Ar kada nors pagalvojai, kad tie riešutai, kuriuos kasdien saująs kramsnoji, galbūt nėra tokie „švarūs“, kaip atrodo? Dauguma mūsų jų tiesiog išberia į dubenėlį ir valgo – be jokių skrupulų.
Riešutai atrodo natūralūs, todėl daugelis net nesusimąsto, jog iki mūsų stalų jie keliauja ilgą kelią – nuo džiovinimo, rūšiavimo iki pakavimo. Per tą laiką ant jų paviršiaus gali susikaupti dulkių, chemikalų ar net pelėsio mikrodalelių. Ir nors iš pirmo žvilgsnio tai – menkniekis, organizmas tai jaučia.
Kodėl riešutus verta plauti – net jei jie atrodo švarūs
Tiesa ta, kad riešutai, ypač tie, kurie importuojami iš šiltųjų kraštų, iki mūsų lentynų nukeliauja tūkstančius kilometrų. Jie būna sandėliuojami, maišomi, perpilami, kartais net kelis kartus perpakuojami. Per visą šį kelią ant jų paviršiaus neišvengiamai kaupiasi dulkės, smulkūs nešvarumai, net vabzdžių pėdsakai.
Kai kurie riešutai būna apdorojami cheminėmis medžiagomis, kad ilgiau išliktų gražūs ir neapkarstų. Ant riešutų gali likti vos juntamas, bet realus pesticidų ar konservantų pėdsakas. Mūsų organizmas tokius mikro likučius priima kaip papildomą naštą kepenims, virškinimui ir imunitetui.
Plaudami riešutus, nuplauname ne tik matomus nešvarumus, bet ir tai, ko akimis nepastebime – dulkes, apdorojimo likučius ir oksiduotus aliejus, kurie gali skatinti uždegiminius procesus organizme. Net ir trumpas praplovimas šiltu vandeniu daro skirtumą.
Dar geriau – jei riešutai ne tik nuplaunami, bet ir mirkomi. Tai paprasta, bet efektyvi praktika, kurią reikėtų taikyti kiekvieną kartą prieš valgant riešutus.
Kas nutinka, kai riešutų neplauni – ir kodėl tai gali pakenkti sveikatai
Atrodo smulkmena, bet būtent šie smulkūs dalykai dažnai lemia, kodėl žmogus jaučiasi vangus, pilvas nuolat išsipūtęs, o oda – praradusi gyvybingumą. Neplauti riešutai gali tapti nematoma, bet nuolat veikiančia organizmo apkrova.
Ant jų paviršiaus kartais lieka pelėsio sporų, kurios plika akimi nematomos. Jos gali išskirti mikotoksinus – junginius, kurie siejami su lėtiniais virškinimo sutrikimais, imuniteto silpnėjimu ir net kepenų pažeidimais. Tai ne teorija – tokie atvejai fiksuojami maisto saugos tyrimuose visame pasaulyje.
Dar viena dažna problema – oksiduoti riebalai. Kai riešutai laikomi netinkamomis sąlygomis arba per ilgai, jų aliejai pradeda „rūgti“. Tokie riebalai tampa oksidacinio streso šaltiniu – organizmas gauna ne vertingas medžiagas, o priešingai, uždegimą skatinančias molekules. Dėl to ilgainiui gali silpnėti kepenų veikla, sutrikti hormonų balansas, pasireikšti odos bėrimai ar nuovargis.
Jei riešutai nėra nuplauti, jų paviršiuje gali likti ne tik chemikalų pėdsakų, bet ir bakterijų, ypač jei jie laikyti šiltoje, drėgnoje aplinkoje. Tai gali būti priežastis, kodėl po sveiko užkandžio kai kuriems pasireiškia sunkumo jausmas, dujų kaupimasis ar net pykinimas.
Riešutai patys savaime – puikus maistas, bet tik tada, kai jie švarūs ir paruošti tinkamai. Kitaip tariant, tai ne supermaistas, o potenciali rizika, jei juos valgome tiesiai iš pakuotės.
Riešutus galima valgyti kasdien – bet tik tinkamai nuplautus
Riešutai atrodo nekalti, tačiau iš tiesų jų paviršiuje gali būti visko: nuo dulkių ir oksiduotų riebalų iki pesticidų pėdsakų. Nors tai vos juntamos dalelės, organizmui jos tampa nematoma apkrova.
Kad riešutai būtų lengviau virškinami ir iš tiesų naudingi, verta juos paruošti šiek tiek atidžiau. Tai paprastas, bet labai veiksmingas įprotis.
1. Pirmiausia – nuplovimas.
Riešutai beriami į sietelį ir perleidžiami po šiltu tekančiu vandeniu. Kartais pakanka kelių sekundžių, kad nusiplautų nešvarumai, kelionės dulkės ar paviršiuje susidarę riebalų likučiai.
2. Kitas žingsnis – pamerkimas.
Riešutai suberiami į dubenį, užpilami švariu vandeniu ir paliekami kelioms valandoms ar per naktį. Taip jie suminkštėja, atsiveria ir tampa lengviau virškinami. Šis procesas padeda pašalinti medžiagas, kurios gali sukelti pilvo pūtimą ar sunkumo jausmą.
3. Nusausinimas ir džiovinimas.
Išmirkytus riešutus verta perplauti, nupilti drumstą vandenį ir švelniai nusausinti. Norint atkurti traškumą, juos galima trumpam palikti džiūti – orkaitėje, vaisių džiovyklėje ar tiesiog kambario temperatūroje.
4. Laikymas.
Tinkamai paruošti riešutai laikomi šaldytuve, sandariame inde, iki dviejų savaičių. Jie išlieka švieži, aromatingi ir nepraranda maistingųjų medžiagų.
Pabaigai
Riešutai maistingi, kupini gerųjų riebalų ir baltymų, tačiau tik tada, kai paruošiami tinkamai. Riešutų plovimas ir pamerkimas nėra smulkmena – tai mažas ritualas, kuris padeda kūnui jaustis lengviau, o virškinimui dirbti sklandžiau.
Daugelis, išbandę šį būdą, sako tą patį: dingsta pilvo pūtimas, mažiau sunkumo po valgio ir geresnė savijauta. Ir tam nereikia jokių brangių papildų – tik šiek tiek vandens ir noro pasirūpinti savimi.