knyga2Liko mėnuo iki gražiausių švenčių metuose. Man šis laikotarpis kasmet būna ypatingas ir labai džiaugsmingas. Nesu iš tų, kurie kasdien šturmuoja parduotuves, man mieliau namai. Jų jaukumas, ramybė. Mėgstu žibančios eglutės šviesą, vaikų krykštavimą, kai kartu kepame sausainius ar išbandome naujus žaislus, mūsų su vyru pokalbius apie naujus metus ir kas mūsų laukia, bei knygas, kurios kažko išmoko, kažką suteikia, palieką kažkokį pėdsaką mano širdyje.

Kalėdų laikotarpiu skaitau knygas nebūtinai apie pačias Kalėdas, tačiau apie man svarbias vertybes, žmonių santykius, gerumą, tikrumą. Netgi šiek tiek apleidžiu savo mėgstamiausią – psichologinių trilerių – žanrą. Šiais metais, dar net nesulaukus Advento, man į rankas pakliuvo itin jausmingas, jautrus ir daug apmąstymų atnešęs Taylor Jenkins Reid romanas „Vieni metai. Atskirai“. Man patiko viskas: rašymo stilius, istorija, jos prasmė ir esmė.

Širdis suvirpėjo jau perskaičius ant knygos nugarėlės esančią citatą: „Nesuklysk – aš myliu tave. Dabar nejaučiu šios meilės, bet jis vis vien yra mano širdyje. Žinau, kad yra. Išeinu, kad ją rasčiau“.

Prisipažinsiu, versdama šio romano puslapius, patyriau visišką jausmų karuselę: nuo širdį spaudžiančio skausmo iki vilties, tikėjimo ir begalino noro, kad tik viskas baigtųsi gerai. Jums neatskleisiu, kokia šios istorijos pabaiga, bet pradžia labai jautri, o tuo pačiu – tikroviška ir buitiška.

Lorenos ir Rajanos santykiuose gili duobė. Tiksliau sakant – visiška praraja, kai tau ne tik nebemiela būti su savo antra puse, bet tu net negali pakęsti jo kvėpavimo. Erzina viskas – įpročiai, norai, elgesys, manieros, o kiekvienas pokalbis baigiasi tik dar baisesniu konfliktu. Taigi, ar išvis verta būti kartu? Gal spjauti į viską, kas buvo sukurta, ir sukti skirtingais keliais?  Šiame skyrybų ir „greito vartojimo“ amžiuje daugelis būtent tai ir pasiūlytų, tačiau… Knygos herojai nusprendžia savo meilei suteikti antrą šansą. Metai. Jie nusprendžia išsiskirti šiam ilgam laikotarpiui, kad vienas kitą iš naujo pamiltų. Bet ar gali pamilti žmogų, kuriam išėjus iš namų tarsi pradedi kvėpuoti visa krūtine?

Pradingusi aistra. Net labiausiai įsimylėjusias poras užgniaužianti ir įklampinanti buitis. Tai temos, apie kurias kalba daugelis porų. Vienos – nusprendžia „dirbti“, stengtis ir puoselėti savo santykius, kitos – renkasi lengvesnį, pabėgimo, kelią. Leidyklos „Svajonių knygos“ išleistas romanas „Vieni metai. Atskirai“ man pasirodė ne tik kaip grožinės literatūros kūrinys, tačiau ir savotiškas apsilankymas pas porų psichologą. Galimybė pasimokyti iš kitų klaidos, ir jos nekartoti.

Romanas išties jautrus, tikras visomis prasmėmis, įtraukiantis ir po savęs paliekantis ilgą minčių taką, kuriuo vis grįžti ir grįžti. Beje, ši istorija primena, kad šeimoje stengtis reikia visiems. Ne tik laukti, kad tavo antroji pusė elgtųsi taip, kaip mes įsivaizduojame, tačiau ir patiems dažniau paklausti, o ko gi kitas žmogus nori? Kas jį džiugina ir daro laimingu? O kas verčia paskęsti liūdesyje? Prieš Kalėdas tokios knygos ypač įkvepia, motyvuoja, pamoko ir suteikia labai svarbią dovaną.

Linkiu, kad ir jus knygos įkvėptų bei motyvuotų,

Bitė Gabrielė