereikia. Šakniastiebis mėgsta ramybę, o bet koks kilnojimas lėtina procesą. Kur kas naudingiau tiesiog stebėti žemės paviršių ir leisti gamtai dirbti savą darbą.
Ką daryti, jei atžalos nepasirodo taip greitai, kaip tikėtasi
shutterstock.com
Sansevjerijos dauginimas ne visada pateikia rezultatą pagal tikslų grafiką. Kartais ūgliai vėluoja ir tai nebūtinai reiškia, kad kažkas nepavyko. Pirmiausia verta peržiūrėti tris dalykus: šviesą, šilumą ir drėgmę. Jei vieta pernelyg tamsi, procesas beveik sustoja. Pakanka perkelti augalą arčiau šviesos, kad atkarpa pradėtų reaguoti.
Kitas momentas – žemės struktūra. Jei ji per sunki arba jau seniai nejudinta, šaknims sunku skverbtis. Toks atvejis pasitaiko dažniau, nei atrodo. Tuomet geriau perkelti atkarpą į lengvesnį, orui laidų substratą. Tai jai suteikia erdvės skleisti šaknis ir išauginti daugiau ūglių.
Jei drėgmė buvo per didelė, pjūvio vieta gali būti susilpnėjusi. Leidus žemei išdžiūti ir grąžinus saikingą režimą, atkarpa dažnai vis tiek atsigauna. Sansevjerija turi savybę kantriai laukti tinkamų sąlygų, todėl net vėlyvai pasirodęs ūglis gali būti toks pat stiprus, kaip ir tie, kurie išlenda greičiau.
Išvados
Sansevjerijos dauginimas šakniastiebiu leidžia iš vieno augalo gauti kelis naujus kerelius be sudėtingų žingsnių. Atkarpa, pasodinta horizontaliai, natūraliai pažadina kelis augimo taškus, todėl rezultatas dažnai būna kur kas gausesnis nei tikėtasi.
Svarbu tik suteikti ramias sąlygas: purią žemę, švelnią šviesą ir labai lengvą laistymą. Laikantis šių principų, ūgliai pasirodo tada, kai atkarpa jau pasiruošusi, o naujas augimas būna tvirtas ir stabilus.