dz-pratimaiAtėjus Kalėdų laikotarpiui, gerumu užsikrečia net tie, kas to nė neplanavo. Žiūrėk, gauni prekybos centre skrajutę, kviečiančią paaukoti maisto jo stokojantiems, ir atidedi kad ir makaronų pakelį. O gal aplankai giminaičius, kurie tau taip padėjo studijų metais, o štai vis pamiršti jiems už tai padėkoti ir ištisus metus neprisiruoši pas juos nuvykti.

Atlikdamas net ir mažiausius gerus darbus, nejučia prisimeni visus tuos, kas šiemet geri buvo tau. Nepatingėkime jiems už tai padėkoti, juk net mažiausias gerumo gestas gali praskaidrinti visą žmogaus dieną. Jei nesugalvojate, kam galėtumėte būti dėkingi, padėkokite tiesiog likimui, Dievui ar bet kam kuo tikite, kad šiandien esate čia ir galite dalintis visa apimančiu Kalėdų stebuklu.

Daugiau dėkingumo tema kalbamės su Lina, žmogumi, kuris spinduliuoja pozityvumu, užkrėtusiu ir mus, Lieknas Bites, skleisti šį džiaugsmo ir dėkingumo virusą visiems aplinkiniams.

lina_Lina, ar galite Jūsų nepažįstančioms mūsų skaitytojoms šiek tiek papasakoti apie save ir kuo Jūs susijusi su dėkingumu?

– Džiaugiuosi, kad galiu prisistatyti. Esu toks pat žmogus, kaip ir kiekviena iš jūsų, o pastaruoju metu esu asocijuojama su dviem raidėmis – DŽ, t.y. „Dėkingumo žurnalu“, kurį sukūriau prieš gerus metus. Jis išaugo į gražią bendruomenę su daug nuostabių žmonių! Taip pat esu dukra, mylimoji, sesuo, draugė, kuri yra be galo dėkinga už visą gėrį, kurį turi gyvenime.

Dėkingumą įsileidau į savo gyvenimą jau seniai ir praktikuoju jį ilgus metus. Jis man kaip stebuklingas vaistas, ypatingai, kai man būna sunku, nes visuomet nušviečia kelią ir leidžia suprasti, kad nėra taip blogai, kaip atrodo tuo metu.

Niekada nepamiršiu to karto, kai mano draugė man parašė: „Lina, viename sakinyje trys AČIŪ, kiek galima?“. Net ir dabar viena kitą vadiname keistomis draugėmis, nes niekada nesiskundžiame, bet kasdien randame už ką viena kitai padėkoti, nes po ilgų metų ir daugelio išbandymų, gėrimės savo gyvenimais, todėl tokio gyvenimo noriu visiems.

Kodėl savo gyvenime nusprendėte išskirti dėkingumą, o ne kažkurią kitą dvasingą savybę? Kuo jis toks svarbus? Ar tuo pavyko užkrėsti ir savo šeimos narius?

– Dėkingumas jau ne tik mano šeimoje, bet ir daugelio žmonių namuose kartu su „Dėkingumo žurnalu“. Kodėl dėkingumas? Nes jis sėkmingų žmonių bruožas. Noriu pabrėžti, kad sėkmę mes suprantame skirtingai, tačiau jeigu susipažinsite su tikrai sėkmingu žmogumi, jūs sužinosite, kad jis kiekvieną rytą dėkoja. Oprah Winfrey – kuo puikiausias pavyzdys!

Mano ir „Dėkingumo žurnalo“ komandos tikslas – milijonas laimingų ir dėkingų žmonių, nes mes nuoširdžiai norime aplinkiniams padėti, kad jie suprastų, kaip turtingai gyvena, o sėkmė yra už kampo, tik reikia ją pastebėti, jos nuoširdžiai norėti ir ją pasikviesti į gyvenimą. Kai ji ateina – būtina su ja draugauti, ją girti, lepinti ir nuoširdžiai vertinti. O ji nelieka skolinga už gėrį, jo atneša dar daugiau.

Žinote, dėkingumas yra tuo ypatingas, kad jis nieko nekainuoja, yra lengvas kaip pūkelis ir jį galima visur pasiimti su savimi kartu. Deja, daugelis į kelionę pasiima daugiau drabužių, o dėkingumą palieka namuose arba priešingai – jį išsiveža ir palieka kitoje šalyje.

Ar kasdien puoselėdama dėkingumą, gerumą pastebite, kad ir aplinkiniai darosi pozityvesni?

