Kartais tai priverčia nustebti, bet kai kurie Bičių draugai jau taip gerai mus pažįsta, kad pastebi, kuri Bitė parengė apžvalgą iš to, kokio žanro yra aprašoma knyga. Mano draugė – tikra detektyvų ir kitokių visai „nemoteriškų“ knygų gerbėja (oj, kaip ji dabar ant manęs supyktų už tokį knygų skirstymą lytims, na, bet aš ją kartais mėgstu paerzinti). O aš – arba ilsiuosi nuo karjeros klausimų skaitydama už širdies griebiančias romantines knygas, arba, atvirkščiai, ruošiuosi aršioms darbinėms „kovoms“ griebdamasi įvairiausio stiliaus motyvuojančių knygų.

Paskutinioji mano skaityta, leidyklos „Sofoklis“ išleista knyga „Meilės laiškai iš Monmartro“ – tikra odė prancūziškai romantikai. Skaitydama ją tarsi patenki į, kaip aš juokiuosi, „šur mur mur“ pasaulį, kur apie meilę kalbama jausmingai ir visa širdimi, be mums įprasto šiaurietiško kuklumo ar dvejonių. Meilė prancūzams išties atrodo kertinis gyvenimo akmuo, tad praradus ją, tarsi sustoja visas laikas.

Jei ir jūs romantinių knygų gerumą vertinate pagal tai, ar galėjote pasriūbauti, ar ne – pradžiuginsiu, nes ši knyga bus ta, kur ašaras šluostysite jau pirmuose puslapiuose, o baigsite ties viduriu (pasirūpinkite dėžute servetėlių iš anksto). Mano skaitytos knygos pagrindis veikėjas – jaunas našlys, ką tik netekęs mylimosios ir likęs su keturmečiu sūnumi. Šis vyras – rašytojas, tad knyga, kaip galite įsivaizduoti prancūzą-kūrėją, pilnutėlė eilėraščių, jausmingų posakių ir meilę menančių ženklų. Ir pati istorija itin romantiška, bet jos vingių nepasakosiu nenorėdama atskleisti pernelyg daug detalių. Tik išduosiu, kad istorija gan panaši į mano mėgstamą filmą „P.S. I love you“.

Knyga neabejotinai patiks tikroms svajoklėms, kurių dėmesį prikaustys  nuo knygos vidurio atsirandanti detektyvinė intriga. Tačiau pagrindinis šios knygos akcentas visgi lieka meilė, kur jauno žavingo prancūzo širdį pretenduoja užimti net kelios romano moterys.

Linkime nepamiršti prancūziškų pyragėlių ir kavos prie šios knygos,

Lieknos Bitės