poitalijosTai jau ne pirma mano pažintis su Nicky Pellegrino, dar vasaros viduryje su dideliu malonumo pasinėriau į itališką gyvenimo būdą kartu su jos naujausia knyga „Metai Venecijoje“ (galite paskaityti ČIA). Esu neabejinga Italijos kraštovaizdžiams, žmonėms, kultūrai, maistui, todėl nusprendžiau, kad į mano „want to read“ sąrašus keliauja visos keturios, leidyklos „Sofoklis“ į lietuvių kalbą išverstos šios autorės knygos.

„Po Italijos padange“ – tai ne tik odė brandžiai, jautriai, išlauktai ir labai jausmingai meilei, užgimusiai tarp vyresnio amžiaus vyro ir moters, tačiau ir pasakojimas apie pabėgimą nuo rutinos, gyvenimo apvertimą aukštyn kojomis bei drąsą daryti tai, apie ką svajoji.

Romano pagrindinė herojė Stela visą gyvenimą dirbo vienoje vietoje – mados namuose, tapusiuose jos komforto zona, tačiau, mirus jos draugei ir darbdavei, jai tenka ieškoti kito gyvenimo kelio. Paklausiusi patarimo, ji meta sau iššūkį – padaryti metų pertrauką. Man ši knygos mintis tokia šviesi, optimistiška ir įkvepianti, juk Stela ne mokyklą tik ką baigusi, savęs ieškanti paauglė, o brandi moteris. O kuo toliau – tuo smagiau. Ji sužino apie mainų programą, kurios esmė – sutartam laikui savo namais pasikeisti su nepažįstamais žmonėmis. Taip, taip, labai drąsu, ir aš taip pagalvojau. Ilgai netrukusi ji išsirenka romantišką vilą Italijoje, o savo namus pažada niekada nematytam sodų architektui. Ir štai, Stela neria į savo gyvenimo nuotykį, o netrukus paaiškėja, kad nuolatiniai pokalbiai su vilos savininku, taip pat vyresnio amžiaus, vienišu italu, taps labai svarbia jos kasdienybės dalimi.

Tokios knygos, mano nuomone, suteikia šviesos, optimizmo, įkvepia. Manyje jos sustiprina norą keliauti, pažinti, atrasti. Taip pat jas naudoju kaip terapiją, kai už lango oras darosi vis niūresnis, vakarai ateina per greitai ir taip norisi iš kažkur pasisemti tos šviesos, energijos. Nicky Pellegrino romanai man idealiai tinka pertraukoms nuo psichologinių trilerių (juos tiesiog dievinu, tačiau kartais tos tamsos būna per daug ir reikia „pravalyti“ mintis).

Manau, kad šis romanas patiks ir tiems, kurie nuolat skundžiasi lietuvišku temperamentu. Knygos herojė Stela, visą gyvenimą praleidusi lietingajame Londone, po Italijos padange atranda ne tik kitokį klimatą, kuris kasdien nuteikia nuotykiams, atradimams, tačiau ir žmones. Italai čia vaizduojami kiek stereotipiškai, tačiau tikrai smagiai ir įtraukiančiai. Tai žmonės, kuriems nereikia nė minutės, kad tu taptum jų draugu. Tai stiprios moterys, kurios žavi savo valdingumu, energija. Net tada, kai jos stovi „prie puodų“, jos trykšta gyvastimi ir tą maistą paverčia kažkuo nežemišku, ką norisi kuo greičiau paragauti (beje, man Italija taip pat neatsiejama nuo maisto kultūros, o šiame romane gastronominių patirčių taip pat galima rasti). Ir tai vyrai, kurie gali pamilti net tavęs gyvai nematę.

Aš labai mėgstu tokius pabėgimus, kur šilta, gera, daug skanaus maisto, įdomių žmonių. Nebūtinai tie pabėgimai visada turi būti fiziniai, kartais užtenka ir pakeliauti knygų puslapiais. Skaitydama „Po Italijos padange“, labai greitai pamiršau krentančius lapus, žvarbų vėją ir rudeninį slogulį.

Arrivederci,

Bitės