Amarilės priežiūra žiemą daug kam kelia abejonių, bet pats augalas į tai žiūri labai paprastai. Jam nesvarbu, koks mėnuo ar kiek šviesos lauke, jei namuose pakanka šilumos ir jis stovi tinkamoje vietoje.
Žiemą amarilė dažnai net jaučiasi geriau nei vasarą, nes aplinka stabilesnė ir nėra staigių temperatūros pokyčių. Tinkamai pasodinta ir neperlaistoma, ji greitai parodo, kad jaučiasi gerai, ir ima auginti žiedkotį be ilgo laukimo.
Kodėl amarilė taip lengvai pražysta žiemą
Amarilė nėra tas augalas, kuris gyvena pagal metų laikus kaip dauguma kambarinių gėlių. Jos svogūnėlis iš anksto sukaupia jėgas ir laukia ne pavasario, o tinkamų sąlygų. Kai namuose šilta ir pakanka šviesos, augalas tiesiog pradeda augti.
Žiemą šios sąlygos dažnai būna net stabilesnės nei kitais metų laikais. Nėra karščio bangų, skersvėjų nuo pravirų langų ar staigių temperatūros šuolių. Todėl pasodinta amarilė gana greitai išleidžia žiedkotį, dažniausiai per tris ar keturias savaites.
Didelę reikšmę turi ir pats svogūnėlis. Stambūs, sveiki svogūnai jau turi viską, ko reikia žydėjimui. Jiems tereikia signalo, kad aplinka tinkama. Būtent todėl žiemą pasodinta amarilė dažnai nustebina greičiau nei tikėtasi.
Ką dariau kitaip, kad amarilė pražystų taip greitai
Pirmas dalykas buvo pats sodinimas. Svogūnėlio neįleidau giliai į žemę – dalis jo liko virš dirvos. Tai atrodo smulkmena, bet amarilei tai labai svarbu, nes per giliai pasodintas svogūnas dažnai ilgai stovi vietoje ir neskuba auginti žiedkočio.
Antra, iš karto pastačiau vazoną ten, kur daug šviesos. Ne ant šalto palangės krašto ir ne toliau kambaryje, o prie lango, kur dieną būna šviesu, bet be tiesioginės kaitrios saulės. Amarilė labai greitai sureagavo ir po kelių dienų jau buvo matyti, kad augimas prasidėjo.
Trečias dalykas buvo laistymas. Laistžiau labai saikingai, tik tada, kai dirva akivaizdžiai pradėdavo džiūti. Jokio vandens kaupimosi vazono apačioje ir jokio kasdienio drėkinimo. Tokia ramybė, be perteklinės drėgmės, akivaizdžiai paskatino augalą susikoncentruoti į žydėjimą, o ne lapų auginimą.
Smulkūs dalykai, kurie padarė didelį skirtumą
Prižiūrint amarilę žiemą pastebėjau, kad lemiamą vaidmenį turi ne sudėtingi veiksmai, o kasdienės smulkmenos. Kai nustoji ją nuolat liesti, perstatinėti ar tikrinti, augalas ima augti ramiau ir užtikrinčiau. Jam nereikia nuolatinio dėmesio, o pastovumo.
Taip pat labai padėjo tai, kad leidau amarilei gyventi savo tempu. Neversdavau jos greičiau augti, nebandžiau paskatinti papildomomis priemonėmis nuo pirmos dienos. Kai sąlygos tinkamos, ji pati parodo, kada pasiruošusi žydėti.
Kas pasiteisino labiausiai:
- vazonas su drenažo skylėmis
- lengva, ne per sunki žemė
- daug natūralios šviesos dieną
- pastovi kambario temperatūra
- saikingas laistymas
- jokio vandens lėkštelėje
- vazono nejudinimas be reikalo
Leiskite amarilei ramiai žydėti be papildomų trikdžių
shutterstock.com
Kai pasirodė žiedkotis, specialiai nieko nekeičiau. Vazonas liko toje pačioje vietoje, be perkėlimų ir bandymų pagerinti sąlygas. Amarilė labai greitai reaguoja į pokyčius, todėl ramybė čia buvo svarbesnė už bet kokias papildomas priemones.
Laistymas išliko saikingas, toks pats kaip iki tol. Vandens nepyliau daugiau vien dėl to, kad augalas žydi. Kartą per kelias dienas tik šiek tiek pasukdavau vazoną, kad žiedkotis augtų tiesiai, bet tai ir buvo visas įsikišimas.
Šilumos šaltinių vengiau sąmoningai. Amarilė stovėjo šviesioje vietoje, bet ne prie radiatoriaus. Toks pastovumas leido žiedams skleistis tolygiai ir laikytis ilgiau, be staigaus nuvytimo ar silpnėjimo.
Atsiminkite
Amarilė žiemą parodo, kad jai nereikia sudėtingos priežiūros ar ypatingų sąlygų. Pakanka pastovumo ir truputį kantrybės. Kai augalas netrukdomas, jis pats daro tai, ką moka geriausiai – auga ir žydi.
Po šio žydėjimo tapo aišku viena: žiema amarilei nėra kliūtis. Jei svogūnėlis sveikas, o aplinka stabili, ji lengvai atsidėkoja žiedais ir be jokio skubinimo. Tokia patirtis dažnai paskatina palikti amarilę namuose ne vienam sezonui.