1Su Teresa Driscoll susiduriu jau ne pirmą kartą. Mano pirmoji pažintis su šia autore buvo labai įsimintina. Šios rašytojos debiutinis trileris „Aš stebiu tave“ kaustė kraują ir iš rankų į rankas keliavo ne vienai mano draugei. Naujausias trileris „Draugė“, kurį išleido „BALTO“ leidybos namai, mane mažiau sužavėjo, tačiau jį taip pat priskirčiau prie psichologinių trilerių, kuriuos verta perskaityti tokio žanro gerbėjams.

Pradėsiu nuo siužeto, kuris man pasirodė kažkur girdėtas arba lengvai numanomas. Prisipažinsiu, iškart įtariau, kas, kaip ir kodėl. Tai šiek tiek sumažino skaitymo malonumą. Tačiau… Aš esu skaičiusi labai daug trilerių, tad normalu, kad kažkokie leitmotyvai mano pasąmonėje jau atsikartoja ir yra tapatinami. O siužetas tikrai intriguojantis. Sofija visada troško gyventi kaime, ji jautėsi pavargusi nuo Londono šurmulio ir nuolatinio lėkimo. Deja, išsipildžiusi svajonė jos visai nedžiugina. Ji jaučiasi tarsi įkalinta su vaiku namuose, apribota ir suvaržyta. O dažnai ir vieniša, nes vyras ir toliau priverstas važinėti į sostinę, kur įsikūręs jo verslas. Net ir jam būnant namuose, ji man dažnai atrodė labai nutolusi, paskendusi savo mintyse, baimėse, dvejonėse. Tačiau vieną dieną įvyksta stebuklas. Į kaimelį atsikrausto Sofi amžiaus, elegantiška ir dėmesį kaustanti moteris – Ema, dargi turinti ir vaiką. Atrodo, kad pagaliau pagrindinės herojės gyvenimą užpildys pilnatvė, tačiau… Apie naująją draugę kaime ima sklisti itin kontraversiški atsiliepimai ir nemalonios istorijos. Nors Sofi griežtai atsisako tuo tikėti, tačiau netrukus pati patiria vieną po kito siaubingus smūgius. Ar gali būti, kad geriausia draugė išties yra didžiausia priešė?

Kaip ir minėjau, istorija tikrai įtraukianti. Juk  ten, kur moteriškos aistros verda, ten, aišku, įsivėlę ir vyrai, kerštas, praeities šešėliai. Kaip ir minėjau, manęs vis nepaleido nuojauta, kad istorija kažkur girdėta. Geriau perkračius mintis supratau, kad, tikėtina, jog esu mačiusi panašaus siužeto filmą ar filmus. Man tokios istorijos visada labai patinka, nes neleidžia atsikvėpti nuo pradžios iki pabaigos. O finišo tiesioji neretai būna gana netikėta. Prisipažinsiu, skaitydama „Draugę“ taip pat kūriau kiek kitokią įvykių atomazgą, tad pabaiga virto labai maloniu – netikėtu – desertu.2

Mane palietė ir šioje knygoje nagrinėjama motinystės tema. Apie didelį norą susilaukti vaikų, desperatišką siekį jų turėti, net jei tai kenkia tiek psichologinei sveikatai, tiek santykiams su artimaisiais. Įdomus pasirodė ir Sofi vyro personažas. Iš pirmo žvilgsnio visiškai šešėlinis vaidmuo, kuris savyje talpina visą istorijos branduolį. Trileryje paliečiamos ir pogimdyvinės depresijos, ir kitos psichologinės problemos, kurių neretai turi mus supantys žmonės, tačiau ne visada iš pirmo žvilgsnio jas pastebime bei suteikiame kitiems pagalbą.

Man atrodo, kad trilerių niekada nebūna per daug, o „BALTO“ leidybos namai jais ypač mėgsta lepinti skaitytojus, tad nieko nelaukusi po šios draugių dramos į rankas jau imu visų išgirtą Alice Feeney „Žinau, kas tu esi“.

Linkiu atrasti knygas, kurios priverčia jų nepaleisti iš rankų,

Bitė Gabrielė