anyta1„BALTO“ leidykla mane vis nustebina. Jų leidžiamos knygos, patekusios į mano rankas, viena už kitą labiau džiugina. Manau, kad Sally Hepworth „Anyta“ yra labiausiai mane šiais metais palietusi psichologinė drama (nors kiti šią knygą priskiria ir detektyvo žanrui). Tai daugiasluoksnis pasakojimas, kuris savyje talpina labai daug: painią istoriją su trilerio užuominomis, dramatišką pasakojimą su šokiruojančia ir akis atveriančia realybe bei psichologinę analizę apie šeimos tarpusavio santykius.

Viskas prasideda nuo knygos nugarėlės, šmaikščiai klausiančios: „Ar yra pasaulyje moteris, kuriai nors kartą nekilo mintis atsikratyti savo anytos?“. Tikrai, žinau daug istorijų, kaip tarp marčių ir anytų įtampa auga iki sprogimo. Pačiai ši situacija sukelia šypseną, nes neturiu kuo skųstis dėl savo vyro mamos, bet oi būna, būna. Maniau, kad apie tai bus ir ši istorija – kuriozai tarp dviejų kartų damų, daug juokelių, banalios ir gerai visiems žinomos anekdotinės situacijos. Klydau. Taip smarkiai, kad, įveikus pirmus skyrius, net šiurpas kūnu vaikščiojo. „Anyta“ – labai jautrus pasakojimas, su daug gilių ir širdį virpinančių situacijų. Manau, kad šia istorija badoma parodyti, kokie dažni būna nesusikalbėjimai tarp pačių artimiausių žmonių.

Istorija sukasi apie Liusę ir jos anytą Dajaną, kuri randama negyva. Viskas panašu į savižudybę, tačiau… Greitai paaiškėja, kad ne viskas yra taip, kaip atrodo, o tiek Dajana, tiek jos vaikai turi labai daug paslapčių, neišsakytų jausmų ir istorijų, kurių niekas neturėjo sužinoti. Siužetas pasakojamas jau minėtų dviejų herojų lūpomis, dabarties ir praeities laikais. Drama sudėliota labai preciziškai, iki smulkmenų apgalvotai ir taip, kad detektyvinė linija nebūtų tokia jau ir aiški.

Mane labiausiai paveikė motinystės tema (na, tokia ta dalia, kai ir pati jau turi du vaikus). Pirma – Liusės charakteristika ir begalinis noras jausti motinos meilę. Nors savosios ji neteko dar vaikystėje, tačiau visas viltis deda į anytą. Labiausiai jos būseną man apibūdina žodis desperacija. Kai taip kažko trokšti (šiuo atveju – globėjiškos meilės), kai tarsi nieko aplink nebematai, o tai, kas neatitinka tavo įsivaizduojamo scenarijaus, iškart vertini neigiamai. Antra – dramatiškas Dajanos vaidmuo. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai pasipūtusi, išlepinta ir savanaudiška asmenybė, tačiau faktas po fakto, lyg paini dėlionė, ji atsiveria visai kitomis spalvomis. Ji – pabėgėles moteris remianti altruistė, emociškai stipri ir drąsi, atvira bei nebijanti kitiems nepatikti. Jos stiprybė – sugebėjimas kitiems sakyti „ne“, jei jai atrodo, kad tai teisingiausia. Būtent dėl to šeimoje ir užverda vis daugiau konfliktų.anyta2

Versdama puslapius, savęs vis klausiau, kokia turi būti tikrai nuoširdi tėvystė? Kai besąlygiškai tenkini vaikų norus? O gal tada, kai vaikams leidi patirti nepatogumus, tikėdamas, kad juos tai motyvuos, išmokys, padės augti kaip asmenybėms? Dilema nelengva ir, manau, teisingo atsakymo nėra.

Kaip ir minėjau, „Anyta“ man suteikė labai daug galimybių apmąstymams ir ne vieną mintį iš šios knygos pasiliksiu širdyje. Tokie pasakojimai, tikiu, tarsi gyvenimiška patirtis – moko mus dalykų, kurie išties svarbūs. Manau, pirmiausia ši istorija motyvuoja daugiau į kitus įsiklausyti, neskubėti vertinti, teisti, o žmonėse pirmiausia ieškoti gerojo prado. Šią knygą labai nuoširdžiai rekomenduoju ir jums.

Gero skaitymo linkėdamos,

Bitės