Sėklų pirkimas pavasarį primena loteriją. Parduotuvių stendai mirga nuo spalvingų pakelių, o aprašymai žada stebuklus. Kiekvienas sodininkas tikisi rasti tą vienintelį, patį skaniausią pomidorą.
Tačiau realybė darže dažnai prasilenkia su reklama ant pakuotės. Gražus paveikslėlis negarantuoja skonio, o skambūs pavadinimai kartais slepia vidutinybę.
Praėjęs sezonas buvo puikus išbandymas daugeliui naujienų. Sodininkų forumuose ir pokalbiuose vis dažniau minimos konkrečios nuvylusios pomidorų veislės, kurios tiesiog nevertos joms skirto vietos šiltnamyje.
Ilgametę patirtį turintys daržininkai įvardijo tris populiarius pasirinkimus, kurie tapo didžiausiu praėjusios vasaros nusivylimu.
1. Hibridas „Emperor F1“: guminis kamuoliukas
Šis hibridas buvo pristatomas kaip tikras daržo karalius. Aprašymuose akcentuojamas jo derlingumas ir atsparumas ligoms. Iš tiesų, augalas auga stiprus, galingas ir mezga daug vaisių.
Tačiau pagrindinė pomidoro paskirtis yra būti valgomam, o čia „Imperatorius“ patiria visišką fiasko. Problemos prasideda vaisiams nokstant.
Techniškai prinokęs pomidoras ant krūmo gali kabėti savaites, tačiau jis taip ir neįgauna tikrojo minkštumo ar sultingumo. Vaisiai išlieka kieti, tankūs ir primena gumą.
Prapjovus tokį pomidorą, vaizdas ne ką geresnis. Minkštimas yra beskonis, dažnai apibūdinamas kaip „žolinis“ arba visiškai tuščias.
Toks derlius tinka nebent dekoracijai arba marinavimui, kur actas paslepia skonio trūkumus. Šviežioms salotoms šis hibridas visiškai netinka, ypač jei vasara pasitaiko vėsesnė – tuomet skonis tampa dar prastesnis.
2. „Golden Canary“: gražus, bet sausas
Geltoni pomidorai visada traukia akį ir žada išskirtinį saldumą. Veislė „Golden Canary“ su savo tobulos kriaušės formos vaisiais atrodė kaip ideali stalo puošmena.
Išoriškai augalas lūkesčius pateisina. Kekės atrodo įspūdingai, o ryški geltona spalva džiugina akį. Tačiau prapjovus vaisių, laukia nemaloni staigmena.
Daugelis sodininkų pastebėjo, kad šios veislės minkštimas yra pernelyg sausas. Konsistencija primena miltus, o ne sultingą daržovę.
Žadėto medaus saldumo, kuris būdingas geltoniesiems pomidorams, čia rasti sunku. Skonis dažnai būna blankus, vos juntamas.
Tik pavieniai vaisiai, gavę idealią saulės ir drėgmės pusiausvyrą, gali būti valgomi su malonumu. Daugumai daržininkų ši veislė tapo tiesiog gražiu, bet „nevalgomu“ paveiksliuku, užimančiu brangią vietą šiltnamyje.
3. „Spalakh“: lenktynės su kokybe
shutterstock.com
Ankstyvas derlius yra kiekvieno daržininko svajonė. Veislė „Spalakh“ kataloguose buvo pristatoma kaip ankstyva, greitai nokstanti favoritė.
Pagrindinis jos privalumas – greitis – tapo ir didžiausiu trūkumu. Noras sunokinti vaisius rekordiškai greitai stipriai paveikė jų kokybę.
Pirmiausia nuvylė dydis. Pomidorai retai užauga didesni nei vidutinė slyva, nors tikimasi pilnavertiško vaisiaus.
Tačiau didžiausia bėda yra skonis. Skubėdamas nokti, augalas nespėja sukaupti cukrų. Vaisiai dažniausiai būna rūgštūs, jiems trūksta sodrumo ir aromato.
Ši veislė gali pasitarnauti tik kaip pats pirmasis, simbolinis derlius, kai norisi bet kokio savo pomidoro. Tačiau vos pradėjus derėti kitoms, vėlyvesnėms veislėms, „Spalakh“ lieka pamirštas, nes skoniu tiesiog negali konkuruoti.
Susiję:
Svarbiausia sezono pamoka
Šios nuvylusios pomidorų veislės yra puikus priminimas, kad reklama ne visada atitinka realybę.
Neverta vaikytis skambių pavadinimų ar įspūdingų nuotraukų. Atsparumas ligoms ar vaisiaus grožis yra nieko verti, jei pomidoras neteikia malonumo jį valgant.
Geriausia strategija – pasikliauti laiko patikrintomis veislėmis, kurios tinka jūsų regiono klimatui, o naujovėms skirti tik nedidelį eksperimentinį plotą. Taip išvengsite nusivylimo, kai visą vasarą puoselėtas augalas atsidėkoja „plastikiniais“ vaisiais.