– Jeigu atsimenate fizikos dėsnius, yra veiksmas ir atoveiksmis. Taip vyksta visur – energijos keičiasi ore ir mes gauname atgal tai, ką davėme. Aš visuomet vadovaujuosi posakiu: „Už gerą gauname du kart geru, už blogą – 7 kart blogu.“ Patikėkite manimi, ilgai laukti grąžos nereikia, tik reikia pastebėti, kokiu pavidalu ji atkeliavo.

Labai džiaugiuosi, kad susikūriau aplinką, kurioje turiu daug gerų žmonių (ypatingai mane žavi „Dėkingumo žurnalo“ ambasadorės, mano draugai ir artimieji) ir pati jiems padedu siekti jų tikslų, nes noriu aplink save taip pat mąstančių žmonių: dalinuosi informacija, dovanoju knygas, bilietus į seminarus… Nebijau dalintis, nes žmonės idėjų ar minčių nevagia, jas gali kopijuoti, tačiau idėjos ateina pas tuos, kurie yra pakankamai pajėgūs jas įgyvendinti. Kiek širdies įdedame, tiek jos atgal ir gauname, o kartais ir su kaupu.

Gal turite savų metodų, kaip bendrauti su pikčiurnomis, nepraleidžiantiems progos papriekaištauti, pakurstyti kivirčus, juk jų pasitaiko kiekvieno mūsų kelyje?

– Tikrai sutikdavau tokių žmonių, dabar jų – vos vienas kitas pasitaiko, tačiau todėl, kad aš pasikeičiau ir traukiu į savo gyvenimą labai ypatingus ir nuostabius žmones. Kaip bendrauti su pikčiurnomis? Nebendraukite. :)Tai labai neigiamas emocijas skleidžiantys žmonės, kurie blogai kalba apie save, kalbėdami apie jus. Jeigu žmogus sako, kad tu esi vagis, tai tik reiškia, jog tas žmogus ir yra vagis! Viskas labai paprasta – jeigu save mylite ir puoselėjate, apie save kalbėsite tik gražiai, todėl visi aplinkui jums bus gražūs. Kadangi aš pati sau miela, todėl į visus, net ir vyrus, kreipiuosi „mielas, miela“.

Visiems be išimčių labai rekomenduoju kitą metodą – rašyti ir išlieti ant popieriaus lapo visas neigiamas mintis, o ne kitiems. Popierius sugeria tai, kas gerai ir kas blogai, o žmogų gali įskaudinti apie tai nepagalvojęs. Gerai pagalvokime prieš kritikuodami ir sugrįžkime prie savęs. Ar esame tokie tobuli ir turime tokią prabangą kitus skaudinti? Verčiau padėkokime ir tai bus verta daugiau, nei patys manote.

Ar jums pačiai lengva puoselėti dėkingumą tomis dienomis, kai atrodo, kad viskas krenta iš rankų? Gal turite patarimų, kaip išlikti dėkingiems, kai apninka blogos emocijos?

– Man labiausiai ir padeda dėkingumas, kai būna sunku, o tokių akimirkų yra buvę. Tuomet aš ramiai atsisėdu ir kalbuosi su Visata bei jai dėkoju už siųstus išbandymus, sunkumus ir iššūkius bei pasižadu nepasiduoti. Šiandien aš jau nebeturiu prabangos liūdėti, verkti, todėl susiimu ir einu toliau galvodama, ką galiu dar gero padaryti kitiems? Nors, prisipažinsiu, taip mąstyti reikia labai daug pastangų!

Ar artėjant gražiausioms žiemos šventėms turite savų tradicijų susijusių su dėkingumu?

– Neturiu, nes kiekviena diena yra šventė, todėl švenčių dienos niekuo nesiskiria. Man kiekviena akimirka, praleista su mylimuoju, draugais ar šeima, yra šventė, nes tai yra pačios brangiausios mano gyvenimo akimirkos. Ne daiktų kiekis mus daro laimingais, o kokybiškas laikas, praleistas su artimaisiais.winter1-3dz-cover-31Ar galite mūsų skaitytojoms plačiau papasakoti apie „Dėkingumo žurnalą“? Kas paskatino jį sukurti, kokiems žmonėms jis labiausiai tiktų?

– Ilgus metus buvau savęs atradimo paieškose, kas, spėju, nėra svetima daugeliui. Ilgai ieškojau atsakymo į klausimą: „Koks mano tikslas šioje žemėje?“ Kiekvieną dieną labai daug dirbu su savimi ir visuomet klausausi savo širdies, todėl vieną dieną sulaukiau atsakymo: „Mano tikslas šiame pasaulyje – padėti žmonėms.“ Tačiau kaip?

