Vėžio gydymas dažnai atrodo kaip ilgas, sunkus kelias, tačiau tarp žmonių, kuriems pavyko įveikti šią ligą, mokslininkai pastebi vieną bendrą savybę. Ir tai nėra genetika, speciali dieta ar brangūs papildai. Šis veiksnys daug paprastesnis, bet jo poveikis – stulbinamai didelis.
Tyrimai rodo, kad daugelis išgyvenusių vėžį turi vieną bendrą įprotį, kuris padeda ne tik išlikti stipriems gydymo metu, bet ir sumažina ligos atsinaujinimo riziką. Kas įdomiausia – tai dalykas, kurį gali daryti kiekvienas, nepriklausomai nuo amžiaus, sveikatos būklės ar finansinių galimybių.
Bendras bruožas, kuris padeda įveikti vėžį
Mokslininkai, nagrinėję tūkstančius vėžį įveikusių žmonių istorijų, pastebėjo aiškų dėsningumą. Dauguma jų nepasidavė pasyvumui. Jie įtraukė į savo gyvenimą veiklą, kuri sujudina kūną, skatina kraujotaką ir padeda atkurti jėgas.
Tyrimas, paskelbtas žurnale Medicine & Science in Sports & Exercise, parodė, kad žmonės, kurie po diagnozės išlieka aktyvūs, turi iki 40–50 proc. mažesnę mirties nuo vėžio riziką. Tai reiškia, kad net ir paprasti kasdieniai judesiai gali turėti didžiulę reikšmę – tiek kovojant su liga, tiek po gydymo.
Kūnas, kuris juda, geriau aprūpinamas deguonimi, efektyviau šalina toksinus ir greičiau atstato pažeistus audinius. Aktyvumas taip pat mažina uždegiminius procesus – o būtent jie dažnai siejami su vėžio vystymusi. Tad kai kurie gydytojai sako tiesiai: judėjimas tampa tarsi papildoma gydymo dalimi.
Kaip tai veikia kūną po ligos
Po gydymo organizmas dar ilgai atsigauna. Daugelis žmonių jaučia nuovargį, skausmus, sutrikusį miegą ar prastą nuotaiką. Kūnui reikia laiko atsigauti, tačiau būtent čia svarbų vaidmenį atlieka judėjimas. Jis pažadina natūralius gijimo procesus – kraujas ima cirkuliuoti greičiau, audiniai gauna daugiau deguonies, o imuninė sistema sustiprėja.
Judant aktyviau, kūnas mokosi vėl dirbti kartu – širdis, plaučiai, raumenys ir net nervų sistema tampa tarsi sinchronizuoti. Žmonės, kurie juda, pastebi, kad jiems lengviau susikaupti, pagerėja nuotaika, miegas tampa gilesnis. Tai ne tik fizinė, bet ir emocinė terapija.
Be to, tyrimai rodo, kad fizinis aktyvumas padeda organizmui kovoti su uždegimais, kurie dažnai lieka po gydymo. Kuo mažiau uždegimo, tuo mažiau streso kūnui ir didesnė tikimybė, kad liga nebegrįš.
Nauda, kurią duoda reguliarus judėjimas:
- Gerina kraujotaką ir audinių aprūpinimą deguonimi
- Mažina uždegimą ir stiprina imuninę sistemą
- Padeda kontroliuoti kūno svorį ir cukraus kiekį kraujyje
- Palaiko raumenų jėgą ir sąnarių lankstumą
- Gerina miegą, mažina stresą ir nerimą
- Suteikia daugiau energijos ir pasitikėjimo savimi
Kokį judėjimą renkasi vėžį įveikę žmonės
Judėjimas po gydymo neturi būti intensyvus. Daugeliui tinka lėtesnis tempas – vaikščiojimas, lengvas važiavimas dviračiu, joga ar plaukimas. Svarbu ne greitis ar rezultatas, o pastovumas. Net 20–30 minučių aktyvumo per dieną gali turėti didelį poveikį kūnui ir savijautai.
Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie po gydymo išlieka fiziškai aktyvūs, gyvena ilgiau ir geriau jaučiasi. Aktyvumas padeda mažinti šalutinį gydymo poveikį – nuovargį, skausmus, virškinimo problemas, net depresijos simptomus. Kūnas tarsi pamažu grįžta į savo ritmą.
Svarbiausia – klausytis savo kūno. Vieniems tinka rytinis pasivaikščiojimas, kitiems – trumpa mankšta po darbo ar lengvi tempimo pratimai prieš miegą. Net tokie maži įpročiai su laiku tampa dideliu pokyčiu, nes kiekvienas judesys – tai signalas organizmui gyventi aktyviau ir sveikiau.
Išvados
Vėžį įveikę žmonės dažnai turi vieną bendrą bruožą – jie nesustoja. Judėjimas tampa jų kasdienybės dalimi, o kūnas į tai atsako stipriau, nei daugelis tikisi. Aktyvumas ne tik padeda atsigauti po gydymo, bet ir saugo nuo atkryčio, stiprina širdį, ramina protą ir leidžia jaustis gyvai.
Svarbu ne kiek, o kaip – reguliarus, malonus ir kūnui tinkamas judėjimas daro daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tai įprotis, kuris keičia viską: nuo nuotaikos iki sveikatos rodiklių. Ir nors kiekvieno kelias skirtingas, viena aišku – kūnas, kuris juda, turi daugiau šansų pasveikti ir išlikti sveikas.