Daugelis žmonių kasdien vartoja produktą, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai nekenksmingas. Juo kepame, gardiname salotas, net dedame į sveikus patiekalus – nes taip esame įpratę. Tačiau kepenims tai vienas sunkiausių dalykų, su kuriuo jos susiduria kiekvieną dieną.
Iš išorės viskas atrodo paprasta: skystas, augalinis, lengvai prieinamas. Bet viduje vyksta visai kiti procesai – kepenys turi neutralizuoti oksiduotus riebalus, priedus ir junginius, kurie kaupiasi be jokių akivaizdžių požymių. Ir būtent todėl šis produktas taip klastingai vargina mūsų organizmą.
Augaliniai aliejai – iššūkis kepenims
Tai, apie ką kalbame, – augaliniai aliejai. Daugeliui jie asocijuojasi su sveika mityba. Ant pakuočių puikuojasi užrašai „be cholesterolio“, „natūralu“, „švelnaus skonio“. Tačiau už šių žodžių slypi sudėtingi cheminiai procesai, dėl kurių kepenys dirba viršvalandžius.
Ypač daug problemų kelia rafinuoti aliejai – saulėgrąžų, kukurūzų, sojų ar rapsų. Jie gaminami aukštoje temperatūroje, todėl riebalų rūgštys oksiduojasi, o tai reiškia, kad į organizmą patenka medžiagos, kurias kepenys turi utilizuoti. Šis darbas reikalauja daug energijos ir fermentų, todėl kepenys greičiau pavargsta.
Daug kas nustemba sužinoję, kad net mažas kiekis oksiduotų aliejų gali skatinti uždegiminius procesus. Organizmas to nejaučia iš karto – jokių skausmų, jokių aiškių požymių. Tačiau laikui bėgant kepenys, tarsi tyli darbininkė, ima veikti vis lėčiau.
Dar viena problema – daugelis aliejų kaitinant praranda savo struktūrą ir virsta junginiais, kurie organizme elgiasi tarsi toksinai. Jie apkrauna kepenų filtravimo sistemą, trukdo natūraliam detoksikacijos procesui, o kartu didina riebalinės kepenų ligos riziką – net tiems, kurie negeria nė lašo alkoholio.
Augaliniai aliejai išbalansuoja sveikatą
Ilgainiui kepenys, priverstos dirbti su pertekliniu kiekiu oksiduotų riebalų, ima siųsti signalus, kurių dažnas net nesusieja su tikrąja priežastimi. Pirmieji ženklai dažnai atrodo nekalti – sunkumas po valgio, nuovargis, lėtas virškinimas. Tačiau tai pirmieji perspėjimai, kad kepenims per daug darbo.
Kai kepenys nebespėja su apykaita, kenčia ne tik jos pačios. Kraujyje ima kauptis riebalai, didėja uždegimų rizika, o imuninė sistema tampa lėtesnė. Žmogus dažniau jaučiasi pavargęs, oda praranda gyvybingumą, miegas tampa prastesnis. Tuo metu kepenys, bandydamos tvarkytis su toksinais, naudoja vis daugiau resursų, o organizmui ima trūkti jėgų.
Ypač pavojinga, kai augalinių aliejų vartojama nuolat – kepant, kepyklose, pusgaminiuose, net sveikuose užkandžiuose. Tokie riebalai ne tik trikdo kepenų veiklą, bet ir skatina lėtinį uždegimą visame organizme. Ilgainiui tai gali tapti rimtų sutrikimų priežastimi.
Ilgalaikis vartojimas siejamas su:
- Riebaline kepenų liga (net be alkoholio vartojimo);
- Padidėjusiu cholesterolio kiekiu kraujyje;
- Širdies ir kraujagyslių ligomis;
- Hormonų pusiausvyros sutrikimais;
- Odos problemomis (spuogais, bėrimais, pilkšva oda);
- Virškinimo ir tulžies išsiskyrimo sutrikimais;
- Lėtiniu nuovargiu ir koncentracijos stoka.
