1Matyt, esu ne iš tų „madingų“ skaitytojų, nes savo pažintį su Sarah Pinborough pradėjau ne nuo garsiojo „Ydingojo rato“ (aišku, jį perskaityti dabar dar smalsiau), o nuo neseniai „Baltų lakų“ išleisto antrojo šios rašytojos romano „Prisiekiu jos gyvybe“. Nieko negaliu su savimi padaryti, tačiau vizualinis poveikis manyje dažnai suveikia. Taip buvo ir su šia knyga. Viršelis sukėlė šiokią tokią atstūmimo reakciją, tačiau atsiliepimai apie šios rašytojos stiprybę sukurti siužetą,  nuo kurio kūnu vaikšto pagaugai, paskatino atsiversti pirmuosius puslapius.

Mane ši istorija taip smarkiai įtraukė, kad, ją pradėjusi vakare, skaičiau iki paryčių. Vienareikšmiškai – dešimt balų už istorijos pradžią. Ji, kaip sakoma įraše ant knygos viršelio, „užgniaužia kvapą ir sujaukia mintis“. Iškart aišku, kad tyli it pelė ir sąmoningai nenorinti iš minios išsiskirti pagrindinė knygos herojė Liza – didelių paslapčių ar net nuodėmių saugotoja. Iš kur ta nesveika baimė dėl paauglės dukros Eivos? Ko ji nedrįsta atskleisti net geriausiai draugei Merilin, su kuria bendrauja jau dešimtmetį? Pradėjus aiškėti istorijos detalėms, aš ne kartą iš nuostabos išsižiojau ar likau šokiruota (ypač, kai prasidėjo antroji knygos dalis). Tai paslapčių, psichologinių žaidimų labirintas, kuris sukuria, mano nuomone, gana stipraus trilerio įspūdį. Nenoriu atskleisti svarbių detalių, tačiau pasakysiu tiek, kad visa velniava užverda tada, kai Lizos nuotrauka atsiduria spaudoje (ne veltui ji taip slėpė savo tapatybę, vengė socialinių tinklų ir įtariai žvelgė į kiekvieną sutiktąjį nepažįstamąjį). Ją identifikuoja, o tiek metų kurta tapatybė ir naujas gyvenimas subyra į šipulius. Ką ji padarė, ko niekada sau negalės atleisti? Kodėl nuo jos nusisuka ne tik visa visuomenė, bet ir dukra su geriausia drauge, o simpatijas rodęs žavingas verslininkas nenori net girdėti jos vardo? Kokios tamsios paslaptys gaubia jos praeitį?

Man šioje knygoje labai svarbi buvo ne tik pagrindinė siužeto linija, tačiau ir kelios kitos temos. Viena jų – socialinės rizikos šeimose gyvenančių vaikų likimas. Tema, apie kurią pastaruoju metu kalbama vis daugiau, kuri tokia opi, jautri, skaudi. Skaitydama apie tai, ką vaikystėje patyrė Liza, braukiau ašarą, pykau, buvau šokiruota. Mūsų, tėvų, rankose slypi nepaprasta galia – mes galime užauginti sparnus ir į pasaulį išleisti superžmones, tačiau mes galime ir sužlugdyti, sunaikinti bei žmoguje užauginti pačias baisiausias – neapykantos, agresijos, pavydo, noro naikinti – piktžoles. Manau, kad ši knyga nepatiks itin jautriems žmonėms, ypač tiems, kurie patys turi vaikų. Kita vertus, baisūs dalykai šeimose išties vyksta, vaikai dažnai kenčia nuo tų, kurie juos turėtų labiausiai mylėti, tad tai tik realybės atspindys.2Dar viena tema, kuri mane palietė kaip mamą – tai emocinis paauglio pasaulio jautrumas. Eiva, atrodo, turėtų džiaugtis, kad turi mylinčią ir beatodairiškai ja besirūpinančią mamą, tačiau… Toks elgesys ją erzina, verčia meluoti, išsisukinėti, maištauti ir priimti netinkamus sprendimus. Knygos autorė įtraukia ir socialinių tinklų įtakos paaugliams temą, apie pavojų, kuris slypi už kitapus kompiuterio sėdinčių žmonių, kurių mes nematome, apie tai, jog interaktyvus bendravimas gali būti puiki priemonė daryti nusikaltimus prieš emociškai nebrandžias, jaunas asmenybes.

Nors skaičiau įvairių atsiliepimų: vieniems trūko leitmotyvų, kitiems – per ištęstas siužetas, tretiems – po ilgų intrigų nuvilianti pabaiga, tačiau aš šiam psichologiniam trileriui „GoodReads“ programėlėje daviau 4 (iš 5) žvaigždučių įvertinimą, kas reiškia, jog man ši knyga labai gera. Juk ne kiekvienas kūrinys gali veikti kaip gera dozė kofeino, leidžianti nemiegoti iki paryčių?

Linkime ir jums atrasti kuo daugiau įtraukiančių istorijų,

Lieknos Bitės