Dar prieš išmetant nupuoštą eglutę daug kam kyla ta pati mintis – gal ją dar galima išsaugoti ir pasodinti kieme. Gyvos eglutės sodinimas po švenčių atrodo kaip graži, prasminga idėja, bet realybėje ne viskas taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Vienos eglutės po kelių metų sėkmingai auga sode, kitos nunyksta dar pirmais mėnesiais. Skirtumą dažniausiai lemia ne sėkmė, o labai konkretūs dalykai, apie kuriuos parduotuvėje ar mugėje dažnai niekas nepasako.
Specialistai atkreipia dėmesį, kad gyvos eglutės sodinimas reikalauja suprasti, kokią eglutę iš tiesų parsinešei namo, kiek ji buvo laikyta šilumoje ir ar jos šaknys dar pajėgios prigyti. Būtent čia slypi dažniausios klaidos, dėl kurių geros idėjos baigiasi nusivylimu.
Ne kiekviena kalėdinė eglutė gali būti pasodinta, net jei atrodo gyva ir žalia
Iš pirmo žvilgsnio daugelis eglučių atrodo vienodai gyvos, žaliuojančios ir tvirtos. Tačiau tai, ką matome virš žemės, dar nieko nepasako apie tikrąją medžio būklę ir jo galimybes augti toliau.
Jeigu eglutė buvo nukirsta ir apačioje matomas lygus pjūvis, ji nebeturi šaknų sistemos. Tokiu atveju medis gali kurį laiką išlikti žalias, bet naujų šaknų jau nesuformuos, todėl sodinimas nebeturi prasmės.
Galimybė išsaugoti eglutę atsiranda tik tada, kai ji buvo auginama su šaknų gumulu. Tai gali būti eglutė vazone arba tokia, kurios šaknys buvo apsaugotos žeme ir audiniu. Tokie medžiai teoriškai gali tęsti augimą lauke.
Vis dėlto net ir eglutė su šaknimis patiria stiprų stresą, ypač jei ilgai stovėjo šiltoje patalpoje. Kuo trumpesnis buvo jos buvimas namuose, tuo didesnė tikimybė, kad pavasarį ji sėkmingai prisitaikys prie lauko sąlygų.
Ne visos eglučių rūšys vienodai lengvai prisitaiko po persodinimo
Net ir turint eglutę su šaknimis, sėkmė labai priklauso nuo pačios rūšies. Kai kurios eglės ir pušys geriau pakelia persodinimą, temperatūrų svyravimus ir skirtingas dirvožemio sąlygas, o kitos į tai reaguoja labai jautriai.
Dažniausiai geriausiai prigyja paprastosios eglės, įvairios pušų rūšys ir norveginė eglė. Šie medžiai yra atsparesni, lengviau prisitaiko prie skirtingo dirvožemio ir mažiau nukenčia nuo persodinimo streso.
Tuo tarpu kėniai, ypač tie, kurie auginami kaip dekoratyviniai, reikalauja labai tikslių sąlygų. Net nedideli drėgmės ar dirvos pokyčiai gali lemti, kad medis pradės džiūti ar numes spyglius.
Renkantis eglutę sodinimui svarbu galvoti ne tik apie jos išvaizdą šventėms, bet ir apie tai, ar ji galės augti konkrečioje vietoje daugelį metų. Būtent rūšis dažnai nulemia, ar idėja pasodinti eglutę taps sėkmingu sprendimu.
Kaip teisingai pasodinti kalėdinę eglutę po švenčių
shutterstock.com
Net ir tinkama eglutė su išsaugotomis šaknimis gali neprigyti, jei pasodinama bet kaip. Sodinimo procesas nėra sudėtingas, tačiau reikalauja dėmesio detalėms, ypač pirmaisiais etapais, kai medis bando prisitaikyti prie naujos vietos.
Pagrindiniai kalėdinės eglutės sodinimo žingsniai
- Iškask duobę, kuri būtų platesnė nei šaknų gumulas, kad šaknys nebūtų suspaustos ir galėtų laisvai plėstis.
- Pastatyk eglutę taip, kad šaknų kaklelis liktų žemės paviršiaus lygyje, o ne būtų užkastas per giliai.
- Atsargiai pašalink pažeistas ar vazone susisukusias šaknis, kurios gali trukdyti augimui.
- Užpilk žeme, lengvai suspausk dirvą aplink kamieną ir gausiai palaistyk, kad neliktų oro tarpų.
Po pasodinimo eglutei svarbiausia drėgmė ir stabilios sąlygos. Pirmosiomis savaitėmis dirva neturėtų visiškai išdžiūti, ypač jei pavasaris sausas. Kuo ramesnės bus pirmosios savaitės, tuo lengviau medis prisitaikys.
Dažniausios klaidos po pasodinimo ir kaip jų išvengti
Net ir teisingai pasodinta eglutė gali pradėti silpti, jei po to paliekama be priežiūros. Pirmosios savaitės ir mėnesiai po persodinimo yra jautriausias laikotarpis, kai medis bando prisitaikyti prie naujų sąlygų.
Viena dažniausių klaidų – per retas laistymas. Eglutės šaknys dar nėra įsitvirtinusios giliai, todėl sausra ar užsitęsęs be lietaus laikotarpis gali greitai ją nusilpninti. Drėgmė turi būti pastovi, bet be užmirkimo.
Kita problema – netinkama vieta. Per daug saulės, stiprūs vėjai ar labai skurdi dirva apsunkina prigijimą. Geriausia rinktis vietą, kur dirva laidži vandeniui, o aplinka nėra nuolat atvira vėjui.
Taip pat dažnai pamirštama apsauga nuo gyvūnų ir vėlyvų šalnų. Jauni ūgliai gali nukentėti nuo stirnų ar netikėtų temperatūros kritimų, todėl pirmą sezoną papildoma apsauga gali būti labai naudinga.
Būtent dėl šių priežasčių gyvos eglutės sodinimas reikalauja ne tik gero starto, bet ir kantrybės po to. Tinkamai prižiūrėta eglutė ilgainiui prisitaiko ir gali tapti ilgaamže sodo dalimi, primenančia šventes dar daugelį metų.