Kepenys yra vienas ištvermingiausių organų, tačiau jos nebegali ilgai dirbti be poilsio. Jei kiekvieną dieną į organizmą patenka oksiduotų aliejų, jos tiesiog perdega. Tuomet prasideda grandininė reakcija – sutrinka cukraus apykaita, silpsta imunitetas, o energijos vis mažiau.
Taip pat skaitykite – Kai kepenys suriebėja – senas receptas, kuris padeda be vaistų
Kai kepenys jau prašo pagalbos
Kepenys ilgai tyli. Kai jos pradeda siųsti signalus, vadinasi, žala jau padaryta. Žmogus dažnai net nesupranta, kad tai būtent kepenys prašo poilsio. Atsiranda sunkumas po riebesnio maisto, pilvo pūtimas, pykinimas ar keistas kartumas burnoje.
Vėliau ima keistis nuotaika – atsiranda dirglumas, miego problemos, vangumas ryte, net jei miego pakankamai. Oda praranda gyvybingumą, atsiranda pilkšvas atspalvis, smulkūs bėrimai, plaukai silpsta, nagai lūžinėja. Tai ženklai, kad kepenys jau pavargo šalinti toksinus. Kai situacija tampa rimtesnė, prasideda medžiagų apykaitos sutrikimai. Didėja cholesterolio kiekis, cukraus svyravimai, kraujospūdis tampa nestabilus. Organizmas vis dažniau reikalauja saldumynų ar kavos, nes trūksta energijos. Tai ne silpnumas – tai kepenų pagalbos šauksmas.
Nors iš išorės visa tai gali atrodyti kaip stresas ar nuovargis, priežastis slypi giliau. Kepenys yra tarsi mūsų vidinis filtras, ir kai jis užsikemša, viskas aplink pradeda lėtėti. Štai kodėl net maži įpročiai, pavyzdžiui, dažnas kepimas rafinuotu aliejumi, laikui bėgant virsta rimta sveikatos našta.
Kiti produktai, kurie vargina kepenis
Kepenims sunku ne tik nuo augalinių aliejų. Jas silpnina ir cukrus, ypač kai jo gausu gėrimuose ar saldžiuose užkandžiuose. Fruktozė, esanti sultyse, limonaduose ar desertuose, tiesiogiai virsta riebalais kepenyse.
Dar vienas priešas – perdirbti maisto produktai. Padažai, margarinas, užtepėlės, pusgaminiai, net sveiki batonėliai dažnai slepia dirbtinius priedus ir riebalus, kuriuos kepenys turi išvalyti. Kuo daugiau tokių produktų, tuo sunkesnis jų darbas.
Kepenims kenkia ir perteklinis vaistų ar papildų vartojimas. Net paprasti skausmą malšinantys vaistai ar baltyminiai kokteiliai, kai jų vartojama dažnai, apkrauna kepenų fermentus. Visa tai kaupiasi po truputį, kol galiausiai kepenys tiesiog pavargsta.
Kepenims galime padėti atsigauti
Kepenys turi nuostabią savybę – jos geba atsistatyti, jei suteikiame joms tam sąlygas. Pirmas žingsnis – mažinti perdirbtų ir kaitintų aliejų kiekį. Kepimui geriau rinktis sviestą, kokosų ar avokadų aliejų, nes jie atsparesni karščiui.
Salotoms ar šaltam maistui tinka tik nerafinuoti aliejai, spausti šaltuoju būdu – alyvuogių, linų sėmenų, kanapių. Tačiau jų negalima kaitinti, nes aukšta temperatūra paverčia juos kenksmingais.
Kepenims padeda ir paprasti dalykai: daugiau vandens, žalumynų, burokėlių, citrinų vanduo rytais. Venkite perteklinio cukraus, pusgaminių ir dažnai kepinto maisto. Kai kepenys gauna poilsio, jos pačios pradeda tvarkytis ir vėl dirba taip, kaip turi – švariai ir tyliai.