venecijacMan, prisiekusiai detektyvų ir psichologinių trilerių gerbėjai, kartais būna gana sunku į rankas paimti romantišką istoriją. Visgi, manau, kad kaip ir kelionėse turime aplankyti skirtingus kraštus, pažinti jų kultūras, taip ir su knygomis – atrasti skirtingo žanro kūrinius. Taip, po bene penkių trilerių iš eilės, mano rankose atsidūrė naujiena knygų pasaulyje – „Metai Venecijoje“, išleista „Sofoklio“ leidyklos.

Rašytoja Nicky Pellegrino jums gali būti pažįstama iš kitų vasariškų romanų („Itališkos vedybos“, „Po Italijos padange“, „Sicilietiška istorija“). Aš esu labai didelė itališkos kultūros gerbėja. Vietinių temperamentas, skoniai ir kvapai, kultūra. Kas gali tam atsispirti? „Metai Venecijoje“ būtent apie visus šiuos dalykus ir… apie meilę, kuri užgimsta ne mums įprastoje pirmoje gyvenimo pusėje, o jau peržengus keturiasdešimtmetį.

Siužetas sukasi apie žurnalistę Kerę Blek, turinčią savo autorinę laidą. Jai – beveik penkiasdešimt, o ji, nuolat keliaudama po pasaulį ir kurdama istorijas savo laidai, taip ir nesukūrė šeimos. Likimas neatliktų savo tikrosios funkcijos, jei būtent šiuo momentu nesugebėtų jos nustebinti. Taip, darbo reikalais viešėdama romantiškoje Venecijoje, ji susipažįsta su nepaprastai žavingu, viešbučio, kuriame ji vieši, savininku Massimo. Išvaizdus italas netrunka sužavėti smalsios žurnalistės. Jos širdyje gimsta nauji jausmai, o aštrus protas „pagimdo“ idėją – metus laiko pagyventi Venecijoje, Massimo viešbutyje. Ar metų užteks, kad dviejų subrendusių žmonių simpatija virstų tikra meile? Ar Kerei visas gyvenimas – tai tik dar vienas žurnalistinis tyrimas?

venecijaNors, kaip ir minėjau, nesu saldžių istorijų gerbėja, tačiau šis romanas mane papirko labai stipriais herojų paveikslais, į kuriuos pažvelgta per teatro prizmę. Tiesą pasakius, verčiant puslapį po puslapio, manęs vis neapleido jausmas, kad stebiu spektaklį, kurio herojai tokie tikri, Venecijos vaizdai lyg ranka paliečiami, o maistas… Na pasakysiu tik tiek – tokių romanų alkaniems geriau neskaityti.

Nors Venecijoje dar nebuvau (tai viena svajonių, kuri tikrai išsipildys, nes su vyru jaučiame ypač stiprią meilę Italijai), tačiau ši knyga leido bent maža dalimi pasijusti joje. Tiesa, ne tik iš gerosios pusės. Romane vaizduojama ne tik gražioji Venecijos pusė, kurią mes matome iš turistų nuotraukų, tačiau kalbama ir apie tai, o kaip jaučiasi vietiniai? Mes dažnai sakome, kad turistinių kraštų gyventojai turėtų būti labai dėkingi atvykėliams, nes jie juos išlaiko, kuria jų ekonomiką, tačiau… Šiame romane atsiveria kitoks vietinių požiūris į turistus.

Na, ir dar kartelį aš apie tą MEILĘ. Šis nepaprastas jausmas užgimsta ne tik dvidešimtmečių širdyse. Susižavi, įsimyli, myli, kenčia, pavydi ir vyresnio amžiaus žmonės. Juk kol esi gyvas, tol gyveni, kad mylėtum. Kerės ir Massimo meilė man tokia netradiciškai romantiška, o kartu ir tokia neišsiskirianti iš kitų. Su tais pačiais atradimų džiaugsmais. Ir tais pačiais iššūkiais – kitų (net artimiausiųjų) nepritarimo, intrigų ar nepasitikėjimo vienas kitu. Ar ši meilės istorija su laiminga pabaiga? Tegul malonumas sužinoti lieka jums.

Už lango stebinčios lietų, o širdyje klajojančios Venecijos skersgatviais,

Lieknos Bitės