Vėlų 2015 metų spalio mėnesį pažvelgiau į savo stalą ir ant jo pamačiau 3 užrašų knygutes. Tą pačią akimirką supratau, kad tai yra per daug. Pradėjau ieškoti, gal jau yra sukurtas įrankis, kuriame būtų visi pratimai, kuriuos ilgą laiką darau minėtose užrašų knygutėse, tačiau jo neradau. Staiga atėjo į galvą mintis: „O kodėl aš pati jo nepasidarau?“ Po kelių minučių jau turėjau visas užduotis kompiuteryje tokiu formatu, kokį dabar matote „Dėkingumo žurnalą“. Tuomet prasidėjo, mano vadinama, dėkingumo kelionė – nuo dokumento kompiuteryje iki kūrinio, kurį gali turėti kiekvienas, nes atkakliai siekiu padaryti laimingais ir dėkingais milijoną žmonių.

Tačiau „Dėkingumo žurnalas“ yra ne tik knyga, kurią rašo kiekvienas, o aš padedu, bet bendruomenė, į kurią kviečiamas kiekvienas. Lietuvoje (Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Utenoje, Zarasuose), Anglijoje (Wisbech, Londone) ir Danijoje (Lunde) organizuojami mūsų bendruomenės susitikimai kartą ar du per mėnesį. „Dėkingumo žurnalo“ ambasadorės kviečia į susitikimus tam tikra tema, nes nori padėti žmonėms, pasidalinti savo patirtimi bei patarimais. Svarbiausia, kad susitikimai nemokami, bet juose daug emocijų ir žinių!

– Ko gali tikėtis bandantys „Dėkingumo Žurnalą“? Ar yra kokios taisyklės, kaip jį pildyti?

– Dėkingumo žurnalas ypatingas tuo, jog į jį sudėta daug mokslinių tyrimų pratimų pavidalu ir pateikta labai maloniu būdu, todėl kiekvienam labai lengva juo naudotis, o svarbiausia – kad jie yra veiksmingi! Su kiekvienu pratimu yra supažindinama įvade. „Dėkingumo žurnalas“ yra pildomas du kartus per dieną ir tik 4–6 min., kurias kiekvienas iš mūsų tikrai rasime.

Kiekvieną dieną pradedame nuo datos užrašymo, nes juk ne visi religingai jį pildo. Tuomet seka tos dienos citata, pakelianti nuotaiką. Kitas etapas – sutarties su savimi pasirašymas. Dažniausiai mes pasirašome sutartis su kitais, tačiau kaip dažnai įsipareigojame sau, kad būsime laimingi visą dieną, tik vieną dieną? Praktiškai niekada, todėl sutartis turi būti perrašoma kiekvieną dieną. Kitas žingsnis – išvardyti, už ką esame dėkingi, o tai labai maloni rytinio ritualo dalis, kurią turime pildyti ryte, o ne vakare. Kodėl? Mūsų pasąmonė pateikia mums nuoširdžiausius atsakymus dar visiškai neprabudus, o paskutinė ir labai svarbi rytinio ritualo dalis – tai patvirtinimas pačiam sau, aplinkiniams ir Visatai, koks AŠ ESU (esamuoju laiku).

Praėjus nuostabiai dienai, būtina ją apmąstyti ir pasidžiaugti tuo, kas buvo nuveikta, todėl kviečiu parašyti, kokį vieną gerą darbą atlikote nepažįstamajam/draugui/kolegai. Juk kas daugiau save pagirs, jeigu ne mes patys save? Taip auginame meilę sau!

Paskutinioji dalis – pasižadėjimas kitą dieną nuveikti 3 darbus savo paties labui. Kitos dienos darbų planavimas didina produktyvumą, todėl nuveikiame daugiau ir, žinoma, pasiekiame daugiau, nes norite, kad mums sektųsi.

Taip pat svarbu pabrėžti, kad kas 3 savaites pildome pasižadėjimo dalį, kurioje nusprendžiame patys, kaip save apdovanosime už tai, jog pildėme „Dėkingumo žurnalą“ 7 dienas iš eilės ir kaip nubausime, jeigu nepildėme (žinoma, bausmės turi būti švelnios). Taip pat pateikiama informacija apie dėkingumą, kiekvienai dienai yra skirtas tuščias lapas papildomiems darbams užsirašyti. Aš asmeniškai juos naudoju atsiminimams, nuotraukoms, svarbiems gyvenimo įvykiams įprasminti. Kiti piešia, rašo, kuria schemas.

