ddddMan labai patinka vis pasižvalgyti po „Sofoklio“ leidyklos rubriką „Kultinės knygos“. Kiekvieną kartą smalsu rasti tai, ko dar nesu skaičiusi savo malonumui ar lietuvių filologijos studijų metais (o tada skaičiau išties labai daug). Skaitydama šias knygas, visada joms keliu didelius lūkesčius, juk jei jos atmintyje įsirėžė daugybei žmonių, savaime aišku, kad kažkuo turėtų patraukti ir mane. Šį kartą papasakosiu apie vieną šios serijos – visuomenės ydas ir bendrystę nagrinėjantį, jusles žadinantį, melancholišką, prasmingą, o kartu ir ironijos šydu apsigaubusį Joanne Harris romaną – „Šokoladas“.

Knygos veiksmas nukelia į nedidelį Prancūzijos miestelį, kuris simbolizuoja visuomenės dorybes ir ydas. Visko epicentre – du skirtingi visuomenės atstovai. Neva labai doras ir miestelio gyventojų moraliniu veidu kruopščiai besirūpinantis klebonas bei svetimkraštė vieniša mama Viana Rošė, atidariusi skandalingai „nuodėmingą“ šokoladinę „Dangiškieji migdolai“. Visa istorija ir vystoma iš šių dviejų žmonių perspektyvų. Manau, kad knygoje labai svarbi stereotipų ir žmonių „kaukių“ tema. Kas gali spęsti, kaip kiti turėtų gyventi? Kas kuria normas, kad vienaip ar kitaip elgtis yra teisinga ar neteisinga? Ar gyvenimo tau suteiktas „vaidmuo“ pats savaime nulemia, kad tu gyvensi teisingai?

Svetimkraštė greitai tampa viso miestelio epicentru. Į jos šokoladinę pradeda rinktis visuomenės atstumtieji, ir jie čia randa prieglobstį. Girtuoklio ujama ir skriaudžiama žmona pagaliau atranda stiprybės pasipriešinti bei pradėti gyvenimą iš naujo. Išmintinga senolė, paraginta Vianos, pradeda bendrauti su mylimu anūku, nepaisydama dukros, su kurios  nesutaria. Čigonai atranda vietą, kurioje yra laukiami ir gali ramiai atsigerti karšto šokolado. Na, o kunigas, kuris manėsi, kad yra pats svarbiausias miestelio žmogus, nustumiamas į šoną. Man nuolat šypseną kėlė kunigo monologai. Juose daug vaikiškų ambicijų, pavydo, kerštingumo, pasiteisinimų Dievui ar net melo. Kartais sudvejodavau, ar tai psichinio ligonio kliedesiai ar pernelyg savimi įtikėjusio žmogaus desperacija, suvokus, kad parapijiečiai nuo jo nusisuka.

Nors visuomenės vertybių ir susiskaldymo tema čia bene svarbiausia, tačiau mane ne mažiau sužavėjo ir Joanne Harris rašymo stilius. Nežinau, ar taip galima apibūdinti, tačiau man jis labai „skanus“. Šokoladinės aprašymai, desertų pavadinimai, šokolado gaminimo procesas, persipinantis su moteriška magija, kurios neabejotina virtuozė yra Viana, man apetitą sukeldavo net vėlyvais vakarais.

Skaitydama šį romaną, pasinėriau į labai naudingą psichoterapiją, kuri primena, kad žmonių nevalia skirstyti pagal kažkieno sukurtus stereotipus. Čigonai – vagys ir apgavikai? Gal yra ir tokių, tačiau istorijos epicentre rasime tik labai darbščius bei rūpestingus. Kunigai – tik didelių vertybių, nesavanaudiški ir šviesūs žmonės? „Šokolado“ herojus visai į tokį nepanašus, jis atstovauja tamsiąją, stagnacijos ir siauro požiūrio paveiktą, krikščionybės pusę.

Iki paskutinio puslapio manęs neapleido mintis, kad Viana Rošė – tarsi kokia Merė Popins, baigusi savo misiją – atverti akis miestelio gyventojams ir nuskriaustiesiems padėti atsitiesti, keliaus kažkur kitur. Tačiau malonumą sužinoti, kas, kaip ir kodėl, palieku jums patiems.

Malonių knygų atradimų linkinčios,

Lieknos Bitės