stebiueAš labai nuoširdžiai džiaugiuosi, kad vos prieš kelias savaites atradau „BALTO“ leidyklą ir jos išleistus psichologinius trilerius. Vieną po kito „surijau“ (šį apibūdinimą naudoju, kai knygą perskaitau per kelias dienas) du trilerius: „Aš stebiu tave“ ir „Nekaltoji žmona“. Abu labai įtraukė, su manimi žaidė pelės ir katės žaidimą, nustebino ir tikrai liks atmintyje. Man tokio tipo knygos – idealus poilsis, tad nuoširdžiai jas rekomenduoju visoms psichologinių trilerių gerbėjoms, besiruošiančioms atostogauti.

Papasakosiu daugiau apie Teresa Driscoll „Aš stebiu tave“, nes ji mano sąraše buvo pirmoji. Skaitydama knygos aprašymą, iškart jai uždėjau pliusą dėl to, kad autorė yra kriminalinių naujienų žurnalistė, turinti daugiau nei dvidešimties metų stažą. Beje, pasakojimo pabaigoje skaitytojus pasiekia dar viena naujiena – knygos siužetas jai gimė labai panašiomis aplinkybėmis kaip ir prasideda knygos istorija.

stebiua

Veiksmas iškart įtraukia į nusikaltimo sūkurį. Vidutinio amžiaus moteris, vardu Ela, važiuodama traukiniu į Londoną pamato dvi žavias šešiolikmetes, kurios susipažįsta su dviem simpatiškais vaikinais. Tiesa, greitai paaiškėja, kad ši, staiga užsimezgusi draugystė, nieko gero nežada, nes jauni vyrai – tik išėję iš kalėjimo. Elos protas sako, kad laikas jai įsikišti ir apie tai informuoti merginų tėvus, tačiau… Jausmai ir tam tikra nuomonė, kurią ji susidaro apie pakeleives, ją sustabdo nuo šio poelgio. Jau kitą rytą ji to labai pasigaili. Tik įsijungusi televizorių, ji mato, kad viena iš paauglių, gražioji Ana, dingo. Nuo šio taško istorija persikelia metais į priekį. Ana vis dar dingusi, o jos artimųjų gyvenimai jau niekada nebebus tokie, kokie iki šiol buvo. Vieni jų slepia tamsias paslaptis, kiti – seniai neišsakytus jausmus, treti – karštligiškai bando surasti dingusią mergaitę. Pasakojimas vystomas dėlionės principu. Istorija į vieną jungiama iš kelių žmonių perspektyvos: kartu važiavusios draugės, įvykį stebėjusios liudytojos, Anos tėčio ir detektyvo, kurį pasamdo Ela.

Prisipažinsiu, autorė ne kartą mane privertė dvejoti, susipainioti tarp to, kas čia geras personažas, o kas ne. Mintyse rezgiau net kelias galimas trilerio baigtis. Ir prisipažinsiu – nei viena iš jų nepasitvirtino, tad manau – autorė savo tikslą pasiekė. Man patiko, kad knygoje buvo „užkabintos“ motinystės ir tėvystės temos. Ji kalba apie tai, kaip lengva tėvams nutolti nuo savo paauglių, kaip svarbu su jais kalbėtis, jais pasitikėti. Man stipriausias šioje istorijoje visgi atrodo Anos draugės Saros psichologinis paveikslas. Tiek trilerio stiprumo prasme, nes jos pasakojama istorija labiausiai šokiruoja ir įtraukia, tiek jausmine. Man ne kartą jos labai pagailo. Gal dėl to, kad pati esu mama, tad, natūraliai, temos, liečiančios vaikų (nesvarbu, kad jie jau ir paaugliai) išnaudojimą, skriaudą – mane giliai sukrečia.

stebiueBeje, šios knygos viršelis yra visiškai pavyzdinis. Būtent taip turi atrodyti psichologiniai trileriai, kad šio žanro gerbėjai juos iš toli pastebėtų knygų lentynose. Jei dvejojote dėl šios knygos – drąsiai ją griebkite, tikrai įtraukianti ir intriguojanti istorija.

Savo knygų atradimais besidalinančios,

Lieknos Bitės