dsc00918Šie metai, knygų atžvilgiu, man labai sėkmingi. Į mano rankas vis patenka labai skirtingi, savotiški kūriniai. Nuo gana nuspėjamų, tačiau atsipalaiduoti padedančių, istorijų. Knygų, kurių turinys kažką suteikia, pavyzdžiui, moko labiau planuoti savo laiką ar mažiau jaudintis dėl smulkmenų. Iki tų, kurias skaitant manęs neapleidžia jausmas, kad čia slypi kažkas daugiau, o mintyse vis savęs klausiu – ar taip gali būti? Apie vieną tokių knygų, kuri manyje pažadino ir deja vu jausmą, noriu ir jums papasakoti.

Leidyklos „Sofoklis“ išleistam rašytojo Jeffrey Eugenides romanui „Jaunosios savižudės“ jau daug metų (1993 metais išleista), tad jo nuotrupas pamenu iš paauglystėje matyto filmo. Nuostabiausia tai, kad tai ne šiaip paaugliška istorija, kaip gali susidaryti pirmas įspūdis, tai probleminė proza, kalbanti ir pasakojanti apie daug socialinių realijų. Ne tik savižudybės, tačiau ne mažiau svarbios ir atskirties, šeimos santykių, religijos, patyčių temos. Problemos, kurios buvo aktualios prieš dvidešimt metų, problemos, kurios nedingo ir šiandien, su kuriomis kad ir kokie pažangūs ar išmanūs būtume, mes vis dar kovojame.

Kodėl sakau, kad skaitydama vis jaučiau deja vu jausmą? Na pirmiausia dėl to, kad filmas, kurį mačiau paauglystėje, mane išties sukrėtė ir paliko epizodinius prisiminimus. Paėmusi knygą į rankas, žinojau, kad istorija nebus nei smagi, nei lengva, tačiau viduje vis kirbėjo tas „kirminas“ – o jos tikrai visos nusižudė (istorija pasakoja apie aštuntajame dešimtmetyje nieko neišsiskiriančioje Lisbonų šeimoje gyvenusias penkias dukteris, kurios pasirinko mirtį, o ne gyvenimą)?

Kitas pojūtis, kurį sukelia šis detalių ir užslėptų reikšmių kūrinys, nuo pirmo iki paskutinio puslapio nepaleidžiantis klausimas – kodėl jos tai padarė? Patį faktą, kad mergaitės nusižudys, mes sužinome iš pirmųjų knygos puslapių, tačiau priežastis – tai toji mistinė ašis, aplink kurią sukasi visas pasakojimas. Romane kalbama trečiuoju asmeniu – kaimynų berniukų vardu. Esamuoju istorijos pasakojimo laikotarpiu jie jau vyrai, prisimenantys, kas vyko prieš daugiau nei dvidešimt metų. Nors romanas apie mergaites, tačiau mane vis pagaudavo mintis, kad pasakotojo vaidmuo ne ką mažiau svarbus ir net mistifikuotas. Pirmiausia, taip ir nepaaiškėja, kiek tų berniukų buvo. Antra, jų įsitraukimas į Lisbonų dukrų istoriją atrodo nevaikiškai liguistas arba, atvirkščiai, vaikiškai smalsus. Man asmeniškai labai patiko toks pasakojimo tipas, kai leidi sau spėlioti – tai vaikiška hiperbolizacija, o gal dokumentika?

Jei mėgstate simbolius ir detales, ši knyga jums taip pat turėtų patikti. Man stipriausios pasirodė Lisbonų namo, kuris, po pirmosios dukros savižudybės pamažu vis nyko ir nyko, ir medžio, kurio nukirsti neleido Lisbonų mergaitės, simboliai. Juk būna, kad knygą paskaitai ir detales netrukus pamiršti, tačiau ši istorija, manau, mano minčių dar ilgai nepaleis.

Nors pirmą kartą su šiuo neeiliniu romanu (tiksliau – jo ekranizacija) susidūriau paauglė ir, atrodytų, jis mane tuomet turėjo stipriau paliesti, tačiau dabar, iš naujo jį atradusi, ne mažiau jautriai į šią istoriją pažvelgiau kaip mama. Vaiko netekties tema man net užgniaužia kvapą. Ir, dėliodama istorijos detales, vis pagaudavau save kaltindama tėvus. Mama – pernelyg pasinėrusi į tikėjimą, nepaaiškinamai niūri ir griežta. Tėvas, neturintis galios jai pasipriešinti. Uždarumas. Paslaptys. Socializacijos stoka. O gal jie tiesiog po pirmosios dukros savižudybės atsitiesti nepajėgę žmonės? Kaip ir minėjau, skaitant šį kūrinį man kildavo daugiau klausimų nei atsakymų.

Tiesa, nors man šį knyga paliko labai gerą įspūdį, savo „Goodreads“ programėlėje palikau jai penkių žvaigždučių įvertinimą, tačiau bendras jos įvertinimas apie 3,8. Kai kam nepatinka, kad joje iškart atskleidžiamos visos „kortos“, kai kam – paaugliška tematika, dar kitiems – dialogų bei veiksmo skurdumas. Tačiau aš labai tuo nesistebiu, nes manau, kad tai vienas tų romanų, kuris tiesiog nepalieka abejingų. O tai, kad prabėgus beveik trisdešimčiai metų nuo knygos išleidimo mes ją dar vis skaitome, geriausias jos įvertinimas.

Skaityti tai, kas teikia malonumą, linkinčios,

Lieknos Bitės