Pastebėjau, kad šiais metais atsirado itin daug skaitančiųjų, keliančių sau knygų iššūkius. Valio! Mada, dėl kurios dvigubai džiaugiuosi. Pirma – skaityti, tai pailsėti nuo nuolatinio triukšmo, kuris mus supa bene kiekviename žingsnyje. Skaityti – tai ir atrasti, pažinti, susipažinti… Antra – džiaugiuosi, kad socialinės medijos leidžia man atrasti tiek daug įdomių nuomonių apie perskaitytas knygas. Šį reiškinį vadinu „knygų klubas online“, ir išties labai mielai perskaitau įvairių knygų tinklaraštininkų įspūdžius. Kartais (ne)sutinku, kartais nusišypsau, kartais atrandu, ko nepastebėjau, o dažniausiai – būnu taip suintriguota, kad puolu ieškoti vienos ar kitos knygos. Šiais metais ir sau pažadėjau skaičiuoti, kiek knygų perskaičiau ir jums apie tas, kurios man dėl vienokios ar kitokios priežasties patiko, parašyti apžvalgas.
Pošventinį laikotarpį pradėjau su keliomis knygomis: Clare Swatman „Mamos paslaptis“, „Džiaugmo knyga“ (rašytojas Douglas Abrams aprašo Dalai Lamos ir arkivyskupo Desmond Tutu susitikimą), Dr. Dana Suskind „Trisdešimt milijonų žodžių“. Nuo vaikystės visada skaitau po kelias knygas vienu kartu. Galbūt, tai iš tėčio, kurio knygų galėdavau rasti kiekviename namų kampelyje. Paprastai renkuosi skirtingo žanro knygas. Taip ir šiuo metu. Viena – psichologinio tipo, padedanti savianalizei. Kita – žinioms apie vaikus papildyti. Trečioji – atpalaiduojantis ir įtraukiantis romanas su žiupsneliu detektyvo elementų.
Būtent apie pastarąją knygą – „Mamos paslaptis“, kurią jau pabaigiau (ji tapo mano „30 per metus:1“) noriu ir jums papasakoti. Dažnai susimąstau, kad mes, mamos, esame tarsi nepaprastos herojės. Ne tik todėl, kad iš mūsų gimsta nauja gyvybė, bet ir todėl, kokios stiprios, aršios, drąsios, nuožmios ar net pamišusios dėl savo vaikų mes galime būti. Būtent tokia yra šios knygos herojė Džena. Vieniems ji pasirodys tiesiog išprotėjusi moterytė, kurios gyvenimo sunkumai ją privertė padaryti tai, kas protu sunkiai suvokiama. Kitiems – kaip narsi kovotoja, sugebėjusi dešimtis metų slėpti labai juodą savo paslaptį.
Istorija pasakojama iš kelių perspektyvų: Dženos balsu, nuklystant kelis dešimtmečius atgal, ir jos dukros Džordžės, kuri bando išnarplioti mamos paslaptį. Kodėl mama visą gyvenimą taip saugojo Džordžę ir jos sesę? Kodėl net liguistai jas bandė uždaryti namuose, bandė atskirti nuo viso likusio pasaulio? Kodėl Džordžė, subrendusi ir jau savo dukrą turinti moteris, niekaip negali iš mamos atgauti savo gimimo liudijimo? Kodėl mama ją visada bandė atkalbėti nuo santuokos su mylimu vyru? Nors istorija ir prasideda lyg detektyvinis voratinklis, tačiau joje ne mažiau ir romantikos bei meilės intrigų. Man patiko, kad intriga išlaikoma gana ilgai, o svarbiausi istorijos akcentai sudėliojami tik paskutiniuose skyriuose.
Teisybę pasakius, „Mamos paslaptis“ nėra iš tų detektyvų, kuriuos skaitant kūnu vaikšto šiurpuliukai. Tai, mano nuomone, kūrinys, subalansuotas jautrių nervų skaitytojams. Man asmeniškai patinka šiurpesni detektyvai, tačiau ramiai metų pradžiai tokia knyga pats tas.
Beje, knygoje gvildenama ir dar viena labai svarbi tema – vėlyvasis persileidimas. Nors kalbėti apie tokius dalykus nei „patogu“, nei malonu, tačiau, mano nuomone, knygos autorė atliko ir tam tikrą visuomeninę misiją. Ji parodo, koks sukrėtimas ištinka moterį tokios nelaimės akivaizdoje, ir kaip tai, nesuteikus jai pagalbos, gali virsti beprotybe. Iškeliamas ir retorinis klausimams apmąstymams. Ar tokioje būsenoje moteris gali būti adekvati? Ar visuomenė ją gali teisti dėl to, ką ji padaro tokios nelaimės skausmo užvaldyta? Manau, kad ši knyga giliai palies kiekvieną moterį, turinčią ar svajojančią turėti vaikų.
Prisijungti prie knygų skaitymo iššūkio kviečiančios,
Lieknos Bitės
