Leidyklos „Tyto Alba“ išleista turkų rašytojos Elif Shafak knyga „Trys Ievos dukterys“ jau seniai buvo mano „want to read“ sąraše. Turiu tą nepaaiškinamą potraukį islamo kultūros analizei, tad šios tematikos knygos, filmai – visada man įdomūs. Manau, kad pasaulyje labai daug neteisybės, baimių, susiskaldymo, stereotipų šios kultūros atžvilgiu. Tuo pačiu suvokiu, kad islamas žmonijai atnešė ir daug skausmo. Ši knyga būtent apie tai ir yra – apie tikėjimą, apie Dievą, dvejojimą, atradimą, blaškymąsi, dievobaimingą tamsuoliškumą ir, tuo pačiu, apie šviesų požiūrį į pasaulį, mokslą, žmones.
Stipriausias šios knygos archetipas – tėvo ir motinos paveikslai. Ji – nepaprastai dievobaiminga, avelė, sekanti savo pranašu, beatodairiškai tikinti, ramybės, laimės, vilties ieškanti islamo tikėjime. Jis – musulmoniškos kultūros vakarietiškoji pusė, skatinantis dukrą mokytis, raginantis netikėti tuo, ko ji savo akimis nematė ar negirdėjo, sarkastiškai ir su pykčiu žvelgiantis į islamą bei Alacho garbinimą. Jų dukra Perė – abejojančioji. Tėvo ir motinos įtakos jos gyvenime pasėja nuolatines prieštaras bei dvejones. O netrukus jų vaidmenis perima kiti du istorijos personažai – musulmonės Oksfordo studentės Šyryn (nusidėjėlė) ir Mona (tikratikė), kurios tampa Perės draugėmis. O konfliktai dėl tikėjimo, lydėję visą jos vaikystę, persikelia į Anglija ir studentišką gyvenimą.
Skaitydama romaną, vis jutau, kad E. Shafak tarsi bando skaitytoją priversti stotį į kažkurią iš pusių, tačiau jį baigusi nusprendžiau, kad tai labiau kelių etapų pažintis su religija (nesvarbu, kokia ji būtų). Juk pasaulyje tiek daug abejojančių žmonių. Manau, kad toks tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu klausimas yra kilęs mums visiems (beje, knygoje akcentuojama, kad daug svarbiau gyvenime yra klausinėti nei atsakinėti). Kita vertus, kodėl mes taip dažnai smerkiame žmones, kurie labai stipriai, giliai tiki? Mona tiki ir ją skaudina kreivi žvilgsniai, nuolatinės aplinkinių kalbos apie terorizmą, gailestis, kurį ji jaučia dėl hidžabos dėvėjimo. Jos atsidavimas savo vertybėms ir įsitikinimams mane sužavėjo. Gal tikrai pernelyg dažnai kitus smerkiame, apkalbame ar tiesiog kišamės ne į savo reikalus?
Na ir pabaigai negaliu nepaminėti dar vieno romano personažo – žavaus Oksfordo dėstytojo Azuro. Be to, kad jis labai patrauklus, įžūlus, laužantis akademinius kanonus, jis dėsto apie tai, kas taip svarbus visoms trims merginoms – Dievą. Ir jis tampa ne tik labai stipriu traukos objektu tiek abejojančiai, tiek nusidėjėlei, tačiau kūriniui suteikia labai daug filosofinio prieskonio, kuris, man asmeniškai, labai malonus. Juk norisi knygą ne tik perskaityti, tačiau dalelę jos pasilikti savo mintyse ar širdyje. Prisipažinsiu, šiam E. Shafak kūriniui tai pavyko.
Man „Trys Ievos dukterys“ priminė kelių sluoksnių labai skanų kokteilį. Čia yra meilės linija su truputėliu skausmo, intrigos, išdavystės. Čia rasite ir filosofinius apmąstymus apie Dievą, jo įtaką žmogui, visuomenės susiskaldymą dėl religinių įsitikinimų. Čia moderniai, aktualiai ir svarbiai pažvelgiama į musulmonišką kultūrą ir aktualizuojama moters vieta joje. Ko pritrūko? Labiau įtikėtinos pabaigos. Pritariu vienoje recenzijoje rastam pastebėjimui, kad susidaro įspūdis, jog rašytoja kava apliejo kompiuterį ir nepabaigė kūrinio ar turėjo kažkur skubiai išlėkti. Kita vertus, tai tik menka smulkmena, kuri nublanksta, kai žinai, kad ką tik pasimėgavai nuostabiu literatūriniu kokteiliu.
