Žuvies kepimas daugeliui asocijuojasi ne su maloniu gaminimu, o su dviem nemaloniais dalykais: stipriu kvapu namuose ir suirusiais gabalėliais keptuvėje. Net gera žuvis gali pavirsti koše, jei padaroma kelios paprastos klaidos. Todėl nemažai žmonių žuvį renkasi ruošti rečiau, nei norėtų.
Tačiau tam tikra tvarka ir keli tikslūs veiksmai leidžia išspręsti abi problemas vienu metu. Kai kepimas vyksta teisingai, žuvis išlaiko formą, apskrunda gražiai, o virtuvėje nelieka jokio įkyraus kvapo.
1-2-3 metodas leidžia išvengti kvapo ir suirusios žuvies
Šis metodas paremtas ne ingredientais, o veiksmų seka. Kai laikomasi tikslios tvarkos, žuvis neprisigeria kvapo, nepradeda troškintis ir iškart kepa, o ne byra. Visa esmė slypi pasiruošime, temperatūroje ir dangoje keptuvėje.
Metodas vadinamas 1-2-3 todėl, kad kiekvienas žingsnis atliekamas aiškia eilės tvarka ir be improvizacijų. Praleidus bent vieną punktą, dažniausiai ir atsiranda ta pati problema: kvapas namuose arba minkšti, lūžtantys gabalai.
1-2-3 metodo instrukcijos
Čia nėra jokių paslaptingų gudrybių ar brangių ingredientų. Visa esmė trijuose veiksmuose, kuriuos daugelis daro, bet ne ta tvarka.
1. Pirmiausia – nusausinti, nepagailėti laiko
Net jei žuvis atrodo sausa, ji tokia nebūna. Popierinis rankšluostis čia padaro daugiau nei bet kokie prieskoniai. Kuo mažiau drėgmės ant paviršiaus, tuo ramiau žuvis keps ir tuo mažiau kvapo pasklis po namus.
2. Antras žingsnis – tikrai karšta keptuvė
Žuvis dedama tik tada, kai keptuvė jau įkaitusi. Ne „tuoj įkais“, ne „dar minutė“, o dabar. Karštis iš karto suformuoja ploną plutelę, todėl žuvis neprilimpa ir nesubyra.
3. Trečias dalykas – nieko neskubinti
Įdėjus žuvį, jos nereikia judinti, spausti ar versti kas kelias sekundes. Palik ją ramybėje. Kai apačia apskrunda, ji pati atsiskiria nuo keptuvės ir apsiverčia be jokio vargo.
Dar keli pastebėjimai iš praktikos
Žuvies kvapas dažnai sustiprėja dar iki kepimo. Jei prieš dedant į keptuvę ją trumpam apšlakstai citrina, kvapas būna gerokai švelnesnis. Čia nereikia marinuoti ar laikyti – užtenka kelių lašų ir minutės.
Didelę reikšmę turi ir pats kepimo laikas. Žuvis, kuri ilgai laikoma keptuvėje, pradeda skleisti stipresnį kvapą net ir tada, kai viskas daroma teisingai. Kai paviršius jau apskrudo, geriau ją išimti, o ne bandyti dar palaikyti.
Dar vienas dalykas, kurį daugelis praleidžia – aliejus. Jei jis jau naudotas arba per daug įkaitintas, kvapas bus stipresnis, kad ir kaip stengtumeisi. Švarus aliejus ir vidutinė temperatūra padaro daugiau nei bet kokios papildomos priemonės.
Kodėl žuvis dažniausiai subyra, net kai atrodo, kad darai viską teisingai
Dažniausiai žuvis subyra ne dėl pačios žuvies, o dėl to, kad keptuvė dar per silpnai įkaitusi. Išoriškai atrodo, kad viskas gerai, bet žuvis pradeda leisti sultis ir minkštėja dar prieš apskrusdama.
Kita dažna situacija – skubėjimas. Kai bandoma apversti per anksti, gabalėlis dar neturi tvirto dugno, todėl tiesiog plyšta. Jei palauki truputį ilgiau, jis pats lengvai atsiskiria nuo keptuvės.
Dar viena smulkmena, kuri labai kenkia rezultatui, yra per daug žuvies vienu metu. Kai keptuvė perpildyta, temperatūra krenta, žuvis ne kepa, o šunta. Tada ir atsiranda minkšti kraštai bei byrėjimas.
Kai žinai tvarką, žuvis nustoja būti problema
Žuvies kepimas dažnai atrodo sudėtingas tik todėl, kad smulkūs dalykai daromi ne ta seka. Kai laikaisi 1-2-3, viskas stoja į savo vietas be papildomų pastangų. Nėra kvapo, nėra byrėjimo ir nėra nervų prie keptuvės.
Šitas būdas tiesiog veikia. Ne todėl, kad jis stebuklingas, o todėl, kad leidžia žuviai kepti, o ne šusti. Ir kai tai pamatai kartą, grįžti prie senų bandymų jau nebesinori.