O pokyčiai vyksta nuo pat pradžių, tačiau mūsų mąstyme. Po 2 savaičių pradedama sąmoningėti, pastebima tai, kas dedasi aplinkui, kokius ženklus mums siunčia Visata. Tačiau didžiausias laimėjimas – žmonių keitimasis mūsų aplinkoje. Pati asmeniškai labai džiaugiuosi, kad pasitraukė žmonės, kurie siekė naudos ir liko tie, kurie nuoširdžiai tiki manimi bei nori man gero.

Kiekvienas, kuris pildo „Dėkingumo žurnalą“ pasakoja, kad išsiugdo įgūdyti daryti gerą kitiems ir jeigu vakare dar nėra padarę, jų manymu, nieko gero, skuba tai daryti, kad tik užrašytų į žurnalą. Treti – keičiasi patys, nes kuria save, kaip asmenybę, kuria nori tapti. Tačiau svarbiausia, kad žmonės tampa laimingesni ir dėkingesni.winter1-11Ar sulaukiate atgarsių, kaip „Dėkingumo žurnalo“ pildymas paveikia žmonių kasdienybę?

– Kasdien sulaukiu daug gražių komplimentų iš tų, kurie pildo „Dėkingumo žurnalą“, ir tuomet mano širdis šoka laimės šokį. Gavusi komplimentą sau palinksiu, nes taip patvirtinu sau, kad elgiuosi teisingai! O kuo žmonės džiaugiasi labiausiai? Savimi. „Dėkingumo žurnalas“ yra knyga, kurią kiekvienas rašo sau ir svarbiausia, kad žmonės tampa laimingi ir dėkingi ją rašydami. Mane be galo džiugina, kai parašo, kad turi už ką ir kam padėkoti, nes prieš metus visiškai priešingai mąstė!

Žmonės sąmoningėja, o tai jiems atneša labai daug gėrio į gyvenimą, pavyzdžiui, naujų pasiūlymų, pinigų, žmonių, daiktų… Man svarbiausia, kad žmonės pradeda vertinti tai, ką turi gyvenime, o ypatingai – savo artimuosius! Juk ne daiktuose ar piniguose laimė, nes jų būna per daug arba per mažai, o kai išmoksti juos vertinti, tuomet jų pasidaro tiek, kiek reikia, o jeigu nori daugiau – randi, kaip jų gauti. Svarbiausia dėkingumo kelionėje – nuoširdumas. Be jo – nė iš vietos.

Kodėl taip svarbu savo mintis užfiksuoti popieriuje? Galbūt tiesiog užtektų svarbius dalykus apmąstyti?

– Mano tėvelis, protingas žmogus, kartą pasakė: „Lina, tu gali pamiršti, tačiau popierius – niekada!” Štai čia ir visa paslaptis. Tačiau geriausia – kuomet mes pamirštame tai, ką užrašome. Tai yra gerai, nes mes nesilaikome įsikibę tos minties, o leidžiame Visatai atlikti savo darbą ir atnešti tai, ko norime, ir net daugiau, jeigu nuoširdžiai to trokštame!

Viskas, ką aš užsirašau, vienu ar kitu būdu išsipildo 100 procentų. Kaip pavyzdį, pateiksiu savus tikslus, kuriuos išsikėliau 2015 metų lapkritį. Užsibrėžiau, kad jie turi būti pasiekti per 3 metus. Jų buvo 11. Šiandien jau 10 išsipildė, o vienam dar ne laikas. Man reikėjo tik pateikti Visatai užsakymus ir ji juos įvykdė, tačiau ir man teko prisidėti prie to vienu ar kitu būdu.

Ko mūsų skaitytojams norėtumėte palinkėti ateinančiais metais?

– Linkiu daugiau meilės sau ir dėkingumo. Tai lyg pagrindiniai torto ingredientai, nes be jų tortas nebūtų tortas, ir niekas juo nesimėgautų. Jeigu jis skanus jums, patikėkite manimi, jis bus skanus ir kitiems. Atraskite savo receptą, eksperimentuokite, konsultuokitės, mokykitės, bandykite, o nepavykus bandykite dar kartą ir niekada nepasiduokite! Ir jeigu nesiseka, parašykite man, būtinai padėsiu.

Jei norite daugiau sužinoti apie „Dėkingumo Žurnalą“, tai padaryti galite paspaudę ČIA