Pyragėlius be mielių pradėjau kepti visai netyčia – po trumpo pokalbio su kaimyne laiptinėje. Ji užsiminė, kad jau seniai atsisakė mielinės tešlos ir kepa taip, kad šeima net nepastebi skirtumo. Prisipažinsiu, iš pradžių skambėjo neįtikinamai, bet smalsumas nugalėjo.
Pirmas bandymas nustebino ne tik mane. Tešla buvo puri, kepiniai minkšti, o virtuvėje nereikėjo nei ilgų pasiruošimų, nei laukimo. Būtent tada supratau, kad kartais geriausi receptai ateina ne iš kulinarinių knygų, o iš paprastų kasdienių pokalbių.
Pyragėliai be mielių, kuriuos kepu dažniausiai
Šis receptas man tapo tikru išsigelbėjimu, kai norisi naminių kepinių be ilgo laukimo. Viskas paprasta, produktai įprasti, o rezultatas toks, kad niekas net nepaklausia, kur mielės.
Ingredientai tešlai:
- 3 kiaušiniai
- 500 ml kefyro (kambario temperatūros)
- 1 arbatinis šaukštelis druskos
- 1,5 arbatinio šaukštelio cukraus
- 2 šaukštai augalinio aliejaus
- 400 g kvietinių miltų
- 1 arbatinis šaukštelis kepimo sodos
Įdarui:
- 1 ryšelis laiškinių svogūnų
- 5 kietai virti kiaušiniai
Paruošimas
1. Į didesnį dubenį įmušu kiaušinius, suberiu druską ir cukrų, lengvai išplaku šluotele – tik tiek, kad masė būtų vientisa. Supilu kefyrą ir dar kartą išmaišau. Kefyro riebumas čia jokio vaidmens nevaidina, svarbu, kad nebūtų šaltas.
2. Miltus beriu palaipsniui, maišydama, kad neliktų gumulėlių. Kai tešla tampa panaši į tirštesnę blynų masę, supilu aliejų ir dar kartą permaišau. Tešla neturi būti kieta – ji turi lengvai kristi nuo šaukšto.
3. Laiškinius svogūnus smulkiai supjaustau, virtus kiaušinius taip pat susmulkinu. Viską sudedu tiesiai į tešlą ir atsargiai išmaišau, kad įdaras pasiskirstytų tolygiai.
4. Pačioje pabaigoje suberiu sodą, greitai išmaišau ir palieku tešlą pastovėti apie 5–10 minučių. Šis žingsnis svarbus – daugiau tešlos nemaišau, kad kepiniai išliktų purūs.
5. Keptuvėje įkaitinu šiek tiek aliejaus, ugnį laikau vidutinę. Šaukštu dedu tešlą, formuodama nedidelius pyragėlius. Kepu lėtai, kol gražiai apskrunda viena pusė, tada apverčiu ir kepu kitą.
Iškepti pyragėliai būna minkšti, purūs ir labai sotūs. Juos dažniausiai patiekiu karštus – su arbata, sultiniu ar tiesiog kaip greitą užkandį dienos metu. Jei kas nors nežino, kad jie be mielių, pats tikrai neatspės.
Pyragėliai pavyksta purūs ir minkšti
Didžiausias šio recepto privalumas – tešla nereikalauja jokio kildinimo, bet vis tiek išeina lengva. Kefyras kartu su soda sukuria reakciją, kuri kepimo metu pakelia tešlą ir suteikia jai purumo. Dėl to pyragėliai nebūna sunkūs ar guminiai, kaip kartais nutinka be mielių.
Labai svarbu, kad soda būtų dedama pačioje pabaigoje ir tešla nebūtų ilgai maišoma. Užtenka greitai permaišyti ir leisti masei trumpai pastovėti. Jei tešla bus kankinama per ilgai, purumas tiesiog išsisklaidys.
Dar vienas dalykas – ugnis. Šie pyragėliai mėgsta ramų kepimą. Ant per didelės kaitros jie greitai apskrunda iš išorės, bet viduje lieka žali. Lėtas kepimas leidžia tešlai tolygiai iškilti ir iškepti iki minkšto, švelnaus vidurio.
Pyragėliai be mielių leidžia lengvai keisti įdarą
Didelis šio recepto privalumas tas, kad pyragėliai be mielių nėra pririšti prie vieno skonio. Tešla pakankamai neutrali, todėl ją galima pritaikyti pagal tai, ką tuo metu norisi valgyti, o rezultatas vis tiek lieka purūs ir minkšti.
Sūriems variantams puikiai tinka virti kiaušiniai su žalumynais, smulkinta vištiena ar lengvai apkepinti grybai. Svarbu, kad įdaras nebūtų per drėgnas – tada tešla gražiai iškepa ir neištyžta. Jei naudojamos daržovės, jas verta trumpai pakepinti arba nuspausti.
Saldesniems pyragėliams pakanka šiek tiek pakeisti proporcijas. Į tešlą galima įdėti truputį daugiau cukraus, o įdarui rinktis obuolius, kriaušes ar uogas. Tokie pyragėliai išlieka minkšti ir tinka ne tik prie arbatos, bet ir kaip greitas desertas.
Būtent dėl šio lankstumo pyragėliai be mielių dažnai tampa tuo receptu, kuris kepamas ne kartą ir ne du. Keičiasi tik įdaras, o pati tešla lieka patikima ir nenuvilia.