Topinambų auginimas dar visai neseniai daug kam atrodė egzotika. Tačiau tie, kurie pabandė juos įkurdinti darže iš smalsumo, šiandien dažnai suka galvą, kur dėti visą gausų jų derlių. Tai vienas nereikliausių ir atspariausių augalų, kuris puikiai auga be didelės priežiūros ir dovanoja ne tik maistingas šaknis, bet ir vertingą žaliąją masę.
Ši daržovė, dar vadinama žiemine kriauše ar jeruzalės artišoku, stebina tuo, kaip greitai dauginasi ir prisitaiko prie įvairių sąlygų. Vis daugiau sodininkų atranda topinambų naudą ir džiaugiasi šiuo užmirštu, bet itin naudingu augalu.
Kodėl verta auginti topinambus?
Topinambai išsiskiria tuo, kad jie auga beveik be jokios priežiūros. Jie atsparūs šalčiui, sausrai, ligoms ir net daugeliui kenkėjų. Pasodini vieną kartą,o jie sugrįžta kasmet, tarsi savaime. Dėl to jie puikiai tinka tiems, kurie neturi daug laiko ar patirties daržininkystėje, bet nori užsiauginti ką nors naudingo.
Dar viena priežastis – jų nepaprastai gausus derlius. Iš vos kelių pasodintų gumbų galima prikasti kibirus šviežių, traškių šakniavaisių. Jie ne tik maistingi, bet ir ilgai laikosi – rudenį neiškasti, jie puikiai peržiemoja dirvoje ir gali būti skinami pavasarį, kaip šviežia gėrybė.
Kaip ir kur sodinti topinambus?
Topinambų sodinimas labai primena bulvių – tereikia įkasti gumbą į žemę ir laukti, kol augalas pats pasirūpins savimi. Tačiau svarbu pasirinkti tinkamą vietą, nes šis augalas greitai plinta ir gali užgožti kitus daržo augalus. Geriausia jam skirti atskirą lysvę ar daržo kampą, kur netrukdys kitiems.
Sodinama anksti pavasarį, kai tik atšyla žemė. Gumbai greitai leidžia ūglius ir jau netrukus pradeda sparčiai augti į viršų. Topinambų šaknys įsiskverbia giliai, todėl dirvą reikėtų paruošti purią ir neperdrėgną.
Sodinimo pagrindai:
- Gumbus sodinkite 10–15 cm gylyje
- Tarp augalų palikite bent 30–40 cm tarpus
- Lysves darykite atokiau nuo kitų daržovių
- Geriausia sodinti saulėtoje vietoje
- Galima sodinti ir rudenį – peržiemos puikiai
Priežiūra – paprastesnė nei bulvių
Topinambų auginimas patiks net tiems, kurie neturi daug laiko. Pasodinus juos pavasarį, galima beveik pamiršti iki pat rudens – jokių ypatingų tręšimų, purenimų ar nuolatinio laistymo nereikia. Jų stiprios šaknys pačios susiranda drėgmę net sausros metu, o stiebai tokie tvirti, kad vėjo ar lietaus jie nebijo.
Net kenkėjai ir ligos topinambams praktiškai neaktualūs. Jie tarsi augalai „iš imunitetinių gretų“ – auga be kaprizų, neprašo dėmesio, o vis tiek atsidėkoja vešliu derliumi. Net jei dirva nėra itin derlinga, topinambai vis tiek augs, tik gal kiek mažesni.
Vienintelis rūpestis – jų noras plisti. Jei nesuvaldysite, jau kitais metais jie bandys įsitvirtinti visame darže. Todėl kai kurie sodininkai iš anksto įkasa šaknų ribojimo juostas arba sodina atokiau, kur galima duoti jiems daugiau erdvės plėstis be pykčių su kitomis kultūromis.
Kada ir kaip kasti topinambus?
Derlių topinambai brandina rudenį, kai nuvysta jų viršutinė dalis – tuomet po žeme slepiasi traškūs, švarūs ir paruošti vartojimui gumbai. Dažniausiai kasti pradedama spalį, tačiau daug kas juos palieka iki pat pavasario – žiemą jie puikiai peržiemoja dirvoje ir išlieka švieži kaip ką tik nukasti.
Kasti galima tiek kastuvu, tiek rankomis, jei žemė lengva. Vienintelis iššūkis – kartais jų tiek daug, kad darbas užtrunka, ypač jei buvo palikti pernykščiai gumbai. Tačiau visa tai – maloni problema. Jų paviršius neturi storos luobelės, todėl iškart tinkami vartoti – reikia tik nuplauti.
Įdomu tai, kad dalį derliaus visada verta palikti žemėje – tai natūralus būdas „atsėti“ kitiems metams. Net jei neplanuosite, po metų jie vis tiek išdygs, primindami, kad kartą pasodinti topinambai taip paprastai iš daržo neišnyksta.
Ką daryti su tokiu derliumi?
Kai topinambų derlius netelpa į kibirus, iškyla klausimas – ką su jais veikti? Laimei, šios šakninės daržovės puikiai tinka tiek šviežiam vartojimui, tiek ruošiant šiltus patiekalus. Skonis šiek tiek primena riešutą ar artišoką, o tekstūra – tarp bulvės ir ridiko.
Svarbiausia – naudoti juos šviežius, nes ilgai laikomi jie praranda traškumą. Jie gali tapti tiek pagrindiniu patiekalu, tiek sveiku garnyru ar užkandžiu. Štai keli paprasti, bet tikrai verti išbandyti receptai.
Žali topinambai su trupučiu druskos
Tai paprasčiausias būdas paragauti topinambų – be jokio virimo ar kepimo. Tinka užkandžiui arba prie sumuštinių vietoje agurkų ar ridikėlių.
Topinambus tiesiog nuplaukite, jei reikia – švelniai nušveiskite žievelę (bet nebūtina lupti). Supjaustykite griežinėliais ir pabarstykite žiupsneliu druskos. Galite apšlakstyti trupučiu citrinos sulčių. Skonis primena riešutinius ridikėlius – gaivus, traškus ir labai paprastas.
Kepti topinambai su česnaku ir sviestu
Tai vienas paprasčiausių, bet aromatingiausių būdų paruošti topinambus. Jie iškepa traškūs iš išorės, bet lieka minkšti viduje, o česnakas ir sviestas suteikia švelnų skonio gilumą.
Topinambus nuplaukite, nešalinkite žievelės (jei ji švari), supjaustykite griežinėliais. Keptuvėje ištirpinkite sviestą, dėkite topinambus ir kelias traiškytas česnako skilteles. Kepkite ant vidutinės ugnies, kol gražiai apskrus. Pabaigoje galima pabarstyti druska, pipirais ar šviežiomis petražolėmis.
Topinambų sriuba su morka ir laiškiniais česnakais
Lengva, šildanti ir labai švelnaus skonio sriuba, puikiai tinkanti rudens ar žiemos vakarams. Joje atsiskleidžia ne tik topinambų tekstūra, bet ir natūralus saldumas.
Į puodą sudėkite supjaustytus topinambus, morką ir svogūną. Užpilkite vandeniu arba daržovių sultiniu ir virkite, kol daržovės suminkštės. Tuomet sutrinkite trintuvu iki vientisos masės. Pagardinkite druska, pipirais, šlakeliu grietinėlės ir pabarstykite laiškiniais česnakais.
Išvada
Topinambų auginimas – tai atradimas, kurį dažnas padaro visiškai atsitiktinai. Tačiau kartą pasodinus, greitai paaiškėja, kad šis augalas yra ne tik nereiklus, bet ir labai dosnus. Maistingas, lengvai prižiūrimas, žiemą išliekantis šviežias – jis tikrai vertas vietos kiekviename darže.
Nesvarbu, ar auginsi iš smalsumo, ar dėl derliaus – topinambai nustebins. Ir nors pradžioje gali atrodyti, kad jų per daug, netrukus atsiras ir kas valgo, ir kam dalinti. O jei dar išbandysi kelis paprastus receptus, greičiausiai lauksi rudens ne tik dėl obuolių ar moliūgų, bet ir dėl šių „žieminių kriaušių“.